Šakniastiebis visžalis daugiametis augalas, kuris ant trumpų stačių stiebų išaugina visą kuokštą širdiškų dantytų lapų. Apie 2 cm skersmens, stipriai kvepiantys, priklausomai nuo veislės, violetiškai melsvi, raudoni ar balti žiedai išsiskleidžia dar žiemos pabaigoje ir anksti pavasarį. Augalo sudėtyje yra saponinų, eterinių aliejų, taip pat rauginių medžiagų ir pigmentų.

Kvapioji našlaitė geriausiai auga drėgname, gerai patręštame, daug maistingųjų medžiagų turinčiame dirvožemyje, daliniame pavėsyje. Augalas labiausiai tinka laukinių ar sumedėjusių augalų sodui.

Atspari šalčiui kvapioji našlaitė sode gausiai pasisėja pati arba plinta palaipomis, sudarydama kilimą. Norint tai pagreitinti, pavasarį ar rudenį kerus reikia dalinti. Galima nusipirkti ir sėklų, kurios sėjamos tiesiai į dirvą. Norint pailginti žydėjimo laiką, reikia pašalinti nuvytusius žiedus. Kvapiąją našlaitę dažnai pažeidžia mozaikos virusai, rūdis ir miltligę sukeliantys grybai.

Visas augalo dalis, ypač žiedus ir šaknis, pavasarį galima vartoti gydymui.

Gležni švelnūs kvapiosios našlaitės lapai žalioms salotoms suteikia ypatingą skonį; dailūs valgomi žiedai, pabarstyti ant salotų ar deserto, puošia patiekalą. Prancūzijoje cukraus sirupe mirkyti žiedai naudojami konditerijos gaminiams puošti.

Augalo sudėtyje yra alkaloido violino ir saponimų, todėl jis vartojamas kaip natūrali priemonė nuo kosulio, ypač sergant bronchitu ar viršutinių kvėpavimo takų uždegimu. Juo taip pat gydomas galvos skausmas, miego sutrikimai ir odos ligos. Manoma, kad našlaitės ekstraktas stabdo vėžio vystymąsi. Ekstraktui paruošti imamas šaukštelis džiovintų lapų, kuris užpilamas puodeliu verdančio vandens ir po 10 min. skystis perkošiamas. Rekomenduojama dozė – 3 puodeliai per dieną.

Žiedai naudojami kvepalams gaminti.

Kvapioji našlaitė dailiai atrodo moliniuose vazonuose ant palangės arba balkone.

Kvapiosios našlaitės sirupas nuo kosulio

Maždaug puodelį šviežių kvapiosios našlaitės žiedų sudėti į butelį ir užpilti ¼ l karšto vandens. Laikyti 24 valandas ir perkošti. Tada užvirinti ir vėl šiuo skysčiu 24 valandas ekstrahuoti tokį pat kiekį šviežių našlaitės žiedų. Perkošti ir išmaišyti su tokiu pat kiekiu medaus. Sirupą gerti po šaukštelį keletą kartų per dieną.

Status, iki 2 metrų užaugantis daugiametis augalas su trumpu, bet labai kompaktiškų šakniastiebių. Iš jo auga mėsingi šakoti stiebai su šviesiai žaliais, giliai karpytais plunksniškais lapais. Nuo liepos iki rugpjūčio skleidžiasi smulkūs balti arba rausvos spalvos žiedai, sutelkti į tariamuosius skėčius. Augalo sudėtyje yra alkaloidų, pasižyminčių raminamuoju poveikiu.

Vaistinis valerijonas sode veši tiek saulėtuoje vietoje, tiek daliniame pavėsyje. Jis geriausiai auga ten, kur drėgnas dirvožemis. Vaistinis valerijonas tinka dideliam kaimiško stiliaus sodui apsodinti, daugiamečių augalų lysvėms ar žolynų daržui. Jam reikia daug vietos, nes jis išaugina palaipas. Į gamtinę aplinką panašiame sode šis augalas sulaukėja.

