Daugelis Aloe Vera prigimtį turinčių augalų yra pusiau tropiniai, labiausiai mėgsta šiltą klimatą, kuriame oras nesiekia minusinės temperatūros. Dažniausiai sodinamos arba aptinkamos  Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Tačiau nesusidarykite klaidingos nuomonės. Šis augalas gali būti tiesiog nepakeičiamas ir namuose, tiesiog jam reikia ypatingai daug šviesos.  Aloe Vera auginant namuose esant palankiam vasaros orui patartina gėlę laikyti lauke. Tuomet galite sulaukti ypatingai gražių ryškiaspalvių žiedų. Kaip bebūtų keista, šių gėlių nektarą mėgsta net mažiausias paukštis- Kolibris. Jam tai vienas iš maisto šaltinių vasaros laike.

Auginimo sąlygos

Kadangi minėtasis augalas pasižymi savo sultingumu ir jį sudaro apie 95 procentai vandens, jie yra labai neatsparūs šalčiams ir minusinei temperatūrai. Jei nusprendėte auginti Aloe Vera lauke, reikėtų surasti tokią vietą, kurioje visuomet šilta, saulėta bei vietos neužstoja šešėlis. Dirvožemis turėtų būti vidutiniškai drėgnas. Žinoma, augalai išgyvena ir esant sausenėms sąlygomis, tačiau jų naudai- nestokokite vandens. Jeigu gyvenate vidutinio klimato juostoje, gėlę reikėtų laikyti netoli lango (kad ir ant palangės), kad ji gautu pakankamai šviesos.

Kaip jau žinome, augalas dabar yra ypač populiarus, todėl jo daigų ar bent jau sėklų nesunkiai turėtumėte rasti daugelyje sodininkystės prekių parduotuvėse bei kai kuriose vaistinėse. Jei nusprendėte įsigyti daigą ar jauną gėlelę, būtų pravartu visko konkrečiai išsiklausinėti apie gėlės priežiūrą parduotuvės pardavėjo. Jei galvojate apie sėklas, neužmirškite atsiversti kitos pakuotės pusės. Šioje vietoje dažniausiai galima rasti naudingos informacijos apie augalėlio daiginimą, pirmąsias priežiūros dienas bei tolesnį auginimą bei reikiamas sąlygas. Toje vietoje dažniausiai pateikiama ne apibendrinta informacija, bet konkrečiai tai augalo rūšiai reikalingas sąlygų sąrašas.

Medicininės Aloe Vera savybės

Medicininės šio augalo savybės žinomos jau nuo labai senų laikų, užuominų galima rasti net Biblijoje. Aloe Vera tepalas buvo ir yra naudojamas gydyti nudegimams, įvairiems įpjovimams ar įbrėžimams ir išbėrimas. Taip pat gėlė gerai žinoma kaip įvairiausių kosmetikos priemonių sudedamoji dalis.

Aloe Vera sultys yra lyg klampus gelis. Jis išgaunamas nulupus augalo žievelę. Kaip jau žinome, šiandieniniame pasaulyje viskas daroma kuo pigiau ir greičiau, tad pirkdami kad ir brangų preparatą, negalite būti garantuoti, jog jame yra vien naudingosios augalo sultys. Dažniausiai pramonėje augalo niekas nelupa, o tiesiog naudoja visą lapą. Tad ne prastesnį nei vaistinėse parduodamą tepalą pasigaminti galite ir patys namuose.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Smulkiažiedės skaistažiedės. Jos užauga gana didelės – iki 50-70 cm aukščio. Žydi nuo rugpjūčio iki gruodžio mėnesio įvairiaspalviais žiedais. Tinkamai išaugintame krūme jos sukrauna 80-120 žiedų. Šios skaistažiedės yra dauginamos ūgliais, kurie pjaunami nuo kovo iki balandžio. Toliau ūgliai prižiūrimi kaip stambiažiedžių, tik smulkiažiedės skaistažiedės į lysves sodinamos be vazonų. Gausiažiedžiams krūmeliams suformuoti šios grupės skaistažiedžių viršūnėlės karpomos: baltai žydinčių – iki rugsėjo, o kitomis spalvomis – iki liepos arba rugpjūčio mėnesio. Rugsėjo pradžioje smulkiažiedės skaistažiedės sodinamos į 15-16 cm skersmens vazonėlius, kurie dvi tris savaites paliekami toje pačioje lysvėje. Rugsėjo pabaigoje jie nešami į šviesų, gerai vėdinamą šiltnamį arba kambarį ir laikomi gana vėsiai.

