Viena pavojingiausių daržovių ligų yra vadinamasis gumbas. Ši liga pakenkia griežčiams, ridikams, ridikėliams, ropėms bei kopūstams. Bene geriausias būdas išvengti gumbo – sėjomaina. Tai yra, nesodinkite tų pačių augalų toje pačioje vietoje kelis metus iš eilės. Dar padeda dirvos kalkinimas. Tai daryti reikėtų taip – į duobutę, kur sodinsite ar sėsite, įberkite nedidelę saują kalkių miltų (maltos klinties) ir gerai sumaišykite su žemėmis. Į duobutę vietoj kalkių galima dėti ir medžio pelenų, bet šių reikėtų berti dvi saujas į vieną duobutę. Populiari pomidorų ir kopūstų daigų liga – juodoji kojelė. Ši liga pasireiškia taip – patamsėja šaknies kaklelis, po to suplonėja, suminkštėja ir galiausiai supūva. Augalai, pažeisti šios ligos, džiūsta, ima virsti, juos tampa lengva ištraukti iš žemės. Taip užsikrėtusius augalus patartina laistyti kalio permanganato tirpalu arba purkšti vieno procento Bordo skysčiu. Kalio permanganato santykis – penki gramai į dešimt litrų vandens. Dažna agurkų liga – miltligė. Ją efektingai apdoroja koloidinė siera arba srutų ar šieno pakritų užpilas. Tai senas, bet dar ir dabar plačiai naudojamas dalykas. Kaip tai paruošti: imkite vieną dalį srutų arba šieno pakritų, atskieskite trimis dalimis vandens, gerai išmaišykite ir leiskite pastovėti maždaug tris dienas. Prieš naudojant būtina visą masę dar tris kartus atskiesti vandeniu ir perkošti. Grybo apnašas sunaikins tokio pasigaminto užpilo bakterijos. Likus bent mėnesiui iki derliaus nuėmimo dar galima augalus nupurkšti dvipakaičiu natrio fosfatu (dinatrio fosfatu). Dažna pomidorų liga – fitoftorozė. Ja sergančius augalus patartina nupurkšti vario oksichloridu, polikarbacinu bei polichomo suspensija, santykis – keturiasdešimt gramų į dešimt litrų vandens. Galima naudoti ir vieno procento Bordo skystį. Reikia įsidėmėti, jog tokiais preparatais negalima purkšti vėliau, nei mėnuo iki derliaus nuėmimo, o Bordo skysčiu – ne vėliau, nei aštuonias dienas. Pelenligė – šia liga užsikrečia ir suserga kopūstų daigai. Kokie ligos požymiai? Ant lapų ir sėklaskilčių pasimato gelsvos spalvos neryškios dėmės, apatinė lapų pusė apsineša baltomis nuosėdomis, šios nuosėdos progresuojant ligai pagelsta. Pelenligės gydymui padeda augalų pabarstymas malta siera, arba sieros ir kalkių mišiniu, sumaišytų perpus po lygiai. Dar galima sumaišyti ir su medžio pelenais. Labai svarbu nepamiršti pabarstyti ir apatinės lapų bei sėklaskilčių pusės. Tokią procedūrą reikia kartoti po penkių dienų.

Parazitines ir infekcines ligas sukelia tokie organizmai, kaip bakterijos ir grybai. Daržovinių augalų ligas dažniausiai sukelia grybai ir kiek rečiau bakterijos. Grybinės ligos lengvai plinta sporomis, kurias perneša vanduo, vėjas ir vabzdžiai. Didelę įtaką grybinėms ligoms plisti turi ir aplinkos veiksniai: šviesa, drėgmė, oro temperatūra. Esant palankiom sąlygom, grybo sporos, patekusios ant augalo, sudygsta. Pirmieji išoriniai ligos požymiai pasirodo ne iš karto, kai kuriais atvejais gali pasirodyti ir praėjus net dvidešimčiai dienų. Svarbiausia, kad grybų sporos sudygtų ant augalo, turi būti gana aukšta aplinkos temperatūra ir didelis drėgmės santykis. Jei šie poreikiai nepatenkinami, grybai nustoja vystytis, bet taip, deja, jie dar nėra sunaikinami.