Šis daugiametis augalas užauga iki 2 m aukščio, o keras išsiplečia iki 80 cm. Todėl augalai turi būti sodinami 40 cm atstumu, gausiai patręšti kompostu, nuolat laistomi. Vaistinis valerijonas dauginamas sėklomis: paasarį sėjamas patalpoje, o rudenį į atvirą gruntą. Nuo suvešėjusių augalų gali būti imamos palaipos, o senesnius augalus rudenį ar pavasarį galima dalinti. Purus drėgnas, bet neįmirkęs dirvožemis sudaro sąlygas augalui vešėti.

Vaistinėmis savybėmis labiausiai pasižymi vaistinio valerijono šaknys. Rudenį galima paimti dalį senesnio suvešėjusio augalo šaknų. Jas pirmiausia reikia gerai nuvalyti, šepečiu nuplauti tekančio vandens srove ir sausai nušluotyti. Dideles šaknis supjaustyti, po to suverti ant siūlų ir pakabinti džiūti ar nekarštai džiovinti orkaitėje. Kasdami šaknis per daug nesusilpninkite augalo.

Vaistinis valerijonas vartojamas nemigai, baimės būsenoms ir streso sukeltiems nerviniams sutrikimams gydyti. Raminamasis poveikis susijęs su vadinamaisiais valepotriatais. Be to, augalo sudėtyje yra izovalerijono rūgšties, esterių, rauginių ir gleivinių medžiagų bei eterinių aliejų. Nuo nervingumo ir nemigos padeda valerijono vonia prieš miegą, kuri greitai atpalaiduoja. Būkite atsargūs, nes kai kurie žmonės gali užmigti jau vonioje! Manoma, kad augalas padeda reguliuoti apetitą. 1-2 šaukštelius susmulkintų šaknų reikia užplikyti verdančiu vandeniu. Palaikyti 10 min., perkošti ir gerti.

Valerijonų aliejus naudojamas kvepalų gamyboje, jo dedama į maisto praduktus ir gėrimus.

Vasarą vaistinis valerijonas pasipuošia baltais ir įvairių atspalvių rožinės spalvos žiedais. Išdžiovintas šakeles galima naudoti dekoratyvinėms puokštėms.

Vaistinio valerijono vonia

100 g vaistinio valerijono šaknų užpilti 1 l verdančio vandens, palaikyti 10 valandų ir perkošti. Skystį supilti į vonios vandenį. Galima ir paprasčiau: 250 g valerijono tinktūros, nupirktos vaistinėje, supilti į vonią. Vandens temperatūra turi būti apie 38ºC, o maudymosi trukmė neviršyti 15 minučių.

Jautrus šalčiui vienametis laipiojantis augalas išaugina maždaug 3 metrų ilgio vijoklinius stiebus. Apskriti ar inkstiški šviesiai žali lapai yra banguotais pakraščiais. Vasarą ir rudenį lapų pažastyse susidaro dailūs geltoni, oranžiniai arba raudoni žiedai.

Augalui geriausiai tinka saulėta vieta sode, terasoje arba balkone, bet gerai auga ir daliniame pavėsyje. Vasarą reikia reguliariai tręšti ir laistyti, bet dirvožemis neturi būti nuotat įmirkęs. Tropaeolum majus rūšies augalams nereikia ypatingų dirvožemių. Daug maistingųjų medžiagų turinčiuose dirvožemiuose, ypač pasižyminčiuose dideliu azoto kiekiu, vešlūs lapai auga žiedų sąskaita, todėl patartina nasturtes auginti mažiau derlinguose dirvožemiuose. Didžioji nasturtė gali užkloti didelius žemės plotus, taip pat laipioti ant atramų.

