Pirmoji grupė- Pluoštinės Begonijos. Dažniausiai šios rūšies Begonijų atvaizdai yra vieni iš populiarių patalinės marginimo raštų. Grupei priskiriamos pluoštinės Begonijos nuo pačių mažiausių dydžių, tačiau gavusios geras augimo sąlygas jos gali pasiekti net dešimties pėdų aukštį.

Antroji grupė- gumbinės Begonijos. Joms priskiriamos tos gėlių rūšys, kurios turi gumbus, kuriuos reikia iškasti žiemos periodu. Kaip bebūtų keista, nors ši grupė vadinama gumbinėmis, tačiau joms priskiriamos ir pusiau gumbinės Begonijos, kurios gali išlikti žalios žiemos periodu.

Trečioji grupė- šakningosios Begonijos. Šiai grupei yra priskiriamos Begonijos, kurios turi šliaužiančias šaknis. Vienas iš išskirtiniausių jų bruožų yra šliaužianti šaknis, iš kurios pavasarį vystosi stiebeliai ir labai. Viena žinomiausių šios rūšies atstovių yra Beefsteak arba kitaip vadinama Begonia Feasti.

Ketvirtoji grupė- margosios Begonijos. Ši grupė yra išskirtinė, nes jai priklausantys augalai yra auginami vardan grožio ir išskirtinų margų lapų. Kaip bebūtų gaila, dabar margosios Begonijos yra labai sugretinamos su kitomis rūšimis ir tokiu būdu išvedami nauji hibridai bei prarandamas margųjų gėlių išskirtinumas. Žinoma yra ir geroji, išvestosios rūšys gali būti dar žavesnės. Grupė išsiskiria ir savo poreikiais: daugėliui Begonijų yra reikalingas sausas ir vėsus klimatas, o šioms priešingai- drėgnas ir šiltas.

Begonijų paplitimas

Dažniausiai Begonijos yra platinamos dviem būdais: sėklomis ir atžalomis. Šios rūšies gėlių sėklos yra daigios, smulkios ir joms išdykti prireikia dviejų arba trijų savaičių. Daugėlis žmonių mieliau renkasi įsigyti jau išaugintus daigus, nei vargti su smulkiomis gėlių sėklomis. Kalbant apie Begonijų dauginimą vegetatyviniu būdu yra galima teigti, jog norint padidinti Begonijų skaičių (jau turint vieną), daug lengviau augalą pasidauginti atžalomis. Tačiau su jau ankščiau minėtaja gumbelinių Begonijų grupe yra kiek kitaip. Jos dauginamos ne atžalomis ar sėklomis, o gumbais.

Kaip užauginti Begonijas?

Kaip jau žinome, šios gėlės yra vienmetės ir nemėgsta rudeninio arba pavasarinio šaltuko. Tad dažniausiai jas patariama sodinti paruoštoje vietoje tik orui atšilus. Tačiau neužmirškite, jog priklausomai nuo gėlės rūšies reikia parinkti ir vietą. Ne visos Begonijos mgsta vienodą saulėtumą: vienoms reikalingas visiškas saulės apšvietimas, kitos daug geriau auga šešėlyje.

Daugėlis rūšių mėgsta drėgną dirvą, tad įpatingai svarbu, jog gėlėms netektų kęsti sausros. Pasitaikius sausam ir karštam vasaros sezonui geriausiai gėles laistyti kas vieną ar dvi dienas. Tuomet jos gaus reikiamą drėgmės ir vandens kiekį.

Auginant gėlės lauke patariama jas tręšti vieną kartą per mėnesį biriomis trąšomis, o auginant namuose- skystomis trąšomis (taip pat kartą per mėnesį).

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Pisum sativum

Botaninis aprašymas:
Vienametis 30-150cm aukščio pilkai ar gelsvai žalias augalas su laiba, ilga, šakota liemenine šaknimi ir pavieniu stiebu. Stiebas laipiojantis arba kylantis, nešakotas, plikas, tuščiaviduris, šiek tiek kampuotas. Lapai ant ilgų lapkočių, poromis priešiškai plunksniški, iš 4-6 lapelių, baigiasi dideliu ir šakotu ūseliu. Lapeliai ploni, kiaušiniški, lygiakraščiai, pjūkliški ar dantyti, bukomis, trumpai dygliuotomis viršūnėmis. Žiedai balti. Tipingas savidulkis augalas, nors kartais gali apsidulkinti ir kryžmiškai. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisiusankštis, kurioje yra apvalios ar netaisyklingos žalsvai geltonos, rausvai gelsvos ar žalios, nelygu veislė, sėklos.

Paplitimas:
Žirnis žinomas nuo IVa. Kilęs iš Rytų Afganistano ir Šiaurės Indijos. Europoje paplito VIII-Xa. Tuomet žirniai buvo vartojami maistui Prancūzijoje ir Anglijoje. Dabar auginami beveik visoje Europoje, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje žirniai dvaruose auginti jau IX-XIIIa. Dabar auginami daržuose, sėjami laukuose kaip maistiniai ir pašariniai augalai.

Auginimas:
Auginimo sąlygoms žirniai nereiklūs, tačiau nemėgsta rūgščių dirvų. Sėjami anksti pavasarį, nes vėliau pasėtus puola kenkėjai. Tinkamiausias sėjos laikas- balandžio pabaigagegužės pradžia. Sėjami 5-6cm gyliu. Žirniai pradeda dygti 4-8°C temperatūroje, o jų lapai ir stiebai pakenčia iki -6°C šalnas. Darže žirnius geriausia sėti išilgai lysvės dviem eilėmis, paliekant nuo kraštų 10cm atstumą. Kad žirniai augdami neišgultų, lysvėje iš vidaus pusės įsmeikite atramas.
* * *
Žirniuose yra 50% krakmolo, 0,6-1,5% riebalų, iki 27% baltymų, kurių sudėtyje yra žmogaus organizmui labai reikalingų aminorūgščių: lizino, tirozino, cistino, arginino ir kitų; karotino, vitaminų C, B1, B2, PP. Be to, sėjamuosiuose žirniuose gausu kalio, fosforo, magnio, geležies ir kalcio druskų.

Liaudies medicinoje
Vartojamas žirnių sėklų arba žolės nuoviras- skatina šlapimo išsiskyrimą sergant inkstų akmenlige.
- Pūliniams ir šunvotėms minkštinti daromi kompresai iš žirnių miltų.

Maistui
Tinka sriuboms, košėms, konservams. Subrendę žirniai valgomi virti, dedami į įvairias mišraines, konservuojami. Nesubrendusios žalios sėklos valgomos šviežios ir konservuotos.
- Žirniuose yra daug vertingų maisto medžiagų, todėl jie dažnai vaitojanti dietai.

Žirnių košė
Produktai: 1/2 kg žirnių, 200g šoninės ar lašinių, svogūnas ar svogūnų laiškų, druskos.
❖ Žirnius(be luobos) perrinkti, nuplauti ir išbrinkinti vandenyje. Užpilti dar vandens, kad visai apsemtų, ir virti. Jei vanduo išverda, į žirnius reikia įpilti dar truputį karšto vandens, kad išvirę žirniai būtų kaip košė. Pasūdyti. Košę užpilti spirgučiais su svogūnu.

Omletas su konservuotais žaliaisiais žirneliais
Produktai: 3 kiaušiniai, šaukštas sviesto, 200g žirnelių, pagal skonį druskos, krapų.
❖ Kiaušinius išplakti su trupučiu druskos ir svieste iškepti omletą. Užberti nusunktus žirnelius, susukti ir dar truputį pakepti ant silpnos ugnies. Pabarstyti žaliais krapų lapeliais.

Aukštaitiškas žirninis blynas
Produktai: 2-3 stiklinės žirninių miltų, vandens, druskos.
❖ Iš miltų ir pasūdyto vandens išmaišyti tirštoką tešlą ir mediniu šaukštu labai gerai išplakti. Kuo daugiau į tešlą patenka oro, kuo ji puresnė, tuo geresnis, puresnis ir skanesnis kepinys. Išplaktą tešlą sukrėsti į riebalais išteptą ir miltais pabarstytą skardą ir 40-50min kepti krosnyje. Iškepusį blyną tuojau valgyti su varške pusryčiams.
Atšalęs jis sukietėja ir yra neskanus.

