Smulkūs dvilyčiai ajero žiedai susitelkę žaliose burbuolėse, kurių žiedynlapis irgi žalias, panašus į lapą. Burbuolė atrodo auganti iš šono, nors iš tikrųjų yra stiebo viršūnėje. Žydi birželio ir liepos mėn.
Augalas maždaug 1 m aukščio, maloniai kvepia. Stiebas ir lapai plokšti. Lapai kalavijiški, pamatine dalimi apkabina stiebą. Daugiametis augalas su storu, nariuotu, šakotu šakniastiebiu, kuris driekiasi dumblėto substrato paviršiumi. Dauginasi tik vegetatyviškai, nes vaisių pas mus nemezga (nėra vabzdžių apdulkintojų).
Auga upių ir ežerų pakrantėse, senvagėse, tvenkiniuose, balose, pelkėse, puveningame dumble. Sudaro sąžalynus. Randamas visoje respublikoje. XVI a. atvežtas iš svetur į kai kuriuos botanikos sodus. Labai greitai išplito visoje Europoje. Tėvynė — Indija (užauga raudonos uogos, nes ten veisiasi vabzdžiai, apdulkinantys žiedus). Yra nuomonių, kad ajerus į Europą užnešė totoriai (kai kur net ir vadinamas totorka).
Tai labai naudingas augalas visų pirma kaip vaistinis. Jo šakniastiebiai vartojami gydymui, taip pat yra žaliava parfumerijos pramonei (muilo ir dantų pastos gamybai) ir puiki kosmetinė priemonė. Ajeras kaip prieskonis tinka paukštienos patiekalams ir stipriesiems gėrimams. Skani ant ajero lapų kepta naminė duona. Jis filtruoja ir švarina vandenį. Gyvuliai jo neėda.

Ir meldas žydi, nors jo žiedai anaiptol nepanašūs į vėdryno, gvazdiko ar notrelės. Apyžiedis virtęs šereliais, pažiedės — pienelės. Žiedai varputėse, o šios sudaro kuokštus. Meldas žydi birželio ar net liepos mėn. Vaisius — tribriaunis riešutėlis.
Stiebų daug, nuo kitų, net ir giminingų augalų jie skiriasi tuo, kad yra belapiai, tiesūs, stori, statūs, 2,5 m aukščio, ir prie pačios viršūnės tartum iš šono išauga žiedynas. Daugiametis, su ilgais šakniastiebiais augalas, išleidžiantis daug stiebų.
Auga stovinčio ir lėtai tekančio vandens telkinių (ežerų, tvenkinių, balų upelių) pakrantėse (iki 1 —1,5 m gylio). Negiliame vandenyje meldas prisitaiko prie nelabai palankių sąlygų. Visas jo stiebas ir pats šakniastiebis pilnas parenchimos, puraus, orą sulaikančio audinio. Meldo šakniastiebiai ir šaknys susipina ir taip tvirtina pakrantes bei kaupia derlingą dumblą. Ilgi ir tvirti stiebai tinka pynimo darbams. Nagingi pynėjai iš jų pagamina įvairių krepšelių, pintinėlių, patiesalų ir kitokių dirbinių. Meldui giminingas viksvameldis, augantis šlapiuose miškuose, pelkėse, šaltiniuotose vietose. Stiebas lapuotas, nelabai aukštas, žiedynas viršūninis, gausiažiedis. Iš jo bitės ir kamanės surenka daug žiedadulkių, reikalingų perams maitinti.

Ar viksvos žydi, ar ne? Žinoma, jos žydi ir subrandina vaisius, tik jų žiedai labai saviti, smulkūs, sudaro įvairius žiedynus.
Šeriuotosios viksvos (C. appropinauata Schum.) visos varputės vienodos, trumpokos, susitelkusios šakotoje šluotelėje. Pažiedės rausvai rudos, maišeliai apvalūs, gysloti, turi dantytus snapelius. Stiebas status, iki 60 cm aukščio. Lapai siauri, ilgi, su juosvomis, blizgančiomis makštimis. Auga kupstais.
Grakščiosios viksvos (C. acuta L., kitaip dar C. gracilis Curt.) varputės skirtingos: viršūnėje 2—4 siauros, stačios, tik su kuokeliniais, žemiau jų 3—5 nusvirusios, tik su piesteliniais žiedais. Pažiedės siauros, smailios, juosvos ar rusvos. Maišeliai žali, kiek suploti. Žiedynlapis ilgesnis už visą žiedyną. Stiebas iki 1 m aukščio, status, su 3 briaunomis, visas labai šiurkštus. Lapai plokšti išlinkę, ilgi, gana platūs, aštriais kraštais. Augalas retakeris. Šiurkščiosios viksvos (C. pseudocyperus L.) žiedyno viršūnėje viena stati kuokelinė varputė, žemiau jos ant ilgų kotelių 3—5 pailgos, grakščiai nusvirusios piestelinės. Pažiedės žalios, smailios. Maišeliai pailgi, žalsvi, su snapeliais. Stiebas iki 80 cm aukščio, status, su 3 šiurkščiomis briaunomis. Lapai nelabai ilgi, platoki, šiurkštūs, išilgai lenkti. Auga nedideliais kereliais.
Šios rūšys, kaip ir daugelis kitų viksvų rūšių, kurių respublikoje yra daugiau kaip 60, auga žemapelkėse, raistuose, grioviuose, upių ir ežerų pakrantėse, šlapiose pievose.