Didžioji nasturtė tinka gėlių lysvei sode, taip pat ją galima auginti kubile ar vazonuose terasoje arba balkone. Auginant kartu su vaismedžiais arba kopūstais atbaido amarus ir kikšrus. Vienametis augalas dėl jautrumo šalčiui turi būti sėjamas lauke ne anksčiau kaip gegužės mėnesį. Nuo balandžio galima paauginti patalpoje. Geriausiai į mažą vazoną sodinti 3-4 sėklas.

Nors didžioji nasturtė dažniau auginama dėl dekoratyvumo, ji taip pat yra ir skanus valgomasis augalas. Virtuvėje galima vartoti beveik visas augalo dalis – žiedus, pumpurus, lapus. Jauni lapai, kurie visada vartojami švieži, skinami nuo gegužės iki spalio mėnesio, o žiedai – žydėjimo metu.

Šiek tiek kartoki, primenantys garstyčias didžiosios nasturtės lapai salotoms, šviežiam sūriui, varškei ar omletui suteikia pikantiškumo. Susmulkinti jie pagardina padažus ir mišraines. Geriausiai tinka jauni lapai. Sultingi žiedai yra švelnaus skonio ir valgomi nesmulkinti arba susmulkinti, žali ar trumpai pakaitinti, jai taip pat puošiami patiekalai. Didžioji nasturtė sudaro hormoningus derinius su beveik visais pavasariniais žolynais.

Augalas turi daug eterinių aliejų, todėl savo tėvynėje Centrinėje ir Pietų Amerikoje naudojamas žaizdoms gydyti. Dėl baktericidinių savybių didžiosios nasturtės lapų ir žiedų arbata vartojama esant vidinei infekcijai, pavyzdžiui, šlapimtakių uždegimui. Didžioji nasturtė gerina apetitą, šiek tiek laisvina vidurius ir didina bendrą organizmo atsparumą.

Marinuoti pumpurai

Mirkyti acte ar sūryme didžiosios nasturtės pumpurai ir nesubrendę vaisiai yra subtilus delikatesas.

Tai 30-40 cm aukščio siekiantis puskrūmis su šakotais stiebais ir šiek tiek sumedėjusiomis šakelėmis. Siauri kieti lapai šiek tiek užsiraičiusiais pakraščiais atrodo lyg adatėlės. Nuo birželio iki rugpjūčio vystosi smulkūs, balsvi, rožiniai ar violetiniai žiedai, sutelkti į tariamuosius menturius.

Vaistiniams čiobreliui sode reikia daug saulės ir sauso drėgmei laidaus dirvožemio. Jam reikia papildomų trąšų, išskyrus kompostą.

Kadangi čiobrelio sėklos dygsta šviesoje, jas reikia užberti tik labai plonu dirvožemio sluoksniu. Nuo gegužės ji galima sėti lauke. Daigai vasaros pradžioje sodinami 20×20 cm atstumu. Nuo senesnių augalų vasarą galima nupjauti auginius. Jei augalai pavasarį ar vasarą reguliariai nupjaunami, išsivysto nauji švelnūs ūgliai. Vaistinis čiobrelis yra atsparus šalčiui, tačiau drėgname dirvožemyje žiemoja sunkiai, nes augalas greitai pūva.

Jaunus čiobrelio lapus ir ūglius galima skinti nuo gegužės iki lapkričio. Džiovinimui prieš pat žydėjimą nupjaunama kero dalis. Šakos paskleidžiamos pavėsingoje, gerai vėdinamoje vietoje.

Dėl malonaus, pikantiškai saldoko skonio vaistinis čiobrelis ypač tinka Viduržemio pajūrio kraštų virtuvės patiekalams pagardinti. Ėrienai jis suteikia ypatingą aromatą. Jis yra nepakeičiama „Provanso žolynų“ sudedamoji dalis. Vaistinis čiobrelis mažina vidurių pūtimą, padeda lengviau įsisavinti riebius ir sunkiai virškinamus patiekalus ir, skirtingai nuo daugelio kitų prieskoninių augalų, jį galima ilgai virti. Džiovintas čiobrelis kvepia stipriau negu švieži lapai.

