Obelys yra populiariausi ir daugiausiai paplitę medžiai tiek Europos, tiek Amerikos žemynuose. Pačių žinomiausių obuolių rūšių (pavyzdžiui Golden) galime aptikti kone kiekviename sode. Dažniausiai medžio rūšis pasirenkama atsižvelgiant į aplinkos sąlygas. Kuo laiau jos sutinka su veislei reikalingomis, tuo gausesnis derlius gaunamas.

       Daugėliui obelų reikalingas kryžminis apdulkinimas. Žinoma yra ir savidulkių rūšių. Ketinant įsigyti irruošiantis sodinti medį, reikėtų atkreipti dėmesį į šį punktą. Jei būsimoje obels vietovėje nestinga vabzdžių, tuomet geriausia rinktis kryžmiškai apdulkinamus augalus, o jei jų stinga- savidulkinius. Pavyzdžiui jeigu Jūsų sklypas yra miesto centre, patariama rinktis savidulkius medžius.

       Jeigu niekuomet ankščiau Jūsų sode nebuvo obels, dabar yra pats laikas apie tai susimastyti. Geriausias metas obelų sodinimui yra nuo žiemos iki ankstyvo pavasario. Vienas iš palankiausių mėnesių yra Gruodis. Kalbant apie patį sodinimą galima teigti, jog jis išties nėra sudėtingas. Pirmiausia reikia iškasti gana didelę duobę, jod gylis ir plotis priklauso nuo konkretaus medelio. Jei šaknys tik kelios, užteks ir mažesnės duobės, o jei jų daug ir jos išsikerojusios, reikės pasirūpinti didžiule duobe. Klaidinga būtų suspausti ar pernelyg suspausti augalo šaknis jau sodinimo pradžioje. Taip pat neužmirškite dėmesio atkreipti ir į duobės gylį. Palankiausia būdų medelį sodinti tokio gylio duobėje, kokiame gylije jis buvo laikomas prieš persodinimą, nes prie tokios žemės vietos jis jau buvo pripradęs. Tarkim, jei medelis buvo iškastas ir iki naujojo sodinimo laikomas vazone, duobės gylis turėtų būti vazono gylio arba šiek tiek (bet tik iek tiek) gilesnis. Iškasus duobę reikėtų įstatyti medelį ir jo šaknis bei nedidelę dalį apsupti žemių sluoksniu. Jei norite, jog obelėlė gerai augų, galite ją patręšti. Tačiau reikėtų neužmiršti, jog tik ką pasodinto augalo šaknys yra įpatingai jautrios ir per didelis trąšų kiekis gali nudeginti šaknis, o tai atsilieps vėlesniame augalo vystimesi, augime bei vaisių brandinime.

Norėdami apsaugoti jau turimus arba dar planuojamus sodinti jaunus medelius, turėtume pasirūpinti jų parišimu. Geriausia pasirinkti medelio dydžio lazdą, kurią įkaltumėte netoli nuo pasodintojo augalo ir pririštumėte obels stiebą prie lazdos. Tai būtų lyg „antras obels kamienas“, kuris padėtų atsilaikyti nepalankių aplinkos sąlygų (pavyzdžiui didelio vėjo) metu.

       Be abejo deėtų priminti ir apie obelų laistymą. Dažniausiai jis priklauso nuo medelio dydžio bei subrendimo. Jei tai tik ką pasodintas jaunas sodinukas su nedidelėmis šaknimis, juo rūpintis teks kiek daugiau, nei visiškai suaugusiu medžiu. Kol augalo šaknys dar silpnos ir retos, jos nesugeba pilnavertiškai apsirūpinti reikiamu vandens kiekiu, tad pirmaisiais mėnesiais reikėtų obelėlę laistyti. Tačiau ne per dideliu kiekiu vandens, nes perlaistymas taip pat gali padaryti blogą įtaką. Augalui kiek įsitvirtinus jo drėgme rūpintis nebėra tiek svarbu, nes šaknys įsiplečia į visas puses ir neradusios vandens vienur, jį gauna iš kitos pusės.

       Obuolys yra lyg energijos šaltinis. Tad jei savo sode dar neturite obels- dabar yra pats tinkamiausias laikas ją pasisodinti.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Pirmąjį žiemos mėnesį galite pradėti nuo įsišaknijusių obelų, kriaušių bei slyvų medžių sodinimo. Taip pat nederėtų užmiršti ir jau sode esančių krūmų. Kad ir avietyno, jei jau baigėsi rudeninis uogų derlius, yra pats laikas patrumpinti ar visai trumpai nukirpti jau sezoną atgyvenusias krūmų šakas. Tai patariama daryti norint išvengti grybelinių ligų plitimo.

