Jei manote, jog šie augalai neišvaizdūs, tuomet labai klystate. Kaip ir daugėlis kitų augalų, taip ir šie, turi itin daug įvairiausių rūšių ir veislių. Galite rasti nuo aplipusių žiedais iki lyg pukų kamuolėliu atrodančių kaktusų. Kaip jau išsiaiškinome, jiems nereikia daug priežiūros. Pagrindiniai trys faktoriai, kurie lemia augalo gerbūvį yra tinkama žemė, lašelis vandens ir apšvietimas. Tai būtų lyg apibendrinta visų rūšių charakteristika, tačiau norėdami, jog augalas augtų išties sėkmingai, galite pasidomėti veislei reikiamomis sąlygomis. Informaciją galite rasti knygose bei internete. Dažniausiai jiems nereikia didelių žemės plotų (be abejo reikia atsižvelgti į augalo dydį). Įprasto aukščio kaktusai neturi itin plačios šaknų sistemos, tad jiems užtenka nedidelių vazonėlių. Tad sutaupysite ir vietos, ir tuo pačiu nereiks daug lėšų skirti būsimąjai augalėlio vietai.

Vienas didžiausių minusų yra sodinimas. Visi puikiai žinome, jog tikrai nemalonus jausmas, kuomet netyčią prisilietus spygliukai paliečia mūsų nervus. Tuomet pajaučiame skausmą ir tampame suirzę. Tačiau yra įvairiausių būdų kaip to išvengti. Kalbant apie paprastą ir netyčinį prisilietimą- norint jo išvengti, patartumėme kaktusus dėti toliau nuo kasdien naudojamų daiktų. Pavyzdžiui pasirinkus stalą- vazonėlį statykite kuo toliau nuo klaviatūros ar pelytės. Žinoma, kažkaip reikia šį nuostabų augalėlį pasodinti. Ši užduotis kiek sunkesnė, bet kaip ir visos kitos- įveikiama. Geriausias būdas kaktusą suvynioti į popierių kūgelio ar piramidės forma (taip, kad spygliai būtų už popieriaus, o šaknys kyšotų). Tokiu atveju nebus baisu prie jo prisiliesti. Kol sodinsite, galite laikyti apsuptą popieriumi, o pasodinę (kai nebereikės augalo liesti) popierių nuimti. Beje, juk vieną kartą vardan gražaus augalo turėjimo galima ir pasiaukoti.

Ar žinote šios rūšies augalų teikiamus privalumus? Visų pirma, vis plačiau ir plačiau yra naudojami maisto ir farmacijos pramonėje. Dažnai kaktusų gabalėliais pagardinami įvairūs gaivieji gėrimai. Taip pat, šie augalai yra itin prisotinti vitaminų ir vandens, tad jie yra lyg sudedamoji įvairių odą minkštinančių ir reikiamomis medžiagomis odą praturtinančių kremų dalis. Žinoma, išvardintieji pliusai nėra itin artimi kiekvienam žmogui. Tad vertėtų pakalbėti apie tokius kaktusų privalumus, kurie yra teigiami visiems. Turbūt daugėlis šio pasaulio žmonių namuose ar bent jau darbe turi kompiuterius. Kaip jau žinote, šie prietaisai skleidžia neigiamai žmogaus sveikatą veikiančius spindulius. Tad kaktusas gali būti vienas iš gelbėtojų. Būtent šis augalas puikiausiai sugeria radiaciją.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

       Visgi yra ir tokių augalų, kurie viso šaltojo laikotarpio metu išlieka žali. Ypač ties Europos viduriu, kur temperatūra tiek smarkiai nesikeičia. Šie žalieji augalai gali vykdyti fotosintezę visus metus ir taip apsirūpinti energija, reikalinga jo galūnėms. Tad šiem augalams reikės mažiau priežiūros ir prie jų pavasarį sugaišite kiek mažiau laiko. Ypač, jei žiema buvo gana rami, rekės tik juos apžiūrėti ir įsitikinti, jog augalai neturi nulūžusių šakų. Kaip bebūtų gailą, tokių augalų yra mažuma. Daugėlis daugiamečių nesugeba savimi pasirūpinti. Tad derėtų neužmiršti, jog per vėlai įvykdytas genėjimas, gali neigiamai atsiliepti augalo gyvenimui šiltojo sezono metu.

