Žirniai geriausiai auga vėsioje temperatūroje. Taip pat, pilnaverčiam jų augimui yra reikalingi šviesos šaltiniai. Išdygęs žirnio daigas gali adaptuotis prie šaltoko ir drėgno pavasario pradžios klimato. Dažniausiai patariama sėklas pasodinti kuo ankščiau. Tuomet žirniai savo derlių gali pilnai išvesti. Pasodinus vėliau ir derlius bus vėlesnis, o vasaros kaitros gali nualinti augalus ir teks atsisveikinti ne tik su krūmais, bet ir su nespėjusiais subręsti žirneliais. Jei žirnius nusprendėte sodinti praėjus vasarai, apmąstykite, kad derlius būtų nuimtas iki didesnių oro atšalimų. Tai taip pat gali daryti neigiamą įtaką augimui. Tačiau vadovautis griežtomis sodinimo taisyklėmis būtų klaidinga, nes sodinimo laikotarpis priklauso ne nuo to, kas parašyta ant sėklų pakelio, o nuo žemės šilumos. Tarkim, kad žiema užsilaikė ilgai, o ant pakuotės parašyta, jog reikia sodinti maždaug kovo pradžioje. Įvykdę instrukciją pirmųjų daigelių galite laukti net mėnesį. Tad būtina atsižvelgti į aplinkos sąlygas.

Ar niekuomet nekilo idėja, jog galima žirnius pradėti auginti namuose, o vėliau persodinti į šiltnamį ir taip dar paankstinti jų ir taip ankstyvą derlių? Jei manote, jog tai nuostabi mintis, tuomet teks Jus nuvilti. Žirniai nemėgsta persodinimo. Jo metu gali būti pažeistos jauno daigo netvirtos šaknelės, o tai atsilieps derliaus kiekyje… Tačiau jei tai vienintelis būdas- galite bandyti.

Sėklas į lauke esančią žemę patariama sodinti praėjus maždaug mėnesiui, po paskutinių šalčių Jūsų aplinkoje. Tik praėjus tokiam laikotarpiui galite būti įsitikinę, jog žemė nebebus įšale. Jei daržoves sodinsite šiltnamyje, galite laiką patrumpinti, bet palaukti, kol pasitrauks minusinė temperatūra visgi reikėtų. Norėdami sulaukti geriausio rezultato, sodinkite žirnius ankstyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį. Tokiu atveju derlius bus gausiausias. Be abejo, sėklas geriausia sodinti visas vienu metu, o ne paskirstant kad ir dviems savaitėms. Tokiu būdu visi žirniai turėtų užaugti maždaug vienu metu ir žemės lopynėlyje bus išvengta betvarkės.

Geriausia žirnius sodinti ne toli vienas nuo kito ir juos lygiuojant. Tuomet žirniai suauga tankiai ir vienas šalia kito bei sudaro šešėlį piktžolėms. Taip pat, augdami šitokiu būdu palaiko vėssią žemės temperatūrą, padidina derlių ir nenaudoja per daug didelio žemės sklypo ploto. Nepatariama susodintų žirnių retinti, tad apgalvokite ir šimtaprocentinį, ir mažą sėklų daigumą.

Žirniai yra laistomi maždaug kas savaitę, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas. Neperviršykite vandens kiekio. Jei žemė pastoviai bus labai drėgna, sumažės žirnių augimo tempai. Daugiau dėmesio reikia daržovėms tuomet, kai jos formuoja ankštis. Jei žemė tuo metu bus labai sausa, žirniai gali būti maži bei sausoki.

Be laistymo ir sodinimo lieka vienas pagrindinis dalykas, kurį turėtumėte žinoti prieš sodindami šiuos augalus. Žirniai- lyg vijokliniai augalai, tad norėdami gauti patenkinamą derlių, pasirūpinkite augalų atramomis. Tai gali būti tvora ar šakos, aplink kuriuos galėtų vyniotis jų vijos.

Kaip jau supratote, žirniai yra augalai, kuriems daug priežiūros nereikia. Tačiau kaip ir visi augalai, jie reikalauja nors šiek tiek dėmesio. Tad nepagailėkite jo ir būsite nudžiuginti puikiais rezultatais.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kaip pasiruošti morkų sodinimui?