Vaistinio čiobrelio sudėtyje yra daug eterinių aliejų, kurių pagrindinės sudedamosios dalys yra fenolis, timolis, karvakrolis. Todėl jis skatina virškinimą, mažina vidurių pūtimą, yra puikus antiseptikas ir veikia raminančiai. Arbata geriama nuo viduriavimo, vartojama skalauti sergant stomatitu, ryklės uždegimu. Ki taip pat slopina kosulį ir geriama sergant bronchitu. Kompresais ir losjonais gydomos mažos žaizdelės, suspaudimai ir patempimai. Čiobrelių aliejus, įpiltas į vonią, padeda nuo kvėpavimo ligų, reumato ir bendro išsekimo.

Čiobrelio garų vonelė

2 saujas šviežių čiobrelio žiedų ar lapų sudėti į dubenį, užpilti 1 l verdančio vandens ir šiek tiek palaikyti, kad pritrauktų. Galvą uždengti rankšluosčiu ir apie 10 min. pakvėpuoti virš dubens. Po to veidą nuplauti šaltu vandeniu ir nusausinti.

Šio daugiamečio augalo žiedynstiebiai siekia 20-40 cm aukščio. Jam būdingi ilgi giliai karpyti lapai, sutelkti pamatinėje rozetėje, kuri išauga iš ilgos liemeninės šaknies. Pavasarį aukštų lygių žiedynstiebių viršūnėse išsivysto ryškiai geltoni graižai, kur vėliau susiformuoja tipiškos sėklos su skristukais. Pienes ypač mėgsta vaikai. Augalo baltos sultys nėra nuodingos. Jose yra dayg mineralinių medžiagų, vitamino C, geležies, silicio rūgšties, rauginių ir karčiųjų medžiagų.

Nereikli priežiūrai paprastoji kiaulpienė veši tiek saulėtose vietose, tiek daliniame pavėsyje. Jai reikia turinčio daug maistingųjų medžiagų, giliai įdirbto ir puraus dirvožemio.

Geriausias sėjos laikas yra nuo gegužės vidurio iki pabaigos. Sėjama eilutėmis 25-30 cm atstumu. Daigai vėliau išretinami tokiu pat atstumu. Labai svarbu reguliariai laistyti ir purenti. Norint, kad kiaulpienė neišlistų, reikia nulaužyti pumpurus. Žiemą kiaulpienę galima auginti kaip cikoriją. Jos lapai taip pat būna blyškūs. Rudenį reikia kiaulpienes iškasti, lapus nupjauti keletą centimetrų virš šaknų ir sudėtu į dirvožemio pripildytą juodą dėžę arba didelį vazoną. Augalus uždengti neperšviečiamu indu ir laikyti 15-18ºC temperatūroje. Po 3-4 savaičių pradėti nuiminėti derlių.

Jaunus lapus nupjauti šiek tiek virš žemės, stengiantis nepažeisti pumpurų. Žali vasariniai lapai šiek tiek kartoki, tuo tarpu žieminiai yra gležnesni ir švelnesni. Uždarame inde įdėti į šaldytuvą jie išsilaiko apie savaitę. Be lapų, virtuvėje galima vartoti žiedus ir žiedynstiebius, o sultys yra populiarios liaudies medicinoje. Kiaulpienes renkant gamtoje reikia atkreipti dėmesį, ar jos neauga labai patręštuose ar nupurkštuose laukuose ar pakelėse.

Žali lapai turi daug vitaminų. Jų galima dėti į salotas, kartu su bulvėmis arba kiaušiniais. Lapus galima troškinti su daržovėmis. Šaknys iškasamos rudenį arba pavasarį. Jas galima mažais gabalėliais paskrudinti orkaitėje (10-15 min. 230-250ºC) ir sumaltas vartoti kaip kavos pakaitalą.

