Kaip žinoti ar galite auginti avietes?

Avietėms yra tiesiog būtinos šios sąlygos: pilnas apšvietimas, gerai drėkinama žemė, kurios pH būtų nuo 5.8 iki 6.5 bei puikios oro cirkuliacijos ir apsaugos nuo stiprių vėjų. Šie vaiskrūmiai nemėgsta augti ten, kur žemė yra pernelyg drėgna. Aplinkui susikaupusi drėgmė gali iššaukti ligas bei šaknų puvimą ar gedimą. Jei turite problemų su drenažu, prieš sodindami galite kiek pakelti žemės aukštį ten, kur bus sodinamas augalas. Svarbu kiekvieną sezoną žemę patręšti organinėmis medžiagomis.

Aviečių istorija

Avietės jau prieš daug metų buvo randamos visame pasaulyje. Šių krūmelių gali pasitaikyti visose pasaulio regionuose: nuo Aliaskos iki Tropikų. Dažniausiai jie prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Šiuo metu atsižvelgiant į esamą veislių kiekį galima teigti, jog jų daugiausia Europoje bei Amerikoje.

Kaip dauginamos avietės- sėklomis ar daigais?

Avietės yra sodinamos ankstyvą pavasarį, kai žemė yra dar vėsi. Jos sodinamos arba šaknimis, arba daigais. Prieš sodinimą reikėtų įdirbti ne mažiau kaio 18cm gylio dirvožemį bei duobelę patręšti organinėmis trąšomis, pavyzdžiui kompostu. Raudonųjų ir geltonųjų aviečių krūmelius geriausia sodinti per tris pėdas eilutėje ir šešias pėdas iš šono. Jei avietės yra juodosios, joms erdvės reikės daugiau. Pavyzdžiui eilutėje kass keturios pėdos, o iš šono kas aštuonias. Po sodinimo avietes svarbu palaistyti ir lengvai apmulčiuoti. Šiam darbui tinkamos medžio žievės drožlės. Taip augalus apsaugosite nuo atšalimo. Taip pat mulčiavimas sumažins galimybę įsiveisti piktžolėms bei pailgins drėgmės išsilaikymą aplink krūmelius.

Kenkėjai bei ligos

Apsisaugoti nuo kenkėjų galite dvejopai. Pirmasis būdas- įvairūs purškikliai, kurių gausu sodo prekių parduotuvėse. Antrasis- pastovus krūmelių genėjimas. Tai geriausia atlikti rudenį ar ankstyvą pavasarį. Taip pat, svarbu tai, kad augalus sodintumėte tose vietose, kur aplink nėra sergančių augalų. Pavyzdžiui šalia braškių, kurios linkusios į susirgimus bei ligas. Avietės gali tiesiog apsikrėsti tais pačiais kenkėjais.

Aviečių derliaus rinkimo patarimai

Priklausomai nuo aviečių rūšies, derlius gali būti vieną arba du kartus per metus. Jei derlius vieno karto, jis dažniausiai sukaupiamas vasaros pabaigoje, uogos būna smulkesnės ir didesnė kirmelių ar kitų kenkėjų tikimybė. Pasirinkus augalus, kurie uogas veda du kartus per metus, derliaus sulauksite vasaros bei rudens pabaigoje prieš atšalant.

Jei uoga ją prilietus lengvai nukrenta, tuomet pats laikas ją skinti, o jei bandant nuskinti, uoga dar tvirtai laikosi, ji dar neprinokusi ir nebus itin skani. Nurinktam derliui panaudoti yra labai daug sričių. Dažniausiai namų šeimininkės iš aviečių verda uogienes, uogas užšalto arba valgo tik ką nuskintas apibarstytas cukrumi ir užpiltas pienu.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Šilauogės gerai augs tik tuomet, jei bus patenkinti visi jų norai. Kad ir žemės rūgštumas, jis turėtų būti ne įprastas (7pH), o rūgštesnis, maždaug 5pH.
Tad norėdami turėti gerus derliaus rezultatus, turėtumėte pasirūpinti daliniu žemės, būsimos aplink krūmą, pakeitimu. Šiam darbui puikiai tinka amonio sulfato ar žemės sieros trąšos. Jei neprapoguojate dirbtinių trąšų, galite pasirūpinti ir savomis.
Vienas iš variantų- spygliuočių pjuvenos. Tačiau jas beriant reikia atkreipti
dėmesį į augalų lapus. Jei lapai pagelsta, tai rodo, kad jiems vis dar trūksta azoto ir reikia pasirūpinti kitu jo gavimo šaltiniu. Svarbus ir drėgmės laidumas. Mažai šansų, kad krūmas ves uogas, jei vanduo aplink jį kaupsis kad ir dvi dienas.
Nepamainoma pagalba derliaus gerinimui yra organinės medžiagos (gali būti iš parduotuvės nupirktos organinės trąšos arba sodo kompostavimo dėžėje susikaupusios natūralios trąšos).