Kalbant apie kiek kitokius augalus galime prisiminti rabarbarus. Jiems ypač naudinga būti sodinamiems Gruodžio mėnesį. O prisiminus neseniai pasodintus ir dar jaunus medelius bei krūmus- neužmirškite, jog jie yra ypač jautrūs ir netvirti, tad šiems augalams reikia kiek daugiau priežiūros. Viena iš labai reikalingų pagalbos priemonių yra atrama ir parišimas. Tai augalui padeda atlaikyti nepalankius ir stiprius žiemos vėjus. Kita priemonė- apmulčiavimas. Apmulčiavę aplink augalą bent keliasdešimt centimetrų plotą (durpėmis arba smulkinta medžio žieve) galėsite kiek palengvinti augalo peržiemojimą. Jis bus lyg apšildytas.

Sėklos ir sodinimas

Gruodis- tai mėnesis, kuomet galite sodinti šaltį mėgstančius augalus. Jei į galvą nešauna joks augalas, kuris mėgsta šaltį, vertėtų prisiminti česnaką. Jį ypač palanku sodinti šaltuoju metų laiku, nes tai paragina šį augalą augti ateityje (šiltuoju metų laiku). Jie labai nemėgsta didelės drėgmės, tad vertėtų kokiais nors būdais prieš sodinant nusausinti žemę. Vienas iš būdų į iškastą nedidelę duobelę įberti šiek tiek smėlio ir įdėti komposto, tai užtikrina gerą drenažą. Taip pat, atkreipkite dėmesį, ar vieta, kurioje planuojate sodinti česnaką, nėra ta, kur pastoviai kaupiasi vanduo. Jei taip, vertėtų šiems augalams ieškoti naujos buveinės.

Kiti šaltį mėgstantys augalai- svogūnai. Juos patariama sodinti iškart po Šventų Kalėdų. Tačiau jie naudą gauna ne šalčio dėka, o tiesiog turi ilgesnį vystymosi periodą. Svogūnus patariama sodinti dėžėse ir laikyti rūsyje, sodinti šiltnamyje arba lauke (jei pasirinktoji rūšis yra atspari šalčiui). Neužmirškite, jog žiemą gali būti ne tik šalta. Gruodžio saulės spinduliai mažose erdvėse gali palaikyti priimtiną temperatūrą greitam augalų vystymuisi, tad norėdami išvengti didelių temperatūros šuolių skirkite dėmesio ir vėdinimo sistemai.

Derlius

Prieš tai kalbėjome apie naujų augalų sodinimą bei jų priežiūra, o dabar būtų pats metas atkreipti dėmesį į jau sukaupto ir užauginto derliaus priežiūrą. Pirmiausia- apie porus. Tai šaltą orą mėgstantys augalai, tad jų auginimas ar kitaip sakant laikymas lauke jiems tik į gerą. Tačiau pasirodžius pirmajam šaltukui porus reikėtų iškasti ir juos sutvarkius padėti į sandėliuką, sklepą arba rūsį. Kalbant apie morkas- jas reiketų būtinai iškasti, jei to nepadarėte iki šiol. O prisiminus visiems gerai žinomas ir pamėgtas bulves jau senokai suguldytas žiemos miegui rūsyje, reikėtų jas perrinkti ir gerai apžiūrėti. Drėgnas oras ypatingai skatina puvimą, ligų plitimą ir daržovių gedimą. Tad pradedančias gesti bulves reikėtų kuo skubiau išrinkti iš visos krūvos, nes to nepadarę galite sulaukti ypatingai skaudžių pasekmių.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Charakteristika.