Stambiažiedės skaistažiedės. Šios užauga iki 50-100 cm aukščio. Žydi nuo rugpjūčio iki gruodžio mėnesio įvairių formų bei spalvų žiedais. Dauginamos ūgliais, kurie pjaunami nuo vasario iki kovo mėnesio. Tinkamiausi ūgliai yra iš žemės išaugusių atžalų viršūnėlės su trimis ar keturiais išsivysčiusiais lapais. Ūgliai sodinami į išplautą stambų smėlį arba smėlingą durpinę žemę dauginimo dėžėje arba ant stelažų šiltnamyje. Laikomi 12-15 laipsnių temperatūroje, kartkartėmis apipurškiami vandeniu. Įsišaknija per tris savaites. Įsišakniję ūgliai sodinami į mėšlinės ir velėninės žemės mišinį aštuonių centimetrų skersmens vazonėliuose. Smarkiai augantiems ūgliams trumpinamos viršūnėlės, kad labiau šakotųsi. Gegužės mėnesį jaunos skaistažiedės persodinamos į didesnio skersmens vazonėlius. Imamas toks žemių mišinys: viena dalis mėšlinės žemės, dvi dalys velėninės žemės ir pusė dalies smėlio. Vazonėliai statomi lauke į paruoštą lysvę, įleidžiant juos į žemę. Lysvė apie skaistažiedes mulčiuojama perpuvusiu mėšlu arba durpėmis. Karštomis ir saulėtomis dienomis skaistažiedes reikia gausiai laistyti ir purkšti. Tręšiamos vieną ar du kartus per savaitę amonio salietros tirpalu. Nuo liepos vidurio skaistažiedės tręšiamos ne tik amonio salietra, bet ir superfosfatu ar kalio druska. Beje, nuolat reikia šalinti lapų pažastyse išaugusius ūglius (panašiai kaip pomidorams), kitaip stambiažiedžių skaistažiedžių gali būti smulkūs žiedai.

Skaistažiedžių laikymas. Peržydėjusios skaistažiedės laikomos dauginimui. Jų stiebai nupjaunami, vazonai sunešami į vėsią patalpą ir, vieną ar du kartus per savaitę palaistant, laikomi iki gruodžio mėnesio. Tada skaistažiedės persodinamos į didesnius vazonus (į anksčiau nurodytą žemių mišinį) ir laikomos šviesioje vietoje, labai vėsioje, bet ne minusinėje, temperatūroje. Sausio mėnesį reikėtų pernešti į kiek šiltesnę, bet taip pat labai vėsią, patalpą, kur temperatūra siektų 8-10 laipsnių aukščiau nulio. Tuomet skaistažiedes galima pradėti normaliai laistyti. O nuo vasario ar kovo mėnesio, skaistažiedes galima pradėti ir dauginti.

Nuo ko pradėti? Norint sėkmingai pražydinti tulpę, reikia turėti omenyje, kad didelę reikšmę turi temperatūros režimas po svogūnėlių nukasimo. Tas režimas susideda iš tam tikrų dviejų dalių-etapų: pirmas – aukštos temperatūros poveikis, antras – žemos temperatūros poveikis. Aukšta temperatūra, kurios ribos nuo 23 iki 25 laipsnių, turi būti veikiama nuo laikymo pradžios momento iki rugpjūčio pirmosios pusės, tiksliau – rugpjūčio 10-15 dienos. Jei svogūnėlius norite pražydinti anksti, sausio mėnesį, juos reikia savaitę laikyti 34 laipsnių temperatūroj. Tokioje aukštoje temperatūroje pagreitintai formuojasi žiediniai pumpurai. Antras etapas: nuo rugpjūčio vidurio svogūnėlius reikia perkelti jau į kitą vietą, kur temperatūra siektų vos devynis laipsnius šilumos. Tokia žema temperatūra reikalinga ir net būtina normalaus žiedkočio vystimosi sąlygą. Jei tulpę norite pražydinti vėlesniam laikui, gegužės mėnesiui, iškastus svogūnėlius iki rugsėjo mėnesio laikykite 23-ijų laipsnių temperatūroje. Praėjus šiam laikotarpiui, toliau iki spalio vidurio, iki sodinimo, laikykite 17 laipsnių temperatūroje. Svogūnėliai, skirti sodinimui, privalo būti absoliučiai sveiki, turėti epidermį be mechaninių pažeidimų, keturis-penkis maitinamuosius lukštus, taip pat turi būti apvalūs, gana dideli. Svogūnus geriausia sodinti į švarų gryną smėlį, žemės smėlio arba durpių smėlio mišinį. Substratą galima patręšti kalio sulfatu ir amonio salietra, kadangi maisto medžiagos padės geriau išsilaikyti svogūnėliui. Tręšti reikėtų praėjus pusantros savaitės po perkėlimo iš vėsios patalpos į kambarį ar šiltnamį.

Svogūnai sodinami spalio pradžioje į dėžutes, dubenėlius, puodelius ar kitus indelius. Į vieną indą sodinkite tik tos pačios rūšies tulpių svogūnėlius. Inde svogūnai turėtų būti pusantro ar dviejų centimetrų atstumu vieni nuo kitų. Į indo dugną įpilkite paruošto substrato, tuomet reikiamu atstumu išdėliokite svogūnėlius ir iki pačių svogūnų viršūnėlių pripilkite to paties substrato. Tuomet labai gerai palaistykite ir laikykite vėsioje vietoje, kur temperatūra būtų 5-9 laipsniai. Galima laikyti ir rūsyje, ten sąlygos labai tinkamos: tamsu, oras drėgnas. Svogūnėlius reikėtų laistyti du kartus per savaitę. Priklausomai nuo veislės, svogūnėliai įsišaknija ir sudygsta per 16-22 savaites. Kai daigai išauga iki 5-7 cm aukščio, jau galima juos pernešti į šiltnamį arba kambarį. Paprastai tai daroma likus nepilnam mėnesiui iki žydėjimo.

