Tikrai išskirtinis augalas, nepaklūstantis kitų spygliuočių gyvenimo dėsniams. Ir ne vien dėl nukrentančių spyglių. Maumedžiai augina nepaprastai gražiai ir netikėtai atrodančius rausvos spalvos kankorėžius (vyriški kankorėžiai yra geltoni, o moteriški – rausvi arba žalsvi). Kuomet kankorėžiai dailiai sunoksta, būna apvalūs, cilindriški arba elipsės (kiaušiniški) formų. Jei jums patinka šis spygliuotis, galite spėti jį savo sode pasisodinti dar šiais metais, mat maumedžius, kaip ir kitus spygliuočius, galima sodinti ne tik pavasarį, bet ir rudenį. Jie gana greitai auga, yra atsparūs darganom bei žiemos šaltukui, tad puikiai tinka lietuviškoms žiemoms. Tiesa, labiau mėgsta augti saulės nutviekstoje vietoje, o ne pavėsyje, tad vietą rinkitės tinkamai.

Deja, ne visi sodo augaliukai išlieka sveiki. Maumedis – ne išimtis. Šį spygliuotį gali užklupti kelios ligos, tad reikia jas atpažinti ir laiku pradėti gydyti. Klastinga liga yra maumedžių vėžys, nes šios ligos pradžia ir eiga yra labai lėta, tad pradžioje gali likti nė nepastebėta. Vėžiui prasidedant, pažeidžiama žievė, kurioje atsiranda nedideli įdubimai – žaizdelės. Mažai pakitusios taip jos gali išbūti net keletą metų ir tik vėliau ta vieta ima storėti, nežymiai paryškėja randai, iš žaizdos sunkiasi sakai. Kiek vėliau žaizdos vietoje esanti žievė išdžiūva ir ant jos ima augti oranžinės spalvos ligos sukėlėjo audiniai. Pagelsta spygliai, medis akivaizdžiai suvargsta, pakumpsta. Jokiu būdu negalima šios ligos užleisti, nes, jei tokia žaizda apjuos visą maumedžio kamieną, – medis žus. Kad ši liga neužpultų ir neišplistų, svarbu imtis kai kurių priemonių: geriausia būtų ne valyti žaizdas, o tiesiog nupjauti sergančias šakas ir jas sudeginti, kad ligos sukėlėjai neplistų į kitus medžius, tad geriausia ir sodinti maumedžius tolėliau vieną nuo kito arba pakaitalioti su kitais medžiais.

Kita, užklumpanti maumedžius, liga yra vadinama spygliakričiu. Ji dažniausiai užpuola vasaros pradžioje arba viduryje, bet gali ir ankstyvą rudenį, tačiau rečiau. Pirmieji ligos požymiai, kaip ir sako pats ligos pavadinimas, pasirodo ant spyglių – jie pasidengia rusvomis (į raudonumą) dėmelėmis, o kiek vėliau taip pažeisti spygliai ir nukrenta. Žinoma, pagrindinė apsauga nuo šios ligos – iš anksto apgalvoti vietą bei kompoziciją ir maumedžius sodinti toliau vieną nuo kito, kad ligos sukėlėjai taip lengvai nebūtų pernešami ant šalia esančių maumedžių, arba sodinti su kitais medžiais. Taip pat, norint išvengti šios ligos, iš anksto reikia purkšti su įvairiausiais preparatais, turinčiais sieros.

Ir kitus spygliuočius, ir maumedžius užklumpanti liga yra spyglių rūdys. Ši liga paprastai prasideda pavasarį. Ant spyglių ima atsirasti oranžinės spalvos ecidžių. Kaip ir spygliakričio atveju, spygliai taip pat greitai nudžiūsta ir nukrenta. Jei šalia maumedžių auga beržai, ligos sukėlėjai užkrečia ir juos. Kur beržai ir maumedžiai auga kartu, liga ypatingai plinta, tad geriau šių medžių nesodinti greta vienas kito.