Auginimas. Obelys užauga nuo dešimties iki penkiolikos metrų aukščio. Dirvai yra nereiklios, auga beveik bet kurioje sukultūrintoje, net priesmėlio ir priemolio. Obelys dauginamos atlankomis, auginiais, sėklomis ir skiepijimu. Medžių vainikai rutuliški arba piramidiški. Geriausiai veda vaisius nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, suaugusi obelis vidutiniškai duos net du šimtus kilogramų vaisių, bet realiai obuolių derlius priklauso nuo dirvožemio ir obels veislės. Apskritai visų obelų geriausia savybė ta, kad jos puikiai ištveria mūsų lietuviškas žiemas, tačiau esama ir ne tokių ištvermingų veislių: vidutiniškai ištvermingų ir mažai ištvermingų arba neištvermingų, tačiau jos vis dėlto itin gajos ir greitai atsigauna, veda desertinius obuolius, kuriuos galima ilgai laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje. Tokias desertinius obuolius vedančias obelis galima perskiepyti į ištvermingas veisles, kad per žiemą nenušaltų ir vestų puikius obuolius. Pastarąsias obelis galima drąsiai auginti individualiose soduose, neturint gamybinių tikslų. Jei rengiamas gamybinis sodas, jame geriausia auginti ištvermingesnes veisles. Dar viena svarbi obelų savybė – jos duoda vaisius ne iškart vienu metu, bet palaipsniui brandina, tad mėgautis ką tik nuskintais obuoliais galima ilgą laiką. Jei ketinate užvesti naują obelaičių sodą, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad į tokį sodą patektų tik gerai derantys, sveiki, žiemai atsparūs augalai.

Veislės. Populiarios žieminės veislės yra ‚Lobo‘, ‚Lofem‘, ‚Noris‘, ‚Džonatanas‘, ‚Kulono renetas‘, ‚Spartan‘, Uelsi‘, Tellisaare‘, ‚Bogatyr‘,‚Rubinola‘, ‚Topaz‘, ‚Štaris‘, ‚Aldas‘,Šampion’, ‘Rubin’, ‚Alva‘,‘Antej’, ‘Arlet’, ‘Connel red’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Redkroft’, ‘Rubinete’, ‘Lodel’, ‘Melnrose’, ‘Telissare’, ‚Liberty‘, ‚Florina‘, ‚Skaistis‘, ‚Pinova‘, rudeninės – ‚Rudeninis dryžuotasis‘,Freedom’, ‘Delikates’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Katja’, ‚Summered‘, ‘Sawa’, ‘Vitos’, ‘Novamac’, ‚Paprastasis antaninis‘, ‚Auksis‘, ‚Slava peremožcam‘, vasarinės – ‚Popierinis‘, ‚Persikinis‘, ‚Melba‘, ‚Close‘, ‚Avenarijus‘, ‚Rubinola‘, ‚Topaz‘, ‚Štaris‘, ‚Aldas‘, ‚Liberty‘, ‚Florina‘, ‘Orlovim’, ‘Izbranica’, ‚Konfetnoje‘. Tiesa, kai kurios iš šių veislių yra neatsparios ligoms, tokioms kaip rauplės, jas reikia dažnai purkšti. Tik tuomet galima tikėtis gausaus derliaus ir gero skonio obuolių.

Uogos prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu. stambesnės už vidutines ar stambios (4 – 4,5 g), apvalios ar šiek tiek elipsiškos. gražios, gero skonio, transportabilios. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis. aromatingas. Sultys raudonos. Kauliukas stambokas (0,4 g), lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengv ai ir sausai. Vartojamos šviežios ir perdirbtos.

„NOTĖ“ – vyšnių veislė, sukurta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute selekcininko A. Lukoševičiaus, apvaisinus “Vietinės rūgščiosios” žiedus „Žukovskaja” žiedadulkėmis.

Vaismedžiai medelyne ir sode vidutinio augumo, ištvermingi žiemą, vidutinio atsparumo kokomikozei, atsparūs moniliozei. Vainikai apvalūs, tankūs. Veislė savidulkė. Žydi vėlai. Derėti pradeda trečiais-ketvirtais augimo sode metais, dera gausiai, kasmet.

Vaisiai prinoksta antrąją liepos dekadą, vienu metu. vidutiniai arba stambesni už vidutinius (apie 4 g), apvaliai elipsiški. Gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas, su vos jaučiamu kartumu. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo (0,2 g), elipsiškas. Vaiskotis atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

„PODBIELSKINĖ“ – vyšnių veislė, kilusi iš Vokietijos. Lietuvoje buvo auginama prieš Antrąjį pasaulinį karą. paplitusi.

Vaismedžiai auga vešliai, sudaro vidutinio tankumo rutuliškus vainikus, žiemą vidutinio ištvermingumo, ligoms gana atsparūs. Veislė kryžmadulkė. Žydi anksti. Derėti pradeda trečiais – ketvirtais metais po pasodinimo, dera kasmet, bet negausiai.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu. stambesni už vidutinius ar stambūs (3,5 – 5 g), apvalūs, gražūs, labai skanūs, vidutinio transportabilumo. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas purpurinis, minkštas, labai sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Sultys tamsiai raudonos. Kauliukas stambokas (0,4 g), beveik apvalus. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vaisiai vartojami švieži desertui ir perdirbti.