Indai su įsišaknijusiomis tulpėmis pernešami į tokią patalpą, kurioje temperatūra siekia 15-20 laipsnių šilumos. Jei norite, kad žiedkočiai būtų ilgesni, pirmąsias tris keturias dienas tulpes laikykite po tamsiu gaubtu (tai gali būti ir popierius). Augimą ir žydėjimą paspartina ir du tris kartus per dieną purškiamas šiltas vanduo, bet tik iki to laiko, kol išsiskleidžia lapai. Kambario oras turėtų būti drėgnas. Jei oras vis dėlto yra sausas, šalia indų su tulpėmis pastatykite dubenėlių su vandeniu. Šiaip laistyti reikia iki to laiko, kol nuvysta lapai.

Jei nesilaikoma tulpių pražydinimo taisyklių, pražydinant gali atsirasti vadinamųjų aklųjų žiedpumpurių. Gali atsirasti ir vadinamoji žiedpumpurių nekrozė. Tai sukelia erkės ir etilenas. Jei vegetacija vyksta aktyviai, gali nulinkti žiedkočiai. Tai taip pat yra liga, kurią sukelia kalcio trūkumas, tad geriau iš anksto patręšti substratą kalciu.

     Tulpės – tai lelijinių šeimos daugiamečiai svogūniniai augalai. Kultūrinės sodo tulpės yra kilusios iš laukinių veislių, kurių yra ne mažiau nei dešimt tūkstančių. Auginti lauke labiau tinka būtent tas veisles, kurios yra kilusios iš laukinių, nes yra atsparesnės blogom oro sąlygom, vėsesniam orui, vėjui, lietui bei ligom.

     Tulpės būna pilnavidurės vėlyvosios (arba bijūninės), lelijažiedės, paprastosios vėlyvosios (Darvino tulpės), Darvino hibridai, Triumfo tulpės bei paprastosios ankstyvosios. Paprastosios ankstyvosios ima žydėti anksti, yra neaukštos, žiedai tauriškos arba bokališkos formos, šias tulpes galima pražydinti net sausio ar vasario mėnesį. Triumfo tulpės yra aukštaūgės, puikuojasi labai dideliais bokališkais žiedais, gerai dauginasi. Darvino hibridai taip pat yra aukštaūgiai. Paprastosios vėlyvosios Darvino tulpės pasižymi įvairiaspalviškumu, griežta žiedų forma su storais bukais vainiklapiais. Lelijažiedės pasižymi dailiais, pailgėjusiais žiedais su smailiais, siaurais, į išorės pusę užlinkusiais skaisčių spalvų vainiklapiais. Pilnavidurės vėlyvosios, arba bijūninės, pasižymi bijūninės formos pilnaviduriais žiedais. Žydi tuo pačiu metu kaip ir Triumfo tulpės.

     Vietos parinkimas tulpėms. Tulpės geriausiai auga šviesiose, lygiose dirvose, kur yra apsauga nuo stiprių vėjų. Svarbu parinkti vietą lauke, kad patektų daug saulės, nes, jei jos stinga, stiebai ištįsta, svogūnėliai sumažėja, gali ir deformuotis bei išsigimti. Jei nebus apsaugos nuo vėjų, tulpių žydėjimo laikas sutrumpės, ims lūžinėti stiebai, suprastės bendra išvaizda. Vėlyvąsias geriau sodinti daliniame šešėlyje – gražiau žydės.

     Dirvos parinkimas ir tręšimas. Tulpėms tinkanti dirva turėtų būti lengva, sukultūrinta, puveninga, su geru drenažu. Visiškai netinka sunkios molingos dirvos ir tos, kuriose gruntinio vandens lygis yra aukštas. Du tris mėnesius iki sodinimo, tulpėms skirtą dirvos žemę reikalinga gerai sukasti, išpurenti, labai gerai būtų ir patręšti. Likus savaitei iki sodinimo, sklypą reikia perkasti. Pagrindinis tręšimas turėtų būti rengiant dirvą. Pirmą kartą kasant dirvą, patręškite perpuvusiu mėšlu, arba kompostu, antrą – azotu, fosforu ir kaliu, dar reikia tręšti ankstyvą pavasarį, kai nutirpsta sniegas. Tuomet tręšiama azoto trąšomis. Žiedpumpurių susidarymo metuantrą kartą patręškite fosforu. Puikiai tinka ir mikrotrąšos, tokios kaip cinkas, boras ir manganas.