Pavasarį paprastoji kiaulpienė vartojama šlapimui varyti ir kraujui nuo kenksmingųjų medžiagų valyti. Kiaulpienių švieži žiedynstiebiai, vartojant 14 dienų, tai pat arbata ir sultys padeda nuo odos išbėrimo, inkstų akmenligės, cukrinio diabeto ir reumato. Kiaulpienių arbatai paruošti reikia šaukšto šaknų arba lapų.

Ryškiai geltonais, bičių ypač lankomais, žiedais šis daugiametis augalas puošia į natūralią aplinką panašų sodą.

Nepaprastas kokteilis

Saują kiaulpienės lapų sutrinti su apelsinų ir obuoliu, prieš tai pašalinus sėklas. Tyrę pagal skonį pasaldinti medumi ir praskiesti 1/8 l sulčių, pasukų arba kefyro. Kasdien išgėrę po stiklinę jausitės žvalesni.

Vienametis arba daugiametis augalas, išaugantis iki 50 cm aukščio, su kiaušiniškais plaukuotais pamatiniais lapais, susidedančiais iš 3-5 porų lapelių. Vasarą išsivysto panašūs į saulutės graižai, sudaryti iš geltonų vamzdiškųjų ir baltų liežuviškųjų žiedų. Graižai sutelkti į skėtiškas šluoteles.

Vaistinis skaistenis auga visokiuose dirvožemiuose, jeigu jie nėra per šlapi ir per sunkūs. Augalui labiausiai tinka saulėtos augavietės, bet auga ir daliniame pavėsyje.

Tanacetum parthenium ir šios rūšies veislės augalai dauginasi sėklomis. Geriausiai augalus paauginti patalpoje, o balandžio mėnesį pasodinti. Be to, augalą galima dauginti ir dalijant arba auginiais. Jis ypač tinka gėlių lysvelių pakraščiuose.

Vaistinio skaistenio lapus galima vartoti šviežius arba džiovintus.

Vaistinio skaistenio sudėtyje yra eterinių aliejų ir karčiųjų medžiagų. Anksčiau jo buvo dedama į karčiąsias arbatas, jis buvo vartojamas ir placentos pasišalinimui pagreitinti. Dabartinis mokslas pripažįsta šio seno liaudiško vaisto sudedamųjų medžiagų veiksmingumą ir jo lapus rekomenduoja vartoti nuo galvos skausmo ir migrenos. Maži maišeliai su džiovintais lapais saugo drabužių spintą nuo kandžių.

Dėl augalo sudėtyje esančių medžiagų jo preparatai odą veikia raminamai.

Vaistinio skaistenio žiedynai dailiai atrodo ne tik sode didelėmis grupėmis, bet ir nedideliuose kubiluose balkone, arba terasoje.

Pienelis veidui su vaistiniu skaisteniu

Saują vaistinio skaistenio lapų virti 20 minučių 300 ml pieno. Atvėsinti ir perkošus supilti į butelį. Laikyti vėsioje vietoje. Šis pienelis neleidžia sausai odai išdžiūti ir saugo nuo spuogų.

Šalčiui atsparus daugiametis augalas užauga iki 1 m aukščio. Jo lapai lancetiški, pražanginiai. Žydi nuo vasaros vidurio iki ankstyvo rudens. Žiedus sudaro 6-8 mm skersmens geltoni graižai, sutelkti į kekėmis išsidėsčiusias šluoteles. Augalo sudėtyje yra eterinių aliejų, rauginių medžiagų ir pigmentų, flovanoidų, taip pat citrinų ir oksalo rūgšties.

Tvirto sudėjimo paprastoji rykštenė mėgsta saulėtas vietas, bet pakenčia ir dalinį pavėsį. Geriausai veši smėlinguose, vidutinio derlingumo, vandeniui laidžiuose dirvožemiuose ir sumedėjusių augalų sąžalynų pakraščiuose puikiai dera prie žiognagės, kamero ar monardos. Ją taip pat galima auginti aplinariume, kur drėgnas dirvožemis.