Botaninis aprašymas:
Šilauogių krūmai išauga iki 1,5m aukščio. Lapų forma panaši į mėlynių, tik jie kelis kartus didesni. Žydi birželio mėnesiais. Uogos, nelygu veislė, noksta liepos-rugsėjo mėnesiais. Jos panašios į mėlynes, tik gerokai didesnės, 1-2cm skersmens, susitelkusios kekėse. Priskiriama nuo 3 iki 6kg uogų nuo
vieno krūmo. Uogų saldžiarūgštis skonis nenusileidžia mėlynėms, jos netgi saldesnės.

Paplitimas:
Iš Šiaurės Amerikos introdukuotos mėlynių bei vaivorų giminaitės. JAV sukultūrintos jau prieš 150 metų. Dabar plačiai veisiamos Vokietijoje, Skandinavijoje, Lenkijoje. Išvesta dešimtys veislių. Iki šiol Lietuvoje šilauogės- reti uoginiai augalai. Tačiau pamažu auginami sodininkų mėgėjų sklypeliuose, sodybų gėlynuose, taip pat botanikos soduose.

Auginimas:
Sodinių šilauogių plitimą riboja brangūs sodinukai, nes augalai sunkokai dauginami. Šakelės šaknijasi tik rūko kamerose, naudojant augimo stimuliatorių ir šildant substratą. Be to, jos auga tik rudų, kraikinių durpių rūgščiame substrate. Geriausias substratas ruošiamas iš rudų durpių, rupaus smėlio bei senų pjuvenų(santykis 4:1:1). Sodinamos 2x3m atstumais. Pakenčia iki -30°C šalčius, bet nepakenčia pavėsio. Šilauogės reikia sodinti įsaulyje, užuovėjoje. Prasidėjus sausroms, laistyti, bet geriau ne kietu vandentiekio vandeniu.
* * *
Uogose yra 0,5-0,8% organinių rūgščių, 16-60mg% vitamino C, taip pat vitaminų B1, B2, A, PP, antioksidantų, baltymų, riebalų, daug geležies, kalcio, fosforo ir kitų veikliųjų medžiagų. Karotino kiekiu prilygsta sojai, vitamino B1 kiekiu- juodiesiems serbentams, vitamino B2 kiekiu- citrinoms ir šaltalankiams.

Maistui
Uogos valgomos šviežios, puikiai tinka šaldyti, iš jų verdama puiki uogienė, kompotai, tinka kisieliui, marmeladui gaminti.

Phaseolus vulgaris

Botaninis aprašymas:
Vienametis nuo 20-40cm iki 2-3m aukščio augalas. Šaknis liemeninė ir šakota. Stiebas status, gulsčias ar vijoklinis, dažniausiai apaugęs plaukeliais. Lapai neporomis plunksniški, trilapiai; jų lapeliai kiaušiniški, smailiaviršūniai. Žiedai balti arba rožiniai, po 2-5 susitelkę pažastiniuose žiedynuose. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais. Savidulkis augalas. Vaisius- pupa. Joje, nelygu veislė, yra įvairaus dydžio spalvoti grūdai.

Paplitimas:
Labai senas kultūrinis augalas. Kilęs iš Pietų ir Vidurio Amerikos. Europoje auginamas nuo 1542m. Lietuvoje kaip maistinis augalas auginamas daržuose, laukuose. Pagal stiebo aukštį pupelės skirstomos į krūmines ir vijoklines, o pagal maistui vartojimo pobūdį- į grūdines(vartojamos subrendusios sėklos) ir šparagines(valgomos jaunos ankštys, kol jose nesubrendusios sėklos).

Auginimas:
Pupelės geriausiai dera lengvose ir vidutinio sunkumo, bet gerai įdirbtose puriose dirvose. Tręšiamos mineralinėmis trąšomis. Pupelės yra šilumamėgis augalas ir į atvirą dirvą sėjamos gegužės antroje pusėje, alyvoms sužydėjus. Geriausiai sėti 2 eilių juostomis, paliekant tarp eilių 20cm, tarp juostų- 50-60cm, tarp augalų eilėje- 5-7cm. Sėjama 3-4cm gyliu. Pupeles reikia kaupti. Apkauptos tvirčiau laikosi ir neišvirsta nuo lietaus ir vėjo. Pirmą kartą kaupiama iki apatinio lapo pagrindo, antrą kartą- šiek tiek
aukščiau. Per vegetaciją dirva turi būti puri ir nepiktžolėta.
* * *
Vaistams vartojamos pupelių ankštys. Jos išaižomos ir tuojau džiovinamos pavėsyje. Pupelių grūduose labai daug baltymų(iki 20%), kurių sudėtyje yra nepakeičiamų aminorūgščių: arginino, histino, lizino, metionino, 50% angliavandenių, mineralinių druskų, vitamino C. Taip pat yra ląstelienos, riebalų, inulino, flavonoidų, organinių rūgščių, B grupės vitaminų ir kitų veikliųjų medžiagų. Baltymų kiekiu pupelės pranoksta kai kurių rūšių mėsą ir žuvį.

Vartojimas medicinoje
Pupelės skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Pupelių tyrelė, kaip dietinis maistas, tinka sergant gastritu, kai sumažėjusi skrandžio sulčių sekrecija. Ankščių vandens antpilu ar nuoviru gydomos inkstų ir šlapimo pūslės ligos, hipertonija, lėtinis reumatas, podagra. Pupelių ankštyse yra daug arginino, kuris cukriniu diabetu sergančių ligonių medžiagų apykaitą veikia panašiai kaip insulinas.

Liaudies medicinoje
Pupelių tyrės naudingos sergant ateroskleroze, sutrikus širdies ritmui, sergant hipacidiniu gastritu.
- Pupelių miltai naikina mikrobus. Jie vartojami kaip pabarstas opoms ir egzemoms gydyti.
- Pupelių ankščių nuoviras arba derinys su mėlynių lapais vartojamas sergant lengvomis ir vidutinio sunkumo cukrinio diabeto formomis.
- Kartais iš pupelių miltų ir medaus daromi paplotėliai, kurie dedami ant pūlinių ir furunkulų, kad jie greičiau pribręstų.
- Kaukaze sausų pupelių nuoviro duodama vaikams nuo viduriavimo.

Nuo cukraligės
❖ 2 šaukštus susmulkintų sausų pupelių ankščių išvirti 0,5l vandens. Gautą nuovirą išgerti lygiomis dalimis per dieną.

Varo šlapimą, naikina bakterijas
❖ Lygiomis dalimis sumaišyti sausas pupelių ankštis ir meškauogių lapus, susmulkinti. 2 šaukštelius šio mišinio užplikyti 1/2 l verdančio vandens, leisti 15min pritraukti, nukošti. Gerti arbatą mažais gurkšneliais nuo ryto iki
vakaro.

Sergant podagra, esant patinimams
❖ Šaukštą susmulkintų pupelių ankščių užplikyti stikline(200ml) verdančio vandens, 2val šiltai palaikyti, kad pritrauktų, nukošti ir gerti po 50ml 3-4 kartus per dieną.

Pupelių milteliai
❖ Gydo opas ir egzemas.

Maistui
Vartojamos žalios(šparaginių pupelių) ankštys arba išdžiovintos sėklos.
- Žalių(neprinokusių), nevirtų pupelių vartoti negalima, nes jomis galima apsinuodyti.
- Prieš verdant sausas pupeles, jas reikia išmirkyti vandenyje. Pašildomos jau išvirtos pupelės.

Virtų pupelių salotos
Produktai: 3 stiklinės virtų pupelių, svogūnas, česnako skiltelė, 4šaukštai aliejaus, pagal skonį citrinos rūgšties, druskos.
❖ Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinti aliejuje, kol pagels. Česnaką supjaustyti smulkiai ir suberti į jau pakepintus svogūnus. Pupeles pasūdyti, parūgštinti ir, užpylus pakepintu svogūnu bei česnaku, gerai išmaišyti.