„VIETINĖ RŪGŠČIOJI“ – Lietuvoje auginama nuo seno, paplitusi. Vaismedžiai medelyne ir jauni sode auga vešliai, pradėję derėti – vidutiniškai, vainikai piramidiški ar rutuliški, svyrančiomis ar aukštyn kylančiomis šakomis, vidutinio tankumo, ištvermingi žiemą, nepakankamai atsparūs kokomikozei. Veislė savidulkė. Žydi vidutiniškai anksti. Skiepyti derėti pradeda antrais – trečiais metais po pasodinimo, padauginti šaknų atžalomis trečiais-ketvirtais, dera beveik kasmet ir gausiai.

Vaisiai prinoksta liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, vienu metu, vidutinio stambumo (2,6-3 g), apvalūs, gražūs, patenkinamo skonio, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis, su vos jaučiamu aitrumu, būdingo vyšnioms aromato. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo (0,3 g), beveik rutuliškas, prie minkštimo šiek tiek prilipęs. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži, bet labiau tinka perdirbimui.

„VYTĖNŲ ŽVAIGŽDĖ“ – sukurta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute selekcininko A. Lukoševičiaus, apvaisinus žagarvyšnės žiedus „Podbielskinės“ sėjinuko Nr. 100-1 žiedadulkėmis.

Vaismedžiai medelyne augūs, sode jauni vidutinio augumo. Kai pradeda gausiai derėti – silpno augumo. Vainikai apvalūs, svyrančiomis šakomis, vidutinio tankumo. Jie ištvermingi žiemą, ligoms vidutiniškai atsparūs. Veislė savidulkė. Žydi gana anksti. Derėti pradeda trečiais metais po pasodinimo, dera kasmet gausiai, net labai gausiai.

Vaisiai prinoksta pirmąją liepos dekadą, vienu metu, stambesni už vidutinius ar stambūs (4 – 5 g), apvalūs, gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis, vyšnioms būdingo aromato. Sultys raudonos. Kauliukas nedidelis (0,25 g), elipsiškas, nuo minkštimo atsiskiria gerai. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

„ŽAGARVYŠNĖ“ – daugiausia auginama Lietuvos šiaurinėje dalyje, 1962 m. rajonavus, pradėta auginti plačiau. Yra kelios „Žagarvyšnės“ atmainos. Vertingiausia svyrančiomis šakomis.

Vaismedžiai medelyne ir sode vidutinio augumo, vainikai rutuliški, vidutinio tankumo, žiemą ištvermingi, bet žiediniai pumpurai per šaltas žiemas pašąla, kokomikozei neatsparūs. Veislė savidulkė. Žydi anksti. Padauginta šaknų atžalomis, derėti pradeda trečiais – ketvirtais metais po pasodinimo; skiepyta – antrais – trečiais, dera kasmet labai gausiai.

Vaisiai prinoksta pirmąją liepos dekadą, beveik vienu metu, vidutinio stambumo (2,6-3 g), apvalūs, gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona, visai prinokusių – beveik juoda. Minkštimas tamsiai raudonas, minkštas, labai sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Kauliukas smulkus (0,2 g), apvalus, nuo minkštimo atsiskiria gerai. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

Viena pagrindinių priežasčių kodėl nedera vyšnios, arba dera negausiai ta, kad dažnai auginamos nederlingos veislės. Būna atvejų, kuomet sode sodinami atsitiktiniai vyšnių medeliai – prasta sodinamoji medžiaga. Išvenkite šių klaidų.