Šios rūšies vaiskrūmiai ypač mėgsta šviesą. Tad krūmeliams rinkdami vietą atkreipkite dėmesį, kad tris ketvirtąsias dienos ten būtų šviesu. Žinoma, jos kaip ir daugelis augalų nemėgsta kaitros ir itin didelės temperatūros. Būtų nuostabu, jei parinktoji vieta būtų apšviesta iki ir po didžiųjų dienos karščių, o per juos ant krūmelių galėtų kristi šešėlis.

Jei vieta parinkta, o žemė paruošta, ką daryti tada? Belieka krūmelius pasodinti. Duobelių gylis tinkamiausias toks, kokiame šilauogės augo iki persodinimo, nes tuomet jos jau būna pripratusios prie tokio gylio ir nepatiria didelio streso. Iškaskite dvigubai didesnę duobelę, nei yra augalo šaknys ir jį įstatę užkaskite ne ta žeme, kurią iškasėte, o ją sumaišykite su komposte susidariusiomis trąšomis. Jei komposto neturite, galite apmulčiuoti medžio žievių drožlėmis ir pridėti vieną dešimtąją durpių ar samanų. Šiems vaiskrūmiams yra reikalingas nuolatinis komposto pildymas (tokiu būdu bus išlaikoma krūmams reikalinga žemė).

Pirmaisiais metais augalas tik įsitvirtina žemėje. Geriausiu atveju uogas pradės vesti antraisiais metais. Yra nustatyta, kad genėti krūmus patartina tik trečiaisiais metais ir po derliaus nuėmimo. Genėjimas yra laikomas palankiu tokiu atveju, jei pašalinate vidines senas šakas, kurios tik užimą vietą, tačiau neveda uogų.

Kadangi šilauogių krūmų šaknys yra paviršinės, o ne įsiraičiusios giliai žemėje, jom svarbi drėgmė. Nepalanki nei per sausa, nei per šlapia žemė. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kuomet vanduo gali cirkuliuoti (t.y. supiltas vanduo susigeria į žemę, o tuomet, kol jis skverbiasi gilyn, šaknys pasisavina reikiamą jo kiekį).

O ką daryti su uogomis? Kaip jas panaudoti? Šilauogės yra labai giminiškos mėlynėms, tad jas galite ir valgyti panašiai. Nuostabus, nekaloringas ir pilnas vitaminų patiekalas būtų uogos užpiltos pienu. Taip pat, galite virti uogienes, kurios pravers šaltais žiemos vakarais. Bei uogeles užšaldyti šaldymo kameroje.Tokiu atveju jos išsaugo visus savo vitaminus, nesuvysta bei nesudžiūva, tad jomis galėsite pagardinti įvairius pyragaičius.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Pirmąjį žiemos mėnesį galite pradėti nuo įsišaknijusių obelų, kriaušių bei slyvų medžių sodinimo. Taip pat nederėtų užmiršti ir jau sode esančių krūmų. Kad ir avietyno, jei jau baigėsi rudeninis uogų derlius, yra pats laikas patrumpinti ar visai trumpai nukirpti jau sezoną atgyvenusias krūmų šakas. Tai patariama daryti norint išvengti grybelinių ligų plitimo.