       Toliau sękančiame saraše yra išvardinti augalai, kurie ypač mėgsta pavasarinį, o ne rudeninį genėjimą. Žinoma, gali pasitaikyti ir išimčių, nes daugiamečiai augalai dažniausiai turi labai daug rūšių ir kiekvienai iš jų reikalinga šiek tiek skirtinga priežiūra.

• Artemsija- daugėlis šio augalo rūšių nemėgsta rudeninio genėjimo. Reikėtų žinoti, jog nusprendus šį augalą geėti rudenį, nederėtų persistengti su mąstu, nes per daug pažeidus augalą, galite jį tiesiog nužudyti, nes jsi taps neatsparus žiemos šalčiams. Geriausias genėjimo laikas- ankstyvas pavasaris.
• Astros- kadangi daugėlis astrų rūšių žydi rudenį, jos tiesiog savaime didžiąją energijos dalį atiduoda žiedams ir pačios tampa neišvaizdžios bei apskurusios. Kai kurios rūšys žydi taip vėlai rudenį, jog dar papildomai jas genėti būtų ypač nepalankus sprendimas.
• Katinėliai- dauguma šios veislės augalų būna sutvarkomi jau vasarą, kuomet praeina jų žydėjimo laikotarpis. Tad skriausti papildomu genėjimu ar lapelių apskabymų rudenį būtų kiek per žiauru. Geriausi šio proceso atlikomo mėnesiai yra Kovas ir Balandis.
• Petunijos- jei jau Jums pasisekė petunijas išauginti kaip daugiametes gėles, nežalokite jų. Galite rudenį pašalinti lapiją, tačiau stiebus reikėtų palikti savo vietose, nes pavasarį atšilus temperatūrai buvusiųjų lapų vietose pradės augti naujieji.
• Balioninės gėlės (Platycodon grandiflorus)- jei šios rūšies gėles nuspresite tvarkyti ir genėti orui vėstant, joms prireiks gana daug laiko, kad atsigautų. Žydėti pradėtų tik tuomet, kai sutvirtėtų, maždaug sezono pabaigoje, gegužės gale. Šių gėlių tvarkymas pavasarį joms yra daug palankesnis, nes tokiu būdu augalai gali naudotis senaisiais stiebais ir visą energiją skirti ne tvirtėjimui, o lapijos bei žiedų auginimui.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Daugelis Aloe Vera prigimtį turinčių augalų yra pusiau tropiniai, labiausiai mėgsta šiltą klimatą, kuriame oras nesiekia minusinės temperatūros. Dažniausiai sodinamos arba aptinkamos  Afrikoje ir Pietų Amerikoje. Tačiau nesusidarykite klaidingos nuomonės. Šis augalas gali būti tiesiog nepakeičiamas ir namuose, tiesiog jam reikia ypatingai daug šviesos.  Aloe Vera auginant namuose esant palankiam vasaros orui patartina gėlę laikyti lauke. Tuomet galite sulaukti ypatingai gražių ryškiaspalvių žiedų. Kaip bebūtų keista, šių gėlių nektarą mėgsta net mažiausias paukštis- Kolibris. Jam tai vienas iš maisto šaltinių vasaros laike.

Auginimo sąlygos

Kadangi minėtasis augalas pasižymi savo sultingumu ir jį sudaro apie 95 procentai vandens, jie yra labai neatsparūs šalčiams ir minusinei temperatūrai. Jei nusprendėte auginti Aloe Vera lauke, reikėtų surasti tokią vietą, kurioje visuomet šilta, saulėta bei vietos neužstoja šešėlis. Dirvožemis turėtų būti vidutiniškai drėgnas. Žinoma, augalai išgyvena ir esant sausenėms sąlygomis, tačiau jų naudai- nestokokite vandens. Jeigu gyvenate vidutinio klimato juostoje, gėlę reikėtų laikyti netoli lango (kad ir ant palangės), kad ji gautu pakankamai šviesos.

Kaip jau žinome, augalas dabar yra ypač populiarus, todėl jo daigų ar bent jau sėklų nesunkiai turėtumėte rasti daugelyje sodininkystės prekių parduotuvėse bei kai kuriose vaistinėse. Jei nusprendėte įsigyti daigą ar jauną gėlelę, būtų pravartu visko konkrečiai išsiklausinėti apie gėlės priežiūrą parduotuvės pardavėjo. Jei galvojate apie sėklas, neužmirškite atsiversti kitos pakuotės pusės. Šioje vietoje dažniausiai galima rasti naudingos informacijos apie augalėlio daiginimą, pirmąsias priežiūros dienas bei tolesnį auginimą bei reikiamas sąlygas. Toje vietoje dažniausiai pateikiama ne apibendrinta informacija, bet konkrečiai tai augalo rūšiai reikalingas sąlygų sąrašas.