Bakterinės ligos plinta per sėklas, dirvą, su vandens ir vabzdžių pagalba. Augalai dažniausiai užsikrečia per įvairiausius susižalojimus. Patekusi bakterija „susargdinti“ augalą gali ir per savaitę, kai kurių ligų požymiai gali pasimatyti ir po trijų savaičių nuo užsikrėtimo. Bakterinė ligos atskiriamos iš to, kad augalas ima pūti, vysti, ant jo susidaro įvairių neaiškios kilmės dėmių, pradeda augti įvairūs gumbai.

Virusai sukelia užkrečiamąsias ligas. Jie nuo vieno augalo prie kito keliauja su vabzdžių pagalba, dažniausiai tie vabzdžiai būna amarai. Virusai sukelia be galo žalingus ir negrįžtamus procesus, labai sumenksta daržovių derlius. Virusai sukelia tokias ligas, nuo kurių ima raukšlėtis lapai, žalia spalva nėra vienoda ant to paties augalo, atskiros augalo dalys gali net patamsėti. Virusai dažniausiai puola pomidorus ir bulves.

     Kaip gintis nuo kenkėjų? Nuo amarų ir vikšrų gali gelbėti pelenų ir muilo arba tabako užpilas. Kopūstinių ir ropinių baltukų, kandžių, pelėdgalvių vikšrus galima išnaikinti naudojant karčiųjų raudonųjų pipirų, pelynų ar varnalėšų užpilus. Kryžmažiedžių augalų pasėliai saugomi nuo spragių, apibarstant juos tabako dulkėmis, sumaišytomis su gesintų kalkių milteliais ar pelenais. Radus kopūstinių musių lervų kiaušinių, reikia nukasti žemę nuo daigų pamato ir apiberti naftalinu, sumaišytu su pjuvenomis arba smėliu. Dirvinius šliužus vakare reikėtų rinkti ir sunaikinti. Nuo daiginių muselių apsisaugoti gali padėti agrotechninės priemonės, skatinančios greitą ir gerą dygimą. Žirninio grūdinuko lervas galite išnaikinti kruopščiai prieš sodinimą atrinkę sėklas ir išmetę pažeistas. Svogūninės bei morkinės musės naikinamos taip pat, kaip ir kopūstinės. Koloradus ir jų lervas galima naikinti renkant ir sunaikinant (galima sudeginti, dėti į žibalą ar prisotintą valgomosios druskos tirpalą). Ginantis nuo runkelinių spragių, burokėlius galima apibarstyti tabako dulkių bei gesintų kalkių mišiniu.

Jau po žydėjimo reikia aptvarkyti medelį: išgenėti šakas, ypatingai tas, kurios yra pažeistos – padžiūvusios ar su pažeista žieve, apniktos įvairiausių kenkėjų ir vabzdžių, taip pat, jei ant šakų sudėti kiaušinėliai. Labai svarbu tinkamai išvalyti medžių žievės žaizdas, tai yra išvalyti visą nesveiką audinį, kol pasieksite sveiką medieną. Tuomet aptepti sodo tepalu. Jei žaizdos atrodo esančios sukeltos vaismedžių vėžio – tuomet neužteks vien sodo tepalo, dar reikėtų panaudoti ir specialų tepalą nuo vaismedžių vėžio.

Beprasidedant pavasarėjimui (kovo pradžioje) tikslinga nuo storų šakų ir kamieno šiek tiek nuskusti žievę ir ištepti kalkių mišiniu. Reikia pasirūpinti ir inkilais – senus nuimti ir išvalyti, atrestauruoti ar įkelti naujus. Pavasarėjant vaismedžiai prevenciškai purškiami nuo rauplių karbamido mišiniu. Jis turėtų būti 5-7 procentų.