Kalbant apie kiek kitokius augalus galime prisiminti rabarbarus. Jiems ypač naudinga būti sodinamiems Gruodžio mėnesį. O prisiminus neseniai pasodintus ir dar jaunus medelius bei krūmus- neužmirškite, jog jie yra ypač jautrūs ir netvirti, tad šiems augalams reikia kiek daugiau priežiūros. Viena iš labai reikalingų pagalbos priemonių yra atrama ir parišimas. Tai augalui padeda atlaikyti nepalankius ir stiprius žiemos vėjus. Kita priemonė- apmulčiavimas. Apmulčiavę aplink augalą bent keliasdešimt centimetrų plotą (durpėmis arba smulkinta medžio žieve) galėsite kiek palengvinti augalo peržiemojimą. Jis bus lyg apšildytas.

Sėklos ir sodinimas

Gruodis- tai mėnesis, kuomet galite sodinti šaltį mėgstančius augalus. Jei į galvą nešauna joks augalas, kuris mėgsta šaltį, vertėtų prisiminti česnaką. Jį ypač palanku sodinti šaltuoju metų laiku, nes tai paragina šį augalą augti ateityje (šiltuoju metų laiku). Jie labai nemėgsta didelės drėgmės, tad vertėtų kokiais nors būdais prieš sodinant nusausinti žemę. Vienas iš būdų į iškastą nedidelę duobelę įberti šiek tiek smėlio ir įdėti komposto, tai užtikrina gerą drenažą. Taip pat, atkreipkite dėmesį, ar vieta, kurioje planuojate sodinti česnaką, nėra ta, kur pastoviai kaupiasi vanduo. Jei taip, vertėtų šiems augalams ieškoti naujos buveinės.

Kiti šaltį mėgstantys augalai- svogūnai. Juos patariama sodinti iškart po Šventų Kalėdų. Tačiau jie naudą gauna ne šalčio dėka, o tiesiog turi ilgesnį vystymosi periodą. Svogūnus patariama sodinti dėžėse ir laikyti rūsyje, sodinti šiltnamyje arba lauke (jei pasirinktoji rūšis yra atspari šalčiui). Neužmirškite, jog žiemą gali būti ne tik šalta. Gruodžio saulės spinduliai mažose erdvėse gali palaikyti priimtiną temperatūrą greitam augalų vystymuisi, tad norėdami išvengti didelių temperatūros šuolių skirkite dėmesio ir vėdinimo sistemai.

Derlius

Prieš tai kalbėjome apie naujų augalų sodinimą bei jų priežiūra, o dabar būtų pats metas atkreipti dėmesį į jau sukaupto ir užauginto derliaus priežiūrą. Pirmiausia- apie porus. Tai šaltą orą mėgstantys augalai, tad jų auginimas ar kitaip sakant laikymas lauke jiems tik į gerą. Tačiau pasirodžius pirmajam šaltukui porus reikėtų iškasti ir juos sutvarkius padėti į sandėliuką, sklepą arba rūsį. Kalbant apie morkas- jas reiketų būtinai iškasti, jei to nepadarėte iki šiol. O prisiminus visiems gerai žinomas ir pamėgtas bulves jau senokai suguldytas žiemos miegui rūsyje, reikėtų jas perrinkti ir gerai apžiūrėti. Drėgnas oras ypatingai skatina puvimą, ligų plitimą ir daržovių gedimą. Tad pradedančias gesti bulves reikėtų kuo skubiau išrinkti iš visos krūvos, nes to nepadarę galite sulaukti ypatingai skaudžių pasekmių.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Serbentų charakteristika. Kaip minėta, serbentai yra uoginiai krūmai. Turi dygius aštrius spygliukus, tad priklauso agrastinių augalų šeimai. Pagrindiniai serbentai skiriami baltieji, juodieji ir raudonieji. Ankstyvos juodųjų serbentų veislės yra šios – ‚Golubka‘, ‚Briodtor‘, vidutinio ankstumo – ‚Minai Šmyriov‘, ‚Derliai‘, ‚Svyriai‘, vėlyvos – ‚Danieliaus rugsėjiniai‘, ‚Pobeda‘. Juodieji serbentai skinami bene ilgiausiai – net visą mėnesį nuo liepos. Tiesa, uogos sunoksta ne visos vienu metu, bet per ilgą laiką pakaitomis, todėl jas skinant reikėtų atrinkti, kurios jau prisirpusios, o kurias dar reikėtų palikti ant krūmo nenuskintas. Nevisai prisirpusias galima skinti tuo atveju, jei planuojate uogas vežti kažkur toliau. Svarbus ir skynimo paros metas bei oro sąlygos: geriausia, kad prieš skynimą nebūtų buvę lietingų dienų, o paros metas labiausiai tinka ankstus rytas arba vėlus vakaras. Nuskintas uogas galima laikyti net iki dvidešimties dienų, jei oro temperatūra apie nulį, jei temperatūra vidutinė kambario – tik dvi tris dienas. Juodųjų serbentų uogos be galo naudingos organizmui, turi daug vitaminų (C, P, B), provitamino A (karotino), kalcio, geležies, fosforo druskų. Baltieji ir raudonieji serbentai turi vitamino C, organinių rūgščių ir kitų naudingų medžiagų. Iš baltųjų serbentų populiarios veislės yra ‚Versalio baltieji‘, ‚Olandų baltieji‘, iš raudonųjų – ‚Olandų raudonieji‘. Tiesa, raudonieji ir baltieji serbentai (ir jų uogos) lepesni už juoduosius serbentus. Juodieji serbentai drąsiai auga pavėsingose vietose, mėgsta drėgmę, bet nuo vėjo juos geriau apsaugoti. Baltieji ir raudonieji serbentai pavėsio nemėgsta, juos geriau sodinti atvirose vietose, kur juos lengviau pasiektų saulė.