     Svogūnėlių sodinimas ir tolimesnė priežiūra. Tulpes patartina sodinti tokiu metu, kad iki šalčių jos dar spėtų gerai įsišaknyti. Šaknys palankiausiai vystosi dešimties laipsnių temperatūroj aukščiau nulio. Svogūnėlius reikia sodinti rugsėjo antrojoje pusėje. Lengvose dirvose galima sodinti giliau, sunkiose – sekliau. Kai prasideda šalnos ir sušąla viršutinis dirvos sluoksnis, tulpes reikia mulčiuoti. Tam puikiai tiks durpės, pusiau perpuvęs kompostas, lapai ar šiaudai, tik reikia nepamiršti lapus ir šiaudus pavasarį nuimti. Be mulčiavimo, tulpes galima ir pridengti, taip jos išlieka sveikos, gražesnės, dekoratyvesnės, geriau žydi. Rūpintis tulpėmis reikia pradėti ankstyvą pavasarį. Jei pastebėjote nesveikuojančių ligotų svogūnėlių, pašalinkite juos su visomis žemėmis. Peržvelgti augalus, ar jie neužkrėsti ligų, patartina net kelis kartus per sezoną. Per vegetaciją būtina kruopščiai išravėti, tręšti, purenti dirvą bei nuosekliai laistyti. Laistyti svarbiausia butonizacijos, žydėjimo ir vytimo laikotarpiais. Jei norite, kad svogūnai užaugtų labai geri, pačioje žydėjimo pradžioje augalus reikia dekapituoti, tai yra, nutraukyti žiedų galvutes. Dar vienas svarbus dalykas – kai tulpės pasipuošia žiedais ir jau tinka skynimui bei merkimui į vazas, skindami nepamirškite prie stiebo palikti ne mažiau kaip vieną lapą. O jei visų žiedų nespėjote nuskinti žydėjimo periodu, būtina pašalinti sėklų dėžutes, kitaip pernelyg nusialins svogūnėliai.

     Ciklamenas – alpinė našlaitė. Gal ne tokia populiari gėlė, tačiau savo grožiu nenusileidžia kitoms. Tai gentis, kurią sudaro dvidešimt trys žydinčių daugiamečių augalų rūšys, auginamos iš šakniagumbių. Jos vertinamos dėl savo įstabių žiedų, kurių vainiklapiai tarsi sušukuoti atgal. Ciklamenai kilę iš Europos, tiksliau – Viduržemio jūros regiono, taip pat iš Irano ir viena rūšis kilusi iš Somalio.

     Augalo charakteristika. Visų rūšių ciklamenai turi šakniagumbius, iš kurių išauga lapai ir žiedai. Bene įspūdingiausi yra augalo žiedai. Žydėjimo periodas gali būti bet kuris metų laikas – tai priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, Cyclamen hederifolium žydi vasarą ir rudenį, Cyclamen persicum ir Cyclamen coum – žiemą, o Cyclamen repandum žiedais apsipila pavasarį. Kiekvienas žiedas žydi ant atskiro stiebo, užaugančio iš šakniagumbio. Visose rūšyse žiedo noselė nulinkusi žemyn. Žiedą sudaro penki vainiklapiai, susijungę ties žiedo pagrindu. Vainiklapiai būna atlinkę į išorę, kartais susisukę. Žiedų spalva gali būti balta, rožinė arba purpurinė, noselė dažnai būna tamsesnės spalvos. Tamsi noselės spalva pagal rūšį varijuoja savo forma: Cyclamen persicum – tarsi plona juostelė, Cyclamen hederifolium turi ryškų V formos tamsumą, o Cyclamen coum noselės spalva išryškėja dviem baltomis arba rožinėmis akutėmis, kurios forma primena M raidę.

     Auginimas ir panaudojimas. Ne paslaptis, jog ciklamenai auginami dėl gražių žiedų. Augalus galima auginti tiek namuose, tiek lauke, bet lauke auginti geriau indeliuose, o ne atvirame dirvožemyje. Tiesa, yra kelios rūšys, kurias galima auginti ir atvirame dirvožemyje, bet tik šiltame klimate.

     Atsparumas. Priklausomai nuo rūšies, gėlės itin varijuoja pagal atsparumą šalčiui. Atspariausia rūšis yra Cyclamen hederifolium (panašių esama ir daugiau), kuri toleruoja net penkiolika laipsnių žemiau nulio arba trisdešimt laipsnių žemiau nulio, jei padengta sniegu! Kitos rūšys, tokios kaip Cyclamen somalense, kurios kilusios iš Somalio, visiškai netoleruoja net menkiausio šalčio.

     Ciklamenai gėlininkystėje. Pati populiariausia tarp floristų rūšis yra Cyclamen persicum, toleruojanti nedidelį šaltį. Atrinkti ciklamenų kultivavai gali turėti baltos, šviesiai rožinės, raudonos ar purpurinės spalvų žiedus. Kol žydi, ciklamenai turėtų būti laikomi ne aukštesnėje, nei dvidešimt laipsnių temperatūroje aukščiau nulio. Geriausia, kad tuo metu nakties temperatūra būtų tik 6.5-15 laipsnių aukščiau nulio. Jei žydėjimo metu temperatūra bus aukštesnė, nei dvidešimt laipsnių, – gėlė gali pereiti į ramybės periodą. Tad geriau nerizikuoti. Ciklamenų valgyti negalima, jomis minta tik kai kurių rūšių lervos. Beje, kai kuriose šalyse šios gėlės yra saugomos, nes esti ties išnykimo riba.

Pavadinimo variacijos.

     Paplitimas. Perkūnropės natūraliai auga teritorijoje nuo Maroko iki Irano, Iberijos kalnuose, Alpėse, Karpatuose, Balkanuose, taip pat Turkijos ir Armėnijos kalnynuose, šiaurės rytinėje Sacharos dykumos dalyje ir Kaukaze. Šių augalų gebėjimas kaupti ir saugoti vandenį savo storuose lapuose leidžia jiems augti ten, kur kiti augalai neaugtų: atviroje saulėje, akmenuotose vietose kalnuose, subalpinėse ir alpinėse zonose.