Medicininės Aloe Vera savybės

Medicininės šio augalo savybės žinomos jau nuo labai senų laikų, užuominų galima rasti net Biblijoje. Aloe Vera tepalas buvo ir yra naudojamas gydyti nudegimams, įvairiems įpjovimams ar įbrėžimams ir išbėrimas. Taip pat gėlė gerai žinoma kaip įvairiausių kosmetikos priemonių sudedamoji dalis.

Aloe Vera sultys yra lyg klampus gelis. Jis išgaunamas nulupus augalo žievelę. Kaip jau žinome, šiandieniniame pasaulyje viskas daroma kuo pigiau ir greičiau, tad pirkdami kad ir brangų preparatą, negalite būti garantuoti, jog jame yra vien naudingosios augalo sultys. Dažniausiai pramonėje augalo niekas nelupa, o tiesiog naudoja visą lapą. Tad ne prastesnį nei vaistinėse parduodamą tepalą pasigaminti galite ir patys namuose.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kardeliai

Skirstymas. Kardeliai yra skirstomi dėl patogumo į atskiras grupes pagal tokias savybes: žiedo dydį, jo formą, žiedų spalvą, gėlės aukštį, net kvepėjimą bei žydėjimo laiką. Pagal žiedų dydį kardeliai skirstomi į penkias grupes. Stambiausi, didžiausi žiedai vadinami gigantiškaisiais. Vieno tokio žiedo skersmuo net 15 cm! Antroje vietoje pagal žiedo dydį atsiduria stambiažiedžiai su 11.5-15 cm skersmeniu. Dar mažesni yra vidutinio stambumo – 9.1-11.5 cm, toliau smulkiažiedžiai – 6.6-9 cm ir patys mažiausi vadinami miniatiūriniais, šių žiedelių skersmuo iki 6.5 cm. Pagal žiedo formą kardeliai skirstomi į suskaldytus, klostytus, paprastuosius, gofruotus arba banguotus, drakoninius (jie taip vadinami dėl išaugų su pentinėliais) ir pilnavidurius. Pagal žydėjimo laiką skirstomi į labai vėlyvus (jie sužydi praėjus net 110 dienų po pasodinimo), vėlyvus, vidutiniai vėlyvus, vidutiniuosius, viduriniai ankstyvus, ankstyvus bei labai ankstyvus (šie sužydi po 70-75 dienų nuo pasodinimo). Atskirą grupę sudaro kvepiantieji kardeliai: tai ‚Akacijos‘ ir ‚Pervenec‘o‘ veislės. Veisliniai kardeliai dar skirstomi pagal žiedų spalvą. Toks skirstymas apima dešimt klasių nuo baltos iki violetinės ir trys klasės mišrių spalvų (tokie žiedai yra su tamsiomis dėmėmis). Bet šiuo metu jau išvesta daugybės spalvų, tarpusavy persimaišiusių ant vieno žiedyno, hibridų. Vienas įspūdingiausių – ‚Black Jack‘.

Kardelių sodinimas. Kardelius galima sodinti nuo balandžio pabaigos iki gegužės vidurio. Žinoma, kiekvienais metais klimatas keičiasi, tad geriau palaukite, kol dirvožemis gerai pradžiūs nuo ištirpusio sniego ir oro temperatūra ilgesnį laiką bus aukštesnė nei plius dešimt laipsnių. Gumbasvogūnių paruošimas. Prieš sodinimą nuo svogūnų gumbų būtina nuvalyti žvynelius. Jei svogūnėlis pasirodo esantis nelabai sveikas – sunaikinti. Pumpurų galima ir nenuvalyti – tiesiog pusei paros pamerkti į kalio permanganato tirpalą, taip paruoštus gumbapumpurius reikia iš karto sodinti. O tokiame tirpale išmirkytų gumbasvogūnių galima iš karto ir nesodinti – galima nusausinti, išdžiovinti ir palaikyti, kol jau ruošitės sodinti, o sodinti kardelius geriausia vagose iki dvylikos centimetrų gylyje. Jei dirva sunki – iki dešimties centimetrų, jei lengvesnė – galima ir iki penkiolikos. Tarpus tarp kardelių reikia palikti iki dvidešimties centimetrų, jei sodinsite vagose, tuomet tarp eilių tarpai turi būti iki trisdešimties centimetrų.