Sodinimas. Kai jau pasirenkate atitinkamiems serbentams skirtą sodinimo vietą, iškaskite ne mažesnę nei pusė metro pločio ir 30-40 cm gylio duobę. Į duobę pripilkite derlingo juodžemio, komposto, puvenų, durpių ar humuso, sumaišytų su trąšomis, tokiomis kaip superfosfatas ir kalio sulfatas, pastarąjį galima pakeisti kalio chloridu arba medžio pelenais. Tokias trąšas naudokite, jei sodinate rudenį. Jei nuspręsite sodinti pavasarį, berkite azoto trąšų (amonio sulfato). Bet iš esmės, serbentus galima drąsiai sodinti ir rudenį, ir pavasarį. Jei planuojate sodinti eilėmis, tai eilėje krūmus atskirkite pusantro metro tarpais, o tarp eilių tarpai turėtų būti mažiausiai du metrai, galima palikti ir didesnius. Sodinant sodinukus, įleiskite juos giliau į žemę, o žemes prie sodinuko pagrindo gerai sutrypkite, kad laikytųsi. Aplink sodinuko pagrindą padarykite kelių centimetrų aukščio ir didesnio skersmens kauburėlį, kad neišbėgtų vanduo, ir palaistykite puse kibiro. Toliau laistyti reikėtų per vegetaciją iki keturių kartų, jei metai sausi, jei ne – galima rečiau. Dirvą reikėtų kas kiek laiko purenti, sukasti. Raudonieji serbentai dauginami atlankomis, o juodieji – sumedėjusiais auginiais.

Baltųjų ir raudonųjų serbentų genėjimas ir formavimas

Tolimesnė priežiūra. Serbentams tinka nerūgšti dirva, reikalingas fosforas. Jei sodinimo metu dirvą gerai patręšėte, pirmais metais po sodinimo galima ir netręšti. Po dviejų metų vis dėlto būtina patręšti mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Jei serbentai gerai dera, tręškite ir toliau kalio chloridu, superfosfatu ir amonio salietra. Serbentai puikiai dera, jei kasmet nugenimos pasenusios šakelės, paliekant iki keturių stipriausių ir geriausių pumpurų. Kenkėjai ir ligos. Serbentus taip pat puola įvairios ligos: serbentinės pumpurų erkutės, stiklasparniai vikšrai, daug žalos pridaro deguliai (antraknozė), viksvinės ir veimutinės rūdys.

Susiruošus auginti vynuoges, reikia pasirinkti tinkamą sodinuką. Parduotuvėse dažnai parduodami iš Lenkijos atvežti, šios šalies pietuose išauginti augalai. Lietuvos klimatas šaltesnis, dėl to šaknys gali pašalti, augalas bus diskonforto būklėje, skurs ir normaliai neaugs. Geriausia sodinukus pirkti iš Lietuvos sodininkų mėgėjų.