• Žemėje augančių daržovių derliaus kokybei didžiausią įtaką daro žemės, kurioje jos sodinamos kokybė. Tad žemę pravartu sukasti jau žiemos paaigoje ar pavasario pradžioje. Reikėtų išrinkti visus akmenėlius ar kietesnius grumstus, kad paruoštoji žemė būtų puri ir be nereikalingų priemaišų.
• Jei Jūsų parinktasis žemės plotas bus per daug derlingas, tai taip pat neišeis į augalų naudą. Tokiu atveju morkos po kiek laiko nebegebės įsisavinti reikiamų mineralinių medžiagų, tad sodo plotas, kurią buvote užsėję tam tikra rūšimi dirvą gerinančių žolelių, bus ne itin palanki šioms daržovėms.
• Likus maždaug savaitei iki sėklų sodinimo patariama žemė sulyginti (į pagalbą pasitelkus grėblį) bei negausiai pabarstyti trąšomis. Tik nepersistenkite, nes gali nutikti kaip ir prieš tai minėtame punkte.
• Morkų sėklos yra itin mažos, tačiau tai nereiškia, jog reikia sėklytes suberti itin arti viena kitos. Vienas iš patikimų būdų būtų morkų sėklelių suklijavimas ant tualetinio popieriaus su tirštais klijais (lipalu). Atstumas tarp sėklų turėtų būti maždaug apie du ar tris centimetrus, nes augdamos morkos plėsis. Jei atrodo juokinga ar netinkama mintis sėklas klijuoti, galime pagrįsti šį veiksmą. Jums nereiks daug vargti sodinant, o popierius žemėje visvien itin greit suirs, o juk daug maloniau likti ne smarkiai suteptomis rankomis.

Kaip morkas sodinti?

• Jei jau žemė paruošta ir sėklos suklijuotos, jums belieka padaryti visai nedaug. Pirmiausia reikia išsikasti negilų griovelį, kuris turėtų būti tokio pločio, kokio yra popierius, ant kurio suklijavote sėklas. Griovelio gylis geriausias, kuomet jis yra maždaug penkių centimetrų.
• Sekantis žingsnis- minėtą popierėlį įdėti žemėn ir jį užkasti. Ir beliko jas palaistyti.

Kaip nuimti ir išsaugoti derlių?

• Priklausomai nuo to, kada pasodintos morkos, priklauso ir jų iškasimo laikas. Jei morkos ankstyvosios, jų kasimui tinkami birželio- liepos mėnesiai. Norint, jog morkos valgant būtų sultingesnės, nekaskite jų visų vienu kasimu, o tik tiek, kiek sunaudosite tuo kartu.
• Jei morkų rūšis- vėlyvosios ir jos pasodintos tik pavasariui einant į galą, daržoves derėtų iškasti iki spalio mėnesio. Kitokiu atveju jos gali būti paveiktos nepalankių aplinkos sąlygų.
• Morkų derliaus laikymas per žiemą galimas, tačiau tokiu atveju geriausia pasirinkti nepažeistas morkas. Taip pat patariama nuskinti jų lapiją, nes per laiką pradedantys pūti lapai, gali skatinti ir morkų puvimą ar kitokį gedimą.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Pirmąjį žiemos mėnesį galite pradėti nuo įsišaknijusių obelų, kriaušių bei slyvų medžių sodinimo. Taip pat nederėtų užmiršti ir jau sode esančių krūmų. Kad ir avietyno, jei jau baigėsi rudeninis uogų derlius, yra pats laikas patrumpinti ar visai trumpai nukirpti jau sezoną atgyvenusias krūmų šakas. Tai patariama daryti norint išvengti grybelinių ligų plitimo.

Kalbant apie kiek kitokius augalus galime prisiminti rabarbarus. Jiems ypač naudinga būti sodinamiems Gruodžio mėnesį. O prisiminus neseniai pasodintus ir dar jaunus medelius bei krūmus- neužmirškite, jog jie yra ypač jautrūs ir netvirti, tad šiems augalams reikia kiek daugiau priežiūros. Viena iš labai reikalingų pagalbos priemonių yra atrama ir parišimas. Tai augalui padeda atlaikyti nepalankius ir stiprius žiemos vėjus. Kita priemonė- apmulčiavimas. Apmulčiavę aplink augalą bent keliasdešimt centimetrų plotą (durpėmis arba smulkinta medžio žieve) galėsite kiek palengvinti augalo peržiemojimą. Jis bus lyg apšildytas.