Pupelių sriuba
Produktai: 100g pupelių, svogūnas, petražolės šaknis, morka, 2 bulvės, šaukštas sviesto, šaukštelis pomidorų pastos, druskos, pipirų, krapų lapų, grietinės. ❖ Pupeles 3-4val pamirkyti ir užkaisti. Prieskonines daržoves ir svogūnus smulkiai supjaustyti, pakepinti svieste su pomidorų pasta, sudėti į sriubą, įdėti bulvių, druskos, pipirų ir išvirti. Valgyti su grietine ir krapais.

Pupelių maltinukai
Produktai: 2 stiklinės virtų pupelių, svogūnas, šaukštas riebalų, 4 kiaušiniai, 2 šaukštai miltų, stiklinė džiūvėsėlių, stiklinė krienų padažo, riebalų kepti, pagal skonį pipirų,
druskos.
❖ Smulkiai supjaustytą svogūną pakepinti riebaluose, užpilti ant pupelių ir sumaišyti. Po to viską sumalti mėsmale. Į masę įmušti 3 kiaušinius, suberti miltus, truputį druskos, pipirų ir gerai išmaišyti. Padaryti maltinukus. Juos pavilgyti išplaktame kiaušinyje ir apvolioti džiūvėsėliuose. Dėti į karštus riebalus ir apkepti abi puses. Valgyti karštus su krienų padažu.

Pupelių apkepas su kiaušiniais
❖ Pasūdytame vandenyje išvirtas pupeles išversti į sviestu pateptą keptuvę, apšlakstyti aliejumi ir užpilti su grietine išplaktais kiaušiniais. Kepti orkaitėje ir patiekti karštą.

Portulaca oleracea

Botaninis aprašymas:
Stiebas mėsingas, 10-30cm aukščio, besidriekiantis žeme arba kylantis, nuo pagrindo šakotas. Lapai plokšti, mėsingi, šviesiai žali, atvirkščiai kiaušiniški, lygiakraščiai. Žiedai tuščiaviduriai, maži, pavieniai arba po 2-3 lapų pažastyse arba stiebo atsišakojimuose; balti, rožiniai, raudoni, geltoni. Išsiskleidžia tik saulėtą dieną. Žydi liepos-spalio mėnesiais. Vaisius – dėžutė
su daugeliu smulkių, beveik juodų sėklų.

Paplitimas:
Augalas kilęs iš Azijos. Paplitęs visoje Europoje, Rusijos pietinėje dalyje, Japonijoje, Kinijoje, Amerikoje, Australijoje. Lietuvoje auginamas soduose, daržuose, sodybose.

Auginimas:
Dauginama sėklomis. Jos sėjamos praėjus pavasario šalnoms, nes portulakos jautrios žemai temperatūrai. Sėjama padrikai arba eilutėmis.
Sėklos žeme neužžeriamos, o tik prispaudžiamos. Sudygsta per 12-14 dienų. Saulėtoje vietoje, lengvoje, gerai įdirbtoje ir patręštoje dirvoje portulaka auga greitai ir po 3sav nuo sudygimo jau galima ją vartoti. Sėklos subręsta kasmet, dalis jų pasisėja savaime ir pavasarį sudygsta.
* * *
Portulakos lapai skinami prieš žydėjimą, nes vėliau blogėja jų kokybė. Portulakos žolėje randama baltymų, cukraus, ląstelienos, mineralinių druskų, organinių rūgščių, glikozidų, daug vitamino C ir provitamino A.

Vartojimas medicinoje
Portulakų sėklų nuoviras vartojamas nuo karščiavimo ir viduriavimo. Antžeminių augalo dalių nuovirai tinka uždegimams gydyti ir šlapimo išsiskyrimui skatinti. Ji vartojama ir nuo skorbuto. Portulaka mažina kraujyje cukraus kiekį, todėl galima gydyti lengvą cukrinį diabetą.
- Bitei įgėlus, ant patinimų dedami švieži lapai.
- Portulakos lapų sultyse yra daug medžiagų, gerinančių apetitą, malšinančių troškulį ir  tonizuojančių organizmą.
- Ją valgyti ypač rekomenduojama sergant kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligomis.

Maistui
Portulakos lapai maistui ruošiami kaip špinatai, salotos arba salotoms maišomi su kitais salotiniais augalais. Sutrinti ir sumaišyti su aliejumi arba sviestu jos lapai tinka sumuštiniams. Labai tinka pomidorų sriubai.
-Nuo seno portulaka labai populiari Užkaukazėje. Daromos jos salotos, dedama į sriubas ir aštrius patiekalus, marinuojama. Sergant hipertonija daug portulakos vartoti negalima.

Mentha x piperita

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 30-80cm aukščio stipriai kvepiantis žolinis augalas. Šakniastiebis šliaužiantis, gulsčias, apaugęs kuokštinėmis šaknimis. Stiebas vienas ar keli, keturbriaunis, šakotas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai priešiniai, kotuoti, pailgai kiaušiniški, 6-9cm ilgio, smaila viršūne ir dantytais kraštais; paviršius tankiai nusėtas eterinio aliejaus Rankutėmis. Žiedai melsvai violetiniai arba balzgani, dvilyčiai arba tik piesteliniai, 4-5mm ilgio, sudaro netikrus menturius, susitelkę stiebo ir šakų viršūnėse.
Žydi liepos-rugsėjo mėnesiais. Vaisiaipailgi rudi riešutėliai. Pipirmėtės dauginamos tik vegetaiyviškai.

Paplitimas:
Savaime neauga. Auginamos beveik visame pasaulyje. Lietuvoje savaime neauga. Labai dažnai auginamos darželiuose, prie sodybų, specialiuose ūkiuose, želdynuose.

Auginimas:
Pipirmėtėms geriau tinka lengvesnės, neutralios reakcijos, nepiktžolėtos dirvos, smėlėtos vietos. Dirva ruošiama iš rudens, o anksti pavasarį kultivuojama, akėjama. Dauginama tik vegetatyviškai: šakniastiebių dalimis bei iš jų išaugusiomis jaunomis atžalomis, kurios sodinamos pavasarį, išaugus 2-3 poroms lapų(gegužės mėnesiais). Dauginant šakniastiebiais, jie iškasami, supjaustomi dalimis, kad kiekvienoje būtų po 1-2 stiebelius, ir tuojau pat sodinami į 8-10cm gylio griovelius50-60cm tarpueiliais ir 20-25cm atstumais tarp augalų. Sodinama anksti pavasarį(balandžio mėnesiais). Augalams pradėjus vegetuoti, būtina juos kruopščiai prižiūrėti.
- Dioskorido ir kitų senųjų autorių duotas augalui vardas kilęs iš mitologinės būtybės- nimfos Mintha, kuri buvusi paversta į mėtą.
* * *
Vaistams vartojami pipirmėčių lapai. Pjaunami butonizacijos pabaigoje ir žydėjimo pradžioje(rugpjūčio pradžioje), kol augalai nepažeisti rūdligės. Po pjovimo ataugę augalai pjaunami rugsėjo antroje pusėje. Pipirmėčių antžeminė dalis pjaunama žydėjimo pradžioje(neatsparių rūdligei veislių- butonizacijos pabaigoje) pirmoje dienos pusėje, giedrą dieną. Dalis lapų iš karto atsiskiria, kiti nubraukiami nuo stiebų žaliavai išdžiuvus. Nupjauta masė džiovinama pavėsyje, paskleidus nestoru sluoksniu, arba džiovykloje iki 35°C temperatūroje. Išdžiuvusi žolė yra malonaus kvapo, sutraukiančio
šaldančio skonio. Išdžiovinti lapai sudedami į popierinius arba drobinius maišelius ir laikomi sausoje, vėsioje, gerai vėdinamoje, užtemdytoje patalpoje. Vartoti tinka 1-1,5 metus. Lapuose yra 1,9-3,4% eterinio aliejaus, kurio pagrindiniai komponentai- mentolis(32-70%), mentonas(10-25%), pulegonas, mentofuranas ir mentolio bei acto ir valerijonų rūgščių eteriai. Lapuose kaupiasi ursolio, oleanolio rūgštys(iki 0,5%), karotinas(iki 40,0mg%), flavonoidai, kurie skatina tulžies išsiskyrimą, raugai (8-12%), vitaminas C(iki 130mg%), kartumynai, raugai, mineralinės medžiagos.