„Rūgščioji“ vyšnia ir „Žagarvyšnė“ dažniausiai dauginamos šaknų atžalomis. Atžalas būtina imti tik nuo derlingiausių ir sveikiausių motininių medžių. Jokiu būdu nesodinti vyšnaičių, išaugusių iš sėklų. Kai dauginame vyšnias skiepydami (akiuodami), skiepūgliai turi būti imami tik nuo žinomų derlingų veislių vaismedžių. Vyšnios gali blogai derėti augdamos nederlingose, užmirkusiose ir rūgščiose dirvose. Gruntinis vanduo vyšnyne turėtų būti ne aukščiau nei 1- 1.5 m gylyje, dirvos silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5-7). Auginant vyšnias rūgštesnėje dirvoje, ją reikėtų kalkinti įterpiant po 2-6 t kalkinių medžiagų į ha (priklausomai nuo dirvožemio rūgštingumo). Kalkinama magnezingais arba dolomitizuotais klintmilčiais. Kalkinant kitomis kalkinėmis medžiagomis, reikia papildomai išberti 50-100 kg/ha MgO. Vyšnyną reikia gausiai tręšti azoto trąšomis, ypač organinėmis. Tręšimui labai tinka kompleksinės trąšos su mikroelementais. Vyšnias reikia sodinti nuo šaltų vėjų apsaugotoje vietoje, nes jų žiediniai pumpurai labai jautrūs žiemos šalčiams. Pašalę žiedai būna sterilūs. Vyšnių žiedams pakenkia ir pavasarinės šalnos. Šalnos vyšnių žydėjimo metu (nors nedidelė minusinė oro temperatūra) pašaldo žiedo purkelę, ir dėl to derlius būna negausus arba jo visai nebūna. Iš dalies tą pavojų galime sumažinti, jei sode sodinsime vėlai žydinčių vyšnių veisles. Vyšnioms labai kenkia ir jų derlių gerokai sumažina grybinės ligos: kokomikozė (Coccomyces hiemalis) ir moniliozė (Monilia cinerea). Sode sistemingai naudojant fungicidus (Bordo skystį ar jo pakaitalus) galima turėti sveiką vyšnyną ir gauti gerą derlių.

Tinkamai parinkus vyšnių veislių medelius, kai jie pradės derėti, vyšnių uogų galima turėti beveik du mėnesius. Ankstyvųjų veislių vyšnios („Orlovskaja raniaja“) prinoksta birželio viduryje, o vėlyvųjų – liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje (“Vietinė rūgščioji“, „Šatenmorelė“). Lietuvoje į tinkamiausių auginti vyšnių veislių sąrašą įrašytos: „Malinovka”, „Notė“, „Podbielskinė“ („Kochs verbesserte Ostheimer Weichsel“), „Vietinė rūgščioji“, “Vytėnų žvaigždė”, „Žagarvyšnė“. Mėgėjiškai sodininkystei, be minėtų veislių, patartinos dar šios veislės: „Kampesuri“ („Kaempesurkirsebaer“), „Keleris 16“ („Kelleriis 16“), „Molodiožnaja“, „Turgenevka“, „Šalenmorelė“ („Lotine“). Taip pat po kelis medelius naujai į Lietuvą introdukuotų vyšnią veislių: “Pandv” (sin. Kerezer), „Pandy 103“, „Nord Star“ (“North Star’), “Groniasta”. “Lucyna”.

                Cidonijos gentis (Cydonia Mill). Gimininga obeliai, kriaušei, svarainiui. Kadaise Karolis Linėjus visus šiuos augalus buvo priskyręs vienai kriaušės genčiai (Pyrus L.). Pbelis ir kriaušė greit tapo savarankiškomis gentimis, o svarainis su cidonija iki XIX a. Buvo skiriami į vieną (Cydonia) gentį. Tik XIX a. ši gentis buvo padalinta. Obels didumo baltai žydintys medžiai buvo priskirti Cydonia genčiai, o krūmai – (3 rūšys) priskirti naujai Chaenomeles genčiai.

            Kol buvo viena gentis, visomis kalbomis buvo vienas pavadinimas: angliškai – guince, rusiškai – aiva, lietuviškai – svarainis. Kai gentis buvo padalinta, prasidėjo nacionalinių pavadinimų painava.

            Paprastoji cidonija, kaip laukinė rūšis savaime auga Kaukazo, Vidurio azijos ir mažosios Azijos kalnuose. Ten ji sukultūrinta. Patekusi į Rusiją, kartu atsinešė tiurkų kalbų pavadinimą – aiva.

            Cidonija nuo daugelio vaismedžių skiriasi žiedų formavimu. Žiedai iš išsprogusių generatyvinių pumpurų išauga ne tuoj pat, iš pradžių išauga kokių 5 tarpubamblių pirmamečiai ūgliai ir tik tokių ūglių viršūnėse pasirodo patys žiedai. Cidonijų žiedai pavieniai ir labai primena obelų žiedus. Vaisiai intensyviai auga rugsėjo ir spalio mėnesiais ir paprastai spėja sunokti. Nuskinti laikomi kaip oboliai. Iš jų gaminamas nepakartojamo aromato kompotas.

            Cidonija, kaip sodo augalas plačiai auginama daugelyje šiltesnių ir pietesnių valstybių ir ten daug kur vadinama tiurkišku vardu aiva. Iš ten pas mus importuojami perdirbti cidonijų produktai klaidingai vadinami svarainių produktais. Pas mus cidonija dar labai retas sodo augalas, bet svarainių rasime visuose soduose.