Rudenį ar pavasarį augalą galima padauginti dalijant kerą. Prekyboje taip pat yra sėklų ir jaunų augalų. Kad augalai nepasisėtų patys, peržydėjusius žiedynus reikia pašalinti. Gali peržiemoti atvirame grunte. Paprastoji rykštenė yra neatspari tikrajai miltligei.

Ūglių viršūnėlės vartojamos dėl jose esančių šlapimą verančiųjų medžiagų. Uglių viršūnėlės skinamos nuo liepos iki rugsėjo mėnesio. Jas galima džiovinti ir vartoti arbatai.

Paprastoji rykštenė skatina inkstų funkciją ir vartojama sergant inkstų ir šlapimo pūslės uždegimu. Dėl šlapimą varančių savybių ja galima gydyti ir reumatą bei odos pabrinkimą. Paprastosios rykštenės nereikėtų vartoti, jei dėl širdies ar inkstų veiklos sutrikimų organizme kaupiasi skysčiai. Sergant angina padeda gerklės skalavimas šalta paprastosios rykštenės arbata.

Paprastoji rykštenė yra naudojama kaip žaliava geltoniems teksiliniams dažams.

Sode paprastoji rykštenė yra auginama dėl dailių ryškių žiedynų. Ji tinka puokštėms.

Arbata su paprastąja rykštene

Ši arbata tinka sergant podagra, kurios metu organizmas išskiria mažai skysčių. Iš 20 g paprastosios rykštenės ūglių, 10 g kiaulpienės šaknų, 10 g dirvenio šaknų ir 10 g pipirmėtės lapų pagaminti mišinį arbatai. Šaukštelį mišinio užpilti ¼ l verdančio vandens, palaikyti, kol pritrauks, ir perkošti. Gerti 3-4 savaites po 2 puodelius per dieną.

Tai vienametis augalas, siekiantis maždaug iki 1,20 m aukščio. Sėklos susiformuoja ankštarose, kurios nuo stiebo atsilenkusios beveik horizontaliai. Sėklos yra gelsvai baltos, iš to ir kilo augalo vardas. Iškarpyti arba plunksniškai suskaldyti lapai, kaip ir stiebas, apaugę šeriškais plaukeliais. Skėtiškoje kekėje sutelkti žiedai susiformuoja vasarą.

Baltoji garstyčia yra tikrai nereiklus augalas. Ji mėgsta sausas saulėtas vietas ir ypač puikiai veši kalkinguose humusinguose priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose. Kitų bastutinių šeimos augalų, pavyzdžiui, kopūsto, kaimynystės ji nemėgsta.

Sėklos sėjamos pavasarį ar vasaros pradžioje saulėtoje šiltoje vietoje į vazoną arba tiesiai į lysvę eilutėmis 25 cm atstumu. Daigai iš pradžių auga lėtai, todėl juos reikia reguliariai ravėti. Trąšos didina derlių.

Vasarą, kai tik ankštaros pagelsta, galima rinkti baltosios garstyčios sėklas. Derlius yra didesnis, jei augalai nupjaunami prie pat žemės ir surišami į mažus kuokštelius, kad baigtų nokti. Tada sėklos paskleidžiamos plonu sluoksniu ir dažnai pamaišomos. Kai tik sėklos visiškai išdžiūsta, jas galima konservuoti įvairiuose stiklainiuose. Jauni lapai skinami prieš žydėjimą.

Baltoji garstyčia yra universalus prieskonis, tinkantis prie įvairių riebių mėsos patiekalų ir visų rūšių dešrelių. Ji taip pat pagardina šaltus bei šiltus padažus ir ypač harmoningai derinasi su imbieru, citrina ir svogūnais. Sėklos vartojamos sveikos arba sumaltos į miltelius. Jos yra amerikietiškųjų stalo garstyčių ir bavariškųjų garstyčių pagrindinė sudedamoji dalis. Iš jaunų šviežiai nuskintų lapų galima pagaminti gardžių salotų.