Vartojimas medicinoje
Pipirmėčių lapai naudojami gaminant ir ruošiant daugelį vaistų formų, kurios vartojamos virškinimui gerinti, esant žarnyno spazmams, pykinimui, nuo kolitų, enterokolitų. Pipirmėčių žaliava ir mentolis yra širdies ir kraujagyslių ligas gydančių, nuskausminamųjų vaistų, inhaliacinių mišinių sudėtyje. Pipirmėtės veiksmingos gydant bronchitus, neurozes, nemigą, dermatitus, slogą, jūros ligą.

Liaudies medicinoje
Pipirmėtė vartojama nuo daugelio ligų. Jos arbatą geria nuo padidėjusio jautrumo, nemigos, ji stimuliuoja širdies darbą, malšina galvos skausmus. Lapų arbatą rekomenduojama gerti nuo pykinimo, vėmimo, viduriavimų, skausmingų dieglių ir dujų susikaupimo, ji stimuliuoja virškinimą, gerina savijautą, šalina depresiją bei nemalonų burnos kvapą. Naudojama burnos skalavimams kaip dezinfekuojamoji ir dantų skausmą malšinanti priemonė. Pipirmėčių sultys vartojamos išoriškai sergant rože, susimušus, įkandus vabzdžiams, esant uždegiminiams procesams, nudegimams.

Nuo žarnyno spazmų
❖ Vartoti pipirmėčių nuovirą. 2 šaukštus susmulkintų lapų užpilti stikline(200ml) karšto vandens ir 10-15min šildyti ant labai silpnos ugnies. Po 45min nukošti. Vartoti šiltą nuovirą po 1/3-1/2 stiklinės 3 kartus per dieną
15-20min prieš valgį.

Gerina savijautą
❖ Šaukštą išdžiovintų ir susmulkintų lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, 10min šiltai palaikyti, po 45min ataušus nusunkti ir gerti 2 kartus per dieną prieš valgį.

Stiprina širdį
❖ Vartoti pipirmėčių užpilą. 2 šaukštus susmulkintų lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 2val ir nukošti. Vartoti po šaukštą 2-3 kartus per dieną valgant.

Kompresai
❖ 2-3 šaukštus vaistinės žaliavos užpilti puse stiklinės(100ml) verdančio vandens, pakaitinti iki virimo, ataušinti, suvilgyti, drobę ir dėti kompresus ant skaudamų vietų.

Slopina odos uždegimus, mažina išbėrimus
❖ Šaukštą džiovintų pipirmėtės lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir palaikyti 30-40min, po to nukošti. Tinka, valyti švelniai, jautriai odai.

Nuo galvos skausmo
❖ Naujausi tyrimai rodo, kad keletą kartų per dieną smilkinius ir kaklą įtrynus pipirmėčių aliejumi susilpnėja galvos skausmas.

Kaukė riebiai, inkštiruotai odai
❖ Sumaišyti lygiomis dalimis sausų pipirmėtės ir šalavijų lapų, liepos ir ramunių žiedų, asiūklio žolės. 2-3 šaukštus mišinio užpilti verdančiu vandeniu, kad apsemtų, ir ant silpnos ugnies 15-20min pakaitinti. Šilta tyrele tepti, veidą, pridengti marle ir palaikyti 15min.

Maistui
Švieži ar džiovinti pipirmėtės lapai vartojami salotoms, sriuboms, daržovių ir mėsos patiekalams, padažams, šaldytiems gėrimams, arbatos mišiniams, sūriams, marinatams, likeriams aromatizuoti. Eterinis aliejus naudojamas konditerijos pramonėje; saldainiams, kramtomosioms gumoms, gaiviesiems gėrimams gaminti.
- Dezodoruojančiuose mišiniuose su kitais kvapiais augalais- patalpų orui gerinti, ypač gydymo įstaigose, ligonių kambariuose.
- Pipirmėtė neleidžia pienui rūgti.

Kitos panaudojimo sritys
- Pipirmėčių eterinis aliejus naudojamas parfumerijos, kosmetikos pramonėje; muilui, pastoms gaminti.
- Literatūroje nurodoma, kad pasauliniu mastu iš pipirmėčių kasmet gaunama apie 9500t eterinio aliejaus, iš jo išskiriama apie 4500t mentolio.
- Augalai medingi ir tinka auginti netoli bitynų. Iš jų perdirbtas medus būna skaidrus, mėtų kvapo ir malonaus, gaivinančio skonio. Į avilį padėjus 3-4 šakutes mėtų, neįsiveista kandžių. Netinka vartoti asmenims, alergiškiems pipirmėtėms, sergantiems tulžies akmenlige. Prieš pradedant gydytis pipirmėčių preparatais rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Brassica oleracea

Botaninis aprašymas:
Dvimetis, kultūroje kartais vienametis 50-120cm aukščio augalas. Šaknis- strypinė. Pirmaisiais metais greitai formuojasi lapai, o kotas auga lėtai, todėl lapai negali išsiskleisti ir susiformuoja tik gūžė. Antraisiais metais susiformuoja žiedstiebiai. Apatiniai lapai stambūs, mėsingi, plunksniškai suskaldyti, trumpakočiai; viduriniai stiebiniai lapai bekočiai, pamatu apkabina stiebą. Visas augalas pilkai žalias, plikas. Stambūs žiedai gausiažiedėje kekėje, geltoni arba balti. Žydi gegužės – birželio mėnesiais.
Vaisiai – stambios, gruoblėtos ankštaros. Sėklos stambios, tamsiai rudos, rutuliškos.

Paplitimas:
Auginamas Rusijoje, Europoje, kiek mažiau Amerikoje ir Azijoje. Subtropikuose auginamas šaltesniu metu. Kilęs iš Viduržemio jūros srities šiaurinės dalies. Lietuvoje kopūstai auginami nuo XIIIa. Iš visų respublikoje auginamų daržovių kopūstai yra populiariausi dėl plataus jų vartojimo.

Auginimas:
Kopūstai geriausiai auga gerai sukultūrintuose vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose. Rūgšti dirva netinka, nes kopūstai suserga gumbu.
Kopūstai auginami mėšlu patręštoje dirvoje. Puodeliuose išauginti ankstyvųjų veislių daigai po polietileninės plėvelės priedangomis sodinami balandžio 10-15d 40x40cm atstumu. Vėlyvųjų veislių daigai sodinami ėmus žydėti vyšnioms(ne vėliau kaip gegužės 15-25d) 60x60cm atstumu. Vidutinio vėlyvumo kopūstai sodinami alyvoms pražydus. Dirva turi būti puri ir švari. Paaugę kopūstai apkaupiami iki pat apatinių lapų, kad išleistų papildomas šaknis ir greičiau augtų. Kopūstai labai reiklūs drėgmei augalai. Laistymo norma- 2 kibirai vandens į 1m2 per parą.
* * *
Gydymui vartojami švieži lapai ir kopūstų sultys. Kopūstuose yra apie 1,6% ląstelienos, kuri gerina žarnyno motorinę funkciją. Ląsteliena padeda pašalinti iš organizmo cholesterolį, tai svarbu aterosklerozės profilaktikai. Taip pat yra baltymų, fermentų. Kopūstų lapuose yra vitaminų: C(30-60mg%), PP, karotino, B1, B2, B6, K; kalio, fosforo, kalcio, vario, mangano, cinko, kobalto, chromo, jodo, geležies, fitoncidų, pektinų, eterinio aliejaus bei kitų veikliųjų medžiagų.

Vartojimas medicinoje
Senovės graikų gydytojai teigė, kad kopūstai yra vaistai nuo daugelio ligų. Gydymą jais aprašo Dioskoridas, Plinijus, Galenas. Senovės Romoje kopūstų sultys buvo laikomos geru vaistu nuo plaučių ligų. Vertingos kopūstų antibaktericidinės savybės susijusios su juose esančiais fitoncidais. Šviežiuose kopūstuose rasta specifinės medžiagos, pavadintos vitaminu U, kuris tiesiogiai veikia skrandžio gleivinę, turi teigiamos įtakos peristaltikai, žarnyno mikroflorai, skatina gyti opas. Kopūstų sultimis gydomos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opos, gastritai(kai sumažėjęs rūgštingumas), kolitai.