Šiek tiek vėliau pavasarį, bet būtinai dar iki žydėjimo, svarbu pasirūpinti ir teritorija, kurioje auga vaismedis. Nuolatos reikia pjauti žolę, atsikratyti piktžolėmis, kad ant medelio nepatektų nepageidaujamų vabzdžių. Savaitėje kartą ar du, po medžiu pasiklojus kokio nors audinio gabalą, galima stipriai pakratyti vaismedžio šakas, kad nusipurtytų kenkėjai. Tiesa, taip purtyti vaismedžio šakas galima ir žydėjimo periodu.

Kuomet vaismedžiai žydi ar baigia žydėti, juos dažnai ima pulti vaisėdžiai ar lapsukiai, kuriems pravarčiausia kabinti feromonines gaudykles, tai daryti verta, nes bent keletą metų į priekį galėsite džiaugtis nepažeistais vaisiais. Jei pasisakote už chemikalų nenaudojimą, apsaugai nuo amarų, vikšrų ar jų naikinimui galite naudoti iš pelynų ar kraujažolių pagamintu nuoviru.

Nuo vasaros vidurio iki rugsėjo mėnesio galite vaismedžių kamienus (iki pusės) aprišti popieriumi ar polietilenu, taip išgaudysite ten susirinkusius žiedų ir vaisių graužikus, kandžių vikšrus, žiemsprindžius, lapsukius ir kitus. Po kiek laiko reikėtų vis surinkti sudžiūvusius vabzdžius, taip pat supuvusius ar sudžiūvusius vaisius. Nuėmus derlių, nuimkite ir kamieno aprišimus bei juos sudeginkite. Nukritus lapams, nepamirškite juos būtinai sugrėbti ir sunaikinti, surinkti likusius supuvusius vaisius, sukasti dirvą po medžiu.

Apsaugai nuo kenkėjų galima naudoti ir įvairiausius preparatus. Žaliojo kūgio tarpsnyje, apsaugant nuo lapsukių, žiemsprindžių, blakučių, žiedgraužių, pjūklelių, amarų, purkškite 25 proc aktara arba 10 proc. fastaku. Aktara naudojama ir iškart po žydėjimo, apsaugant nuo amarų, kandžių ir erkių, taip pat ir nuo anksčiau minėtų kenkėjų. Kiek vėliau po žydėjimo (praėjus mėnesiui) naudojami abu minėti preparatai, galima naudoti dar ir skystą kalio muilą, kad nepultų lapsukiai, vaisėdžiai ir kiti kenkėjai. Žaliojo kūgio-po žydėjimo periodais galima purkšti indekticidais, jei vaismedis kenčia nuo obuolinių pjūklelių. Vaisių augimo periodu, apsaugai nuo amarų ir rūgtinių pjūklelių, purškiama tos pačios koncentracijos aktara ir fastaku.

Apsaugai nuo ligų naudojami įvairūs preparatai. Norint išvengti žievės ligų ar bakterinės degligės, žaliojo kūgio periodu purškiama pusė šimto procentų Čempionu, tuo pačiu periodu purškiama ir nuo rauplių ir filostikozės – naudojamas 70 proc. efektorius arba 75 proc. chorus. Po žydėjimo nuo minėtų ligų ir dar vaisių puvinio purškiama tos pačios koncentracijos elektoriumi ir choru bei 25 proc. skoru. Vaisių augimo periodu nuo minėtų ligų purškiama efektoriumi ir skoru. Rugpjūčio mėnesį nuo šių ligų efektoriumi purškiamos žieminės veislės. Nuėmus derlių, lapų kritimo metu, nuo rauplių, dėmėtligės, žievės ligų naudojamas karbamidas ir tepalas su 1.4 proc. ditianonu nuo kamieno žievės vėžio. Tie patys naudojami ir ramybės periodu.

