Turbūt dažniausiai tenka matyti pakelėse augančius šalpusnius, dar kokį vieną kitą česnaką užsiauginame. Neretai dažno žinios apie vaistinius augalus tuo ir baigiasi. Vaistažolės – tai ne vien žolelės, į šią sąvoką įeina kur kas daugiau: tai gali būti ir pušų šakelės su spygliais, kankorėžiai, kaštonai, alijošius ir net ąžuolų ar beržų žievė bei sakai. Ir visų šių gėrybių galime lengvai susirinkti patys, tai net nekainuoja. Vaistažolių rinkimui svarbios oro sąlygos, nesvarbu, ar tai būtų čiobrelis, ar medžio žievė. Geriausia rinkti po pietų ir tuomet, kai oras sausas, o dangus giedras, tik šaknis galima ir darganotu oru. Žieves geriausia rinkti pavasarį, pumpurus – žiemą, žiedus – žydėjimo pradžioje, lapus ir žoles – žydėjimo metu, uogas – vos prisirpus. Vaistažolės renkamos nuo kovo iki spalio mėnesio, išskyrus pumpurai renkami žiemą, kai augalui ramybės periodas (tik pušų pumpurai renkami anksti pavasarį).

Apie pavasarines vaistažoles pakalbėsime kituose straipsniuose, o dabar ruduo, artinasi gripas, tad dar galite spėti prisiruošti žiemai vaistažolių atsargų. Svarbiausia pasirinkti vietas, kur nebūtų užterštas oras. Jokiu būdu vaistažolių nerinkite pakelėse, kur važiuoja automobiliai ir jų išmetamieji produktai patenka ant augalų. Rinkitės vandens telkinių pakrantes, miškus, pievas, pelkes, laukus ir krūmus. Tiesa, kai kurių vaistažolių, tokių kaip kmynas, raudonėlis, melisa, valerijonas ir kitų, galima ir užsiauginti. Pastarasis, valerijonas, yra renkamas rugsėjį ir spalį. Vyraujant rudeninėm depresijom, nerimui, užklupus nervinei įtampai, ši vaistažolė tikrai pagelbės. Taip pat valerijonas stabdo viduriavimą, pilvo pūtimą ir skausmą. Panašiomis gydomosiomis savybėmis pasižymi ir didžioji varnalėša. Ji taip pat renkama vėlyvą rudenį. Iš lapų padaryti kompresai gydo įvairiausias odos ligas, dar naikina spuogus ir pleiskanas. Naudojami ir varnalėšos lapai – iš jų spaudžiamos sultys, tačiau svarbiausia dalis yra šaknys. Mūsų daržuose ir soduose gyvenantis augalas, dažniausiai atpažįstamas kaip piktžolė, yra labai puiki vaistažolė – tai paprastasis varputis. Jį taip pat galima rinkti rudenį. Šakniastiebiai gydo įvairiausias kvėpavimo takų bei virškinamojo trakto ligas. Dažna lapinė daržovė mūsų daržuose yra valgomoji rūgštynė, tačiau iš jos galima pasigaminti ne vien gardžią sriubą, kurioje gausu vitamino C, bet ir vaistą. Iš šaknų pagamintas nuoviras skatina tulžies išsiskyrimą, stabdo viduriavimą, hemorojinį kraujavimą, gydo kai kurias plaučių ligas. Ištisus metus galima rinkti paprastosios pušies šakeles su spygliais, kankorėžius. Visos augalo dalys naudojamos tik išoriškai. Spyglius, užpylus verdančiu vandeniu, galima naudoti kaip eukaliptą – kvėpuoti garais, esant peršalimui, kvėpavimo trakto ligoms. Net iki pat lapkričio mėnesio galima rinkti ir morkas. Ši daržovė turbūt neišvengia nė vieno daržo lysvės, o tai, pasirodo, ir vaistinis augalas. Įdomu, jog naudoti galima ne tik žemėje esančią dalį, bet ir lapus, kurie yra labai maistingi, turi daug organizmui reikalingų naudingųjų medžiagų. Juos ruošti reikia kaip špinatus. Jei kamuoja rėmuo, vidurių pūtimas ar užkietėjimas, – sugriaužkite morką.

Tiesa, naudojant vaistinius augalus taip pat reikia imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Jei naudosite kaulažolę, didžiąją ugniažolę, pievinę šilagėlę, kiaulpienę, kmynus ir daugelį kitų, geriau pasikonsultuokite su gydytoju, ar jūsų sveikatos būklei dar labiau nepakenks, mat vienos žolelės sukelia alergines reakcijas, kitos pernelyg skatina viduriavimą, o štai didžioji ugniažolė yra apskritai labai nuodingas augalas, tad vartojamas tik išoriškai!

Fragaria vesca L (Erškėtinių šeima)

Paprastoji žemuogė – daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, rusvas, horizontaliai arba įžambiai šliaužiantis. Stiebas stačias, truputį ilgesnis už lapus. Iš pamatinių lapų pažastų išauga šliaužiantys ūgliai, kurie bamblių vietoje įsišaknija. Taip atsiskiria nauji augalai. Lapai trilapiai, ilgakočiai, dantytais kraštais. Stiebas ir lapkočiai plaukuoti. Žiedai balti, dažniausiai dvilyčiai, su ilgais žiedkočiais, po kelis susitelkę skėtiškais žiedynais. Žiedsostis išgaubtas, plikas arba truputį plaukuotas. Uogos kiaušiniškos arba beveik rutuliškos, ryškiai arba tamsiai raudonos, kvapios. Uogos prinoksta birželio-liepos mėn. Žemuogės maistui ir vaistui buvo vartojamos dar priešistoriniais laikais.