Tolimesnė priežiūra. Laistymas. Kardeliai labai mėgsta drėgmę, tačiau juos laistyti reikia ne itin dažnai, bet labai gausiai. Daugiausiai vandens kardeliams reikia žiedynkočio susidarymo periodu ir žydint. Kai palaistote, papurenkite dirvą, kad vanduo geriau įsigertų. Kad drėgmė ilgiau išsilaikytų, laiku mulčiuokite (durpėmis arba puvenomis) bei ravėkite. Rišimas. Kartais kardeliai užauga labai aukšti ir juos tenka parišti. Geriausia juos rišti prie kuoliukų. Jei užauga ne tokie aukšti, gali užtekti tiesiog apkaupti. Skynimas. Skinti galima, kai jau prasikala žiedai. Jei nuskinsite dar tik vos vos prasikalusius, tuomet tokie kardeliai ilgiau išbus pamerkti. Skinant reikėtų nepamiršti palikti bent keturis kardelio lapelius, jei veislė vėlyva – net šešis. Ligos. Kaip ir daugelį augalų, kardelius taip pat puola ligos ir įvairiausi kenkėjai. Nuo ligų šias gėles geriausia ginti vegetaciniu laikotarpiu. Niekada nepamirškite nuskinti ir sunaikinti pažeistus lapelius. Kardelius puola fuzariozė, sklerotinis puvinys (skleriotiniozė), kekerinis puvinys (botrytiozė), bakteriozė, septoriozė, virusinės ligos geltligė ir mozaika.

Narcizai yra amarilinių šeimos daugiametės svogūninės žolės. Jų yra apie trisdešimt rūšių, kitais duomenimis – šešiasdešimt. Sodo narcizai išvesti daugelio rūšių kryžminimo būdu. Lauke auginami šių grupių veislės ir hibridai. Vamzdeliniai narcizai pasižymi stambiais žiedais. Šis pavadinimas toks dėl žiedo panašumo į vamzdį – priedinis vainikėlis yra vamzdelio formos. Šis priedinis vainikėlis-vamzdelis dažnai būna ilgesnis už apyžiedį (arba lygus su juo). Dažniausia spalva – balta arba geltona. Populiarios Vamzdelinių narcizų veislės yra ‚Beerscheba‘ – ši veislė pasižymi labai ilgu vamzdeliu. ‚Gold Medal‘ yra žemaūgė veislė, ‚King Alfred‘ – sodriai geltonais žiedais, vamzdelis išsiskiria dailiu gofruotu pakraštėliu, šią veislę galima pražydinti. Narcizas ‚Mount Hood‘ visiškai baltas ir anksti ima žydėti.

Plačiavainikių narcizų žiedai dideli, stambūs, dažniausiai įvairių atspalvių geltoni, kreminiai ar balti, būna ir oranžinių. Priedinis vainikėlis būna ir vamzdelio, ir taurelės formos, kiek trumpesnis už apyžiedį. Veislės ‚Helios‘ žiedai tamsiai geltoni, o vainikėlis oranžinis. ‚La Argentina‘ narcizas baltas, turintis geltoną vainikėlį, žiedas beveik pilnaviduris. ‚Manco‘ veislės žiedai kreminiai-balti, o vainikėlis labai gražus, rausvai oranžinės spalvos, kiek atlenktas.

Siauravainikiai narcizai pasižymi tuo, kad jų žiedų priedinis vainikas yra gerokai trumpesnis už apyžiedį. Veislė ‚Arguros‘ yra su visiškai baltais žiedais, kurių viduryje puikuojasi šviesiai žalia akute. ‚Verger‘ taip pat pasižymi baltais žiedais, tačiau išsiskiria tamsiai raudonu vainikėliu; šis narcizas vidutinio ankstyvumo. Narcizas ‚Kansas‘ įdomus, nors atrodo gana blankiai – žiedai balti su kreminiai baltais vainikėliais. ‚Apricot Distinction‘ – šio narcizo apyžiedis abrikosinės spalvos, o taurelė rausvai oranžinė ir trumpa.