Vyšnių kokomikozės sukėlėjas – kaulavaisinis purpurgrybis (Coccomyces hiemalis Higg) peržiemoja nukritusiuose lapuose bei ūgliuose. Pavasarį apatinėje peržiemojusių lapų pusėje atsiranda tamsiai rudų, apskritų grybo vaisiakūnių su sporomis. Tai ir yra pirminis infekcijos šaltinis. Liga pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, uogas. Pažeisti lapai vidurvasarį gelsta, krinta. Ligoti vaisiai būna su įdubusiomis, rudos spalvos dėmelėmis ir balzganu apnašu. Anksti pradėjus kristi lapams, sutrinka medžiagų apykaita, vyšnios prastai auga, nedera, žiemą apšąla. Ypač palankūs ligai plisti yra lietingi metai. Kad sunaikintume ligos sukėlėjus, sugrėbkime ir apkaskime nukritusius lapus. Padeda daugkartinis purškimas Bordo skysčiu: pirmą kartą purškiame vyšnioms nužydėjus, antrą – praėjus 15-20 dienų, trečią – nuskynę uogas. Purškiama 1% Bordo skiediniu (į 101 vandens dedama 10Og vario sulfato ir 100 g kalkių). Rudenį lapams nukritus purškiame 4-5% karbamido tirpalu.

Moniliozės sukėlėjas – slyvinė monilija (Monilia laxa Ehr.) peržiemoja pažeistuose žiedynuose, šakutėse, ūgliuose ir mumifikuotuose vaisiuose. Pavasarį liga apninka žiedus, lapus, ūglius, vaisius. Vyšnioms pražydus, kai kurių šakučių žiedai staiga paruduoja, nudžiūsta ir kybo nenumesdami žiedlapių. Vėliau paruduoja ir susisuka lapai, nudžiūsta jauni ūgliai. Stipriai liga apkrėsti vyšnių medeliai atrodo tarsi apdeginti. Ant vaisių atsiranda rudų dėmelių, jos plečiasi, o po kurio laiko pasidengia smulkutėmis pilkšvomis karputėmis. Norint pristabdyti ligos plitimą, reikia taikyti profilaktines ir apsaugos priemones. Pažeistas šakutes išpjaustyti ir sudeginti, surinkti pažeistus vaisius ir žiedynus. Visas ligotas dalis geriausia sudeginti. Nupurškę vyšnias prieš žydėjimą 0,4% vario oksichlorido tirpalu, apsaugome nuo ligos užkrato, antrą kartą purškiame tuoj po to, kai Išgenime nudžiūvusius žiedynus, šakutes. Gerai ligų sukėlėjus naikina fungicidas topazas. Todėl vegetacijos laikotarpiu 0,5% topazo tirpalu vyšnias su pertraukomis purškiame du kartus. Fungicidus būtina kaitalioti, kad ligos sukėlėjai neįgytų imuniteto.

„Raganų šluotos” dažniausiai atsiranda ant „Vietinės rūgščiosios“ ir „Žagarvyšnių“. Ligotas šakas rudenį išpįaustome ir sudeginame. Ligos sukėlėjas grybas Taphrina cerasi (Fuck.) Sad. žiemoja šakų žievėje, tarp pumpurų žvynelių, sergančiose šakutėse. Šia liga apsikrėtusios vyšnios dažniausiai nedera ir net nežydi.

Vyšninis amaras kenkia vyšnioms ir trešnėms. Kenkėjo kiaušinėliai peržiemoja ant vyšnių šakučių prie pumpurų. Iš kiaušinėlių anksti pavasarį išsirita amarų lervos, kurios čiulpia sultis iš brinkstančių pumpurų, vėliau pereina ant lapų. Amarų kolonijos įsikuria ant lapų, žiedkočių, ūglių. Pažeisti ūgliai išsikraipo, lapai deformuojasi ir pirma laiko nudžiūsta. Rudeniop vyšniniai amarai deda kiaušinėlius, kurie žiemoja. Kol amarų populiacijos negausios, su jais susidoroja boružių, auksaakių, musių sirfidžių lervos. Daugybę amarų sulesa soduose gyvenantys paukšteliai.