Stambios, didelės ir tankios vienašalės šluotelės iš tolo išskiria nendres, sunku jas supainioti su kitais varpiniais. Varputės rudai violetinės, rečiau rusvos, iki 1 cm ilgio, su 3—7 žiedais, jų ašis plaukuota. Žydi nuo liepos iki rugsėjo mėn.
Stiebas 1—4 m aukščio, status, storas, lapuotas. Lapai pilkšvai žali, linijiški, iki 2,5 cm pločio, smailiaviršūniai, aštriais kraštais, jauni susisukę. Vietoj liežuvėlio yra tankūs plaukeliai. Daugiametis augalas su ilgais šakniastiebiais. Vaisius platina vėjas ir vanduo.
Auga upių, ežerų, tvenkinių ir marių krantuose, grioviuose, šlapiuose miškuose, pelkėse, raistuose, šlapiose pievose, vandenyje iki 2,5 m gylio.
Jauni, dar neišplaukėję augalai sultingi ir saldūs, turi daug maistingų medžiagų, gyvulių (ypač arklių) noriai ėdami. Vėliau sukietėja ir pašarui nelabai tinka, šiek tiek galima silosuoti. Nupjautos nendrės gerai atželia. Stiebai panaudojami stogams dengti, pynimo darbams, kaip statybinė medžiaga, taip pat popieriaus celiuliozės gamybai. Nendrėmis galima apželdinti vandens telkinius, nes jos dekoratyvios, be to, gerai sutvirtina smėlėtus krantus, saugo juos nuo ledų ardymo ir bangų mūšos. Galima rekomenduoti nendres medeliams aprišti. Nustatyta, kad nendrės, kaip ir kiti pusiau vandenyje augantys dideli augalai, valo vandenį, susiurbia daug kenksmingų medžiagų.

Sykį pamatęs švendrą su jokiu kitu augalu jo nesupainiosi, nes nė vienas neužaugina tokių žiedynų. Tai cilindriškos rudos burbuolės ant ilgo koto. Dėl jų ir augalas įvairiai vadinamas skirtinguose rajonuose: bimbė, buožė, ditkūlis, dundė, meškakūlė, vilkuodegė, žąskūlis ir kt. Beje, tos rudos burbuolės tai jau nužydėjęs žiedynas su sunokusiais vaisiukais — riešutėliais ir išlikusiais skristukų pavidalo apyžiedžiais. Žydi liepos mėn.
Stiebas 2—2,5 m aukščio, kartais ir daugiau, jei stiebo pamatą giliau apsemia vanduo. Lapai linijiški, ilgi, išsidėstę dviem eilėmis. Augalas daugiametis, šakniastiebis storas, šakotas. Vaisius išnešioja vėjas.
Auga negiliuose stovinčio vandens telkiniuose, pelkėse, balose, karjerų duobėse, grioviuose.
Švendro sąžalynuose gerą prieglobstį randa vandens paukščiai. Šakniastiebiai tvirtina stačius krantus, saugo juos nuo ardymo, o stiebai ir lapai sugeria iš vandens daug taršalų (sunkiųjų metalų druskų ir kitokių pramonės išmetamų medžiagų), tai biologinis vandens filtras. Ilgi, tamprūs, tvirti lapai panaudojami pynimo darbams, stogams dengti, virvelių gamybai. Kai kuriose pietų šalyse švendrines virveles ypač mėgsta vynuogių augintojai — vynuogienojams parišti. Burbuolių pūkas tinkamas įpakavimui, čiužiniams kimšti, o sumaišytas su vilna — fetro gamybai.