Lietuvoje žemuogės paplitusios. Išvesta naujų veislių. Vertesnės yra auginamos soduose bei daržuose.

Vaistams tinka uogos, lapai ir šakniastiebiai. Lapai skinami augalui žydint ir džiovinami pavėsyje. Uogos renkamos prisirpusios. Vaisiuose yra cukraus, organinių rūgščių (citrinos, obuolių, chino, salicilo, gintaro, fosforo, oksalo, vyno), karotinoidų, tanidų, 1,6% pektinų, ląstelienos, vitamino C, 160 mg% P, iki 300 mg% karotino, B₂, K, eterinio aliejaus, flavonoidų (kvercetino, kvercitrino), fitoncidų, antocianų, mineralinių druskų (kalio, natrio, magnio, fosforo, kalcio, geležies). Lapuose yra iki 380 mg% vitamino C, tanidų, karotino, eterinio aliejaus.

Žemuogė – labai vertinga gydomoji uoga. Ji vartojama kaip dietinis maistas sergant širdies kraujagyslių, kepenų ir inkstų ligomis, taip pat kaip vitamino C šaltinis Dažnai ji vartojama didelėmis dozėmis kaip organizmo stiprinamoji priemonė, taip pat žarnyno veiklai Paprastoji ŽEMUOGE reguliuoti. Žemuogės mažina žarnyno puvimo procesus, padeda

pašalinti iš organizmo įvairias Kenksmingas (nuodingas) medžiagas ir cholesteriną. Žemuogės padeda sergant skrandžio ir tulžies latakų ligomis. Joms būdingas (didelėmis dozėmis) antitiroidinis veikimas, t.y. mažinama skydliaukės jodo absorbcija. Žemuogės turi fitoncidų, kurie naikina daugelį ligas sukeliančių mikrobų. Sultimis ir užpilu skalaujama burna ir gerklė, jei yra gleivinės uždegimas ar blogas kvapas. Žemuogių lapų užpilas retina ir stiprina širdies susitraukimų ritmą, plečia kraujagysles, didina gimdos tonusą. Lapų ir uogų užpilas geriamas šlapimo skyrimuisi skatinti, sergant podagra, taip pat kaip vitaminų šaltinis. Šviežios uogos turi daug geležies, todėl jų patariama valgyti sergant mažakraujyste.

Sausų vaisių užpilas geriamas karščiui mažinti ir šlapimui skatinti, taip pat sergant inkstų ir tulžies pūslės akmenlige, skorbutu, podagra. Žemuogės padeda nuo skrandžio, tulžies pūslės uždegimų, hemorojaus, tuberkuliozės, cukrinio diabeto. Kramtant žemuoges, tirpsta dantų akmenys.

Užpilui 20 g žaliavos emaliuotame inde užplikoma stikline vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 15 min. Aušinama kambario temperatūroje 45 min., žaliava išspaudžiama ir geriama.

Liaudies medicinoje žemuogės yra labai populiarios. Jos vartojamos sergant širdies ligomis, hipertonija, ateroskleroze, akmenlige, peršalus ir kt.

Lapų užpilas ir šviežios uogos tinka veido kosmetikai. Riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai ruošiamos žemuogių kaukės (šaukštelis šviežių žemuogių sulčių ir kiaušinio baltymas išplakamas, juo tepamas veidas). Šviežių uogų sultimis vilgoma strazdanota, dėmėta ir spuoguota oda. Lapų nuoviru gydomas išbėrimas, spuogai, dedervinės, skrofuliozė.

Kai kurie žmonės žemuogėms yra alergiški. Atsiradus dilgėlinei, odos niežuliui, reikia šių uogų atsisakyti.

1.  Žalio kadagio šakelės užpilamos verdančiu vandeniu, ekstrahuojama. Atvėsus užpilui iki +37°C, 30 min. mirkomos kojos. Po to reikia apsimauti vilnonėmis kojinėmis ir gultis į lovą. Taip gydomas reumatinis poliartritas. Gydomasis kursas – 6-7 vonios (kas antrą dieną).

2. 300 g ramunėlių žiedų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., nukošiama ir supilama į šiltą vonią (temperatūra +36°C). Procedūros trukmė – 15 min. Taip gydomas reumatinis polianritas, osteochondrozė ir radikulitas. Gydomasis kursas – 10-13 vonių (kas antrą dieną).

3. 300 g takažolės žolės užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., nukošiama ir supilama į šiltą vonią (temperatūra +34°C). Procedūros trukmė – 15-20 min. Taip gydoma osteochondrozė, reumatinis poliartritas, radikulitas ir kt. Gydomasis kursas – 10-12 vonių.

4.  200 g šalavijo lapų užplikoma 51 vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šiltą vonią (temperatūra +35-36°C). Procedūros trukmė 10-12 min. Gydomasis kursas – 8-10 vonių (kas antrą dieną). Gydomos aukščiau minėtos ligos.

5.  200-300 g susmulkintų avižų ir šiaudų užplikoma 5 I vandens, pavirinama 30 min. Ataušusiam nuovire (iki +37°C) 20-30 min. mirkomos kojos. Gydomasis kursas – 6-8 vonios. Gydomas reumatinis artritas, podagra.

6. 100 g raudonėlio žolės, 100 g šalavijo ir 100 g beržą lapų užplikoma 31 vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiamĄ ir supilamaį vonią (temperatūra +35-37°C). Procedūros trukmė] – 70-75 min. Gydoma aterosklerozė ir kt. Gydomasis kursas] 10-12 vonių.

7. 100 g čiobrelio žolės ir 100 g beržo lapų užplikoma 3 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į vonią(temperatūra +35-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo aterosklerozės.