Pumpurams išbrinkus, jeigu apie 10% vyšnių apnikta amarų, reikia purkšti insekticidais. Amarus naikiname purkšdami antio, deciu, fastaku, mitaku, zolonu. Minėtais preparatais nuo amarų vyšnias purškiame iki žydėjimo, o jeigu reikia, ir uogas nuskynę. Be to, būtina šalinti prie kamienų augančias atžalas, naikinti soduose tokias piktžoles kaip kibieji lipikai. Jaunas vyšnaites nuo amarų apsaugosime purkšdami insekticidinių augalų (kiaulpienių, tabako, ramunėlių, kraujažolių ir kt.) nuovirais, pridėdami į 10litrų skysčio 10-20 g ūkiško muilo.

Vyšninio gleivėtojo pjūklelio lervų randame ant vyšnių, trešnių, kriaušių, slyvų, gudobelių, šermukšnių. Lietuvoje išsivysto 1-2 pjūklelio kartos. Pirmosios kartos lervos kenkia birželį-liepą, o antrosios – rugpjūtį – rugsėjį, iki pirmųjų šalnų. Peržiemoja pjūklelių lervos dirvoje, iš jų išsiritę suaugėliai birželio pradžioje poruojasi Ir vyšnių lapų apatinėje pusėje deda kiaušinėlius.

Išsiritusios lervos žalsvai geltonos, 9-11 mm ilgio, pasidengusios lipniomis, juodomis gleivėmis ir primena mažutes dėles. Kai gleivėtojo pjūklelio lervų būna daug, jų pažeisti lapai atrodo tarsi nudeginti. Kenkėjų lervas galima nuplauti stipria vandens srove. Jos gana gležnos ir užropoti ant augalo nepajėgia. Naikiname purkšdami deciu ar kuriuo kitu insekticidu.

Vyšninė musė paplitusi visuose soduose. Šios musės lėliukės peržiemoja dirvoje, 3-5 cm gylyje. Suaugėlės musės pradeda skraidyti susiformavus vyšnių užuomazgoms. Kiaušinėlius deda po raustančių uogų odele. Praėjusi 0-12 dienų, išsirita lervos, kurios 2-3 savaites maitinasi uogų minkštimu. Ant pažeistų uogų atsiranda dėmių, uogos suminkštėja, pradeda pūti, kristi. Vienas iš paprasčiausių būdų musei naikinti – surinkti pastebėtus ant vyšnaičių pažeistus vaisius, kol iš jų neišlindo lervos. Kitas – perkasti po vyšniomis dirvą. Didesniuose vyšnių soduose nuo šios žaladarės derlių apsaugosime nupurkšdami insekticidais (deciu ar fastaku), kai tik susiformuoja vyšnių užuomazgos, t. y. skraidant musėms suaugėlėms.

Vyšninis pjūklelis audėjas mūsų soduose labai dažnas. Jo lervos peržiemoja kokonuose dirvoje. Suaugėliai pjūkleliai išsirita iki vyšnių žydėjimo. Kiaušinėlius deda grupelėmis ant apatinės lapų pusės. Išsiritusios lervos maitinasi lapais apraizgydamos juos voratinkliniais siūlais. įsiveisus kenkėjams, ant vyšnaičių šių lizdų būna daug.

Vidurvasarį lervos palieka maitinimosi vietas ir slepiasi dirvoje.

Tuos kenkėjus, kurie ant vyšnių šakų sudaro lizdus (pjūkleliai audėjai, rudmargės vanesos), naikiname surinkdami lizdus su lervomis. Perkasdami dirvą rudenį sunaikiname dirvoje apsigyvenusius vikšrus, kokonus, lėliukes.