Vynmedžiams reikia erdvės Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad vynmedį užtenka pasodinti, ir viskas, derlius pats kris į kibirus. Vienoje 10 metrų vynuogyno eilėje gali augti tik vienas arba du vynmedžiai ir to pakanka. Senesni gali būti nuolat atnaujinami. Vynuogės rūpestingai genimos. Vienam vynmedžiui reikia penkių metrų į kairę ir penkių į dešinę. Tada augalą galima lengvai formuoti. Patariama auginti ant atramų, formuojant vadinamas rankoves. Vynuogynas turi persišviesti jeigu auginame uogas o ne lapus,  negalime leisti klestėti džiunglėms.

Vynmedžiai mėgsta lengvą dirvą Pasirinktos veislės vynmedį reikia sodinti taip pat rūpestingai, kaip ir vaismedį. Šie pietų kraštų augalai mėgsta lengvą smėlio ar žvyro dirvą. Per trąši, sunki molio dirva jiems netinka. Kuo daugiau gyvos išjudintos žemės, tuo geriau. Sunkioje žemėje būtinai reikėtų iškasti ne mažiau kaip l kub.m duobę. Būtinai įdėti perpuvusio mėšlo ir kompostinės žemės, galima įberti kalio ir fosforo trąšų. Prie pastatų sienų duobės kasamos 30-40 cm atstumu nuo sienos, siekiant išsaugoti jos sukauptą šilumą. Sodinami 60-80 cm ilgio ūgliai turi būti sveiki, ne mažiau kaip 8 mm storio. Duobės viduje įbedamas kuoliukas. Imami vienas arba du ūgliai. Sodinant apatiniai jų galai dedami duobės sienų šonuose, išlenkiant į duobės kampus. Viršutiniai galai pririšami prie kuoliuko ir užpilama žemėmis, žemės paviršiuje paliekant du pumpurus. Vienas ūglis yra atsarginis. Jei prigyja abu, tai vienas iškasamas ir sodinamas į kitą vietą. Sodinukai, išaugę iš tokių ūglių, gerai vystosi ir trečiaisiais metais gali subrandinti pirmąsias uogas. Vynmedžiai turi gerai išvystytą šaknų sistemą ir yra gana nereiklūs dirvai. Svarbu tik žiūrėti, kad dirvožemis nebūtų per rūgštus. Optimaliausias pH nuo 5,5 iki 6,0, ne mažiau 5. Tinkamiausia vieta vynmedžiams sodinti yra šlaitai su nuolydžiu į pietų pusę, apsaugoti nuo šiaurės ir šiaurės vakarų vėjų. Pietvakarinėje pusėje geriau auginti vėlyvąsias veisles, pietrytinėje – ankstyvąsias. Žemose vietose pasodintiems vynmedžiams, pradėjus sprogti pumpurams, žalos gali padaryti pavasarinės šalnos. Vieta paruošiama taip, kad augalų šaknys ilgą laiką būtų gerai aprūpintos drėgme bei maistingomis medžiagomis. Gruntiniai vandenys turi būti ne mažiau kaip 1,5-2 m nuo dirvos paviršiaus.

Tręšimas: sodinukai laistomi vieną kartą gegužės viduryje; į kibirą drungno vandens įberiama 60 g azoto trąšų ir išmaišoma; vienas kibiras vienam sodinukui (palaukti, kol vanduo susigers, paskui supilamas dar vienas ar du kibirai vandens, o susigėrus sodinukai apmulčiuojami); antrą kartą laistoma tik vandeniu liepos pradžioje; azoto trąšomis dar kartą tręšiama po metų. Kitomis trąšomis po sodinimo tręšiama po 2-3 metų.