     Dekoratyviniais tikslais Kanadinės cūgos į Lietuvą buvo įvežtos XIX-ajame amžiuje. Viena iš žemaūgių veislių yra vadinama Tsuga canadensis ‘Jeddeloh’. Ši nykštukė be galo patraukli ir užauga tiek į aukštį, tiek į plotį 1 metrą. Dar keletas kitų nykštukinių medelių: Tsuga canadensis ‘Nana’, ‘Minuta’, ‘Horsford’ ar Tsuga mertensiana ‘Elizabeth’.  Visos dekoratyvios veislės mėgsta dalinį arba net visišką pavėsį, nes saulėje ima džiūti ir ruduoti spygliukai, taip pat, kaip ir didžiosios cūgos, mėgsta drėgmę. Šie medžiai užauga ne aukštesni kaip 15 metrų. Dėl įvairiose vietose nusvirusių šakų, lankiškumo, įdomių formų gali priminti maumedį. Dekoratyviniai medeliai smarkiai auga ir į plotį, o kai kurių rūšių šakos nulinksta net iki pat žemės, todėl augalas atrodo itin egzotiškai ir elegantiškai, tokio neįmanoma nepastebėti. Viena iš tokių – Tsuga canadensis ‘Pendula’, šmaikščiai vadinama medžiu -namu, mat be jokių problemų galima susikurti privačią erdvę medžio šakų apgaubtoje erdvėje. Turbūt ypatingai vaikams tai turėtų žadinti vaizduotę ir išgelbėti tėvus, kurie bijo ar negali vaikams suręsti namelio medyje. Tarsi kokia mažybinė “pendulos” forma – Tsuga canadensis ‘Cole’s Prostrate’, labai tinkanti auginti akmeningame dirvožemyje ir mažuose soduose. Ši rūšis lengvai ištveria net labai šaltas žiemas. Jei vasara pasitaiko nelietinga, reikėtų dažniau laistyti, nes tai – drėgmę mėgstantis medis. Taip pat geriausia vietą rasti pavėsingoje vietoje. Kita, savo forma labai panaši į šias dvi, – Tsuga canadensis Bennett. Skiriasi tik tuo, jog yra žymiai žemesnė, tačiau tokia pat plati, šakelės nusvirę iki žemės. Tokiai cūgai geriau augti ne pievoje, nes tuomet pernelyg su šia susilies ir neatsiskleis jos grožis.  

     Kanadinės cūgos kultivarų iš tiesų yra daugybė. Visos skiriasi savo forma, aukščiu, pločiu, šakelių nusvirimu, net varijuoja spalva. Įprastinė cūga yra ryškiai žalios spalvos, tačiau kultivarų pasitaiko net baltos (Tsuga Canadensis ‘Pinktips’) ar geltonos (Tsuga candensis ‘Everitt Golden’) spalvų. Nuostabaus grožio yra Tsuga canadensis ‘Anne’, kuri auga cilindro formos, šviesiai žalia, o viršūnėje, tarsi gėlių puokštė, išsiskleidžia šakelės.O štai Tsuga heterophylla ‘Thorsen’s Weeping’ visiškai išsiskiria savo išvaizda – smarkiai auga į aukštį, bet visiškai nesiplečia. Yra labai liauna, tad šiai rūšiai reikalingas net atraminis stovas, kad išsilaikytų. Šakelės taip auga ne į šonus, bet svyra žemyn, tačiau ne iki žemės, o tarsi sluoksniuojasi per visą medžio ilgį.

     Taigi, medeliai be galo gražūs, o svarbiausia – visai nereiklūs. Rūšių itin daug, tai tiks bet kokio skonio žmogui. Tad belieka išsirinkti ir puošti savo sodus šiais nuostabiais spygliuočiais iš svečios šalies!

Jei turite sodą, tikriausiai jis neįsivaizduojamas be spygliuočių. Visų pirma dėl to, jog jie yra visžaliai augalai, išskyrus maumedis. Tad pušys, eglės, kėniai, kadagiai, žirniavaisiai, kiparisai, kukmedžiai, cūgos ar tujos tikrai suteiks dekoratyvumo net žiemą. Taip pat spygliuočiai medžiai yra nereiklūs nei gamtos sąlygoms, nei reikalauja ypatingos žmogaus priežiūros, mat jie ir taip auga puikios formos. Gražiai atrodys ir greta susodinti skirtingi spygliuočiai ar sujungti į gyvą tvorą.

Jei norite, kad augalas greitai prigytų, labai svarbu pasirūpinti jo šaknimis. Prieš iškasant augalą, reikalinga gerai palieti šaknis, ir tik tuomet kasti. Transportuojant suvyniokite šaknis į kokį audinį, kad niekas nenubyrėtų. Apskritai, šaknis reikia itin saugoti, stengtis jų visiškai nepažeisti, nenubarstyti žemės gumulų aplink jas. Beje, iškastos žemės su šaknimis dydis turėtų būti toks, koks yra ir visas augalas, o duobė, į kurią bus sodinama – šiek tiek arba gerokai didesnė. Gerokai didesnė duobė turėtų būti tuomet, jei naujojoje dirvoje žemė yra nelabai derlinga, nes duobės dugne dar turės tilpti šiek tiek geros derlingos žemės.