Sėklos ir sodinimas

Gruodis- tai mėnesis, kuomet galite sodinti šaltį mėgstančius augalus. Jei į galvą nešauna joks augalas, kuris mėgsta šaltį, vertėtų prisiminti česnaką. Jį ypač palanku sodinti šaltuoju metų laiku, nes tai paragina šį augalą augti ateityje (šiltuoju metų laiku). Jie labai nemėgsta didelės drėgmės, tad vertėtų kokiais nors būdais prieš sodinant nusausinti žemę. Vienas iš būdų į iškastą nedidelę duobelę įberti šiek tiek smėlio ir įdėti komposto, tai užtikrina gerą drenažą. Taip pat, atkreipkite dėmesį, ar vieta, kurioje planuojate sodinti česnaką, nėra ta, kur pastoviai kaupiasi vanduo. Jei taip, vertėtų šiems augalams ieškoti naujos buveinės.

Kiti šaltį mėgstantys augalai- svogūnai. Juos patariama sodinti iškart po Šventų Kalėdų. Tačiau jie naudą gauna ne šalčio dėka, o tiesiog turi ilgesnį vystymosi periodą. Svogūnus patariama sodinti dėžėse ir laikyti rūsyje, sodinti šiltnamyje arba lauke (jei pasirinktoji rūšis yra atspari šalčiui). Neužmirškite, jog žiemą gali būti ne tik šalta. Gruodžio saulės spinduliai mažose erdvėse gali palaikyti priimtiną temperatūrą greitam augalų vystymuisi, tad norėdami išvengti didelių temperatūros šuolių skirkite dėmesio ir vėdinimo sistemai.

Derlius

Prieš tai kalbėjome apie naujų augalų sodinimą bei jų priežiūra, o dabar būtų pats metas atkreipti dėmesį į jau sukaupto ir užauginto derliaus priežiūrą. Pirmiausia- apie porus. Tai šaltą orą mėgstantys augalai, tad jų auginimas ar kitaip sakant laikymas lauke jiems tik į gerą. Tačiau pasirodžius pirmajam šaltukui porus reikėtų iškasti ir juos sutvarkius padėti į sandėliuką, sklepą arba rūsį. Kalbant apie morkas- jas reiketų būtinai iškasti, jei to nepadarėte iki šiol. O prisiminus visiems gerai žinomas ir pamėgtas bulves jau senokai suguldytas žiemos miegui rūsyje, reikėtų jas perrinkti ir gerai apžiūrėti. Drėgnas oras ypatingai skatina puvimą, ligų plitimą ir daržovių gedimą. Tad pradedančias gesti bulves reikėtų kuo skubiau išrinkti iš visos krūvos, nes to nepadarę galite sulaukti ypatingai skaudžių pasekmių.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kuomet tinkamiausi maistui ir kada nuimti derlių? Špinatai užauga anksti pavasarį, kai dar nėra kitų daržovių. Jie tinka valgyti, kai visiškai būna užaugę penki ar šeši žali lapai. Negalima rauti ką tik palaistytų špinatų arba po lietaus, nes tada lapai būna labai trapūs ir greitai bei lengvai lūžta. Augalus reikia nuimti prieš jiems išleidžiant žiedynkočius. Rauti reikia tiesiai su šaknimis ir atsargiai nukratyti, kad lapai neapsineštų žemėmis. Bent du ar tris kartus (kaip ir lapines salotas) galima skinti vien tik lapus. Nuskintus lapus nulinėje temperatūroje ir gana drėgnai galima laikyti net iki šešių dienų.

Populiariausios veislės. Labiausiai auginamos Lietuvoje veislės yra šios: ‚Universal‘, ‚Viktorija‘, ir ‚Viroflė‘. ‚Universal‘ – tai veislė, kuri itin atspari šalčiams, tad puikiai tinka sėti prieš žiemą, kad išdygtų ankstyvą pavasarį. ‚Viroflė‘ – ankstyva veislė, duodanti derlių labai greitai – praėjus nepilnam mėnesiui nuo sudygimo. Ši veislė tinkama auginti ankstyvą pavasarį. Lapai švelnūs, kiaušiniškos formos, gelsvai žali. Derliaus ėmimo metu augalas sveria apie keturiasdešimt gramų. ‚Viktorija‘ – vidutinio ankstyvumo labai derlinga veislė, derlių duodantį po pusantro (arba kiek anksčiau) nuo sudygimo. Šios veislės špinatų lapų skrotelė smulki, iki dvidešimties centimetrų skersmens. Lapai ovalūs, trumpais koteliais, tamsiai žali.