Vynmedžių paruošimas žiemai Vynuogės Lietuvoje puikiai auga ir dera, jei pasirenkamos geros veislės. Rekomenduojamos auginti tokios, kurių nereikia žiemą dengti. Pirmaisiais, antraisiais metais po pasodinimo sodinukus reikia rūpestingai paruošti žiemai. Užkloti lapais, durpėmis, paskui dar pridengti eglišakėmis. Gerai, jei ant viršaus padaromas dvišlaitis stogelis, kad per atlydžius augalai negautų drėgmės. Tam tiktų ir sena medinė dėžė. Svarbu, kad jaunas vynmedis būtų apsaugotas nuo temperatūros svyravimų, kurie dažniausiai pakenkia augalams. Vilniaus krašte gyvenantiems reikėtų ieškoti itin atsparių šalčiams vynmedžių. Iš ankstyvųjų veislių – „Tambovskij belyj“. Vynmedžiai sodinami pavasarį, bet sodinimui dera ruoštis jau rudenį, kai prinoksta vynuogės.

Šiauriniuose kraštuose auginamos vynuogės skoniu ir išvaizda pranoksta atvežamas iš pietų. 30–35 laipsnių karštyje sparčiai plinta ligos ir kenkėjai, todėl vynmedžiai per sezoną purškiami 15–18 kartų.

Prižiūrimas vynuogių krūmas susideda iš trumpo kamieno ir daugiamečių, genėjimu labai sutrumpintų šakų. Ant kamieno arba daugiamečių šakų auginamos dvimetės šakos, kartais vadinamos derančiomis šakomis arba stiebais, ant kurių išauga ūgliai, o šie tais pačiais metais žydi ir dera. Ateinančiais metais jie tampa derančiomis šakomis.

Dvimečių derančių šakų žievė lygi, pilkšvai ruda arba ruda. Senesnių šakų žievė pilka, supleišėjusi. Vynuogės dera ant tais pat metais išaugusių ūglių, kurie vystosi iš derančios šakos stiprių pumpurų. Šiemečio ūglio savotiškai išsidėstę lapai, ūsai ir žiedynai. Jo apatinėje dalyje būna žiedynai ir lapai, aukščiau — lapai ir ūsai. Kai kurių veislių vynuogės augina 1 — 2 žiedynus, kitos — 2—3 arba daugiau. Per vasarą toks ūglis gali išaugti iki 6 m ilgio, bet paprastai tiek augti neleidžiama, nes geram derliui pakanka 2—-3 kekių. Ūglis dera tik vieną kartą. Po to jis pasidaro derančia šaka arba pašalinamas.

Dar tą pačią vasarą iš kai kurių šoninių pumpurų išauga vadinamieji pažastiniai ūgliai. Jie visiškai nenaudingi, todėl tuojau pat išgenimi. Dauguma vynuogių soduose auginamos prie namų sienų. Sienos apsaugo vynuoges nuo šaltų vėjų ir kartu gali būti joms atrama. Tam tikslui prie sienos tvirtinamos horizontalios lystelės arba vielos, arba iš lystelių padaromos grotelės su 40×40 cm dydžio langeliais. Vynuogės sodinamos 30cm atstumu nuo sienos per metrą viena nuo kitos.

Kai kuriuose rajonuose vynuogės auginamos atvirame lauke. Tuomet joms įrengiami špaleriai: Stulpeliai daromi apie 1,5 m aukščio ir įkasąmi eilėje kas 10—12 metrų. Pirmoji viela tempiama 30 cm aukštyje nuo dirvos paviršiaus, kitos — kas 40 cm. Geriausiai tinka cinkuota 2-3 mm storio viela. Vynuogės sodinamos 3 m tarpueiliais kas 1,5—2 m eilėse.

Pasodinti vynuogių krūmai pirmųjų metų pavasarį patrumpinami paliekant tik du pumpurus ant stipriausio stiebo.Kiti stiebai pašalinami. Vasarą išaugę ūgliai pririšami prie kuoliuko arba špalerio. Taip pat genima ir antraisiais metais. Trečiaisiais metais stiebai būna tiek sustiprėję, kad jau galima pradėti auginti norimos formos krūmą.