Nepaisant to, ar žemė derlinga ar visiškai ne, į iškastą duobę, prieš sodinant medelį, reikia pridėti su kompostu ar žeme sumaišytų drėgnų durpių arba lygiomis dalimis sumaišytų perpuvusio mėšlo ir kompostinės žemės. Tik jokiu būdų nedėkite vieno šviežio mėšlo, nes jis gali labai pakenkti medelių šaknims. Kai visa tai padarote, jau galima sodinti. Blogai, jei šaknys bus įleistos per giliai arba per mažai, – geriausia, kad šaknis baigtųsi su dirvos paviršiumi. Nepaisant to, ar dirva derlinga, ar ne, – šaknis užberkite labai derlinga žeme. Žemę aplink medelį sutrypkite, o kiek didesniu spinduliu sukaskite pylimėlį, kad laistant vanduo nenubėgtų. Po to augalą reikia per keletą kartų labai gausiai palieti. Gausiai laistyti reikėtų iki užšąlant, nes tuomet augalai daug geriau žiemos, o dalį drėgmės vis vien išgarins. Svarbu nepamiršti ir mulčiuoti – taip ne tik užkirsite kelią augti piktžolėms, bet ir apsaugosite augalą nuo prasidėsiančių šalių. Kaip mulčią galima naudoti medžių drožles, medžių žievę, spyglius, durpes, nukritusius lapus ir net šviežiai nupjautą žolę. Kartais naudojami ir žvyras, skalda ar keramzitas.

Tiesa, nors spygliuočiai yra mažiau reiklesni už kitus augalus, vis dėlto skirtingi spygliuočiai turi skirtingas mėgstamas dirvas, kuriose geriau auga. Štai, pavyzdžiui, net visiškai nederlingoje, žvyruotoje dirvoje puikiausiai augs kadagiai, tačiau jiems reikalinga saulės šviesa, pavėjyse jie ims nykti. O kėniai pavėsį visai pakenčia, išskyrus dekoratyvines veisles. Tujoms gali kenkti dirva, kur vanduo užsistovi, tad ten geriausiai augtų kukmedžiai. Kiparisams ir puskiparisiams tinka kalkinga dirva.

Sodinti patartina 4-8 metų spygliuočius, po pasodinimo mulčiuoti patariama dar bent 4-5 metus. Taip pat pravartu žinoti, jog kadagiai nemėgsta karpymo, tad geriau nesirinkti jų, formuojant gyvatvores. Dar ir dėl to, jog tokia gyvatvorė gana greitai išretėtų ir taptų nepatraukli. Jei gyvatvorei ketinate pasirinkti eglaites – karpykite jas kas dvejus metus arba rečiau. Sėkmės auginime!

Genties vardą Taxus vartojo jau senovės romėnai. Iš viso gentyje 7-8 rūšys. Savaime papitusios Europoje, Azijoje ir Šiaurės amerikoje. Lietuvoje šiuo metu auginamos 4 rūšys ir apie 20 dekoratyvinių formų, kurių dauguma priklauso Europiniam kukmedžiui.

Europinis kukmedis (Taxus baccata L.) – tai 3-5 m aukčio krūmas arba iki 10 m aukščio medis kūgiška ar netaisyklinga, dažnai daugiaviršūne laja. Spygliai tamsiai žali, smailiaviršūniai, 12-35 mm ilgio. Jauni ūgliai žali, briaunoti, vėliau paruduoja. Pumpurai smulkūs, rutuliški arba kiaušiniški. Sėklos – 6-8 mm ilgio, su rausvu arba rožiniu, minkštu apvalkalu, subręsta rugsėjį. Žydi balandžio – gegužės mėn. Visos augalo dalys, išskyrus minkštąjį apyvaisį, yra nuodingos.

Europinis kukmedis savaime paplitęs Vakarų Europoje, Mažojoje Azijoje, Kaukaze, Šiaurės Afrikoje. Kalnuose (Kaukazo, Karpatų, Alpių, Pirėnų) pakyla iki 1500 m aukščio. Šiaurinė savaiminio paplitimo arealo riba siekia Skandinaviją, vakarinius Latvijos ir Estijos rajonus.

Literatūroje nurodoma, kad XIX a. kukmedis savaime augo ir Lietuvos miškuose (Prienų, Raseinių, Švėkšnos apylinkėse), bet, dėja, dėl beatodairiško kirtimo buvo išnaikintas. Kalta dėl to matyt, buvo tvirta ir labai patvari mediena, plačiai naudota įvairiems salių dirbiniams bei tuometinėje karo pramonėje. Šiuo metu mūsų šalyje europinis kukmedis aptinkamas tik dekoratyviniuose želdynuose.

Šalies želdynuose (botanikos soduose, parkuose ir sodybose) auginama gana daug europinio kukmedžio dekoratyvinių formų.