8. 100 g vaistinio barkūno ir 100 g dirvinio asiūklio žolės užplikoma 3 I vandens, pavirinama 10 min., ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į vonią (temperatūra +35-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 procedūrų nuo aterosklerozės.

9. Po 100 g vaistinio barkūno, pelkinės vingiorykštės ir krapų sėklų užplikoma 3 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į vonią (temperatūra +35-37°C). Procedūros trukmė – 15-20 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo aterosklerozės.

10. 40 g vaistinės sravanosės šaknų užplikoma 500 ml vandens, virinama 30 min. ant silpnos ugnies, perkošiama ir supilama į sėdimąją vonią (temperatūra +35-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo hemorojaus.

11. Po 15 g linažolės žolės, ramunės žiedų ir kraujažolės žolės užplikoma 1 I vandens, ekstrahuojama 1-1,5 val. Šiltoje vietoje, perkošiama ir supilama į sėdimąją vonelę (temperatūra +34-35°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonelių nuo hemorojaus.

12. 60 g dirvinio asiūklio žolės užplikoma 3 I vandens, ekstrahuojama 2 val. šiltoje vietoje, perkošiama ir supilama į sėdimąją vonelę (temperatūra +32-34°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-15 vonelių nuo hemorojaus.

13. 250 g dirvinio asiūklio užplikoma 4 I vandens, ekstrahuojama 3 val., perkošiama ir supilama į vonią (temperatūra +32-34°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 6-7 vonios nuo inkstų ir šlapimo pūslės akmenligės.

14. Po 150 g beržo lapų, takažolės žolės, šalavijo lapų užplikoma 4 I vandens, ekstrahuojama 2-3 val., perkošiama ir supilamaį vonią (temperatūra +34-35°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 8-10 vonių nuo inkstų ir šlapimo pūslės ligų.

15. Po 100 g didžiosios varnalėšos šaknų ir lapų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į vonią (temperatūra +36-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 6-8 vonios nuo odos ligų.

16. 100 g beržo pumpurų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo odos ligų.

17. Po 100 g gysločio ir varnalėšos lapų, dilgėlės užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10 vonių nuo odos ligų.

18. Po 100 g ąžuolo žievės, varnalėšos lapų, kadagio šakelių užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-37°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo odos ligų.

19. Po 100 g sukatžolės ir pelkinio gailio žolės užplikoma 2 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-38°C). Procedūros trukmė – 15-20 min. (kas antrą dieną). Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo padidėjusio nervingumo, nemigos, radikulito.

20. Po 100 g vaistinio barkūno ir čiobrelio žolės, valerijono šaknų užplikoma 51 vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-38°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo nemigos, padidėjusio nervingumo, neuralgijos skausmų.

21. 200 g valerijono šaknų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 3 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-38°C). Procedūros trukmė – 15-20 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo padidėjusio jautrumo, nemigos ir kt.

22. Po 100 g pelyno žolės, pipirmėtės lapų, apynio spurgų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 3 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-38°C).Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo padidėjusio jautrumo, nemigos, neuralgijos skausmų ir kt.

23. 2 kg sauso šieno pakratų užplikoma 8 I vandens, virinama 1 val. ant silpnos ugnies, perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +36-38°C). Procedūros trukmė – 10-12 min. Gydomasis kursas – 10-15 vonių nuo padidėjusio jautrumo, nemigos, sąnarių skausmų ir kt.

24. Vienas valgomasis šaukštas kraujažolės žolės užplikomas stikline vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama. Skalaujama burnos ertmė po 1-2 min. 5-6 kartus per dieną nuo parodontozės ir burnos gleivinės uždegimų.

25. 200 g viksvų užplikoma 5 I vandens, ekstrahuojama 2 val., perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +34-35°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 6-7 vonios nuo šlapimo pūslės ir jos latakų akmenligės.

26. 50-100 g pušų pumpurų užplikoma 2 I vandens. Uždengtas indas 30 min. virinamas ant silpnos ugnies, perkošiama ir supilama į šilto vandens vonią (temperatūra +34-36°C). Procedūros trukmė – 10-15 min. Gydomasis kursas – 10-12 vonių nuo nervų ligų, aterosklerozės ir kt. Taip pat galima paruošti pušų šakelių vonią.

Agropyron repens P.B. (Varpinių šeima)

Daugiametis žolinis augalas, turintis ploną, nariuotą, ilgą šliaužiantį šakniastiebį. Stiebas status, tuščiaviduris. Lapai ilgi, plokšti, žali arba melsvai žali. Žiedynas – sudėtinė varpa. Augalas žydi birželio-liepos, o sėklas brandina rugpjūčio-rugsėjo mėn.

Varputis auga laukuose, pievose, sodybose, pakelėse, daržuose. Tai sunkiai išnaikinama dirvožemio piktžolė, tačiau žmogaus sveikatai vertinga.

Vaistinei žaliavai šakniastiebiai ruošiami rudenį ar anksti pavasarį, kol nesužėlę. Jie surenkami įdirbtose dirvose, pašalinamos priemaišos, nuplaunami šiltu vandeniu ir džiovinami paskleisti plonu sluoksniu ant lentų ar popieriaus, retkarčiais pavartoma. Džiovinti šakniastiebiai yra šviesiai gelsvos spalvos be kvapo, gleivingi, salstelėję.

Varpučio šakniastiebiuose yra angliavandenių, iš jų svarbiausias triticinas. Be to, yra manito, fruktozės, inozito, agropireno, inulino, riebalinio ir eterinio aliejaus, organinių rūgščių (obuolių ir kt.), gleivių, saponinų, vitamino C, karotino, mineralinių druskų, ypač kalio ir kt.

