Kiek vėlėliau tyrinėtojai pasidalino savo nauja žinia ir su kitais mokslininkais. Prie jų atradimo įrodymo prisidėjo ir studentas iš San Diego, kuris panašių augalėlių rado ir miesto upėje. Profesorius Amstrongas pripažino, jog tai tikrai stulbinantis ir visai netikėtas atradimas žinių apie augalų karalystę plėtime.

Dumblių šeimoje galime aptikti maždaug trisdešimt aštuonias rūšis augalų, kurie žydi vos vieną minutę. Jie dažniausiai ramiai sau plūduriuoja tvenkinių, pelkių ar ramių užlių bei upelių paviršiuose. Šie augalėliai yra paplitę didžiojoje pasaulio dalyje. Ypač didele įvairovė jų ten, kur sąlygos labai palankios jų dauginimuisi. Tai būtų šiltų temperatūrų bei tropikų regionuose. Kitaip šias augalų rūšis galime pavadinti įpatingai sumažintais įprastais žydinčiai augalais, kurie dėl prisitaikymo yra netekę lapų bei stiebų. Karalystė yra pasidalinusi į penkias gentis, į kurias skirstoma atsižvelgiant į šaknų bei kitų organų išsivystimo lygį. Kai kurie botanikai bei biologai juos vadina lapuočiais, tačiau šis terminas nėra tinkamas wolffia rūšies augalams, nes jų kūnas nėra giminingas nei lapuočiams, nei grybams.

Keletas iš šios šeimos augalų veislių būtų Lemna, Spirodela, Landoltia ir Wollfiela. Pažvelgus plika akimi šie mažyčiai žydintieji augalai atrodytų visiškai identiški, tačiau iš ties jie tokie nėra. Pavyzdžiui vienintelė Lemna turi tik vieną šaknį. Kitų veislių šaknų skaičius yra kintantis, nuo dviejų iki dešimties. Kartais pasitaiko net dvyliką šaknų turintys augalėliai. Lyginant jų aukštį ar ilgį skirtumų taip pat nebus sunku rasti. Kuomet Landoltia tėra vos trijų- šešių milimetrų ilgio, Spirodela rūšis siekia net dešimt milimetrų.

Norint pamatyti minėtuosius augalus, reikėtų nueiti vidurvasarį prie mažo vandens telkinuko ir pasisemti paviršiuje plūduriuojančių žalio sluoksnio kruopelyčių. Kadangi namuose vargu ar turėsite mikroskopą, reikėtų pasidomėti, kur galite j rasti (tai galėtų būti mokykla, jei esate moksleivis, arba universiteto labaratorija, jei esate studentas). Mėginėlį padėję reikiamoje vietoje ir sureguliavę apšvietimą bei mąstelį turėtumėte išvysti kažką panašaus, kaip ir pateiktieji paveikslėliai. Tačiau mėginį rinkitės itin atidžiai, nes gali būti taip, jog pasirinkstie ne patį mažiausią pasaulio žydinti augalėlį, o tiesiog įprastą mūsų pelkių ar kūdrų dumblį.

Kuo labiau gilinamės ir domimės pasaulio įvairove, tuo geriau suprantame, kas aplink mus dedasi, bei vis nuostabiau jaučiamės supančioje aplinkoje. Tad turėdami galimybę būtinai patirynėkite ne vien mažiausius, bet ir kasdien sutinkamus augalus.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Šiame straipsnyje apibūdinsime keletą neįprastų augalų, kurie itin išsiskiria nuo kasdien matomų augalų.

Pirmasis yra Rafflesia arnoldii. Šis augalas yra rastas tyrinėjant Sumatros ir Borneo atogražų miškus. Laikomas didžiausia pasaulio individualiai (nepriklausomai nuo kitų augalų) funkcionuojančia gėle. Ji gali pasiekti trijų pėdų skersmenį bei sverti net iki dvidešimt keturių svarų. Tai parazitinis augalas, kuris priauga prie kitų organizmų ir iš jų siurbia reikalingas organines bei maisto medžiagas ir vandenį. Taip pat nuo šio augalo sklinda bjaurus pūvančios mėsos kvapas. Juo augalo žiedai pritraukia vabzdžius apdulkintojus. Jis yra sunkiai surandamas ir itin sudėtingai besiadaptuojantis. Žydėjimo trukmė trunka tik keletą dienų. Dėl šių dviejų priežasčių gėlių muziejai ir parkai per daug nesistengia įsigyti šio augalo. Jį sunku prižiūrėti ir jis neduoda jokios naudos (išskyrus tai, jog išsiskiria iš kitų).