© Sodininkyste.lt

RAUDONŲJŲ IR BALTŲJŲ SERBENTŲ GENĖJIMAS

Raudonieji ir baltieji serbentai genimi kitaip negu juodieji, nes jie dera ne ant jaunų stiebų, bet ant puokštinių šakučių, išaugusių iš keliamečių stiebų. Puokštinės šakutės pradeda formuotis antraisiais metais, o stiebai auga 6-7 metus.
Rudenį pasodinti serbentai pavasarį trumpinami virš 3— 4 pumpuro. Antrųjų metų pavasarį išpjaunami tik besikryžiuojantys arba išlinkę stiebai. Visi stiprūs, vertikaliai augantys arba į krūmo išorę šiek tiek pasvirę stiebai paliekami. Taip pat genima ir trečiaisiais metais.
Raudonieji ir baltieji serbentai pradeda derėti trečiaisiais metais po pasodinimo. Iš pradžių visos uogos būna stambios ir dailios. Senų sutankėjusių ir užpavėsintų krūmų uogos smulkėja, noksta ne vienu metu. Jau ketvirtaisiais metais krūmus reikia pradėti retinti. Krūme turi būti ne daugiau kaip 8—10 stiebų. Kadangi kasmet išauga nauji stiebai, jų greitai pasidaro per daug. Retinant šalinami seniausi, tamsiai pilki, dažniausiai nulinkę arba net gulintys ant žemės stiebai, o vietoj jų paliekama tiek pat jaunų stiebų. Jeigu išauga per daug vienmečių stiebų, jie irgi retinami pašalinant silpniausius.

RAUDONŲJŲ IR BALTŲJŲ SERBENTŲ FORMAVIMAS PRIE ŠPALERIŲ

Špaleriniu būdu auginamų serbentų derlius iš hektaro labai padidėja palyginus su įprasta auginimo sistema. Numatomi prie špalerių formuoti serbentai sodinami tankiau. Dideliuose uogynuose, kur svarbiausi priežiūros darbai atliekami traktoriais, atstumai tarp eilių turi būti 3 m, o eilėse — nuo 0,5 iki 1,5 metro. Sumažinus atstumus iki 0,5 m, galima labai greitai gauti didelį uogų derlių. Mažuose, rankomis prižiūrimuose plotuose pakanka 1,5 m pločio tarpueilių.
Špaleriais formuojami serbentų stiebai pririšami prie atramų. Atramos — tai eilėse įkasti gelžbetoniniai, metaliniai arba mediniai stulpeliai. Jie turi būti ne žemesni kaip 2,2 m, o atstumai tarp jų—10—12 metrų. Tarp stulpų ištempiama 2—3 mm storio cinkuota viela 60, 110 ir 160 cm aukštyje nuo žemės.
Krūmai sodinami taip, kad ilgiausi stiebai būtų nukreipti į eilę. Eilėje augantys stiebai paliekami, o nukreipti tarpueilių link — išpjaunami iki žemės. Paliekamų stiebų skaičius priklauso nuo sodinimo atstumų. Jeigu serbentai sodinami kas pusė metro eilėje, paliekami tik 2 stiebai. Sodinant metro atstumu, kiekviename krūme reikia palikti 4 stiebus. Atstumai tarp stiebų eilėje turi būti apie 25 cm.
Pasodinus krūmus 1 —1,5 m atstumais, pirmaisiais metais išauga per mažai stiebų, kad eilė būtų pakankamai tanki. Tuomet trūkstami stiebai išauginami antraisiais metais. Palikti stiebai pririšami prie vielos. Rišama viena virvute neprispaudžiant stiebo. Virvutės galas pritvirtinamas eilės pradžioje, paskui, laikant kamuolį dešinėje rankoje, ji spirališkai apvyniojama aplink vielą ir stiebus, prilaikomus kairiąja ranka. Palenkiant stiebus, reguliuojamas atstumas. Tarp stiebų turi būti apie 25 cm. Rišant negalima spausti virvutės, kad storėjantys stiebai nejsiveržtų ir nenulūžtų. Pririšus reikiamą kiekį stiebų, kiti išpjaunami. Ateinančiais metais išpjaunami visi iš šaknies kaklelio išaugę nauji, vadinamieji nuliniai, stiebai. Šoninės, ant pagrindinių stiebų išaugusios šakos patrumpinamos. Geriausia jas trumpinti vasarą, prieš skinant uogas. Trumpinti galima specialiomis žirklėmis, panašiai kaip genint vertikalias gyvatvorių sienas.