Galeniniai varpučio šakniastiebių preparatai slopina uždegimus, skatina prakaitavimą, varo šlapimą, lengvina atsikosėjimą ir švelniai paleidžia vidurius. Jais gydoma sutrikusi organizmo druskų apykaita, virškinamasis traktas, tulžies pūslė, inkstų, šlapimo pūslės akmenligė, podagra, reumatas ir viršutinių kvėpavimo takų ligos.

Varpučio šakniastiebių nuovirui 20 g smulkintos žaliavos užplikoma stikNne vandens, kaitinama 30 min. verdančiame vandenyje, šaldoma 10 min., perkošiama, žaliava išspaudžiama. Į gautą nuovirą įpilama virinto vandens iki 200 ml. Geriama po 1 valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Užpilui 15 g smulkintos žaliavos užpilama 2 stiklinėmis šalto vandens ir ekstrahuojama 10-12 val. Perkošiama ir geriama po 1/2 stiklinės 4 kartus per dieną prieš valgį. Literatūroje rekomenduojama tulžies pūslės akmenligę gydyti varpučio lapų ir šakniastiebių sultimis. Geriama po 1/2-1 stiklinę per dieną. Galima gydytis ir voniomis (50-100g žaliavos 5 litrams verdančio vandens) 1-2 kartus per savaitę po 10-12 min.

Valeriana officinalis L. (Valerijoninių šeima)

Vaistinis valerijonas yra daugiametis žolinis augalas, turintis statų, tuščiavidurį, viršuje šakotą stiebą. Šakniastiebis vertikalus, su smulkiomis šakelėmis. Lapai plunksniški, skroteliniai, ilgakočiai, viršutiniai – bekočiai. Augalas žydi birželio-rugpjūčio mėn. oranžiniais ar baltais kvepiančiais netaisyklingais žiedais, susitelkusiais šluoteliniais žiedynais.

Lietuvoje auga savaime drėgnose pievose, ežerų, upių pakrantėse, krūmuose, be to, yra auginamas. Mėgsta lengvą priemolį ar priesmėlį, gana drėgną, neutralios ar šarminės reakcijos dirvą. Tai medingas kvepiantis augalas, mėgstamas kačių.

Vaistinei žaliavai rudenį ir anksti pavasarį kasami šakniastiebiai su šaknimis. Jie švariai nuvalomi ir nuplaunami tekančiu vandeniu. Taip paruošti paskleidžiami plonu sluoksniu ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba gerai prapučiamoje pastogėje. Galima džiovinti šildomoje džiovykloje, kurioje temperatūra +35-40°C. Džiovinta žaliava yra rudos spalvos, būdingo kvapo, kartoko skonio. Ją laikyti galima 3 metus.

Vaistinio valerijono žaliavoje yra iki 2,5% eterinio aliejaus, kurio svarbiausią dalj sudaro borneolio ir izovalerijono rūgšties esteris. Dar yra kamfeno, pineno, limoneno, skruzdžių, obuolių, acto, sviesto, valerijono rūgščių, mirtenolio, procezuleno, alkoloidų (chatinino, valerino), tanidų, saponinų, dervų, glikozidų, fermentų, mineralinių druskų (kalio ir mangano). Valerijono šaknyse kaupiasi per 100 įvairių cheminių medžiagų, tad jis plačiai vartojamas mokslinėje ir liaudies medicinoje. Nervų ligas juo’ gydė senovės graikų gydytojai. Dioskaridas manė, kad valerijonu bus galima reguliuoti mintis.

Valerijonuose esančios biologiškai veikliosios medžiagos ramina klimakterinį jaudulį ir nuo kitų ligų sujaudintą nervų sistemą, atpalaiduoja ir išplečia širdies kraujagysles, gerina miegą, kraujo apytaką, širdies raumens mitybą. Valerijonų preparatai mažina vidurių skausmus, skatina virškinamųjų liaukų sekreciją, tulžies skyrimąsi. Gydoma valerijono šaknų užpilu ar nuoviru. Užpilui 10 g valerijono šakniastiebių ir šaknų (žaliavos) emaliuotame inde užplikoma 200 ml (1 stikline) vandens. Indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 15 min. Aušinama kambario temperatūroje 45 min., perkošiama, žaliava išspaudžiama. Į gautą užpilą įpilama iki 200 ml virinto vandens. Suaugusieji geria po 1-3 valgomuosius šaukštus, maži vaikai po 1 arbatinį šaukštelį 3-4 kartus per dieną 30 min. po valgio sutrikus nervų sistemai, kamuojant širdies neurozei, virškinamojo trakto spazmams, nemigai ir t.t.

Nuovirui 10 g valerijono žaliavos emaliuotame inde užpilama 300 ml kambario temperatūros vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 30 min. Aušinama 10 min. Geriama po 1/2 stiklinės 3 kartus per dieną.

Valerijono užpilas ir nuoviras laikomas vėsioje, tamsioje vietoje neilgiau kaip 2 paras.

Manoma, kad stipriau veikia nuoviras, pagamintas iš šviežių (nedžiovintų) šakniastiebių ir šaknų.
Valerijonas yra sudedamoji dalis raminamųjų, širdies ir kraujagyslių ligas gydančių vaistinių augalų mišinių. Pvz., gudobelės vaisių, valerijono šaknų, sukatžolės žolės lygiomis dalimis mišiniu gydomos širdies ir kraujagyslių ligos. Nervus gali nuraminti mėtų lapų (20 g), sukatžolės žolės (30 g), valerijono šaknų (30 g) mišinys, iš kurio paruoštas užpilas geriamas po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną.