Auginimo sąlygos. Špinatai mėgsta derlingą dirvą. Geriausia prieš metus patręštas mėšlu priemolis. Smėlio ir smulkūs molio, taip pat rūgštūs durpiniai dirvožemiai špinatams netinka. Pavasarį špinatai sėjami tuomet, kai tik dirvožemis kiek atšyla ir pradžiūsta. Rudens derliui gauti špinatai sėjami liepos arba rugpjūčio mėnesiais. Jei pasėsite anksčiau (gegužės arba birželio mėnesiais), špinatai labai greitai sužydės, bet derliaus neduos. Vasarą geriausia auginti pavėsingoje vietoje. Norint turėti špinatų labai anksti pavasarį, sėkite rugsėjo mėnesį. Pasėjus vėliau, užauga per maži ir žiemą gali nušalti. Kai žiemą mažiau sniego, špinatai nušąla,  todėl spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje juos reikėtų pridengti, galima ir eglišakiais. Špinatai sėjami eilėmis. Jie mėgsta drėgmę, tad sausesniu metu juos reikėtų gana dažnai laistyti, tai daryti patartina vakarop. Geras derlius gaunamas tuomet, kai, pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, tręšiama kalio arba amonio salietra. Trąšas reikia ištirpinti vandenyje (santykis – dvidešimt gramų salietros į kibirą vandens). Laistoma taip, kad vienam kvadratiniam metrui tektų šeši-aštuoni litrai tirpalo. Patręšus nuliejama švariu vandeniu, kad trąšos neapdegintų špinatų lapelių.

Pomidorai yra ne tik skanūs, bet ir maistingi. Juose esama organinių rūgščių, mineralinių druskų, cukraus, karotino (provitamino A) ir net vitamino C. Tad pomidorus tikrai verta užsiauginti savo soduose, kad nors per vasarą ir rudeniop galėtume pasidžiaugti ir paskanauti natūralia produkcija. Tad kaip taisyklingai užsiauginti?

Pomidorus patartina auginti arba lauke, arba šiltnamiuose. Visos pomidorų veislės yra labai derlingos, nuo sudygimo iki pirmųjų vaisių gali trukti nuo 110 iki 124 dienų. Ankstyvesnes veisles, atsparias šalčiui, galima auginti ir lauke, tačiau jų derlius nebus toks gausus ir geras, taip pat augalas nebus atsparus fotoftorozei. Nors derliaus gausa dažniausiai priklauso nuo atskiros veislės, mat yra ir labai ankstyvų bei duodančių puikų derlių.

Svarbiausia – daigų auginimas . Jei pomidorus planuojate auginti lauke, sėklas daigams jau galima pasėti balandžio pradžioje į kokį nors indelį arba net šiltnamį. Sėklas sėkite į negilias dėžutes, pasėtas sėklas geriausia užberti smulkiu žvyru ar smėliu. Pasėję, indelį uždenkite arba stiklu, arba polietileno plėvele, arba kokia kita medžiaga. Vos pasirodžius daigui, nuimkite uždangalą ir indą su pomidoriuku statykite ant saulės apšviestos palangės. Patartina laistyti dažnai, kad visą laiką inde būtų drėgna. Pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, daigus reikia pikuoti 10×10 atstumu vienas nuo kito. Iš gerų daigų išauga didesnis pomidorų derlius.

Persodinimas į dirvą ir tolimesnė priežiūra. Pomidorus į daržą reikia sodinti, kai jau praeina šalnos. Jei dirva, į kurią ketinate sodinti, nėra labai derlinga, į iškastą pomidoro šakniai duobutę įberkite porą saujų pūdymo, įpilkite vieną litrą vandens ir tuomet sodinkite. Kai apdedate žeme, aplink kotelį dirvos paviršiuje padarykite įdubimą, kad laistant vanduo nenubėgtų į šalis. Palaistę, apiberkite tą vietą sausomis žemėmis, – tuomet ilgiau išsilaikys drėgmė. Pasodintus daigus patartina iš karto pririšti prie kuoliukų. Toliau augalus galima tręšti azotu, fosforu ir kaliu. Vienstiebiai pomidorai dažniausiai duoda ankstyvą ir gerą derlių. Vienstiebį augalą galima suformuoti nuskabant ir pašalinant pažastinius ūglius. Jei drėgmės nedaug, sausa, pomidorus patartina laistyti gausiai, bet retai. Palaisčius, kaip ir pradžioje, dirvą aplink stiebą mulčiuokite pūdiniu, durpėmis arba tiesiog apkaupkite sausomis žemėmis. Pomidorai dažniausiai prinoksta ne vienu metu, tad skinti juos reikia ne visus iš karto, o kas kiek dienų. Jei ne visi pomidorai nunoksta iki šalnų, net ir žalius juos galima sunokinti sudėjus į dėžes ir laikant gana vėsiai. Vieną nuo kito dėžėse pomidorus atskirkite.