Pilnavidurių narcizų apyžiedžiai susideda iš daugelio skilčių. Geriausia veislė yra ‚Inglescombe‘ – ji blyškoka, gelsvos spalvos, vidutinio ankstyvumo. ‚Golden Ducat‘ yra tikras pilnaviduris su aukso atspalvio geltonu viduriu. ‚Snowball‘ – jau pats pavadinimas sufleruoja, jog šio narcizo žiedai yra sniego baltumo. Narcizas ‚Texas‘ blyškiai geltonas kaip smėlis, turintis raudonai oranžinius vainiklapius centre. ‚Texas‘ yra ankstyva veislė.

Poetiniai narcizai auga pavieniais žiedais, kurie yra pieno atspalvio su mažais plokščiais ryškios spalvos vainikėliais. ‚Actaea‘ veislės žiedas stambus, didelis, baltas kaip pienas su raudonai oranžiniu vainikėliu. Didingai skambanti veislė ‚Queen of Narcissi‘ pasižymi ypatingai dideliais žiedais, baltais kaip sniegas, kurių vainikėliai skaisčiai raudoni. ‚Milan‘ veislės narcizai aukšti su didele akute, pasižymi tamsiai žaliu centru.

Vietos pasirinkimas. Narcizus galima auginti tiek lauke sode, tiek vazonuose. Jei nuspręsite narcizus auginti lauke, tinkamai pasirinkite vietą – narcizai mėgsta saulę, tačiau augtų ir pavėsingoje vietoje, tad juos galima sodinti prie medžių bei krūmų bei ten, kur neužpučia stiprus vėjas.

Dirvožemis. Narcizai gerai auga bet kokiame sukultūrintame dirvožemyje. Jei dirva pasitaiko sunki, molinga, tuomet į ją teks pridėti durpių ir smėlio. Jei dirva vidutinio sunkumo – reikėtų pridėti puvenų ir velėninės žemės. Rūgščią dirvą reikalinga kalkinti. Narcizams sodinti skirtą dirvą reikia parengti iš anksto ir taip pat patręšti.

Našlaičių augimo vietos parinkimas. Našlaites tinka sodinti prie bordiūrų, alpinariumuose, apsodinti gėlių darželius. Nepamirškite, kad našlaites taip pat galima naudoti nuskintas ir merkti į vazas. Nors našlaitės ir nereiklios dirvai, tačiau geriausiai žydėtų saulėtoje vietoje, purioje ar vidutinėje dirvoje.

Našlaičių dauginimas. Našlaitės dauginamos ūgliais, dalijant kerus ir sėklomis. Sėklos sėjamos vos surinkus, nes neilgai būna produktyvios. Jos subręsta vaisiuje – vadinamojoje dėžutėje. Kvapiųjų našlaičių kerai padalijami pavasarį. Ūgliais dauginamos ne visos, o tik ypatingai vertingos veislės, kurių negalima kitaip dauginti, nes praras turėtas savybes. Ūgliai nupjaunami birželio viduryje su keliais lapais ir sodinami į smėlio bei durpių mišinį, kur įsišaknys per nepilną mėnesį.

Išvesta daug našlaičių hibridų, tad didesnė ir spalvų variacija – yra tamsiai ir šviesiai mėlynų, geltonai mėlynų, šviesiai ir tamsiai violetinių, rausvų, baltų, ir daugybė kitų spalvų atspalvių. O gražiausia, kad ant vieno žiedo nusileidžia ne viena spalva. Tie patys žiedlapiai varijuoja savo forma: nuo smailėjančių siaurų nedidelių žiedelių, lyg ir nebūdingų našlaitėms, iki didelių plačių apvalių žiedų. Nėra tiksliai suskaičiuota, kiek gentyje yra rūšių, nes gausu hibridų, kultivarų ir išvestinių veislių, tačiau manoma, jog tikslus skaičius varijuoja tarp keturių penkių šimtų. Lotyniškas našlaitės pavadinimas Viola, šiaip našlaitė yra daugiametė žolė. Lietuvoje auga aštuoniolika našlaičių rūšių: hibridinė Darželinė našlaitė (Viola x wittrockiana), kuri tiesiog stebina įvairuojančių spalvų gausa, Trispalvė našlaitė (Viola tricolor), Smiltyninė našlaitė (Viola rupestris), Rivino našlaitė (Viola riviniana), Miškinė našlaitė (Viola reichenbachiana), Griovinė našlaitė (Viola persicifolia) – ši įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, Durpyninė našlaitė (Viola palustris), Kvapioji našlaitė (Viola odorata), Puošnioji našlaitė (Viola mirabilis), Pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), Našlaitė pašepėlė (Viola hirta), Pelkinė našlaitė (Viola epipsila), Aukštoji našlaitė (Viola elatior) – ši taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, Šlaitinė našlaitė (Viola collina), Šuninė našlaitė (Viola canina), Dirvinė našlaitė (Viola arvensis) etc.