     Subtropinė kilmė. Kaip ir kai kurie kiti pietų Europos augalai, perkūnropės prototipas taip pat kilęs iš subtropikų. Morfologiškai perkūnropės susisiejusios su tokiomis gentimis, kaip Jovibarba, Aeonium, Greenovia, Aichryson ir Monanthes, iš kurių daugelis auga Makronezijoje (Azorai, Kanarų salos, Kape Verde, Madeira). Kai kurie botanikai bent kelias šias gentis (ypatingai Jovibara) sieja su Sempervivum.

     Vardo kilmė. Pavadinimas Sempervivum yra lotyniškos kilmės: semper reiškia amžinai arba visada, o vivus – gyvas. Taigi, „Gyvenanti amžinai“ vadinama dėl to, kad daugiametis augalas puikuojasi žaliais lapais ir per žiemą. Dar perkūnropė yra labai atspari ir prisitaikiusi augti net ir pačiomis blogiausiomis sąlygomis.

     Vystymasis. Perkūnropės auga kaip daugiamečiai kuokšteliai (kuodeliai ar šepetėliai) su rozetėmis. Kiekviena rozetė yra aseksuali (belytė) šoninėms rozetėms, nes jos yra atžalos, ūgliukai (tai sako ir pats pavadinimas „Višta ir viščiukai“). Paprastai kiekvienas augalas auga bent keletą metų, kol ima žydėti. Augalo hermafroditiški žiedai iš pradžių išgyvena vyriškumo fazę. Tuomet kuokeliai išsilenkia ir tarsi atitrūksta nuo vaislapėlio ir atsiduria žiedo centre. Taigi, toks savęs apdulkinimas yra sudėtingas dalykas. Žiedų spalva paprastai yra rausva, geltona, šviesiai rožinė, arba – bet labai retai – balzgana. Perkūnropių žiedai yra žvaigždės formos, turi daugiau kaip šešetą vainiklapių, o tuo tarpu Jovibara žiedai yra katinėliai (varpelių formos), blyškiai žaliai geltoni su šešiais vainiklapiais. Po žydėjimo augalas miršta, dažnai paliekantis daug atžalų, kurias išleido per gyvavimo periodą.

     Auginimas sode. Perkūnropės yra tarp tų augalų-sukulentų, kurie itin atsparūs šalčiui. Tai savybė, kuri daro juos labai populiarius kaip sodo augalus. Jiems reikalinga tik gauti šiek tiek vandens ir būti apsaugotiems nuo ypatingai spiginančios ir kaitrios saulės. Perkūnropės puikiai auga ir sausringomis sąlygomis. Tiesa, tarp kitų dekoratyvių augalų perkūnropė neaugs labai gerai, ypač jei dirva bus drėgnesnė, mat tuomet kiti augalai gali tiesiog užgožti perkūnropę. Tuomet kils papildomų rūpesčių – reikės pašalinti kitus augalus, persodinti kitur ar parišti, patraukus perkūnropėms iš kelio. Tad perkūnropes geriau sodinti atskirai viename būrelyje, kiek atokiau nuo kitų augalų. Tiesa, šių gėlių yra išvesta nemažai kultivarų, priskaičiuojama net šimtais ar net tūkstančiais, bet daugelis jų nedaug kuom skiriasi vieni nuo kitų. Pagrindinis kultivarų išskirtinumas yra ne žiedai, bet pačios perkūnropės forma ir rozečių lapų spalva. Gausiausiai žydi nuo kovo iki birželio. Tačiau labai gražūs ir nesužydėję kauburėliai. Beje, tai dažna kapų gėlė.

Gerberų rūšys išsiskiria įspūdingais žiedais su mažyčiais snapeliais aplink centrą ir pražysta daugybe skirtingų spalvų: geltona, oranžine, balta, raudona ar rausva. Gėlės viduriukas toks įstabus, jog atrodo tarsi atskira gėlė ten būtų. Apskritai, įvairuoja ir žiedų dydis: mažiausia – septynių centimetrų skersmens, vadinama Gerbera mini ‘Harley‘ (tai jau kultivaras), o didžiausias žiedas, net dvylikos centimetrų skersmens, priklauso gerberai ‘Golden Serena’ (taip pat hibridinė rūšis).

Gerberos plačiai paplitusios ne tik kaip dekoratyviniai sodą puošiantys augalai, jas dažnai aptiksime floristikos parduotuvėse, iš jų gaminamos puokštės. Bene populiariausia auginama rūšis yra išvesta iš Gerbera jamesonii ir kitos Pietų Afrikos rūšies Gerbera viridifolia. Kultivaras vadinamas Gerbera hybrida. Žinoma, egzistuoja tūkstančiai hibridų, kurie plačiai varijuoja savo formomis, dydžiais bei spalvomis. Yra net tokių hibridų, kurių centrinė dalis yra visiškai juoda, arba tos pačios gėlės žiedlapiai skirtingų spalvų.

Gerberos itin svarbios ir komerciškai. Tai penkta labiausiai tiekiama pasaulyje gėlė į floristikos parduotuves po rožių, gvazdikų, chrizantemų ir tulpių. Gerberos naudojamos gaminant puokštes. Dažniausiai tai vienmetis augalas, patrauklus bitėms, drugeliams, paukščiukams, bet kvapu atbaido elnius. Įdomus faktas.