Liaudies medicinoje
Kopūstų sultys geriamos kaip vitaminingas, apetitą žadinantis ir virškinimą gerinantis gėrimas; sergant kepenų ligomis, vidurių užkietėjimu ir hemorojumi. Kvėpavimo takams gydyti vartojamas kopūstų nuoviras su medumi. Išoriškai gydomi įvairūs uždegimai, nudegimai, sumušimai. Kopūstų lapų košelę sumaišius su kiaušinio baltymu, galima dėti ant pūlinių, žaizdų, opų, nudegimų. Švieži lapai dedami ant kaktos kai skauda galvą, ant sąnarių. Kopūstų sultimis, praskiestomis vandeniu, skalaujama burna ir gerklė sergant stomatitais ir angina.
- Rauginti kopūstai yra vertingas dietinis produktas sergant širdies ir kraujagyslių bei skrandžio ir žarnyno ligomis.
- Jie gerina virškinamojo trakto liaukų sekrecinę veiklą ir apsaugo nuo skorbuto.
- Kopūstų sėklos kai kurių Europos šalių liaudies medicinoje vartojamos kaip vaistas nuo pagirių.

Sergant hemorojumi, nuo vidurių užkietėjimo
❖ Kopūstų sultis gerti po 1-1,5 stiklinės prieš valgį arba valgio metu.
Nuo skrandžio ir žarnyno ligų
❖ Kasdienė šviežių sulčių dozė- 5-6 stiklinės, jas išgerti per 3-4 kartus 30min prieš valgį. Gydymas trunka apie mėnesį, po to pratęsiama.

Nuo kosulio ir užkimimo
❖ Kopūstų sultis praskiesti šiltu vandeniu, truputį pasaldinti medumi ir gerti po šaukštelį 4-6 kartus per dieną.

Nuo galvos šašų
❖ Iš pradžių juos sutepti augaliniu aliejumi, po to uždėti dvigubą pačių šviesiausių kopūstų lapų sluoksnį. Gydyti 2-3 savaites 2 kartus per dieną.

Maistui
-Kopūstai valgomi žali, virti, kepti, troškinti. Gaminant salotas prie jų tinka obuoliai, slyvos, kriaušės, agurkai, morkos, salierai, petražolės, pomidorai, svogūnai, krapai ir kita. Jie vartojami su grietine, majonezu, aliejumi, sviestu, įvairiais padažais. Ruošiant gūžinius kopūstus reikia nuimti viršutinius žalius gūžę gaubiančius lapus. Gūžę nuplauti pasūdytu, parūgštintu vandeniu ir išpjauti lapų stambias gyslas.
- Kad mažiau suirtų vitamino C, kopūstus reikia dėti į verdantį vandenį. Iš kopūstų verdamos sriubos, ruošiami antrieji patiekalai, garnyrai.
- Žiemą rauginti kopūstai kartu su bulvėmis ir kitomis daržovėmis yra svarbiausias vitaminų šaltinis. Tačiau juos reikia laikyti šaltai ir būtinai apsemtus skysčio. Rauginti kopūstai valgomi vieni arba kaip priedas prie kitų valgių; jų dedama į mišraines, verdamos sriubos: šiupiniai, raugintų kopūstų sriuba.
- Pasigaminti sulčių daugiau negu 1-2 dienoms nereikėtų, nes ilgiau pastovėjusios jos įgauna nemalonų kvapą. Šviežias sultis reikia laikyti šaltai.

Šviežių kopūstų ir morkų salotos
❖ Kopūstus supjaustyti, pabarstyti druska, patrinti, kad suminkštėtų. Stambiai sutarkuoti nevirtą morką ir sumaišyti su kopūstais. Galima įdėti smulkiai kapotą petražolių arba salierų lapelių. Prieš patiekiant užpilti aliejumi arba grietine.

Raugintų kopūstų salotos
Produktai: 500g raugintų kopūstų, 10 gelteklės šaknų, 2-3 šaukštai supjaustytų svogūnų laiškų arba svogūnas, šaukštelis kmynų, 0,5 stiklinės grietinės arba 3-4 šaukštai aliejaus. Pagal skonį kmynų, druskos, cukraus.
❖ Raugintus kopūstus nuspausti ir smulkiai supjaustyti. Nuplautas, nuskustas gelteklės šaknis supjaustyti plonais griežinėliais. Į paruoštas daržoves sudėti svogūnų laiškus arba smulkiai supjaustytą svogūną, paskaninti pamirkytais kmynais, cukrumi, pasūdyti ir užpylus grietine arba aliejumi viską sumaišyti.

Raugintų kopūstų įdaras
Produktai: 1kg raugintų kopūstų, 6 šaukštai sviesto, svogūnas, druskos ir cukraus pagal skonį.
❖ Raugintus kopūstus nuplauti šiltu vandeniu ir nuplikyti, kad nebūtų per rūgštūs. Tada smulkiai supjaustyti, suberti į puodą, įdėti sviesto, pakepintų svogūnų ir maišant ištroškinti. Jei reikia, galima įdėti cukraus, druskos, smulkiai supjaustytų žalumynų arba sukapotų kietai virtų kiaušinių.

Kopūstų blyneliai
Produktai: Kopūsto gūžė, stiklinė pieno, 1/2 stiklinės miltų, 2-3 kiaušiniai, šaukštas cukraus, šaukštas sviesto, 2 stiklinės grietinės, 2-3 šaukštai smulkiai supjaustytų petražolių lapelių.
❖ Kopūstus smulkiai supjaustyti ir įpylus pieno patroškinti. Į atvėsusius kopūstus sudėti miltus, išplaktus kiaušinius, cukrų, druską ir viską sumaišyti. Kepti nedidelius blynelius. Prie jų paduoti tirpintą sviestą su grietine.

Kopūstų, morkų, obuolių gėrimas
Produktai: Stiklinė kopūstų sulčių, stiklinė morkų ir obuolių sulčių, pagal skonį cukraus.
❖ Į kopūstų sultis supilti morkų ir obuolių sultis, įdėti cukraus ir išmaišyti. Į stalą gėrimą paduoti atvėsintą.

Juniperus communis

Botaninis aprašymas:
Daugiametis visada žaliuojantis dvinamis, rečiau vienanamis 3-4m aukščio krūmas, kartais iki 15m aukščio medis. Laja daugiausia kūgiška, vyriškų individų siauresnė, moteriškų skėstašakė. Stiebas status, žievė pilkai ruda, ūgliai rusvai rudi. Spygliai 10-15mm ilgio, šakutėse prisegti po tris, durklo pavidalo, labai dygūs. Žiedai vienalyčiai: vyriški ir moteriški. Vyriški žiedai kankorėžiuose, geltoni; moteriški dvejopi: pirmamečiai(žali) ir antramečiai(prinokę), apvalūs, malonaus kvapo, apysaldžiai, melsvai juodi, su sakų prieskoniu. Kankorėžyje subręsta 3, rečiau 1-2 pailgos, tribriaunės, apie 4mm ilgio sėklos. Žydi balandžio-gegužės mėnesiais. Kankorėžiai prinoksta antrųjų metų rudenį, spalio mėnesiais. Derėti pradeda dešimtaisiais metais ir dera kas 3-5 metai. Dauginasi sėklomis, kurias išnešioja paukščiai, kartais žvėrys. Auga lėtai. Gyvena iki 2000 metų. Šviesomėgis. Atsparus šalčiams, gerai pakenčia ilgas sausras.

Paplitimas:
Užima labai didelį arealą- beveik visą Europą, šiaurinę Azijos dalį, Šiaurės Ameriką ir šiaurinę Afriką. Dažniausiai sutinkamas pušynų trake. Auga žvyringuose dirvonuose, proskynose, kirtimuose bei mišriuose miškuose; upių ir kalvų šlaituose kartais sudaro ištisus kadagynus. Mėgsta smėlingus, kalkingus dirvožemius. Paplitęs visoje Lietuvoje. Dažnas.
* * *
Vaistinei žaliavai rudenį renkami kadagių vaisiai, vadinami spygliuočių vynuogėmis, kai visiškai prinoksta ir papurčius krūmą byra ant žemės. Prieš purtant ant žemes patiesiama paklodė. Nukritę vaisiai surenkami, išvalomi;
džiovinami lauke, pavėsyje arba apšildomoje džiovykloje 30-35°C temperatūroje. Išdžiuvusios uogos būna juodai rudos, blizgančios, lygios, kartais su maliniu vaškingu apnašu. Sausos uogos laikomos medžiaginiuose maišeliuose sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje. Vaisius tinka vartoti 3 metus. Kadagio uoguose yra apie 2% eterinio aliejaus, apie 30% cukrų, apie 9% dervų, apie 5% mineralinių, dažinių medžiagų; organinių rūgščių: obuolių, skruzdžių, acto; glikozidų, flavonoidų, pektinų, antociano, fitoncidų, rauginių ir kitų veikliųjų medžiagų. Spygliuose yra 266mg% vitamino C; karotino, fitoncidų.