Antrasis augalas, apie kurį kalbėsime yra pavadinimu Titan Arum. Tai dar vienas augalas, nuo kurio sklinda itin nemalonus kvapas. Yra randamas Indonezijoje. Vietiniai šį augalėlį vadina lavonine gėle, nes nuo jos sklinda pūvančios bei gendančios mėsos dvokas. Tačiau ji išsiskiria ne tiek kvapu, kiek savo gigantišku dydžiu. Perimetras gali siekti dešimt metrų, aukštis- nuo septynių iki dvylikos pėdų. Ką jau kalbėti apie svorį… Vidutiniškas augalo svoris yra šimtas septyniasdešimt svarų. Priešinai nei pirmoji gėlė, ji nėra individuali. Šią sudaro daug mežesnių dėlių grupelių.

Ir trečiasis augalas- Lithops. Dažniausiai aptinkamas karšto klimato, drėgnuose regionuose, keliaujant į pietinę Afrikos pusę. Bandant iš graikų kalbos išversti augalo pavadinimą gautusi dviejų žodžių junginys- akmuo ir gėlė. Pažvelgę į paveikslėlį sutiksime, jog savo išvaizda ji nėra panaši į augala. Labiau į nedidelę akmenėlių krūvelę. Vietų, kuriose auga šie augalėliai, juos vadina gyvaisiais akmenimis. Kaip manote, kas padaro šiuos augalus tokiais įpatingais? Niekas kitas kaip įdomus lapelių nusispalvinimas. Jie ne tokie, kaip įprastų augalų (ne žalios spalvos). Pasidomėję galite pamatyti, jog dažniausiai vyrauja įvairūs rudos bei pilkos spalvos atspalviai. Taip pat minėtosios spalvos yra išmargintos kreminio bei raudono atspalvio linijomis. Kadangi šis augalėlis yra itin mažutis, dažniausiai lieka nepastebėtas. Visai nenuostabu, jog didesnių augalų lapai užstoja mažučius prie žemės it akmenėlius prisitvirtinusius augalus. Jie yra priskiriami gėlėms. Žiedų spalvos dažniausiai geltonos ir baltos. Jei kyla klausimas ar galėtumėte šias gėles išsiauginti savo namuose- atsakymas yra taip. Tačiau galite susidurti su sunkumais ieškodami daigelių arba sėklų. Jos nėra itin paplitusios, tad ir sėklų mažai kur yra. Tačiau norint- viskas įmanoma. Suradę sėklų turėtumėte sukurti tokią terpę, iš kurios jos yra kilusios. Svarbu, kad gėlės gautų daug šviesos, drėgmės ir šilumos. Nepaisant šių sąlygų, vargu ar pavyks jas išauginti.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