Jei auginsite šiltnamyje. Daigus į šiltnamį reikia sodinti gegužės pirmojoje pusėje. Vėlgi, norint derlių gauti kuo anksčiau, auginkite pomidorus su vienu stiebu. Šiltnamyje patogiausia ne raišioti kiekvieną pomidorą atskirai prie kuolelių, bet rišti prie vieno virš visų ištempto špagato, vielos ar kokios virvės. Svarbu, kad per dieną šiltnamis labai neįkaistų, nes tuomet pomidorai blogai mezgasi, o pernelyg vėsiame ore sulėtėja vystymasis. Šiltnamius reikia gerai vėdinti, kad išvengtumėte nepageidaujamos drėgmės. Pomidorai laikas nuo laiko palaistomi ištirpintų mineralinių trąšų mišiniu: iki derėjimo amonio salietra, superfosfatu ir kalio sulfatu, derančius paliekite amonio salietra ir kalio sulfatu, tik kiekis turėtų būti dvigubai didesnis (dvidešimt gramų dešimčiai litrų vandens). Laistyti reikėtų tik saulėtą dieną, nes svarbu, kad iki vakaro pradžiūtų, kadangi ant drėgnų augalų daug lengviau plinta pomidorų ligos.

Viena pavojingiausių daržovių ligų yra vadinamasis gumbas. Ši liga pakenkia griežčiams, ridikams, ridikėliams, ropėms bei kopūstams. Bene geriausias būdas išvengti gumbo – sėjomaina. Tai yra, nesodinkite tų pačių augalų toje pačioje vietoje kelis metus iš eilės. Dar padeda dirvos kalkinimas. Tai daryti reikėtų taip – į duobutę, kur sodinsite ar sėsite, įberkite nedidelę saują kalkių miltų (maltos klinties) ir gerai sumaišykite su žemėmis. Į duobutę vietoj kalkių galima dėti ir medžio pelenų, bet šių reikėtų berti dvi saujas į vieną duobutę. Populiari pomidorų ir kopūstų daigų liga – juodoji kojelė. Ši liga pasireiškia taip – patamsėja šaknies kaklelis, po to suplonėja, suminkštėja ir galiausiai supūva. Augalai, pažeisti šios ligos, džiūsta, ima virsti, juos tampa lengva ištraukti iš žemės. Taip užsikrėtusius augalus patartina laistyti kalio permanganato tirpalu arba purkšti vieno procento Bordo skysčiu. Kalio permanganato santykis – penki gramai į dešimt litrų vandens. Dažna agurkų liga – miltligė. Ją efektingai apdoroja koloidinė siera arba srutų ar šieno pakritų užpilas. Tai senas, bet dar ir dabar plačiai naudojamas dalykas. Kaip tai paruošti: imkite vieną dalį srutų arba šieno pakritų, atskieskite trimis dalimis vandens, gerai išmaišykite ir leiskite pastovėti maždaug tris dienas. Prieš naudojant būtina visą masę dar tris kartus atskiesti vandeniu ir perkošti. Grybo apnašas sunaikins tokio pasigaminto užpilo bakterijos. Likus bent mėnesiui iki derliaus nuėmimo dar galima augalus nupurkšti dvipakaičiu natrio fosfatu (dinatrio fosfatu). Dažna pomidorų liga – fitoftorozė. Ja sergančius augalus patartina nupurkšti vario oksichloridu, polikarbacinu bei polichomo suspensija, santykis – keturiasdešimt gramų į dešimt litrų vandens. Galima naudoti ir vieno procento Bordo skystį. Reikia įsidėmėti, jog tokiais preparatais negalima purkšti vėliau, nei mėnuo iki derliaus nuėmimo, o Bordo skysčiu – ne vėliau, nei aštuonias dienas. Pelenligė – šia liga užsikrečia ir suserga kopūstų daigai. Kokie ligos požymiai? Ant lapų ir sėklaskilčių pasimato gelsvos spalvos neryškios dėmės, apatinė lapų pusė apsineša baltomis nuosėdomis, šios nuosėdos progresuojant ligai pagelsta. Pelenligės gydymui padeda augalų pabarstymas malta siera, arba sieros ir kalkių mišiniu, sumaišytų perpus po lygiai. Dar galima sumaišyti ir su medžio pelenais. Labai svarbu nepamiršti pabarstyti ir apatinės lapų bei sėklaskilčių pusės. Tokią procedūrą reikia kartoti po penkių dienų.