Apie trečdalį baltosios garstyčios sėklų sudaro aliejus. Be to, jose yra baltimų ir sinalbino – kartų skonį suteikiančio glikozido. Garstyčios skatina virškinimą, medžoagų apykaitą, kraujotaką, gydo burnos ertmės uždegimą.

Garstyčių kompresas

Šis garstyčių kompresas buvo naudojamas anksčiau – dar iki antibiotikų atradimo, kaip veiksminga priemonė namų sąlygomis nuo stipraus bronchito: saują garstyčių sėklų smulkiai sutrinti grūstuvėlyje, įpilti 4 šaukštus šilto vandens ir trumpam palikti, kol bus juntamas aštrus garstyčių aliejaus kvapas. Drobę suvilgyti garstyčių ekstraktų, uždėti ant krūtinės ir užkloti dideliu vilnoniu šaliku. Po 20 min. kompresą nuimti.

Apie 40 cm aukščio šalčiui atsparus puskrūmis yra su linijiškai lancetiškais, siauriais, pilkai žaliais lapais. Smulkučiai levandų rausvumo arba purpurinės spalvos žiedai formuojasi nuo liepos iki rugsėjo mėnesio. Jis susitelkę stačiomis tankiomis varpomis ir ypač vilioja bites.

Kalninis dašis yra nereiklus. Jis geriausiai auga lengvuose kalninguose dirvožemiuose šiltose saulėtose vietose. Šį lauke gerai žiemojantį augalą mūsų vidutinio klimato juostoje reikia prieš stiprius šalčius pridengti.

Kalninis dašis dažniausiai dauginamas sėklomis, rečiau – dalijant kerą. Į atvirą gruntą sėjamas balandžio ar gegužės mėnesiais arba rugpjūtį. Kaip ir visų šviesoje dygstančių augalų, jo sėklos turi būti tik šiek tiek užbertos žeme. Atstumas tarp eilučių turėtų būti 30 cm. Pavasarį stiebus reikia nupjauti iki plaštakos ilgio.

Lapus ir jaunus ūglius geriausiai skinti prieš žydėjimą, nes tada jie būna aromatingiausi. Augalas nupjaunamas prie pat žemės ir surišamas į ryšelį džiovinti.

Intensyviai pupelėmis kveliantis kalninis dašis šviežias ar džiovintas paskanina pupelių patiekalus, salotas arba troškinius, o pomidorų padažams ir mėsos kepsnių marinatui suteikia savito skonio. Nesusmulkintų stiebų dedama verdant, o nesusmulkintų arba susmulkintų lapų – pačioje pabaigoje. Kalninis dašis labai tinka su šalaviju, rozmarinu, česnaku, svogūnu ir petražolėmis. Šiuo prieskoniniu augalu galima aromatizuoti aliejų, 3 dašio šakeles įdėti į 300 ml augalinio aliejaus butelį ir užkimšus laikyti savaitę šiltoje vietoje. Tada aliejų perkošti ar perpilti į švarų butelį ir laikyti vėsiai. Džiovintų lapų arbata, pasaldinta medumi, žadina apetitą, mažina vidurių pūtimą, skystina gleivines ir padeda nuo kosulio.

Kalninio dašio sudėtyje yra eterinių aliejų ir rauginių medžiagų. Viduramžiais juo buvo gydomos visos ligos. Šiandien vertinamos jo savybės skatinti skrandžio peristaltiką, mažinti vidurių pūtimą, atpalaiduoti spazmus ir bakterieidinis poveikis. Sutrintų kalninio dašio lapų košelės dedama ant nuodingųjų vabzdžių įgeltos vietos.

Kalninio dašio arbata

3 šaukštelius džiovintų ar šviežių kalninio dašio lapelių užplikyti ¼ l verdančio vandens ir palaikyti 10 minučių. Perkoštą arbatą gerti kiek galima karštesnę.