Farmacijos pramonė iš valerijonų žaliavos gamina spiritinę valerijono tinktūrą (Tinctura Valeriaaae), kurią reikia gerti po 20-30 lašų 3-4 kartus per dieną. Tinktūra laikoma tamsioje ir vėsioje vietoje. Dar gaminama valerijono tiršto ekstrakto dražė. Ją patariama gerti po 1-2 dražė 2-3 kartus per dieną. Veikliosios valerijono medžiagos įeina į sudedamųjų preparatų (kardiovaleno, korvalolio, valokarmido, validolio) sudėtį.

Validolis ramina nervų sistemą, plečia širdies raumens kraujagysles, gydo neurozę, isteriją, lengvesnius stenokardijos priepuolius, mažina pykinimą ir vėmimą sergant jūros liga. Validolio tabletės dedamos po liežuviu.

Valerijonas yra populiarus vaistas. Jo arbata raminami nervai, širdies, gerklės, dantų, vidurių skausmai, mažinamas pilvo pūtimas, atpalaiduojami bronchų spazmai. Valerijono eterinis aliejus vartojamas inhaliacijoms. Tam tikslui džiovinta žaliava laikoma hermetiškai uždarytame inde. Inhaliacijai indą reikia atsukti ir įkvėpti lakiųjų valerijono medžiagų.

Nepatartina vartoti valerijono preparatų sumažėjus raumenų tonusui, kraujo spaudimui, apėmus melancholijai, geriant migdomuosius vaistus. Padauginus valerijono, padidėja kraujo krešamumas, sumažėja darbingumas ir kt.

Sorbus aucuparia L. (Erškėtlnių šeima)

Šermukšnių yra daug rūšių, tačiau populiariausias – paprastasis. Jauni jo ūgliai pūkuoti, paaugę – pliki, pilkai rudi. Lapai sudėtiniai, plunksniški, tamsiai žali, pliki iš viršaus ir plaukuoti iš apačios. Baltos spalvos žiedai susitelkę gausiažiedėmis skėtiškomis šluotelėmis. Žydi gegužės-birželio, o vaisius brandina rugpjūčio-rugsėjo mėn. Vaisiai rutuliški, raudonos ar raudonai oranžinės spalvos. Apie jų gydomąsias savybes žinojo senovės graikai, viduramžiais šermukšnis buvo populiarus Europoje.

Lietuvoje šermukšnis auga lapuočių, spygliuočių bei mišriuose miškuose, kirtimuose, pamiškėse. Auginamas soduose, sodybose, parkuose, pakelėse.

Vaistams renkami visai prinokę vaisiai ir džiovinami 50-60°C temperatūroje. Galima rinkti šermukšnio žiedus ir džiovinti nuo saulės apsaugotose, gerai vėdinamose patalpose. Džiovinti vaisiai yra natūralios spalvos, apvalūs, raukšlėti, silpno kvapo, kartoko skonio. Tinka vartoti 2 metus.

Vaisiuose yra iki 18 mg% karotino, kriptoksantino, flavonoidų, kvercetino, izokvercetino ir rutino, vitamino E, P (770 mg%), K, folinės rūgšties, 90-200 mg% vitamino C, tanidų, eterinio aliejaus, pektino, fosfolipidų, kartumynų, angliavandenių (iki 4,8% fruktozės, 3,8% gliukozės, 0,7% sacharozės),organinių rūgščių (iki 2,8% obuolių, citrinos, gintaro, sorbito), mineralinių druskų (cinko, magnio, mangano, geležies, vario). Sėklose yra riebalinio aliejaus, lapuose – iki 200 mg% vitamino C.

Pažymėtina, kad šermukšnio vaisiuose vitamino C yra 5 kartus daugiau negu obuoliuose, 3 kartus daugiau negu citrinose.

Vaisiai vartojami ir mokslinėje, ir liaudies medicinoje. Tai polivitaminų šaltinis, ypač daug turintis provitamino A – karotino, P ir askorbininės rūgšties. Be to, jie veikia sutraukiamai, varo tulžį ir šlapimą, švelniai paleidžia vidurius. Šermukšnių vaisiai gydo avitaminozę, reguliuoja virškinamąjį traktą, ypač tinka užkietėjus viduriams.

Vaisiuose esantys vitaminas P ir karotinas didina gleivinės atsparumą, gerina kraujagyslių elastingumą ir lėtina aterosklerozę, mažina kraujo spaudimą, gerina medžiagų apykaitą. Šermukšnis tinka sergant kepenų, tulžies, inkstų ligomis, diabetu, hemorojumi, parodontoze.

Šermukšnių vaisiai yra vitaminingų mišinių sudedamoji dalis.

1. Šermukšnio vaisių – 70 g, dilgėlės lapų – 30 g. Geriama, jei organizme trūksta C, P, K vitaminų ir karotino. 1 valgomasis šaukštas mišinio užplikomas 2 stiklinėmis vandens, virinama 10 min. Aušinama vėsioje ir tamsioje vietoje, sandariame inde 4 vai., paskui perkošiama. Geriama po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną.

2. Šermukšnio vaisių – 50 g, erškėtrožių vaisių – 50 g. Vitamininga arbata verdama anksčiau nurodytu būdu. Geriama sergant hipovitaminoze ir avitaminoze arba profilaktiškai. Ypač ši arbata rekomenduojama pavasarį, kai trūksta vitaminų.

Šermukšnių vaisių pektinai mažina rūgimo procesus žarnyne ir neleidžia kauptis dujoms. Jie absorbuoja virškinimo metu susidariusias toksines medžiagas ir šalina iš organizmo.