Kemero žiedynai — tankios, sudėtinės, skėtiškos šluotelės stiebo ir šakų viršūnėse. Smulkūs, trumpakočiai graižai iš 5 vamzdiškų žiedų. Skraistė siaura. Žiedo vainikėlis pilkšvai rausvas arba baltas, į viršų platėjantis. Liemenėlis ilgesnis už vainikėlį. Žydi liepos—rugsėjo mėn. Vaisiai — juosvi, briaunoti lukštavaisiai su baltais skristukais. Stiebas gana aukštas, iki 1 m ir net daugiau. Lapai plaštakiškai suskaldyti į 3—5 pailgas dantytas skiltis, išsidėstę poromis vienas prieš kitą. Arčiau žiedyno lapai mažesni, nesuskaldyti, pražanginiai. Daugiametis augalas su storu gumbuotu šakniastiebiu, kuris paprastai išleidžia po kelis stiebus.
Auga šlapiuose upių ir ežerų krantuose, pakrūmėse, raistuose, šaltiniuotose vietose, kalkinguose, derlinguose, drėgnuose dirvožemiuose.
Žiedai išskiria nektarą, lankomi ir apdulkinami drugių, musių, bičių, vapsvų. Vaistinis augalas, vartojamas homeopatijoje. Iš stiebų gaunamas menkavertis pluoštas. Kaip dekoratyvinis sodintinas parkuose prie vandens telkinių.

Žiedai po vieną išsidėstę viršūninių, smulkiai plunksniškai suskaldytų lapų pažastyse ir sudaro kekės pavidalo žiedynus stiebo ir šakelių viršūnėse. Taurelė plati, dvilūpė, išlieka prie vaisių, jos kraštas dantytas, danteliai susiraitę. Vainikėlis apie 2 cm ilgio, rožinis, rečiau baltas, taip pat dvilūpis; viršutinė lūpa įgaubta kaip šalmas, viršūnėje yra snapelis, 2 danteliai pakrypę į viršų ir 2 į šonus. Apatinė lūpa plati, triskiautė. Kuokeliai 4. Žydi birželio—rugpjūčio mėn. Vaisius — kiaušiniška dėžutė, ilgesnė už taurelę. Sėklos gana stambios.
Stiebas iki 0,5 m aukščio, status, tuščiaviduris, šakotas. Lapai pražanginiai, pailgo kontūro, plunksniškai suskaldyti siauromis, karbuotomis ar skiautėtomis, pailgomis skiltimis. Dvimetis augalas su nedidele šakota šaknimi. Pusiau parazitinis augalas — šaknimis prisisiurbęs prie kitų augalų šaknų, daugiausia viksvų.
Auga žemapelkėse, raistuose, paupių ir paežerių pievose ir užaugančiuose krantuose.
Nuodingas, nemalonaus kvapo ir skonio augalas, kurio gyvuliai vengia ir žalio, ir išdžiūvusio. Vartojamas vonioms nuo kai kurių odos ligų ir nuo išorinių parazitų (pedikuliozės).

Vienametis, 20—70 cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, raudonai rudas, šakotas, plikas arba apaugęs retais plaukeliais. Lapai 3—8 cm ilgio, 1 — 2 cm pločio; lapalakštis triskiltis, blakstienotu pakraščiu. Graižai iki 1,5 cm skersmens, šakų viršūnėse. Žiedai nešvariai geltoni, piltuviškai vamzdiški, dvilyčiai; liežuviškų žie­dų nėra. Vaisius atvirkščiai kiaušiniškas, su 2, rečiau 3 šeriuotais akuotais.
Žydi liepos—rugpjūčio mėn. Dauginasi sėklomis. Auga pagrioviuose, paežerėse, pakrantėse, išdžiūvusio­se pelkėse, daržuose, laukuose. Labai dažnas visoje Lietuvoje.
Vaistams ruošti tinka iki 15 cm ilgio jaunos viršūnės. Jos pjaunamos iki pradedant augalams žydėti arba pradėjus jiems žydėti.
Žolėje yra apie 700 mg% askorbino rūgšties, fiavonoidų, kumarinų, rauginių, mineralinių medžiagų, iki 60 mg% karotino, gleivių.
Nuoviru su atitinkamais kandikais galima dažyti šilką, vilną gelsva, ruda ir kitomis spalvomis. Augalas vartojamas kosmetikoje.

Daugiametis, 15—30 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, šliaužiantis, nariuotas. Lapai blizgantys, dideli, širdiški, lankiškai gysloti; lapkočiai ilgi, prie pamato su makštimis. Žiedai smulkūs, susitelkę į burbuolę, kurią gaubia didelis, šviesia vidine puse papėdlapis. Žydi gegužės—birželio, kartais ir iki rugpjūčio mėn. Vaisiai — mėsingos, raudonos, gleivėtos, žirnio didumo uogos, prinokstančios rugpjūčio—rugsėjo mėn. Lietuvoje dažnas. Auga pelkėse, ežerų, upių, tvenkinių pakrantėse, užpelkėjusiuose eglynuose, juodalksnynuose, žemapelkėse. Šviesamėgis. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.
Šakniastiebiuose yra daug krakmolo, cukrų, baltymų. Žali nuodingi (veikliosios medžiagos dar nepakankamai ištirtos), tačiau virtais arba džiovintais galima šerti gyvulius. Jais minta vandeniniai kailiniai žvėreliai, šernai. Šviežiomis uogomis kartais apsinuodija vaikai, o lapais — galvijai.