• Pirmą kartą istorijos šaltiniuose apie eglučių pardavimą komerciniais tikslais pradėta rašyti 1850-ais metais, Jungtinėse Valstijose.
• Dar visai neseniai eglutės buvo ne specialiai auginamos, o visada kertamos iš miško.
• 2002-ais metais eglučių pardavimu pagarsėjo Oregonas, Mičiganas, Niujorkas ir Vašingtonas. Oregonas užėmė vieną aukščiausių pozicijų, tais metais ten buvo parduoti net 6,5 milijonai šios rūšies medelių.
• Paklausiausios buvo paprastos miško eglutės ir pušelės bei būtent sidabrinį atspalvį turinčios eglutės.
• Dažniausiai sodinama apie 2000-iai vienetų į hektarą. Tokioje teritorijoje išgyvena nuo 750 iki 1500 eglučių. Norint užauginti eglutę, kuri gali būti nupirkta, reikia ją pastoviai tręšti bei apkarpyti. Vidutinio dydžio Kalėdinės eglutės iki jų nupirkimo jau būna maždaug 6-10metų amžiaus.
• Amerikoje yra apie 21000 žmonių, kurie augina eglutes, kurios yra skirtos būtent Kalėdoms.
• 1979-ais metais buvo įžiebta Nacionalinė Kalėdų eglutė. Tai įvykdyta Irane, norint pagerbti amerikiečių įkaitus.
• Oficiali kalėdinės eglutės išžiebimo tradicija Čikagoje pradėta 1913-ais metais, kai šio miesto meras ją išžiebė „Grand Park“ teritorijoje.
• Maždaug nuo 1966-ais metais eglučių įžiebimo tradicija persikėlė iš miesto į daugelio žmonių namus.
• Kalėdinės eglutės iš oro pašalina dulkes.
• Eglučių pramonėje dirba apie šimtas tūkstančių žmonių.
• Šiemet buvo pasodinti maždaug septyniasdešimt trys milijonai naujų kalėdinių eglučių.
• Franklin Pierce- tai pirmasis Jungtinių valstijų prezidentas, kuris įžiebė kalėdinę eglutę Baltuosiuose rūmuose.
• 2002-ais metais dvidešimt du procentai namų turėjo gyvas eglutes, keturiasdešimt aštuoni procentai- dirbtines, o trisdešimt procentų- tiesiog pušų arba eglių šakas.
• Kaip bebūtų gaila tikrai ne viena ir ne dvi šeimos kasmet puošia plastikines eglutes, kurios atitarnauja savo amžių per maždaug šešerius metus, o vėliau šimtmečius voliojasi sąvartyne.
• Tik maždaug prieš dvidešimt metų buvo pradėta pakuoti egles jas transportuojant (norint apsaugoti eglių šakas).
• JAV kasmet parduoda apie trisdešimt milijonų kalėdinių eglučių.
• 98procentai eglučių užauginamos specializuotose žemės ūkiuose.
• Ankščiau vietoj eglučių buvo naudojamos gudobelių arba vyšnių medžiai.
• Nepatariama šios rūšies medžių deginti židiniuose, nes gali paskatinti pernelyg greitą kaminų užsinešimo procesą.
• Kalėdų eglučių lemputės masiškai pradėtos gaminti maždaug 1900-aisiais metais.
• Pirmą savaitę prisitaikydama eglutė sunaudoja tiek pat vandens, kiek augdama dirvoje vieną dieną.
• Dažnai yra klaidingai galvojama, jog būtent kalėdinės eglutės sukelia gaisrus Kalėdų laikotarpiu. Tai yra sukeliama netvarkingos elektros instaliacijos dėka arba netinkamai naudojant elektrinius eglučių papuošalus (kad ir elektrinės lemputės, girliandos).

Versta iš anglų kalbos.

Įžymusis XIII amžiaus italų keliautojas Markas Polas pasakojo, kaip Kinijoje būdavo gaminami pinigai iš druskos.
Tam tikslui,- rašė jis,- tirpalas buvo verdamas nedideliuose dubenėliuose. Po valandos druska įgauna tešlos pavidalą. Iš jos daromi paplotėliai. Paskui ant jų įspaudžiamas imperatoriaus štampas, kad paplotėliai būtų panašūs į tikras metalines monetas. Tada paplotėliai kepami ant įkaitintų čerpių.
Druska nuo seniausių laikų buvo labai aukštai vertinama. Viduramžiais kai kuriose šalyse druska būdavo mokami mokesčiai. Būta, kad dėl druskos netgi kruvini karai kildavę.
Įžymusis keliautojas Miklucho-Maklajus pasakojo, kad papuasai ieškodavo išmirkusių jūros vandenyje ir prisigėrusių druskos medžio gabalėlių. Jie būdavo deginami ir sūrūs jų pelenai – valgomi. Tai didelis gardumynas.
Rusijoje nuo seniausių laikų iškasama daug druskos. Ir vistiek dažnai ji būdavo neprieinama paprastai liaudžiai. Dėl druskos kildavo liaudies maištai ir sukilimai. Į istoriją įėjo reikšmingas 1648 m. Maskvos sukilimas, vadinamas druskos maištu.
Druska – tai pirmosios būtinybės produktas. Ji labai svarbi gyvybinei organizmo veiklai. Žmogaus organizme yra apie 300 g druskos. Ji reikalinga ne tik maisto skoniui pagerinti. Druska padeda sulaikyti vandenį organizme, iš jos skrandyje susidaro druskos rūgštis, kuri padeda virškinti maistą ir užmuša pavojingus mikrobus.