Vartojimas medicinoje
Kadagys- vienas iš seniausių vaistinių augalų, apie kurį užsimenama seniausiuose raštijos paminkluose. Senovės Egipte, Graikijoje, Romoje ir Rusijoje buvo žinomos kadagių gydomosios savybės(šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinantis, atsikosėjimą lengvinantis, antimikrobinis veikimas).
Šiaurės Amerikos indėnai gydydavo sergančiuosius tuberkulioze, juos apgyvendindami kadagynuose iki visiško pasveikimo. Kadagių vaisių preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą(trumpalaikiam vartojimui). Jie
dezinfekuoja, gerina medžiagų apykaitą, stiprina skrandį ir žarnyną, vartojami sergant šlapimtakių ligomis kaip antimikrobinė priemonė ir nuo uždegimų. Tinka sergant reumatinėmis ligomis, podagra, kai kuriomis odos ligomis. Nepatartina ilgai gerti vaistažolių mišinių, kurių sudėtyje yra kadagio kankorėžių.
Liaudies medicinoje
Šviežios kadagio uogos, jų nuoviras ar užpilas vartojami gydytis nuo ūmių ir lėtinių bronchitų, bronchinės astmos, sunkių kvėpavimo takų ligų. Nuo reumato ir podagros sukeltų skausmų sultimis įtrinami raumenys ir sąnariai.

Kraujui valyti
❖ Šaukštą susmulkintų vaisių termose užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, po 15-20min nukošti, nuspausti. Gerti po stiklinę ryte ir vakare. Vartoti ne ilgiau kaip 4 savaites.

Malšina reumato skausmus
❖ Prasidėjus šaltiems ir drėgniems orams ima gelti ir skaudėti sąnarius. Gali pagelbėti kadagio uogos. Jos kramtomos tokia tvarka: pirmąją dieną- 4, antrąją- 5, trečiąją- 6 ir taip toliau iki dvyliktos dienos, kai reikės sukramtyti 15 uogų. Tada dozė mažinama nuo 14 iki 4 uogų paskutinę dieną. Sąnarių skausmą malšina veiksmingai.

Varo šlapimą, malšina skausmą
❖ Imti 2 dalis džiovintos trispalvės našlaitės žolės, vieną dalį beržo lapų bei kadagių uogų. Viską gerai sumaišyti. Šaukštą šio mišinio užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palikti 10min pritraukti, paskui nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) per dieną tarp pagrindinių valgymų.

Aromaterapija iš kadagio uogų
❖ Kai kurie kvapai slopina skausmą ir veikdami vegetacinę nervų sistemą atpalaiduoja raumenis. Tam tinka kadagiai. Įlašinkite 5-6 lašus šio aliejaus į dubenėlį ar specialią aromatinę lemputę, kurią laikote miegamajame.
❖ Kadagio kvapieji aliejai turi antibiotinį poveikį. Pora lašų šio aliejaus užlašinti ant popierinės servetėlės ir suglamžyti ją į nedidelį gniutulėlį. Laikyti jį prie veido neliečiant burnos ir kvėpuoti pakaitomis pro nosį ir pro burną.
Gydo dantenų uždegimą
❖ Reikia kasdien sukramtyti po 2-3 kadagio uogas. Sukramčius- išspjauti, nes per didelis kadagio sulčių kiekis kenkia inkstams.

Maistui
Kadagių vaisiai vartojami kaip prieskonis rauginamiems kopūstams, agurkams, burokėliams; taip pat žuvies marinatams paskaninti. Labai gerą prieskonį jie suteikia ankštinių daržovių patiekalams. Vartojami degtinei, likeriams ir gaivai aromatizuoti. Žalios šakutės vartojamos mėsos ir žuvies gaminiams rūkyti.
- Literatūroje nurodoma, kad Rusijoje XVIIa egzistavo vadinamoji kadagių prievolė. Į Maskvą iš aplinkinių regionų dideliais kiekiais buvo vežami kadagių vaisiai- kadagių aliejui ir etanoliui gaminti. Iš etanolio gamino degtinę, kuria buvo gydomos vos ne visos ligos; kadagių aliejų vartojo kaip
efektyvią antiseptinę priemonę žaizdoms, nudegimams, nušalimams gydyti.
- Kadagio uogų negalima virti, nes verdant suyra jautrūs eteriniai aliejai.

Kadagio uogų ir bruknių tyrė
❖ Prinokusias kadagio uogas ir bruknes sumalti mėsmale, supilti į emeliuolą indą, užberti cukrumi(800g cukraus/1kg mišinio) ir palikti nusistoti, kol atsiras sulčių. Paskui užkaisti ant silpnos ugnies, pašildyti iki virimo, sudėti į stiklainius, sterilizuoti 10-15min, hermetiškai uždaryti ir lėtai ataušinti.

Rauginti kopūstai su kadagiais
Produktai: 10kg kopūstų, 0,5l kadagio uogų nuoviro, 250g druskos, 500g morkų, po 5g kmynų ir krapų.
Nuovirui: 20g džiovintų uogų, litras vandens. Virti 20min.
❖ Kopūstus susmulkinti, morkas sutarkuoti. Viską sumaišyti, dėti į indą ir suspausti.

Kitos panaudojimo sritys
- Žaliava tinka orui aromatizuoti, žolynų kvapų imitacijai, žolių pagalvėms, pirtyje, saunoje, aromatinėms vonioms.
- Kadagių vaisiai vartojami veterinarijoje(skatina gyvulių šlapimo išsiskyrimą).
- Kadagys yra visžalis, dekoratyvus spygliuotis ir želdynuose auginamas vienas arba grupėse. Tinka eroduojamiems šlaitams sutvirtinti.
- Mediena kvapi, sunki, elastinga, gražios tekstūros ir labai patvari. Iš jos gaminami namų apyvokos reikmenys.
- Per parą 1ha kadagyno išgarina apie 30kg fitoncidų, kurie gerai valo orą nuo teršalų. Jie pasižymi dezinfekuojamuoju poveikiu, naikina daugelį mikrobų. Tačiau žydėjimo metu kadagyno reikėtų vengti, nes jų žiedadulkės gali sukelti alergiją.
- Degančių kadagio šakelių ir uogų dūmais mūsų protėviai smilkydavo patalpas kilus infekcinių ligų epidemijoms.
- Be kadagio šakelės nepamatysi nė vienos verbos. Pašventinta verba su kadagio šakele namus apsaugo nuo perkūno, avilius- nuo pelių, o gyvulius- nuo ligų. Netinka vartoti kadagiams alergiškiems asmenims, nėštumo metu, sergant inkstų ligomis, virškinamojo trakto uždegimu. Prieš pradedant gydytis kadagių preparatais rekomenduojama pasitarti su gydytoju.

Rosa majalis

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 0,5-2m aukščio išsilenkusiomis šakomis dygliuotas vasaržalis krūmas. Stiebai ploni, kiek svyrantys, rausvai rudi, blizgantys. Dygliai nedideli, kiek išlinkę, dažniausiai poromis išsidėstę lapų pamatinėje dalyje. Žiedinės šakelės nedygliuotos. Lapai iš 5-7 lapelių, kiaušiniški arba pailgai elipsiški; jų viršutinė pusė plika arba kiek plaukuota, melsvai žalia, apatinė tankiai apaugusi pilkais plaukeliais. Žiedai 3-5cm skersmens, pavieniai, rečiau po 2-3 žiedynuose, šviesiai rožiniai arba balti, kvapūs. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Netikrieji
vaisiai- 1,5-3,0cm ilgio uogos pavidalo (erškėtuogės), raudoni, blizgantys(tikrieji vaisiairiešutėliai yra jų viduje ir paprastai vadinami sėklomis); Šviesomėgis ir atsparus šalčiui.