Šermukšnių organinės rūgštys gerina virškinamųjų sulčių sekreciją, virškinimą. Sorbitas trukdo kauptis riebalams kepenyse, taip pat cholesterinui kraujyje. Veikliosios šermukšnio medžiagos saugo organizmą nuo rentgeno ir radioaktyvių spindulių, padeda gydyti žaizdas.

Šermukšnių žiedai ir vaisiai liaudies medicinoje vartojami kaip vidurių paleidžiamieji, kraujavimams stabdyti, prakaitavimui skatinti, plaučių ligoms bei reumatui gydyti. Šviežių vaisių sultis patariama gerti, jei sumažėjęs skrandžio rūgštingumas, taip pat sergant dizenterija.

Maistui renkami švieži vaisiai po šalnų, nes būna saldesni. Iš jų verdamos uogienės, marmeladas, spaudžiamos sultys, gaminamas sirupas, actas, vynas, gira.

Frangula alnus Mill. (Šaltekšninių šeima)

Paprastasis šaltekšnis yra daugiametis krūmas arba medis, turintis stačius, šakotus stiebus. Lapai pražanginiai, kotuoti, lygiakraščiai. Augalas žydi gegužės-liepos mėn. neryškiais žalsvai baltais smulkiais žiedais, susitelkusiais lapų pažastyse. Subrendęs vaisius yra juodas kaulavaisis.

Šaltekšniai auga miškuose, ežerų ir upių drėgnose pakrantėse bei kitose pelkėtose vietovėse.

Vaistinei žaliavai žievė ruošiama pavasarį, kai lengva lupti nuo medienos. Ji neturi būti storesnė kaip 2 mm. Greitai džiovinama, kad nepajuoduotų vidinis paviršius. Tam tinka gerai vėdinama patalpa ar pastogė. Sudžiūvusios žievės išorinis paviršius yra rusvos, o vidinis – oranžinės spalvos, be kvapo, kartaus skonio. Tinkamai laikomą žievę galima vartoti 3 metus.

Vaistinėje žaliavoje yra iki 8% antraglikozidų: frangulaemodino, frangulino, gliukofrangulino ir chrizofano rūgšties, organinių rūgščių (obuolių ir kt.), 10,4% tanidų, eterinio aliejaus, alkaloidų, gleivių, dervų, cukraus, karčiųjų, dažomųjų ir mineralinių medžiagų. Veikliosios šaltekšnio žievės medžiagos turi vidurius paleidžiamųjų savybių. Tam tikslui vaistinė žaliava t«jri būti laikoma ne mažiau kaip 1,5-2 metus arba šviežia pakaitinama 1-2 vai. verdančio vandens garuose, kad Paprastasis ŠALTEKŠNIS suirtų cheminiai junginiai, kurie

smarkiai dirgina virškinamojo trakto gleivinę. Vartojant šviežios žievės preparatus, gali pradėti pykinti.

Galeniniai šaltekšnio žievės preparatai reguliuoja virškinamojo trakto veiklą, ypač jei kamuoja spazminis ir atoninis vidurių užkietėjimas, taip pat hemorojus. Jie pradeda veikti po 8-10 vai. Šie preparatai rekomenduotini asmenims, dirbantiems sėdimąjį darbą, mažai judantiems, tiems, kurių pilvo presas neišsivystęs.

Šaltekšnio žievės nuovirui ruošti 20 g (2 valgomieji šaukštai) smulkintos žaliavos emaliuotame inde užplikoma 200 ml vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas 30 min. Aušinama kambario temperatūroje 10 min., perkošiama, žaliava išspaudžiama. į gautą nuovirą įpilama virinto vandens iki 200 ml. Nuoviras laikomas vėsioje vietoje ne ilgiau kaip 2 paras. Geriama po 1-2 valgomuosius šaukštus rytą ir vakare prieš valgį.

Šaltekšnio žievė yra sudedamoji dalis vaistinių augalų rinkinių, reguliuojančių vidurių veiklą, skatinančių tulžies skyrimąsi ir gydančių hemorojų.

1.Šaltekšnio žievės – 60 g, didžiosios dilgėlės lapų – 60 g, pelyno žolės – 20 g, valerijono šaknų – 20 g. Nuovirui imamas vienas valgomasis šaukštas mišinio 2 stiklinėms vandens. Vartojama virškinimui gerinti.

2.Šaltekšnio žievės – 30 g, dilgėlės lapų – 20 g, kraujažolės žolės -10 g. Valgomasis šaukštas mišinio užplikomas stikline vandens. Virinama 15 min. vandens vonelėje, nukošiama ir geriama 1/2 stiklinės nakčiai, jei kamuoja lėtinis vidurių užkietėjimas, kolitas ar enterokolitas.

Pramonė gamina sauso šaltekšnio žievės ekstrakto (Extractum Frangulae siccum) tabletes. Geriama po 1-2 tabletes nakčiai. Skystas šaltekšnio žievės ekstraktas (Extractum Frangulae fluidum) geriamas po 20-40 lašų. Preparatas Rhamnilum vartojamas gydytojui rekomendavus. Ilgai vartojamų šaltekšnio žievės preparatų poveikis mažėja, nes organizmas pripranta.

Hippophae rhamnoides L. (Žilakrūminių šeima)

Šaltalankis yra daugiametis dygliuotas, dekoratyvinis ir vaistinis krūmas. Jo ūgliai apaugę sidabriškai baltais šakotais žvyneliais ir plaukeliais. Lapai pražanginiai, linijiški, lygiakraščiai. Lapkočiai trumpi. Žiedai vienalyčiai, lapai smulkūs. Vaisius sultingas, geltonas.oranžinis ar tamsiai raudonas, primenantis uogą. Augalas žydi balandžio-gegužės mėn., o vaisiai prinoksta rugsėjį-spalį ir ilgai laikosi ant šakučių.