Parazitines ir infekcines ligas sukelia tokie organizmai, kaip bakterijos ir grybai. Daržovinių augalų ligas dažniausiai sukelia grybai ir kiek rečiau bakterijos. Grybinės ligos lengvai plinta sporomis, kurias perneša vanduo, vėjas ir vabzdžiai. Didelę įtaką grybinėms ligoms plisti turi ir aplinkos veiksniai: šviesa, drėgmė, oro temperatūra. Esant palankiom sąlygom, grybo sporos, patekusios ant augalo, sudygsta. Pirmieji išoriniai ligos požymiai pasirodo ne iš karto, kai kuriais atvejais gali pasirodyti ir praėjus net dvidešimčiai dienų. Svarbiausia, kad grybų sporos sudygtų ant augalo, turi būti gana aukšta aplinkos temperatūra ir didelis drėgmės santykis. Jei šie poreikiai nepatenkinami, grybai nustoja vystytis, bet taip, deja, jie dar nėra sunaikinami.

Bakterinės ligos plinta per sėklas, dirvą, su vandens ir vabzdžių pagalba. Augalai dažniausiai užsikrečia per įvairiausius susižalojimus. Patekusi bakterija „susargdinti“ augalą gali ir per savaitę, kai kurių ligų požymiai gali pasimatyti ir po trijų savaičių nuo užsikrėtimo. Bakterinė ligos atskiriamos iš to, kad augalas ima pūti, vysti, ant jo susidaro įvairių neaiškios kilmės dėmių, pradeda augti įvairūs gumbai.

Virusai sukelia užkrečiamąsias ligas. Jie nuo vieno augalo prie kito keliauja su vabzdžių pagalba, dažniausiai tie vabzdžiai būna amarai. Virusai sukelia be galo žalingus ir negrįžtamus procesus, labai sumenksta daržovių derlius. Virusai sukelia tokias ligas, nuo kurių ima raukšlėtis lapai, žalia spalva nėra vienoda ant to paties augalo, atskiros augalo dalys gali net patamsėti. Virusai dažniausiai puola pomidorus ir bulves.

     Kaip gintis nuo kenkėjų? Nuo amarų ir vikšrų gali gelbėti pelenų ir muilo arba tabako užpilas. Kopūstinių ir ropinių baltukų, kandžių, pelėdgalvių vikšrus galima išnaikinti naudojant karčiųjų raudonųjų pipirų, pelynų ar varnalėšų užpilus. Kryžmažiedžių augalų pasėliai saugomi nuo spragių, apibarstant juos tabako dulkėmis, sumaišytomis su gesintų kalkių milteliais ar pelenais. Radus kopūstinių musių lervų kiaušinių, reikia nukasti žemę nuo daigų pamato ir apiberti naftalinu, sumaišytu su pjuvenomis arba smėliu. Dirvinius šliužus vakare reikėtų rinkti ir sunaikinti. Nuo daiginių muselių apsisaugoti gali padėti agrotechninės priemonės, skatinančios greitą ir gerą dygimą. Žirninio grūdinuko lervas galite išnaikinti kruopščiai prieš sodinimą atrinkę sėklas ir išmetę pažeistas. Svogūninės bei morkinės musės naikinamos taip pat, kaip ir kopūstinės. Koloradus ir jų lervas galima naikinti renkant ir sunaikinant (galima sudeginti, dėti į žibalą ar prisotintą valgomosios druskos tirpalą). Ginantis nuo runkelinių spragių, burokėlius galima apibarstyti tabako dulkių bei gesintų kalkių mišiniu.