Kaip auginti gerberas? Gerberos nemėgsta pavėsingų vietų, nes jose blogai augs, nežydės. Jei norėtumėte šią gėlę auginti sode, turėtumėte jai suteikti tiek saulės šviesos, kiek tik įmanoma. Per dieną augalas turėtų bent šešias valandas būti ne šiaip apšviestoje vietoje, bet tiesioginiuose saulės spinduliuose, tad gėlė puikiai augtų namie ant palangės, atsuktos į saulę, o ne lempų šviesa apšviestame ofise. Dirva turi turėti puikų drenažą, kad neužsistovėtų nepageidaujamas vanduo, nesusidarytų jo perteklius, pūdantis šaknis. Drenažą galima gerinti smėliu, durpėmis, humusu. Svarbu gėlės neperlieti, geriausia kad žemė vos vos pradžiūtų tarp laistymų. Ši taisyklė ypatingai svarbi, jei gerberą auginate ne sode, o namuose ant palangės. Galima papildomai ir patręšti, jei norite gražesnių žiedų. Geriausia, kad trąšose būtų aukštas fosforo ir kalio koncentracijos lygis. Kai žiedai nuvysta, iškart juos nukirpkite, kad paskatintumėte ją toliau žydėti. Pašalinkite stiebelį prie vainikėlio pagrindo ir tuo pačiu metu nukirpkite pradedančius geltonuoti lapelius, kad neįsimestų grybelinės infekcijos.

Itin populiarios yra rausvosios gerberos, nes išsiskirai savo dydžiu, žiedais, atrodo puikiai tiek pasodintos vazonėlyje, tiek ir nukirptos pamerktos. Šią gėlę galima auginti ir sode, bet tik jei švelnus klimatas. Jei sąlygos palankios, gerbera žydi iki šešių savaičių, jei auginama ne sode, o namuose – žydėjimas periodiškai kartojasi ištisus metus. Kiekvieno žiedo skersmens ilgis didesnis negu dvylika centimetrų.

Įdomus faktas – atliekant studijas NASA organizacijoje buvo rasta, jog gerberos yra labai veiksmingos pašalinant kancerogenines medžiagas, vadinamas benzolu, iš oro. Beje, gerbera yra gėlė tų, kurie gimė po Liūto ženklu.

Žodis dieviškieji nėra specialiai „pritemptas“ ir neskoningas, kalbant apie gvazdikus. Mat gvazdiko botaninis pavadinimas dianthus yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio διος, kuris reiškia „dievas“, ir ανθοσ – tai „gėlė“. Taigi, „dievo gėlė“. Pirmą kartą šį terminą pavartojo senovės Graikijos botanikas Teofrastas. Gvazdikų (ang. Dianthus) gentį sudaro per 300 rūšių, iš kurių visos – žydinčios gėlės, kilusios daugiausiai iš Europos ir Azijos. Tik vos kelios rūšys natūraliai auga šiaurės ir pietų Afrikoje ir viena rūšis Dianthus repens – Šiaurės Amerikoje. Dauguma rūšių yra daugiametės gėlės, tik keletas dvimečių ir vienmečių. Nedaugelis rūšių yra žemi puskrūmiai, turintys medinį stiebą. Lapai auga vieni priešais kitus, yra paprasti, dažniausiai linijiniai ir beveik visuomet stipriai apsitraukę pilkai ar melsvai žalsvomis apnašomis. Žiedas turi penketą vainiklapių, kurių krašteliai rožinės spalvos, o paties žiedo spalva daugelyje rūšių varijuoja nuo blyškiai rožinės iki tamsiai rožinės. Vienos rūšys, tokios kaip Dianthus knappii, pasižymi geltonais žiedais, turinčiais purpuro spalvos centrą. Dianthus barbatus – perpus tamsiai ir šviesiai rožinis.

Dianthus caryophyllus – rožinis gvazdikas, greičiausiai kilęs iš Viduržemio jūros regiono, nors tiksli vieta nėra žinoma, mat jau porą tūkstantmečių ši rūšis plačiai auginama didelėje pasaulio dalyje. Šis žolinis daugiametis augalas užauga iki 80 centimetrų aukščio. Lapai pasidengę nuosėdomis, ploni, iki 15 cm ilgio. Žiedai auga po vieną arba po penkis viename žiedyne. Vieno žiedo skersmuo – 3-5 cm, labia saldžiai kvepia. Natūrali gamtoje augančio šio gvazdiko spalva yra šviesiai oranžinė į raudonumą, bet išvesti kultivarai yra kitų spalvų, tokių kaip raudona, balta, geltona ir žalia. Be šių, labia egzotiškai atrodo mėlynos žiedų spalvos gvazdikai. Natūraliai jie neturi pigmento delfinido, tad natūralioje aplinkoje tokių nerasta, taip pat tokių neįmanoma sukurti tiesiog paprastai persodinant ar maišant veisles. Pasitelkiant genetiką, iš petunijų ir didžiųjų džiovenių išskiriama spalva ir panaudojama kuriant mėlynos spalvos gvazdikus, rožes, lelijas, chrizantemas ir gerberas.  Dianthus caryophyllus gvazdikams reikalingas geras dirvos drenažas, neutralus ar lengvai šarmingas dirvožemis ir ne pavėsinga, o saulėta augimo vieta. Daugelis hibridų išvesti tam, kad juos būtų galima auginti sode. Tipiški pavyzdžiai – ‘Gina Porto’, ‘Helen’, ‘Laced Romeo’, ‘Red Rocket’. Tiek šias rūšis, tiek apskritai visas gvazdikų rūšis plačiausiai tiekia Kolumbija.