Šaltalankio arealas gana platus. Jis auga Sibire ir Kaukaze, Vidurinėje Azijoje ir Vakarų Europoje, Mongolijoje ir Himalajuose. Mėgsta saulėtas vietas, ypač ežerų ir upių pakrantes, lengvas dirvas. Galimąjį auginti žemės ūkiui netinkamose dirvose. Šaltalankio išvaizda, lapų, dyglių forma bei spalva, vaisių biocheminė sudėtis priklauso nuo augimo vietos ir klimato sąlygų. Mokslininkams pavyko šaltalankį sukultūrinti. Kultūriniai šaltalankiai gausiai dera, uogos stambesnės, turi daugiau prbvitamino A, kurio šviežiuose vaisiuose būna iki 60 mg%, E (iki 165 mg%), K (iki 1,5 mg%), sterinų, iš jų susidaro vitaminas D. Be to, yra iki 300 mg% betaino, kumarino, 8,5% angliavandenių (gliukozės, fruktozės), iki 4% organinių rūgščių (citrinos, obuolių, vyno, sviesto), tanidų, mineralinių druskų (geležies, boro, mangano, fosforo, silicio, kalcio, nikelio, molibdeno, stroncio, magnio ir kt), pektinų. Vaisių sultyse yra iki 9,1% oranžinės spalvos riebalinio aliejaus. Jame gausu karotinoidų (250-310 mg%), tokoferolių (330 mg%), sterinų, fosfolipidų, cholino. Šaltalankio sėklose yra apie 12% geltonos spalvos riebalinio aliejaus, vitamino E (iki 14,3 mg%), B, (0,28 mg%), B₂ (0,38 mg%), rūgščių – oleino, stearino, linolino, palmitino ir kt. Šaltalankio lapuose yra daug vitamino C (iki 370 mg%).

Šiandien žinoma daugybė vertingų šaltalankio savybių. Jis vartojamas tiek mokslinėje, tiek liaudies medicinoje. Tai reta gamtinė dovana, ypač turtinga biologiškai veikliųjų medžiagų, reikalingų žmogui. Jos padeda organizmui normaliai vystytis, reguliuoja riebalų apykaitą, šalina iš organizmo cholesterino perteklių, stabdo skląrozę. Ypač šaltalankis vertingas vyresnio amžiaus žmonėms. Jo aliejus malšina skausmus, skatina audinių regeneraciją, gydo žaizdas. Selekcininkas A.Ryliškis pradėjo tirti vietinius šaltalankius.   Jo krūmai gražūs, derlingi. Jo šaltalankių hibridas uogų stambumu gerokai lenkia garsiąsias Altajaus veisles.

Pastaraisiais metais daug šaltalankio sodinama Lietuvoje. Apželdinami nebenaudojami karjerai, sodinama soduose, apsauginėse juostose, gyvenvietėse, sodybose. Kad šaltalankis derėtų, reikia sodinti po kelis krūmus, nes vieni augalai turi tik vyriškų, o kiti tik moteriškų žiedų.

Šaltalankis garsus kaip vaistinis augalas. Dar senovės graikai pastebėjo, kad arklio, gavusio šaltalankio lapų ar ūglių, karčiai imdavo blizgėti. Dėl to ir šaltalankio gentis pavadinta Hippophae (gr.hippos – arklys, phae – blizgantis).

Pastaruoju laiku šaltalankis buvo laikomas kone stebuklingu vaistu nuo visų ligų. Pagal vitamino C kiekį šaltalankis yra trečioje vietoje po erškėčio ir aktinidijos ir turi jo vidutiniškai 400 mg%. Vitaminas C gerai išsilaiko apdorotuose šaltalankio produktuose, nes jo vaisiai neturi fermentų, skaldančių vitaminą C. Be to, yra vitamino P (100-200 mg%), B, (0,28 mg%), B₂ (0,38 mg%), folinės rūgšties (0,79 mg%), daug riebaluose tirpstančio karotino, kuris padeda nuo nudegimų, nušalimų, gerklės ligų, pragulu, spindulinių odos pažeidimų. Ginekologijoje šaltalankis vartojamas nuo kolpito, gimdos kaklelio erozijos. Kaip vidinis vaistas jis rekomenduojamas sergantiems skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, taip pat stemplės vėžio terapijai.

Šaltalankis laikomas gerai užkimštuose buteliukuose, vėsioje ir tamsioje vietoje. Šaltalankio aliejaus galima pasigaminti patiems. Paprasčiausia yra išspausti sunokusių vaisių sultis, o likusią masę išdžiovinti, susmulkinti kavamale ir užpilti saulėgrąžų aliejumi (santykiu 1 :1,5). Ekstrahuojama 3 savaites kambario temperatūroje pamaišant. Paskui skystis nupilamas ir gaunamas šaltalankio aliejus.

Šaltalankio vaisiai skatina virškinamojo trakto iiaukų sekreciją, gerina virškinimą, tinka vartoti sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Šaltalankis nerekomenduojamas, jei padidėjęs rūgštingumas, sergant cholecistitu.

Šaltalankio vaisiai vartojami maisto pramonėje. Iš jų spaudžiamos sultys, verdama uogienė, džemas, padažas. Šaldytuose vaisiuose sumažėja vitamino C ir karotino kiekis.

Tussillago farfara L. (Graižažiedžių šeima)

Tai daugiametis žolinis augalas. Stipriame jo šakniastiebyje kaupiasi daug maisto medžiagų. Dėl to stiebas išauga anksti pavasarį. Augalas žydi prieš išsiskleidžiant lapams kovo-balandžio mėn. Žiedai geltoni, susitelkę graižais.