Našlaitės – nuostabios gėlės, galinčios džiuginti net iki lapkričio mėnesio savo nepakartojamais žiedais. Beje, jei kada susapnuosite, kad uostote našlaitę, – tai reikš laimę ir ištikimybę, o jei sapne gausite našlaičių – gerai klosis reikalai.

]]> http://www.sodininkyste.lt/naslaites/feed/ 0 http://www.sodininkyste.lt/ilgaamziai-sodo-bijunai/ http://www.sodininkyste.lt/ilgaamziai-sodo-bijunai/#comments Tue, 26 Oct 2010 06:07:42 +0000 Sodininkyste.lt http://www.sodininkyste.lt/?p=4982 Šie augalai priklauso peoninių (ang. Paeonia) genčiai, vienintelei genčiai iš Paeoniaceae žydinčių augalų šeimos. Kilę iš Azijos, pietinės Europos ir vakarinės Šiaurės Amerikos, bijūnai užima tvirtas pozicijas ir mūsų soduose. Ribos tarp bijūnų rūšių nėra aiškios, tad jų skaičius apytiksliai įvairuoja nuo 25 iki 40.

Dauguma bijūnų yra žolinės kilmės daugiamečiai augalai, užaugantys nuo pusės iki pusantro metro aukščio, bet kai kurie panašūs į medelius ir pasiekia net tris metrus. Tai gėlės dideliais stambiais žiedais, skeltais lapais, dažniausiai kvepiančios, spalviškai varijuojančios nuo raudonos iki geltonos ar baltos.

Augalo pavadinimo kilmės istorija – senovės Graikijoje. Mitologijoje buvusi medicinos ir gydymo deivė Paeona (arba Paeana), Asklepijaus mokinė. Ši taip gerai pramoko savo amatą, kad užsitraukė net savo mokytojo nemalonę. Išvydęs, jog mergaitei gali grėsti pavojus, vyriausiasis dievas Dzeusas, apsaugodamas ją nuo Asklepijaus pinklių, pavertė Paeoną gėle (ang. gėlės pavadinimas peony).

Bijūnai skirstomi pagal augimo įpročius ir žiedo rūšį: žoliniai (krūmai), medeliai ir tarpiniai, baltažiedžiai, japoniški, plukiniai, pusiau dvigubi, dvigubi ir didieji dvigubi. Kiekviena rūšis dar skirstoma pagal žiedo struktūrą. Žoliniai bijūnų krūmai nuvysta žiemą ir iš naujo suklesti pavasarį, o štai bijūnų medeliai žiemai numeta visus lapus ir lieka styroti tik medingi stiebai. Tarpiniai bijūnai yra augalas tarp žolinio krūmo ir medelio. Jų lapų forma tokia, kaip bijūnų medelio, tačiau per žiemą nuvysta, o savo forma augalas panašus į žolinį krūmą, tačiau yra žemesnis. Bijūnai yra dideli, platūs išsikeroję augalai, tad, jei auginate ir kitų gėlių, geriausia juos sodinti už jų, kad neužgožtų. Pavasarį bijūnai išleidžia rausvus ūgliukus ir labai greitai vešliai sulapoja. Žydėjimo laikas priklauso nuo bijūnų rūšies, bet paprastai pradeda žydėti gegužės mėnesį.

Bijūnai, lyginant su kitom daugiametėm gėlėm, yra bene didžiausi ilgaamžiai. Pasodinę bijūną šiandien, galite būti tikri, jog juo džiaugsis ir jūsų anūkai. Tai ne tik sodo puošmena, bet puikiai atlieka savo pareigas ir nuskintos bei pamerktos vazone. Vis dėlto, jei jau ketinate pasisodinti bijūnų, turėtumėte žinoti keletą dalykų.