Paplitimas:
Beveik visoje Europoje, Vidurinėje ir Mažojoje Azijoje, Skandinavijoje, Vakarų ir Rytų Sibire. Aptinkamas upių šlaituose, pakelėse, miškuose, pamiškėse. Dažnas vakarinėje ir šiaurinėje dalyje. Lietuvoje dažnai auginamas soduose ir darželiuose. Mėgsta vidutinio drėgnumo derlingus dirvožemius.

Auginimas:
Augalai dirvai nereiklūs, atsparūs šalčiui, šviesomėgiai, gerai auga silpnai rūgščiose ir neutralios reakcijos dirvose, nuo vėjų apsaugotose vietose. Dauginami sėklomis arba vegetaciniu(šaknų atžalomis) būdu.
- Rosa – senovės romėnų pavadinimas. Šiuo vardu įvairios tautos vadindavo ne tik erškėtį, bet ir daugelį kitų ryškiažiedžių augalų.
* * *
Vaistinė žaliava- erškėčių vaisiai. Be miškinio erškėčio, vaistinei žaliavai ruošti tinka taip pat paprastasis erškėtis(Rosa canina) ir raukšlėtalapis erškėtis(Rosa rugosa). Erškėčių vaisiai renkami prinokę- nuo rugpjūčio pabaigos iki pat šalnų. Prinokę jie yra tamsiai raudonos spalvos. Surinkti vaisiai paskleidžiami plonu sluoksniu ir tuoj pat džiovinami iš pradžių lauke, o paskui orkaitėje arba džiovykloje 70-80°C temperatūroje. Išdžiuvę yra tamsiai raudoni, be kvapo, saldžiai rūgštaus skonio. Kuo greičiau išdžiūsta, tuo geresnė žaliavos kokybė. Išdžiuvusių uogų pašalinamos taurelė ir koteliai. Tinkamai laikomi vaisiai vaistams vartojami 2 metus. Erškėčiai yra polivitamininiai augalai. Jų vaisiai labai vitamingi. Vitamino C juose yra 10 kartų daugiau negu juodųjų serbentų uogose ir apie 50 kartų daugiau negu citrinoje. Erškėčio vaisiuose yra 190-760mg% vitamino C, apie 600mg% vitamino P, taip pat vitaminų: B1, B2, vitamino PP, karotino. Be to, juose yra iki 8 procentų cukraus, organinių rūgščių: daugiausia obuolių ir citrinos; rauginių ir pektininių medžiagų, riebalų, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų: geležies, fosforo, kalio, natrio, kalcio, magnio, sieros, silicio ir kitų biologiškai aktyvių junginių. Sėklose- riebalinio aliejaus, karotinoidų, vitamino E; lapuose- askorbo rūgšties(1,0-1,5%); šaknyse- raugų.

Vartojimas medicinoje
Avicena daugiau kaip prieš tūkstantį metų apie erškėtį rašė kaip apie gydomąjį augalą sergant įvairiausiomis ligomis. Senovėje Teofrastas ir Dioskoridas žinojo erškėčių vaisių gydomąsias savybes ir vartojo juos nuo daugelio ligų. Erškėčių užpilai puikaus skonio, malšina troškulį, stiprina žmogaus organizmo atsparumą infekcinėms ligoms. Iš erškėčių vaisių pagamintos vaistų formos vartojamos kaip profilaktinė(nuo hipoir avitaminozių), medžiagų apykaitą reguliuojanti, šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinanti, cholesterolio kiekį organizme mažinanti priemonė; šalina šlakus, normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos darbą, virškinamojo trakto organą, kepenų veiklą. Iš erškėčių vaisių farmacijos pramonė gamina vitamininius preparatus. Aliejinį ekstraktą karotoliną. Jis skatina odos ląstelių augimą ir dalijimąsi, todėl vartojamas kaip išorinis vaistas trofinėms opoms, egzemoms ir kitoms odos ligoms gydyti. Taip pat gaminamas erškėčių sėklų aliejus. Juo gydomi negilūs spenelių įtrūkimai, pragulos, dermatozės, negyjančios opos.

Liaudies medicinoje
Erškėčių vaisių arbatos vartojamos sergant gastritu, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ypač sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui; kepenų ir tulžies pūslės ligomis, inkstų ir šlapimo pūslės akmenlige, hipertonine liga. Be to, lapai ir antpilai turi fitoncidų, naikinančių mikrobus. Lapų ir medaus sirupu gydomas burnos ertmės uždegimas, stomatitas. Erškėčių vaisių yra vitamininių arbatų sudėtyje. Erškėčių vaisiai nuo seno vartojami įvairių šalių liaudies medicinoje.
- Europoje – inkstų ir šlapimo pūslės ligoms gydyti bei organizmo atsparumui nuo infekcinių ligų didinti.
- Rusijoje – kraujuojančioms dantenoms gydyti.
- Tibete – tuberkuliozei gydyti.
- Kinijoje augalų šaknys vartojamos virškinimui gerinti.
- Erškėčiai neturi šalutinio poveikio, jų užpilus ir nuovirus galima gerti be apribojimų.

Sergant ateroskleroze, mažakraujyste, nusilpus organizmui
❖ Šaukštą džiovintų, susmulkintų vaisių termose užplikyti 250ml verdančio vandens. Po 10-12val nukošti. Užpilą pagardinti Šaukšteliu medaus, vartoti šiltą po stikline ryte ir vakare. Perkošti, kad į užpilą nepatektų plaukelių, kurie dirgina virškinamojo trakto gleivinę.

Vitamininė arbata
❖ Šaukštą džiovintų erškėčių vaisių ir tiek pat juodojo serbento lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Kada trūksta vitaminų, gerti kaip paprastą arbatą, įdėti truputį medaus.

Erškėčių vaisių kaukė
❖ Šviežius, sveikus ir švarius vaisius, pašalinus sėklas, mediniu šaukštu sutrinti porcelianiniame arba stikliniame inde. Marlės skiautelę, iškirpus skyles nosiai, akims, burnai, sumirkyti sutrintų vaisių tyrelėje ir dėti ant
veido. Po 10-15min kaukę nuimti. Kaukė tinka suvytusiai, suglebusiai ir susiraukšlėjusiai odai. Kaukę ant veido dėti 3-4 karius per savaitę.
❖ Išspaustas vaisių sultis sumaišyti su nedideliu kiekiu kvietinių miltų ir gauta tyrele tepti veidą, kaklą. Po 20-30min kaukę nuplauti virintu ir iki kambario temperatūros atšaldytu vandeniu.

Maistui
Erškėčių vaisiai daug kur vartojami kaip maisto papildai. Tai natūralus vitaminų koncentratas. Iš jų gaminamos uogienės, kompotai, sultys, džemai, tyrės, kisieliai, įdarai pyragams. Arbatą galima ruošti iš džiovintų lapų bei vainiklapių. Ji yra labai skani bei kvapi. Erškėčių žiedų vainiklapiais galima
aromatizuoti vyną, likerį, užpiltines.

Erškėčių vaisių tyrė
Sirupas: gaminti su vandeniu, kuriame buvo blanširuojami erškėčio vaisiai; 1,5kg cukraus, 0,5l vandens/1kg vaisių.
❖ Prinokusius vaisius nuplauti, supjaustyti išilgai vaisiaus puselėmis ir išimti sėklalizdį. Blanširuoti 2-3min, užpilti sirupu, virti, kol vaisiai, suminkštės, paskui pertrinti per sietelį. Gautą tyrę pašildyti iki virimo, išdėlioti į sterilius stiklainius, uždengti dangteliais, hermetiškai uždaryti ir ataušinti.

Erškėčių vaisių ir mėtų kompotas
❖ Išrinkti prinokusius erškėčių vaisius su standžiu minkštimu, supjaustyti puselėmis, išimti sėklas, nuplauti, užpilti verdančiu perkoštu sirupu(600g cukraus ir 0,1l vandens/1kg vaisių), pavirti 5min ir palikti 20val. Paskui vaisius išimti iš sirupo ir sudėti į stiklainius(0,5l). Sirupą užvirinti, įmetus keletą mėtos lapelių. Vaisius užpilti verdančiu sirupu, uždengti dangteliais, 20min sterilizuoti, hermetiškai uždaryti ir ataušinti.