     Pupos. Labiausiai paplitusios pupų veislės yra ‚Vindzoro žaliosios‘, ‚Vindzoro baltosios‘ ir kitos. Pastarosios yra vidutinio vėlyvumo, ankšties ilgis 9-12 cm, joje randamos 2-3 rausvai geltonos plokščios valgomos sėklos. ‚Vindzoro žaliosios‘ yra kiek ankstyvesnės už ‚Vindzoro baltąsias‘, sunoksta per šimtą dienų, sėklos žalios. Dirva. Pupos mėgsta sunkią nerūgščią arba vidutinio sunkumo drėgną dirvą. Galima tręšti mėšlu, superfosfatu, kalio chloridu, amonio saliera arba amonio salietra. Sėja. Pupas galima sėti kiek galima anksčiau, kadangi jos atsparios šalnoms. Jos sėjamos ir kaip kulisiniai augalai agurkams. Eilėje tarp pupų reikėtų palikti 10 cm tarpus, o tarp eilių – 50-60 cm. Priežiūra. Norint išvengti amarų ant pupų, reikia nulaužti pupų viršūnes, kai tik užsimezga ankštys. Tai pagelbės, kadangi amarai labiausiai mėgsta jaunas viršūnes. Be to, nulaužus viršūnes, greičiau prinoksta pupos. Nuo pupinio amaro galima purkšti ir muilo putomis ar chlorofosu.

     Pupelės. Pupelės yra gana maistingos, ankštyse esama baltymų, krakmolo, cukraus ir net vitamino C. Populiari veislė – ‚Baltija‘. Tai vidutinio ankstyvumo krūminė gliaudomųjų pupelių veislė, išauganti iki 35 cm. Ant vieno krūmo galima rasti iki dvylikos ankščių, jos tiesios, cilindriškos. Vienoje ankštyje – 4-5 baltos pailgos sėklos. Yra labai ankstyvų šparaginių pupelių veislių, krūminių vidutinio ankstyvumo šparaginių, šparaginių krūminių ir šparaginių vijoklinių veislių. Dirva. Pupelės mėgsta vidutinio sunkumo arba lengvą dirvą, kuri būtų šilta bei humusinga. Pupeles galima drąsiai tręšti taip, kaip tręšiami žirniai, – mineralinėmis trąšomis. Nehumusingą dirvą galima pastiprinti mėšlu, tačiau negausiai, nes gausiai mėšlu tręštoje dirvoje pupelių vegetacijos laikotarpis ilgėja. Tręšiama fosforu, kaliu bei azotu – tai pačios reikalingiausios trąšos. Sėja. Pupelės mėgsta šilumą, tad į dirvą sėkite tik antroje gegužės pusėje, kai jau praeina šalnos. Jei šviežiomis pupelėmis norite gardinti savo patiekalus ilgą laiką, šparagines pupeles sėkite keletą kartų kas dešimt dienų iki pat birželio vidurio ar pabaigos. Pupelės paprastai sėjamos dviejų eilių juostomis, tarp eilių tarpai turėtų būti 20 cm, tarp juostų – 50-60 cm, tarp pačių augalų eilėje – 5-7 cm. Priežiūra. Pupeles reikia kaupti, taip jos nevirsta nuo aplinkos veiksnių, tokių kaip lietus ar vėjas, tvirčiau laikosi. Pirmas kaupimas – iki apatinio lapo pagrindo, antras – šiek tiek aukščiau. Ypatingai dirva reikia pasirūpinti per pupelių vegetaciją – ji turėtų būti išpurenta ir be piktžolių. Derliaus nuėmimas. Šparagines pupeles (jų ankštis) reikia skinti dar nesubrendusias – lenkiamos jos turėtų lengvai perlūžti. Sėklos turėtų būti ne didesnės už kviečio grūdą – peraugusios tampa nebeskanios. Geriausias laikas skynimui – nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Kambario temperatūroj pupeles patartina laikyti ne ilgiau kaip parą, žemesnėje temperatūroje galima ir savaitę. Gliaudomosios pupelės raunamos, kai pagelsta ankštys. Tuomet jas reikia išdžiovinti ir tik tuomet išgliaudyti.

     Dirvos purenimas. Kaip žinia, daržoves reikia sodinti tik į purią dirvą. Bet žemę purenti tik pradžioje neužtenka, tai reikalinga daryti ir daržovėms augant, kadangi šaknims bei gerosioms bakterijoms gali imti stigti oro. Tad tą vadinamąją „dirvos plutelę“ reikia suardyti, naudojantis kauptuku, smulkintuvu ar kitu įrankiu. Tokia paviršinė pluta susidaro dažniausiai po lietaus arba palaisčius, tuomet viršutinio dirvos sluoksnio dalelės sulimpa ir džiūstant susidaro minėta plutelė. Tad purenti žemę aplink augalus patartina po kiekvieno stipresnio lietaus, ravėjimo arba sumindžius. Supuolusi dirva ne taip gerai išlaiko šilumą bei drėgmę.