            Lietuvoje cidonijas reikia intensyviai dauginti sėklomis, sėjant atrinktų stambiavaisių, visas žiemas ištvėrusių medžių sėklas, ir taip gausinti mūsų vietinę populiaciją. Sėklų stratifikacijos periodas labai trumpas – vos vienas mėnuo. Dygsta greitai. Auginti reikia du medžius, nes tai kryžmadulkis augalas. Jeigu tai sėklinės kilmės sodinukas, išaugę medžiai apdulkins vienas kitą. Jeigu padauginti skiepijimu, jie turi būti skirtingos kilmės.

            Atkakliems mėgėjams labai įdomu bus eksperimentuoti ir bandyti skiepyti cidoniją į visus giminingus poskiepius: obelį, kriaušę, svarainį, šermukšnį, gudobelę, medlievą, aroniją.

Cidonijos priežiūra

Cidonijas auginti palyginus lengva. Jos gerai auga gana saulėtoje vietoje, tačiau mėgsta užuovėją. Tam geriausiai gali tikti artimiausio pastato siena. Dirva turi būti drėgna, šiektiek rūgšti. Cidonija nemėgsta šarmingos ir kalkingos dirvos. Krūmo formos cidonijos išauga iki 5 metrų aukščio. Vaisiai būna obuolio arkriaušės formos.

            Cionija paprastai apsidulkina savaime, tačiau pastebėta, kad šalia augant keliems augalams, derlius būna gausesnis. Geriausias laikas sodinti augalą – ruduo. Cidoniją prižiūrime kaip ir kitus vaismedžius. Anksti pavasarį mulčiuojame mėšlu arba kompostu naujai pasodintu arba prastai augančius medelius. Kai cidonija ruošiasi žydėti, tręškime subalansuotomis trąšomis. Suaugusių augalų prižiūrėti beveik nereikia: kartais patręšti, mulčiuoti ir palaistyti. Be to, suaugusius medžius genėti reikia mažai. Žiemą išpjauti senas, sutankėjusias šakas.

            Nuskintus cidonijos vaisius geriausia laikyti dėžutėse, vėsioje, gerai vėdinamoje ir tamsioje patalpoje. Kadangi jie stipriai kvepia, juos reikėtų laikyti atskirai. Negalima laikyti cidonijų plastikiniuose maišuose – praras spalvą.

VAISMEDŽIŲ GENĖJIMO BŪDAI

RETINAMASIS (ŠVIESINAMASIS) GENĖJIMAS

Kaip rodo pats pavadinimas, tokio genėjimo tikslas – palengvinti patekti saulės šviesai į vainiko vidurį.
Vainikų šviesinimas pagrįstas jų retinimu, o kartais vaismedžių žeminimu ir vainiko pločio ribojimu.
Šviesinant pašalinamas šakų perteklius vainike, kartu pašalinamos negyvos ir ligotos šakos. Jeigu vaismedžiai kelerius metus nebuvo genėti, reikia nupjauti dalį pagrindinių, šalutinių šakų ir smulkių derančių šakelių. Norint suteikti apleistiems obelų ir kriaušių vainikams tinkamą formą ir juos kiek reikia praretinti, kartais tenka pašalinti nuo 1/3 iki 2/3 šakų. Kasmet genimi vaismedžiai šviesinami mažiau. Jiems visų pirma pašalinami stiprūs vienamečiai ūgliai, vadinami vilkaūgliais, į vainikų vidurį augančios, besikryžiuojančios ir viena ant kitos gulančios šakos. Šviesinant nuolat genimus obelų vainikus, tenka išpjauti maždaug 20% šakų ir jaunų ūglių.
Vainikų šviesinimas yra labiausiai paplitusi obelų, kriaušių ir slyvų genėjimo sistema Europoje ir Amerikoje. Soduose vainikai dažniausiai tik šviesinami. Tai lengvas ir našus genėjimo būdas. Daugelį metų vaismedžiai būna norimos formos ir tankumo.