Džiovintų erškėtuogių kisielius
Produktai: 50g džiovintų erškėtuogių, 3/4 stiklinės cukraus, 2 šaukštai bulvių krakmolo.
❖ Karštu vandeniu nuplautas džiovintas erškėtuoges apipilti 2 stiklinėmis šalto vandens ir 15-20min virti. Kai uogos suminkštės, nuovirą perkošti į kitą indą, o likusias uogas apipilti stikline vandens, užvirinti ir nuovirą spaudžiant išsunkti į indą su pirmuoju nuoviru. Paskui į nuovirą pridėti cukraus, dar kartą užvirinti ir įpilti skiesto bulvių krakmolo.

Kitos panaudojimo sritys
-Erškėčių vaisiai, žiedai ir lapai vartojami kosmetikoje; rožių aliejus(iš Rosa damascena žiedlapių)- parfumerijos pramonėje.
- Erškėtis yra rožės protėvis. Sodininkystėje naudojamas kaip kultūrinių rožių poskiepis.
- Erškėčių žiedus noriai lanko bitės. Augalai medingi.
- Erškėčiai auginami želdiniuose, gyvatvorėse, eroduojamuose šlaituose, žvyrduobėse.

Schisandra chinensis

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 8-15m ilgio vijoklinis augalas. Šakniastiebiai išsišakoję. Stiebas sumedėjęs, elastingas, 1-1,5cm skersmens, vyniojasi apie kitus augalus. Senų stiebų žievė tamsiai ruda; jaunų – lygi, blizganti, gelsva. Lapai pražanginiai, kotuoti, smailūs, ryškiai žali, 5-10cm ilgio ir 3-5cm pločio. Gyslos apatinėje lapo pusėje iškilusios, koteliai rausvi arba raudoni. Žiedai vienalyčiai dvinamiai, apie 1cm skersmens, po 2-4 susitelkę trumpų ūglių pažastyse, kvapūs, balti, į žydėjimo pabaigą kartais parausta. Vyriškų žiedų kuokeliai balti, moteriškų piestelės žalios. Vyriški žiedai pražysta 2-3 dienomis anksčiau už moteriškus ir peržydėję nenumeta vainiklapių. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Vaisiai prinoksta rugsėjo-spalio mėnesiais. Vaisiai- sukrautos į kekę iki 8cm ilgio sultingos, rūgštoko citrinos prieskonio raudonos uogos. Visos augalo dalys kvepia citrina. Atsparus šalčiui. Uoginis, maistinis, vaistinis ir dekoratyvinis augalas.

Paplitimas:
Kinija, Japonija, Rusija-Tolimieji Rytai(Chabarovsko kraštas, Sachalinas, Kurilų salos), Himalajai, Šiaurės Amerika. Auga mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose, krūmynuose. Aukštai apsivynioja apie medžius, susiraizgęs sudaro ištisas sienas. Lietuvoje kultivuojamas želdiniuose, auginamas botanikos soduose, sodininkų mėgėjų sodybose.

Auginimas:
Citrinvytis dauginamas sėklomis, šakniastiebių atžalomis, žaliais auginiais. Augalo šaknys paviršinės, todėl reikalinga puri, kompostu, bet ne šviežiu mėšlu patręšta, humusinga, pakankamai drėgna dirva atviroje ar pusiau užpavėsintoje vietoje. Citrinvyčio šaknys nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Sėklos sėjamos rudenį(spalio-lapkričio mėnesiais). Sudygsta gegužės pabaigoje. Pirmaisiais metais augaliukai auga lėtai, jie turi būti laistomi. Antraisiais jau atsiranda šoniniai ūgliai. Antraisiais arba trečiaisiais metais galima sodinti į nuolatinę augimo vietą ir iš karto pastatyti augalams atramas. Kol augalai prigyja, juos reikia laistyti. O purenant tarpueilius nejudinti žemės arti sodinukų(per 10cm), kad nepažeistumėte šaknų. Augalai pradeda derėti 3-4 metais ir dažnai pramečiuoja. Dauginant atlankomis, šaknų atžalomis, augalai pradeda derėti 4-6 metais. Pervežant sodinamąją medžiagą šaknis būtina apvynioti drėgnu audiniu arba plastiku. Augalai persodinami prieš prasiskleidžiant pumpurams. Kenkėjai retai pažeidžia citrinvyčio augalus. Iš vieno krūmokšnio gaunama apie 2kg uogų.
* * *
Vaistinei žaliavai rugpjūčio pabaigoje, bei dažniausiai- rugsėjo mėnesiais, kai vaisiai subręsta, būna minkšti ir skaidrūs, renkami kininio citrinvyčio vaisiai, kartais sėklos. Skinamos šakutės ir vėliau vaisiai nuskabomi arba nubraukiami nuo Šakučių, jų nepažeidžiant. Vaisiai džiovinami lauke ar džiovykloje 35-40°C temperatūroje. Laikomi popieriniuose maišeliuose sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 2 metus. Vaisiuose yra 10-20% organinių rūgščių(citrinų, obuolių, gintaro, oksalo), pektinų, sacharidų(iki 8-13%), raugų(iki 0,5%), vitaminų- C(iki 60mg%), E, P; riebalų ir eterinio aliejaus(daugiausia jo sėkloseiki 1-2%). Citrinvytyje susikaupia daug mikroelementų ir makroelementų- cinko, vario, mangano, titano, molibdeno, nikelio, kalio, natrio, geležies, sieros.
- Eterinis aliejus naudojamas parfumerijos ir muilo gamybos pramonėje.

Vartojimas medicinoje
Augalas kaupia tonizuojamąsias medžiagas(šizandriną, šizandrolį). Citrinvyčio preparatai stimuliuoja centrinę nervų sistemą, gerina impulsų perdavimą jutimo organams- pagerėja klausa ir regėjimas, gilėja ir dažnėja kvėpavimas, dingsta nuovargis, padidėja kraujospūdis, dažnėja širdies ritmas. Jie mažina cukraus kiekį kraujyje, didina smegenų refleksų jautrumą, išplečia periferinius kraujo indus. Jų arbatos atgaivina, gražina jėgas, vartojamos profilaktikai gripo epidemijos metu. Citrinvyčiai naudojami homeopatijoje.

Padidėjus ar sumažėjus rūgštingumui
❖ Kai padidėja skrandžio sulčių rūgštingumas, gydytojas gali paskirti citrinvyčių sėklų miltelių po 1g 3 karius per dieną prieš valgį, o sumažėjus rūgštingumui- po šaukštą sulčių 3 kartus per dieną prieš valgį.

Nuo pervargimo
❖ Šaukštą susmulkintų citrinvyčių sėklų užpilti stikline verdančio vandens ir 1-2val palaikyti šiltoje vietoje. Perkošti ir gerti po šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Maistui
Iš sulčių gaminama gira, sirupas, kisielius, uogienė, marmeladas. Iš vaisių pagaminti nealkoholiniai gėrimai tonizuoja organizmą, atstato jėgas ir energiją. Iš šviežių uogų išspaudžiamos sultys nesutraiškant sėklų, nes jos suteikia sultims eglišakių kvapą ir kartų skonį. Sultys pasaldinamos cukrumi ir laikomos šaldytuve. Nedideli jų kiekiai arbatoje suteikia žvalumo, tačiau nepatartina gerti vakare, kad nesutriktų miegas. Namų sąlygomis galima žiemai pasiruošti citrinvyčių lapų, stiebelių, kurių veikimas tik 2-3 kartus silpnesnis negu vaisių. Žaliavai tinka šviežiai nukritę švarūs lapai.

Kininio citrinvyčio sultys
❖ Šviežiai nuskintas uogas nuplauti ir išspausti. Gautas sultis išpilstyti į sterilius stiklainius(0,5l), 10-15min sterilizuoti ir hermetiškai uždaryti. Vartoti po šaukštelį į stiklinę verdančio vandens arba uogų sulčių 1-2 kartus per dieną. Perdozavus preparato gali atsirasti nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemų per didelis jautrumas. Gydymą citrinvyčio preparatais skiria tik gydytojas.