Gausiai ir smulkučiais žiedeliais apsiberia Dianthus gratianopolitanus ‘Firewitch’. Šios rūšies hibrido žiedeliai forma panašūs į mūsų mėlynuosius linus. Ši rūšis taip pat mėgsta augti saulėtose vietose. Bet jei klimatas yra ypatingai karštas, tuomet augtų ir daliniame pavėsyje. Nepatartina storu sluoksniu mulčiuoti organinės kilmės produktais. Po žydėjimo, vėlyvą pavasarį, reikėtų nukirpti likusias gėles, kad nepradėtų pakartotinai per vėlai žydėti. Ši rūšis yra žema, tad puikiai tinka formuoti dekoratyvius ryškius sodo „kilimus“, kuriant kontrastinius spalvinius derinius su kitais sodo augalais. Šių gvazdikų lapija ištisus metus išlieka žalia, tad ryškia spalva džiugins ne tik žydėjimo periodu. Gvazdiko aukštis iki žiedo siekia 7-10 cm, o su visu žiedu – 20 cm. Ypatingai karštu klimatu pasižyminčiuose regionuose žydėjimo pikas tęsiasi iki vėlyvo pavasario. Gana išrankus dirvožemiui – jei dirva nepasižymi geru drenažu, ilgainiui gvazdikas ims nykti. Sėklas į dirvą sėti geriausia vėlyvą žiemą ar ankstyvą pavasarį.

     Dauguma mėgsta įvairiausiomis progomis dovanoti vienas kitam gėles. Jei padovanosite vazonėlyje augančią chrizantemą, deja, ji po dviejų mėnesių nužydės ir nudžiūs. Jei auginate chrizantemas sode, galite nuskinti žiedus ir parsinešti pasipuošti namus, pamerkus į vazą. Gražu derinti kelių spalvų chrizantemas.

     Labai platus šių gėlių dekoratyvinis panaudojimas. „Naminės“ chrizantemos yra daug spalvingesnės ir gražesnės už savo laukines sesutes. Gėlės auga įvairių formų, gali būti panašios net į saulutes ar baltagalves ramunes, taip pat „prijaukintos“ veislės yra daug labiau dekoratyvios ir su puresniais žiedais. Gentyje yra daug hibridų ir beveik tūkstančiai kultivarų, išvestų specialiai sodininkystės tikslams. Mums įprasta chrizantemą matyti geltoną, tačiau be šios spalvos dar yra ir kitų spalvų – baltų, raudonų ir net violetinių. Bene pats svarbiausias hibridas yra Chrysanthemum su morifolium ( tai Chrysanthemum su grandiflorum), pirmiausia kilęs iš Chrysanthemum indicum, tačiau apjungia ir daugiau rūšių.

     Chrizantemos padalintos į dvi pagrindines grupes: ištvermingosios sodo gyventojos ir skirtos specialiai parodoms. Sodo chrizantemų yra ir daugiamečių, galinčių ištverti kiaurą žiemą, lietų bei vėjus. O štai parodinės veislės nėra tokios atsparios, jos tiesiog mėgsta sausą bei vėsią aplinką ir visą parą esančią šviesą.

     Keletas faktų. Chrizantemos yra tropinės gėlės, atvykusios iš Eurazijos. Astrinių šeima, kuriai priklauso chrizantemos, yra bene didžiausia augalų šeima, kuriai priklauso tiek daug gėlių: net virš 1 000 genčių ir

20 000 rūšių. Gilioje senovėje budistų vienuoliai atgabeno chrizantemas į Japoniją, taip jos ilgainiui išplito ir visame pasaulyje. Japonai taip pamėgo šias gėles (ten jos vadinamos kikus), jog net jų žiedais puošdavo savo valdovų sostus. Net ir šiomis dienomis, praėjus tiek daug metų, kai kuriuose Japonijos miestuose yra rengiami nepakartojami kasmetiniai reginiai – chrizantemų parodos. Chrizantemos puikiai prisitaikiusios augti vazonuose, bet padėtuose ne tik namo viduje, bet ir vidiniuose kiemuose. Įdomu, jog iš chrizantemų žiedų gaminama ypatingo skonio arbata, kuri populiari norint atsipalaiduoti, nuraminti nervinę sistemą.