Bijūnams tinkama vieta augti yra ta, kur saulė šviestų bent pusę dienos, geriausia – visą. Geriausia juos sodinti ankstyvą rudenį, bet taip pat gana neblogai sodinti ir ankstyvą pavasarį. Sodinimo vietą turite pasirinkti itin apdairiai, nes joje bijūnai gali augti dešimtmečiais. Iškaskite daug didesnę duobę, nei manote reikėsiant, ir pridėkite derlingos žemės, perpuvusio komposto. Jei bijūnų sodinimui pirksite, pasistenkite atrasti tokių su plačiomis didelėmis šaknimis – tai jų gero augimo ir klestėjimo sėkmės paslaptis. Taip pat nesodinkite pernelyg giliai – bijūnai to nemėgsta. Jei jūsų pasodintas augalas po kelių metų nustoja žydėjęs, patikrinkite, ar jis nesusmego giliai į žemę. Gali būti ir atvirkščiai – bijūnas kenčia nuo pernelyg aukštai nuo žemės paviršiaus link stiebo susikaupusių žemių. Kita blogo žydėjimo priežastis – per mažai saulės.

Gera idėja pririšti bijūnus prie kuoliukų, kadangi jie vešlūs, svoris didelis, tai gali negražiai išsivartalioti, atrodyti netvarkingai. Bijūnai linkti pradeda nuo vasaros vidurio. Kaip bijūnai nužydi – nukirpkite žiedelius.

Jei šiomis gėlėmis norite džiaugtis ne vien sode, bet ir namuose, galite drąsiai skinti ir merkti į vazas. Tiesa, geriausia skinti tuos žiedus, kurie vos parodo pirmuosius išsiskleidimo ženklus, kitu atveju labai greitai peržydės ir numes žiedlapius. Jei nuskintą puokštę šiek tiek palaikysite šaltoje patalpoje ar net šaldytuve, apstabdysite žydėjimo procesą ir pamerktais žiedais galėsite džiaugtis ilgiau nei savaitę.

Jurginai – tai tikrai amžinai nesenstanti klasika. Juos galime aptikti tiek savo močiučių sodeliuose, tiek, kaip puošmeną, garsiausiuose pasaulio soduose. Įvairiaspalviai, stambiažiedžiai – taip, tai vis jurginai.

Dahlia – tarptautinis jurginų pavadinimas. Šią gentį sudaro tankūs, krūmingi gumbiniai daugiamečiai augalai, kilę iš Meksikos, Centrinės Amerikos bei Kolumbijos. Gentyje esama mažiausiai 36 rūšių. Senieji Actekų civilizacijos gyventojai jurginus naudodavo net maistui, dar įvairiausioms apeigoms, religinėms ceremonijoms, be abejo, ir puošybai, taip pat kai kurių rūšių stiebus, kurie ilgesni ir labiau sumedėję, naudodavo kaip mažas pypkes. Šiais laikais tiek patys jurginai, tiek jų hibridai naudojami daugiausia tik kaip dekoratyviniai sodo augalai, bet kai kurios rūšys panaudojamos ir maisto gamyboje bei valgio papuošimui.

Kur sodinti jurginų šakniagumbius? Šios gėlės gali augti tiek saulėtoje, tiek ir pavėsingoje vietoje. Dirvožemiui taip pat ne itin išrankūs, augtų beveik visokiame. Žinoma, jei pasodintumėte, tai ir augtų, bet jei norite išskirtinio jurginų žydėjimo, vietą reikėtų pasirinkti atidžiau. Vis dėlto geriau sodinti saulėtoje vietoje, tuomet gausiau suvešės. Būtų gerai, kad jurginus saulė apšviestų bent pusę dienos, galima ir daugiau. Parinkite jurginams vietą, kuri būtų atokiau nuo medžių ir tiesioginio stipraus vėjo, mat šis gali pakenkti šaknims. Su pačios dirvos pasirinkimu kiek paprasčiau. Kaip jau minėta, dirva tinka visokia, bet su geru drenažu ypatingai tinkama, tokioje augdami jurginai vešės. Geras drenažas reikalingas dėl to, jog jurginų šaknys yra paviršinės, tad užsistovėjęs vanduo tikrai ne į naudą. Čia tinka smėlis, humusas, durpės, samanos.

Kaip paruošti dirvą sodinimui? Jei įmanoma, jurginus tinkamiausia sodinti po lietaus. Jei jo nesulaukiate, nieko tokio. Gerai perkaskite dirvą, kurioje ketinate sodinti. Iškaskite gerokai didesnes duobeles, nei yra jurgino šakniagumbis. Didesnės duobelės reikia tam, kad galėtumėte pripilti ten komposto, durpių ar smėlio, jei esama dirva nepasižymi geru drenažu. Tuomet patręškite mėšlu. Tokį dirvos paruošimą atlikite rudenį. Visai žiemai taip ir palikite. Stenkitės per tą laiką iki pavasario nuolatos pašalinti išaugusias piktžoles – tai palengvins pavasario sodinimo darbus. Pavasarį tą pačią vietą gerai išpurenkite, bet giliai nekaskite. Jei nuspręsite tręšti, įsitikinkite, ar trąšose bus azoto. Tai labai tinkamas priedas.