ATNAUJINAMASIS GENĖJIMAS

Atnaujinamasis genėjimas pagrįstas nuolatine derančių šakų kaita vaismedžio vainike. Šitaip genimas vaismedis ant pagrindinių šakų augina tik jaunas derančias šakeles. Nelygu vaismedžio gentis, auginamos dvejų-trejų arba vienerių-trejų metų šakos. Nereikalingos šalinamos pavasarį. Nė viena deranti šakelė nelaikoma ilgiau kaip trejus metus.
Abrikosų vaismedžių paliekamos tik vienmetės ir dvimetės šakos, obelų – vienerių-trejų arba dvejų-trejų metų šakelės. Kriaušėms ir vyšnioms toks genėjimas taikomas retai (Vyšnioms, kurie vaisinės šakelės yra puokštinės, pats efektyviausias yra atnaujinamojo genėjimo ciklas). Persikai, kurių geriausiai dera vienamečiai ūgliai, genimi dažniausiai tik šitaip. Europoje šiuo būdu genimos taip pat obelys, abrikosai ir slyvos.
Atnaujinamasis genėjimas nesudėtingas, bet reikia daugiau laiko negu šviesinamajam genėjimui. Taikant šį būdą, vaismedžius lengviau priversti derėti kasmet. Jį galima derinti su šviesinamuoju genėjimu, pašalinant senesnes ir paliekant jaunesnes derančias šakeles.

TRUMPASIS GENĖJIMAS

Ši genėjimo sistema kilusi iš dirbtinai formuotų rūmų sodų. Juose vaismedžiai formuoti dirbtiniais, kartais dekoratyviniais vainikais. Jų formai palaikyti taikytas trumpasis genėjimas. Vaismedžiai genimi pavasarį, o išaugę ūgliai papildomai pinciruojami vasarą. Trumpasis genėjimas imtas taikyti ir pramoniniuose soduose, daugiausia jis taikytas Prancūzijoje, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Pastaruosiuose dviejuose kraštuose jis yra iki šiol populiarus.
Trumpuoju genėjimo būdu pradedami genėti jauni vaismedžiai ir genimi visą jų amžių. Kaip žinoma, vaismedžiai augina trumpąsias ir ilgąsias vaisines šakutes. Genint šiuo būdu, paliekamos tik trumposios šakutės. Ilgosios trumpinamos iki kelių pumpurų pavasarį arba vasarą. Patrumpinus iš paliktų pumpurų išauga mažosios ir ilgosios vaisinės šakutės. Pirmosios paliekamos, o antrosios trumpinamos pakartotinai. Po kelerių metų ant pagrindinių šakų auga tik mažosios vaisinės šakutės ir vaisininkės, o iš šių išauga ilgesni, kasmet trumpinami ūgliai. Taip trumpinant pagrindinės šakos nesišakoja, bet išlaiko tą formą, kuri joms buvo suteikta vainikų formavimo metu.
Taikant trumpą genėjimo būdą, reikia 2-3 kartus daugiau darbo sąnaudų negu šviesinamajam genėjimui. Tai intensyvus, stiprus genėjimas. Šiuo būdu formuojami vaismedžiai pradeda derėti vėliau, sumažėja jų derlius palyginus su šviesinamuoju genėjimu. Geriausi rezultatai gaunami genint žemaūges kriaušes. Joms reikia mažiau darbo sąnaudų, derlius sumažėja nedaug, o vaisiai išauga labai geros kokybės. Pramoniniuose soduose toks genėjimas taikomas vis rečiau.

ATJAUNINAMASIS GENĖJIMAS

Kaip rodo pavadinimas, šio genėjimo tikslas yra atjauninti vaismedžius. Nors bet kuris genėjimas vaismedžius iš dalies atjaunina, paskatindamas naujų gausių ūglių augimą, atjauninamasis genėjimas duoda didžiausią efektą. Toks genėjimas paremtas pagrindinių ir šalutinių šakų trumpinimu. Stambių vaismedžių šakos patrumpinamos 1-3 metrais, kitaip tariant, nupjaunama tiek, kiek ji išauga per dvejus trejus ir net penkerius metus.
Atjauninamasis genėjimas taikomas ne kasmet, bet tik kas kelinti metai. Jis rekomenduojamas senesniuose vyšnių, obelų, kriaušių ir slyvų soduose. Paprastai atjauninamasis genėjimas derinamas su vainikų šviesinimu. Taip nugenėtų vaismedžių derlius kitais metais paprastai sumažėja, bet po dvejų trejų metų būna didesnis negu prieš genėjimą, be to, labai pagerėja vaisių kokybė ir vaismedžiai mažiau pramečiuoja.