     Skirtingos chrizantemų rūšys mėgsta ir skirtingas augimo sąlygas bei pasižymi vis kitais ypatumais: Chrysanthemum segetum puikiai tinka formuoti netvarkingą kraštovaizdį, augtų tiesiog pievoje; Chrysanthemum carinatum lapeliai yra valgomi, o pati gėlė puikiai atrodo pasodinta vazonėliuose; Chrysanthemum coronarium gali būti panaudojama medicininiais tikslais; iš Chrysanthemum maximum puikiai tiktų formuoti „kilimą“ arba sodinti kur kampuose, kur nykiau, mat šios gėlės lapija išlieka visžalė ištisus metus; Chrysanthemum majus, C. multicaule bei C. morifolium puikiai auga vazonuose, puoduose; spalvinėms dekoracijoms sode sukurti puikiai tiks C. frutescens; o C. Sizzle Salmon – idealus variantas gėlių parodoms.

     Lelija – romantiška gėlė. Kiek dainų dainelių apie ją sudainuota, kokiomis istorijomis apipinta. O jau kokia spalvinga! Balta, gelsva, rausva, raudona, ruda, violetinė, net taškuota (tigrinė lelija) – kas besuskaičiuos visas spalvas ir atspalvius. Lelija – jaunos nuotakos gėlė. Tokia grakšti, kaip pati jaunoji, lelija puošia ne vien tvenkinėlius, baseinėlius, bet ir gėlynus, darželius, dažnai sutinkama ir kapinėse, mat šviesūs tyri žiedeliai labai tinka amžinajai ramybei. Susipažinkime su šiuo daugiamečiu lelijinių šeimos stebuklu.

     Lelijinių šeimoje lelijų yra priskaičiuojama per 110 rūšių. Jų tarpe yra ir laukinių, ir dekoratyvių rūšių. Lietuvoje visos rūšys yra specialiai auginamos, išskyrus vieną – miškinę leliją (lot. Lilium martagon). Tiesa, Lietuvos klimatas nėra pats tinkamiausias šioms gėlėms, trūksta šilumos, tad geriausiai auga šios lelijų rūšys: Tigrinė lelija (lot. Lilium tigrinum), Skėtiškoji lelija (lot. Lilium umbellaium), Siauralapė lelija (lot. Lilium tenuifolium), Raudonoji lelija (lot. Lilium bulbiferum), Miškinė lelija (lot. Lilium martagon), Karališkoji lelija (lot. Lilium regale), Henrio lelija (lot. Lilium Henryi), Formozinė lelija (lot. Lilium formosanum) ir Baltoji lelija (lot. Lilium candidum). Daugelio šių gėlių lotyniški pavadinimai reiškia karališkumą, valdžią, senatą, pavyzdžiui: Lilium regale – karališka gėlė, Lilium candidum – balta gėlė, bet tai susiję su romėnų togų spalva: ne kiekvienas nešiodavo tokias baltas togas, tik išskirtiniai žmonės. Matyt, taip pabrėžiamas ir šių gėlių išskirtinumas. Lelijų aukštis, priklausomai nuo rūšies, varijuoja nuo 50 cm net iki 200 cm aukščio. Tokios aukštos yra Henrio ir Formozinė lelijos, kitos – žemesnės. Nors Karališkoji lelija iš kitų neišsiskiria aukščiu, tačiau stebina kitkuo – išskleidžia labai daug nepaprasto dydžio ir grožio žiedų. Lietuvoje net buvo užfiksuoti rekordai – vienais metais varniškės lelija apsipylė 29 žiedais, o kitais ši karalaitė išskleidė net… 52.

     Lelijos dirvožemiui labai išrankios, tačiau kiek rūgštoka dirva joms patinka. Kadangi dauguma lelijų natūraliomis sąlygomis auga miškuose (ne Lietuvoje), tad jos pratusios prie itin derlingos, purios ir drėgnos dirvos. Jei jūsų sodo dirvožemis nepasižymi šiomis savybėmis, jį būtina gerinti durpėmis, kompostu, sukultūrinti, jei norite auginti šias gražuoles. Įsidėmėkite! Tręšdami mėšlu turite būti atsargūs, mat Karališkosios ir Baltosios lelijos jo itin nemėgsta. Lelijas paprastai galima sodinti rudenį – dažniausiai rugsėjo mėnesį (tik Baltoji lelija sodinama rugpjūtį). Prieš persodinimą lelijų svogūnėlius reikia dezinfekuoti šiltame kalio permanganato tirpale. Sodinimo gylis priklauso nuo svogūnėlio dydžio. Prieš sodinimą galima patręšti mikroelementų turinčiomis trąšomis. Pirmaisiais metais po persodinimo augalas žydi prastokai, tik antrais metais išsiskleidžia visu grožiu. Vienoje vietoje gali augti net 6 metus arba ilgiau. Žiemai lelijas reikia mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, medžių žievėmis, spygliais ar kitokia mulčia. Persodintas lelijas taip pat galima patręšti – tuomet gėlė augs geriau ir žiedai bus didesni. Drėgmė gėlei taip pat labai svarbi – pasirūpinkite, kad lelijai vandens netrūktų nei vasarą, nei rudenį. Drėgmė reikalinga gėlių vystimuisi. Profilaktiškai nuo vasaros pradžios iki pabaigos reikia lelijas purkšti fungicidais, kad nesusirgtų grybeline liga – puviniu, nes gėlės labai neatsparios šiai ligai. Rudenį, kai lelijos jau nužydėjusios, paruoškite jas žiemai – sulig dirvos paviršiumi nupjaukite stiebus ir po to, kaip jau anksčiau minėta, – mulčiuokite.