© Sodininkyste.lt

JUODŲJŲ SERBENTŲ GENĖJIMAS

Daugiausia žiedinių pumpurų užmezga ir gausiausiai dera jauni vienmečiai ir dvimečiai juodųjų serbentų stiebai. Patys derlingiausi – prieš metus išaugę stiebai. Senesni stiebai mažai šakojasi, krauna nedaug žiedinių pumpurų, jų uogų kokybė esti prastesnė. Juodųjų serbentų genėjimo tikslas – kasmetinis krūmų atjauninimas pašalinant senas šakas ir paliekant jaunus ūglius.

Dvimečiai arba gerai išaugę vienmečiai krūmeliai su keliais stiebais į sodą sodinami Šiek tiek giliau negu augo medelyne. Pasodinti stiebai patrumpinami virš trečio ar ketvirto pumpuro. Patrumpinti krūmai jau pirmaisiais metais išaugina keletą naujų stiebų, kurių trumpinti nebereikia. Per ateinančius dvejus metus išaugs dar daugiau naujų stiebų, kuriuos galima palikti, jeigu auga tiesiai arba šiek tiek pasvirę. Kai kuriuos silpnus ant žemės gulančius stiebus reikia pašalinti.

Pradėjusių derėti serbentų šakas būtina retinti. Kasmet prie pat dirvos paviršiaus išpjaunami 3-5 seniausi stiebai ir paliekama tiek pat jaunų. Derantis juodųjų serbentų krūmas turi turėti 8-10 pagrindinių stiebų, ne senesnių kaip 4 metai. Salintinus stiebus lengva atskirti iš jų padėties ir žievės spalvos. Jauni stiebai yra pilkšvai žali, auga vertikaliai arba šiek tiek pasvirę. Senos šakos išlinksta lanku arba gula ant žemės, tamsiai pilkos spalvos.

Genėjimo intensyvumas priklauso nuo veislės ir augimo sąlygų. Kai kurios serbentų veislės, kaip Bleksmit, Brodtorp ir kitos, augina daug stiebų, kuriuos reikia retinti, kad krūmas per daug nesutankėtų. Derlingoje ir drėgnoje dirvoje augančius serbentus reikia genėti daugiau negu skurdžioje. Labai intensyviai genimi seni apleisti krūmai.

JUODŲJŲ SERBENTŲ GENĖJIMAS MECHANIZUOTAM UOGŲ SKYNIMUI

Dideliuose uogynuose, kur uogas numatoma skinti mechanizuotai, serbentai sodinami labai tankiai: eilėse kas 40 cm, o eilė nuo eilės – kas 3,5 metro. Tankiai pasodintų serbentų stiebai auga tarpueilių link ir uogas nuo jų labai lengva nuskinti. Kai kurie krūmo viduryje išaugę stiebai išlinksta eilės kryptimi. Juos reikia pašalinti. Išpjaunami taip pat ir ant žemės gulintys seni stiebai.

© Sodininkyste.lt

Pasodinti agrastų krūmai patrumpinami prie pat dirvos paviršiaus, kad gerai prigytų ir išaugintų stiprius ūglius. Antraisiais ir trečiaisiais metais pašalinami tik labai išlinkę ir žeme besidriekiantys stiebai. Ateinančiais metais krūmai retinami išpjaunant senas šakas krūmo viduryje ir stiebus, kurie guli ant žemės. Derančiame agrastų krūme turi būti 6—8 iš šaknies kaklelio išaugę pagrindiniai stiebai. Jeigu iš šaknies kaklelio išauga daug naujų stiebų, pavasarį retinami silpni, o paliekami stipriausi stiebai.

Kartais soduose auginami kamieniniai agrastai, skiepyti į auksuotąjį serbentą. Jų vainikai formuojami taip: pirmaisiais metais pagrindinis ūglis patrumpinamas iki pusės ir pririšamas prie vertikalaus kuoliuko. Iš jo išauga šoniniai ūgliai, kurie formuoja pagrindines vainiko šakutes. Po metų tie ūgliai patrumpinami vienu trečdaliu, kad išsišakotų. Vainike turi būti 6—8 pagrindinės šakos. Pradėjusių derėti kamieninių agrastų vainikas retinamas panašiai kaip krūminių.

© Sodininkyste.lt