Kaip iki sodinimo laikyti jurginų šakniagumbius? Labai svarbu, kaip iki sodinimo sandėliuojate šakniastiebius. Jokiu būdu negalima jų laikyti minusinėje temperatūroje, tačiau ir nepersistenkite su šiluma, – geriausia vėsi, bet ne per šalta, patalpa. Taip pat ne mažiau svarbūs faktoriai yra tamsa ir drėgmė. Tokių tinkamų vietų rasite rūsyje bei palėpėje. Kas kiek laiko vis tikrinkite, ar šakniagumbis neapėjo pelėsiais ir nepradėjo pūti. Imdami šakniagumbį į rankas nepažeiskite augančios vadinamosios „akutės“.

Jurginus geriausia sodinti jau kiek po žiemos sušilus orui, kaip ir tulpes, morkas ar kitas šaknines daržoves. Žodžiu, neskubėkite sodinti ankstyvą pavasarį, verčiau palaukite kiek šiltesnių orų.

Jurginai tikrai papuoš jūsų sodus, mat jų žiedai yra įvairiausių formų, dydžių bei spalvų. Apvalūs, pilni, smailėjančiais žiedlapiais, ryškūs žiedai priklauso Dahlia ‚Arabian Nihgt‘ ir ‚Aurora‘s Kiss‘. Visiškai kitokios formos su atgal nusvirusiais žiedlapiais yra Dahlia ‚Asahi Chohji’. Tarp įvairiausių gražiausių kultivarų kiekvienas ras savo gėlę. Juolab kad spalvų gausa turbūt pranoksta visas kitas gėles. Galima rasti net juodais ar tamsiai mėlynais žiedais jurginų hibridų.

Gėlynams labai tiks neaukšta sniego baltumo tulpė HAPPY AURA. Kitas, kiek aukš­tesnes, baltažiedes tulpes HONEYMOON ir DAYTONA galima skinti puokštėms. Vis dar populiarios senesnės ypač šerkšnotos geltonžiedės tulpės WARBLER ir HAMILTON; vertos dėmesio naujosios CRISPY PEARL, CRYSTAL STAR bei HILLSTAR. Nenuvils lat­viška superšerkšnota SKRUNDA ir labai vė­lyva aukštaūgė GUNARS PRIEDE. Olandiš­koji YUME HSSC kol kas vienintelė žaliažiedė šerkšnotoji tulpė. Naujų rausvų ir rožinių veislių labai daug. Puikiai auga ir labai ilgai žydi tankiai šerkšnota latviška BIRUTA, įdo­mios dvispalvės olandiškos HUIS TEN BOSCH ir DALLAS. Raudonžiedžių naujienų tiek, kad ir puslapio nepakaktų. Vien ko ver­tos superšerkšnotosios VALERY GERGIEV, FABIO, BARBADOS, JETFIRE, RENFREW- 600, VENTSPILS!.. Pagaliau pasirodė ir tik­ros šerkšnotosios „juodosios” tulpės – lat­viškos AFRIKAS PRINCESE, MELNGALVJU NAMS bei MELNUPE -tiesa, dar labai neto­bulos, bet labai tamsios (anksčiau šioje tul­pių klasėje nieko panašaus nebuvo!). Juo­domis galima pavadinti ir kiek šviesesnes, tačiau jau jokių priekaištų nebeturinčias KARMENA ir INTA. Retesnių, originalesnių atspalvių mėgėjų nenuvils alyviškai violeti­nio („žilo”) atspalvio LORUPE, melsvai vio­letinė su baltu kraštu CUMMINS, raudonojo vyno atspalvio HAOSS (šerkšnotesnę tulpę kažin ar rasime!). Iš pilnavidurių šerkšnotų veislių Lietuvos gėlininkai nuo seno augina vienintelę – FRINGED BEAUTY Dabar jau galime rinktis ir daugiau: ypač vėlyvą aukš­taūgę labai pilnavidurę baltą JAUNAIS LAIKS, ryškiai rožinę SIGULDAS SLAVA bei egzo­tišką „raguotą” raudonai rožinę su smulkiu baltu šerkšnu tulpę KURŠU VIKINGS (visos trys – latvių selekcininkų sėkmė).