     Laistymas. Kuomet daržovės gauna pakankamai drėgmės, jos užauga nesumedėjusios ir sultingos. Labiausiai drėgmės reikalingos didžialapės daržovės, tokios kaip salotos, salierai, kopūstai, agurkai ar ridikėliai. Jei esama sausros, drėgmės gali stokoti ir kitos daržovės. Tiesa, jei dirva yra supuolusi, nederlinga, netręšta bei neišravėtas, laistymas mažai bepadės, arba geli net pakenkti. Jei norima laistyti pagal visas taisykles, vertėtų nenaudoti šalto šulinio ar vandentiekio vandens – tokį geriau maždaug parą palaikyti kokiame nors didelės talpos inde, kad kiek sušiltų. Taip pat reikėtų daržovių nelaistyti, jei oro temperatūra mažesnė nei penkiolika laipsnių. Nepersistenkite laistydami ir jaunus augalus, nes tuomet jie įpras vandenį gauti iš paviršiaus ir nebeleis šaknų gilyn. Bet jokiu būdu nepamirškite palieti ką tik pasodintus daigus.

     Apsauga nuo šalnų. Šalnoms jautrios daržovės yra pupelės, pomidorai, agurkai etc. Šių daržovių negalima sėti ar sodinti pernelyg anksti. Reikia palaukti, kol dirva kiek sušils ir jau bus praėjęs šalnų pavojus. Šalnos ypatingai stiprios būna tam tikrose vietose: šalia durpynų, daubose ir uždarose žemumose, tad čia geriau šalčiui neatsparių daržovių apskritai nesodinti. Atsparesni šalnoms bei temperatūrų svyravimams augalai būna patręšti fosforo ar kalio trąšomis. Įsidėmėkite! Yra viena gudrybė, kuri gali padėti apsaugoti augalus nuo šalnos – vakarą prieš šalną palaistykite visas daržoves vandeniu. Drėgna dirva naktį atvėsta lėčiau, o jos temperatūra būna aukštesnė, nei nelaistytos. Jei augalai kiek apšalo – apipurkškite juos vandeniu, taip pamažu atsigaus.

     Daigų retinimas. Sėjant daržoves, sėklų esame linkę išberti žymiai daugiau, nei iš tikrųjų reikia, tad išdygusius daigelius tenka praretinti, nes jie pernelyg tankiai sudygsta, ima vienas kitą stelbti, susilpnėja bei ištįsta. Pirmą kartą daržoves reikia retinti, kai pasirodo pirmas lapelis, tuomet retinant tarp daržovių reikia palikti pusę reikiamo atstumo. Antrą kartą retinti reikia tuomet, kai jau salotas, burokėlius ir morkas galima vartoti valgiui. Šįsyk tarp daržovių reikia palikti tokius, kokie rekomenduojami. Retinant reikia ir išravėti piktžoles bei išpurenti dirvą. Tiesa, po pirmojo retinimo išrautus burokėlių bei salotų daigus galima persodinti į kitas, laisvas, vietas, kadangi jie prigis, o štai petražolių ir morkų daigai neprigyja. Patartina po retinimo daržoves kiek patręšti.

     Mulčiavimas. Mulčiuoti dirvą patartina todėl, nes ji tampa drėgnesnė, neleidžia susidaryti dirvos plutelei, geriau išlaiko drėgmę. Mulčiuojama durpėmis, puvenomis, užtiesiama polietilenu, popieriumi ar kitkuo. Tokia dirva dieną mažiau įšyla, o naktį lėčiau atvėsta. Mulčiuojant dirvą durpėmis, ravėti pakanka vos vieną kartą – išrauti daugiametes piktžoles. Geriausia mulčiuoti lengvą dirvą.

Vėlesniam derliui kopūstai sėjami pirmomis ir paskutinėmis gegužės dienomis. Į 1m2 sėjama ne daugiau kaip 2-3 g sėklų. Kol sudygsta daigai, dirva nuolat drėkinama. Skilčialapių fazės daigus purškite nuo spragių. Be to, visų rūšių kopūstų, taip pat ir ropinių, pasėlius apsaugokite, kad nesulestų paukščiai.

Birželio viduryje dar galima sėti lapinius kopūstus. Šios sėjos daigai sodinami maždaug antroje liepos pusėje. Nors derlius gaunamas mažesnis negu pasodinus birželio mėnesį, tačiau taip galima išnaudoti laisvas daržo lysves.