© Sodininkyste.lt

VAISMEDŽIŲ IR VAISKRŪMIŲ GENĖJIMO LAIKAS

Skiriamas žiemos (ne vegetacijos metu) ir vasaros genėjimo laikotarpis. Dažniausiai genima ne vegetacijos metu. Mažuose soduose galima pradėti genėti vasario kovo mėnesiais, o baigti balandžio mėnesį. Tai geriausias obelų, kriaušių ir slyvų genėjimo laikas. Stambiuose soduose, kur genėjimas užtrunka ilgiau, jį galima pradėti sausio mėnesį ir tęsti iki gegužės, kol vaismedžiai nepradeda žydėti. Jei genėjimą tenka pradėti anksti, iš pradžių genimos žiemą ištvermingiausių veislių obelys – Mekintošas ir iš jo kilusios veislės: Melba, Lobo, Kortlendas, Spartanas ir kt. Po to genimos jautresnės šalčiui obelys, o paskiausiai – kriaušės, slyvos ir vyšnios. Daugelis tyrimų ir stebėjimų parodė, kad žiemos pradžioje nugenėtų jautresnių vaismedžių pašąla arti pjūvio esantys audiniai, o kartais ir visas vaismedis, jeigu temperatūra nukrinta iki – 25°C.

Visus vaismedžius galima genėti iki pat žydėjimo ir net žydinčius. Tačiau genėjimą geriausia būtų baigti iki balandžio vidurio, nes vėliau prasideda svarbesni darbai – purškimas ir dirvos priežiūra.

Vasarą genima nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Senuose sodininkystės vadovuose galima rasti vasaros genėjimo aprašymų, iš kurių geriausiai žinomas prancūzų sodininko Loreto metodas. Jis paremtas nuolatiniu ūglių pinciravimu siekiant sustabdyti jų augimą ir paversti juos mažosiomis vaisinėmis šakutėmis. Toks būdas buvo taikomas Prancūzijos rūmų ir dvarų soduose auginant dirbtines žemaūges obelų ir kriaušių formas. Pinciruojant ūglius, buvo skatinamas derėjimas ir kartu ribojamas vaismedžių augimas.

Pradėjus XX a. pradžioje auginti žemaūges obelis ir kriaušes pramoniniuose soduose, jas rekomenduota genėti panašiai kaip dekoratyvinėje sodininkystėje. Todėl prieškariniuose leidiniuose galima rasti stipriai augančių ir žemaūgių vaismedžių genėjimo aprašymų. Vėlesni tyrimai parodė, kad, nepaisant, jog žemaūgiai vaismedžiai geriau pakelia stiprų genėjimą negu aukštaūgiai, skirtingų genėjimo būdų jiems nereikia taikyti. Priešingai, juos galima genėti labai mažai, nes ant jų išauga mažiau stiprių ūglių.

Šiuo metu klasikinis Loreto genėjimo metodas taikomas tik kai kuriuose sodybiniuose sodeliuose Vakarų Europoje. Pramoniniuose soduose vasarą vaismedžiai genimi paprasčiau.

Genėjimas vasarą labiau stabdo vaismedžių augimą negu genėjimas žiemą. Nugenėjus vasarą, išauga mažiau ūglių negu nugenėjus žiemą. Todėl, jeigu reikia susilpninti vaismedžių augimą tankiai susodintuose intensyviuose soduose, jie genimi vasarą. Liepos mėnesį patrumpinamos stipriai augančių metūglių viršūnės arba iki pagrindo išpjaunami nereikalingi ūgliai.

Intensyviuose soduose vis dažniau genima vasarą, kad pagerėtų vaisių spalva. Išpjaunami ant pagrindinių šakų išaugę vilkaūgliai ir stiprūs metūgliai vainiko viršutinėje dalyje. Norint gauti gerus rezultatus, juos reikia pašalinti ne vėliau kaip keturios savaitės prieš vaisių skynimą. Vilkaūglius šalinti vasarą ekonomiškiau, nes tuomet mažiau reikia genėti ne vegetacijos metu.

Iki vaisių skynimo genimi tik tais metais išaugę nederantys ūgliai. Nuskynus vaisius, galima genėti taip pat kaip genima ne vegetacijos metu. Trešnes ir vyšnias reikia genėti tik vasarą, nuskynus uogas, nes tuo metu jos mažiausiai užsikrečia žievės ir medienos ligomis.

Vasarą genimi ir vaiskrūmiai. Derėję aviečių stiebai išpjaunami tuojau pat nuskynus uogas. Spaleriniu būdu auginamų raudonųjų serbentų ir agrastų gyvatvorės apkarpomos žirklėmis 2-3 savaitės prieš uogų skynimą. Juodųjų, raudonųjų serbentų ir agrastų krūmus galima išretinti ir prašviesinti rugpjūčio mėnesį, nuskynus uogas.

© Sodininkyste.lt