Jei dirvinis vijoklis želia nedirbamame plote, kur arti neauginami kultūrintai augalai, paprasčiau jį naikinti cheminiu būdu.
Jei piktžolės auga plačiuose takuose ir aikštėse, galima vartoti universalaus veikimo herbicidus. Berti ar laistyti herbicidus reikia taip, kad jie nepasiektų takelio pakraščiuose augančių kultūrinių augalų šaknų. Vartoti herbicidus galima tik nevėjuotą dieną, kad vėjo gūsiai nenuneštų nuodingų medžiagų ant kultūrinių augalų. Mažiau pavojingi šalia augantiems augalams, dirvos struktūrai ir vėlesnėms kultūroms yra selektyvaus veikimo herbicidai. Nupurškę vos keletą lapelių turinčią piktžolę, tikslo nepasieksite, nes metro gylyje išsisklaidžiusias vijoklio šaknis pasieks per mažas herbicido kiekis. Todėl purkšti reikia jau paaugusias, daugiau lapų turinčias piktžoles, kad pakankamas chemikalo kiekis pasiektų šaknų sistemą. Praėjus dviem trims savaitėms, purkšti reikėtų pakartotinai, bent jau tada, kai vijoklis vėl sužaliuoja. Daugiausia piktžolių galima sunaikinti purškiant jas augimo laikotarpiu, t. y. gegužės birželio mėnesiais.

OBUOLIŲ RUDASIS PUVINYS

Pažeidžia obelų žiedus, lapus, ūglius ir vaisius. Ant apsikrėtusių vaisių atsiranda nedidelė ruda apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė, suminkštėja audiniai. Dėmelė greit apima visą vaisių. Paviršiuje atsiranda gelsvai rusvos arba pilkšvos dulkingos karputės. Jos būna išsidėsčiusios koncentriškais ratais. Kai kurie ant vaismedžių supuvę obuoliai sudžiūsta ir virsta mumijomis, kurios kybo iki kitų metų. Jose grybas peržiemoja. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, o jeigu liečiasi supuvęs ir sveikas, gali apsikrėsti ir per nesužalotą odelę. Į sandėlius šis puvinys patenka su vaisiais iš sodo ir plinta laikymo pradžioje, nes žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina. Ant karpučių esančias konidijas platina vėjas, lietaus lašai arba vabzdžiai perneša ant sveikų vaisių.
Geriausiai grybas vystosi šiltu (24-28°C) ir drėgnu (75-80 % santykinė drėgmė) oru. Inkubacijos periodas trumpas -5 dienos.
Jautrios obelų veislės -Kortlendas, Uelsi, Noris, Lobo.

OBELŲ PAPRASTASIS VĖŽYS
Pažeidžia obelų, kriaušių, liepų, uosių kamienus, šakas. Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Gali sukelti obuolių puvinį. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna įvairaus didumo išaugos. Žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per sužalojimus. Tiek aukšliasporės, tiek konidijos žymiai geriau plinta drėgnu oru. Grybui plisti labai padeda didelis santykinis oro drėgnumas. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis nuo 2 iki 30ºC.
Jautriausios obelų veislės – Close, Noris, Kortlendas, Slava peremožcam, Uelsi, Melba, Red Melba.

APSAUGA NUO OBELŲ VĖŽIO: Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo, todėl anksti pavasarį nurišus kamienus, būtina juos nubalinti. Taip pat išpjaustyti ir sudeginti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti. Dažniausiai obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl labai svarbūs yra purškimai nuėmus derlių, lapams krintant ir ankstyvasis purškimas. Sodą, kur ypač išplitęs paprastasis vėžys, rudenį lapams krintant, purkšti sisteminiais fungicidais. Žaizdų gydymui galima naudoti ir kitas priemones, prieš tai išvalius žaizdą iki sveikos medienos, užtepti ją molio-karvių mėšlo – fungicido (1:1, pridedant 2% sisteminio fungicido) skiediniu ir aprišant maišine medžiaga. Žaizdas išvalyti ir pradėti gydymą geriausia anksti pavasarį. Žaizdų aptepimui taip pat galima naudoti vandens emulsinių dažų ir 2% sisteminio fungicido skiedinį.