„Amersfoort“ (trumpaspyglė forma) – žemas, lėtai augantis, plačiai kūgiškos ir netaisyklingos formos krūmas tankiomis, tumpomis šakelėmis ir ūgliais. Spygliai trumpi, pailgai kiaušiniški, 5-7 mm ilgio ir 3-4 mm pločio, tamsiai žali spinduliškai išsidėstę apie ūglius ir šakeles. Forma atrasta apie 1939 m. Olandijoje Amersfoort apylonkėse. Dėl specifinių išorinių požymių, kuriais labai skiriasi nuo kitų kukmežių rūšių ir formų, gana ilgai buvo priskiriama ne Taxus, bet Podocarpus genčiai.

„Dovastoniana“ (Dovastono forma) – iki 3 m aukščio netaisyklingos formos krūmas ilgomis į viršų kylančiomis šakomis, svyrančiomis ūglių viršunėlėmis. Spygliai – 20-35 mm ilgio ir 3 mm pločio, smailiomis viršūnėlėmis, tamsiai žali.

„Dovastonii Aurea“ (Dovastono geltonspyglė forma) – 2-3 m aukščio ir panašaus pločio krūmas.

„Elegantissima“ (puošnioji geltonspyglė forma) – 2-3 m aukščio ir panašaus pločio netaisyklingos formos krūmas skėstomis šakomis. Šakelės smulkios, ūgliai blyškiai geltoni.

„Fastigiata“ (glaustašakė forma) – iki 3 m (5) m aukščio ir 0,8-1,5 m pločio plačiai koloniškos formos krūmas ilgomis, į viršų kylančiomis šakomis.

„Fastigiata Aurea“ (glaustašakė geltonspyglė forma) – 1,5-2 (4) m aukščio ir 0,7-1 m pločio krūmas.

„Fastigiata Robusta“ (koloniška forma) – iki 1,5 – 2,5 m aukščio ir 0,3-0,4 m pločio siaurai koloniškos formos krūmas. Šako sir šakelės labai glaustos, nelabai gausios, kylančios į viršų. Spygliai – 20-25 mm ilgio, smailiaviršūniai, tamsiai žali.

„Repansens“ (kilinė žemaūgė forma) – iki 0,5-1 m aukščio krūmas ilgomis, pažeme besidriekiančiomis šakomis. Seni augalai būna iki 5-6 m pločio. Spygliai – 20-30 mm ilgio ir 2-3 mm pločio, išlinkę lyg pjautuvas, tamsiai žali.

„Semperaurea“ (auksaspyglė forma) – iki 2 m aukščio krūma į viršų kylančiomis šakomis ir kreiva viršūne (dažniausiai). Šakelės smulkios, ūgliai tankūs, trumpi, gelsvai rudi. Spygliai – 10-20 mm ilgio, auksiškai geltoni.

Priežiūra

Europinis kukmedis mėgsta derlingą, normalaus drėgnumo ar kiek drėgnoką lengvo ar vidutinio priemolio dirvą (pH 7-8).

Tai vienas iš nedaugelio spygliočių augalų, galinčių augti visiškoje paunksmėje, kur daugelis kitų medžių ar krūmų skursta ar netgi žūsta. Tinkamiausios pavėsingos ar bent iš dalies užpavėsintos augimvietės. Sodybose geriausiai tinka šiaurinė namo pusė.

Genėjimą lengvai ištveria.

Žiemos šalčiams pakankamai atsparus, bet pasodintas netinkamoje vietoje, neretai apšąla. Ypač kukmedžiams, kaip beje, ir daugumai spygliuočių, kenksmingi staigūs pavasario temperatūros svyravimai.

Saulėtose vietose esančius jaunesnius augalus žiemai būtina lengvai pridengti eglišakėmis. Pavasarį priedanga pašalinama tk visiškai išėjus iš žemės pašalui.

Tiek rūšis, tiek ir dekoratyvinės formos gana atsparios užterštam miestų orui, ligoms ir kenkėjams.

Dauginimas

Sėklomis daugnamos rūšys ir kai kurio europinio kukmedžio dekoratyvinės formos („Fastigiata“). Jos sėjamos rudenį arba stratifikuojamos per žiemą ir išsėjamos pavasarį (balandžio mėn). Tačiau net ir šiuo atveju dalis sėklų sudygsta tik antrais metais.

Žaliaisiais auginiais dauginama birželio-liepos mėn šiltnamyje arba inspekte. Geriausias substraktas – smėlis, smėlio ir durpių mišinys. Šalies medelynų specialistai ir sodininkai megėjai dažniau šiuos spygliuočius daugina vegetatyviškai.

Naudojant auginimo simuliatorius (indolilacto rūgštį, indolilsviesto rūgštį, naftilacto rūgštį ir kt), dirbtinio rūko sąlygomis įsišaknija 80-95 % auginių.