Vaistinei žaliavai ruošiami žiedai ir lapai. Graižai renkami išsiskleidus žiedams, o lapai – kai išsivysto. Jie paskleidžiami ant popieriaus ar medžiagos ir džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje.

Šalpusnis – nuo seno vartojamas kaip vaistinis augalas. Juo gydomas kosulys ir dusulys. Šalpusnyje esančios gleivės padengia burnos, gerklės bei ryklės gleivinę ir taip apsaugo nuo sudirginimo, o tanidai ir karotinoidai mažina kvėpavimo takų gleivinės uždegimą. Saponinai, gleivės ir organinės rūgštys lengvina atsikosėjimą, kartu padeda nuo kvėpavimo takų gleivinės šalintis sekretui, susidariusiam dėl uždegimo.

Šalpusnio užpilas ar arbata padeda gydyti kosulį, laringitą, tracheitą, lėtinį bronchitą. Jo lapai įeina į uždegimus slopinančių, atsikosėjimą lengvinančių ir prakaitą skatinančių mišinių sudėtį.

Užpilui 5 g (vienas valgomasis šaukštas) žaliavos emaliuotame inde užplikoma 200 ml vandens, indas uždengiamas ir įstatytas į verdančio vandens vonelę kaitinamas (dažnai maišant) 15 min. Aušinama kambario temperatūroje 45 min., perkošiama, žaliava nuspaudžiama. J gautą užpilą įpilama virinto vandens iki 200 ml. Šiltas užpilas geriamas po trečdalį ar pusę stiklinės 2-3 kartus per dieną valandą prieš valgį. Užpilas laikomas vėsioje vietoje 2 paras, prieš vartojant reikia suplakti.

- Liaudies medicina vartoja lapus ir žiedus kartu. Be to, užpilu gydomi virškinamojo trakto uždegimai, gerinamas apetitas. Šviežiomis sultimis gydoma tuberkuliozė, lėtinė sloga (lašinama į šnerves), taip pat skatinamas prakaitavimas. Švieži sumaigyti lapai dedami ant vočių, sumušimų, rožės ir kitų skausmingų kūno vietų. Sausais, susmulkintais lapais rūkoma, jei kamuoja dusulys ir apsunkėją kvėpavimas.

Ribes nigrum L. (Uolaskėtinių šeima)

Serbentas yra šakotas krūmas. Metūgiai plaukuoti, žalsvai gelsvi. Stiebai tamsiai rudi. Lapai pražanginiai, pjūkliškai dantyti, su 3-5 skiautėmis. Lapkočiai ilgi. Viršutinė lapo pusė tamsiai žalia, matinė , plika, apatinė truputį. plaukuota, su geltonomis liaukutėmis, išskiriančiomis eterinį aliejų. Turi stiprų specifinį aromatą, kuris didėja trinant lapą pirštais. Žiedai žalsvai rausvi, po 5-10 susitelkę retomis, plaukuotomis, styrančiomis kekėmis. Žiedai varpeliniai, 7-9 mm ilgio. Vaisius – tai sultinga, aromatinga, juoda su liaukiniais taškeliais, rutuliška, daugiasėklė uoga. Sėklos rusvos, elipsiškos. Žydi balandžio-gegužės, uogos prisirpsta liepos-rugpjūčio mėn.

Kultūriniai juodieji serbentai auginami soduose, daržuose, plantacijose ir kt.

Vaistams geriausiai tinka laukinių ir kvapių vitaminingų kultūrinių veislių žaliava. Uogos renkamos visiškai prinokusios. Lapai skinami sveiki, neapipurkšti cheminėmis medžiagomis. Pumpurai skinami žiemą arba anksti pavasarį dar neišsprogę. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba dirbtinėje džiovykloje.

Uogose yra 83-85% vandens, 3,7% ląstelienos, 4,5-16,8% cukraus (fruktozės, gliukozės, ramnozės), 1,47-4,5% organinių rūgščių (citrinos, vyno, obuolių, gintaro, salicilo, rūgštynių), 0,5-0,97% pektinų, tanidų, flavonoidų (antocianų, kvercetino, izokvercetino), cheminių medžiagų (aliuminio, geležies, fosforo, kalio, mangano, natrio, sidabro), fitoncidų, eterinio aliejaus, vitamino C (iki 400 mg%), P (iki 500 mg%), B₂, B₆, E, K, folinės rūgšties, karotino. Lapuose yra 250 mg% vitamino C ir iki 0,6% eterinio aliejaus, pumpuruose – 0,75% eterinio aliejaus, kurio sudėtyje yra pineno, sabineno, kariofileno ir kt.

Gydymui vartojami lapai ir uogos. Uogos yra polivitaminingas vaistas. Šviežios ir apdorotos (sultys, uogienė, želė, morsas, trintos uogos su cukrumi) jos rekomenduojamos nusilpusiems po sunkių ligų, vaikams, pagyvenusiems ir senyvo amžiaus žmonėms.

Šviežios ir apdorotos uogos turi sutraukiamųjų, prakaitavimą ir šlapimo skyrimąsi skatinančių savybių. Juodųjų serbentų sultys su medumi geriamos sergant bronchitu, laringitu, padeda atsikosėti. Jos gerina apetitą, detoksikuoja organizmą, taip pat vartojamos sergant avitaminoze, mažakraujyste.

Sultys rekomenduojamos sergant gastritu su sumažėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu, skrandžio opalige, plonosios žarnos uždegimu, kraujagyslių ligomis, taip pat esant kraujo išsiliejimui. Jų geriama 100-150 g 3 kartus per dieną. Vietoje sulčių galima paruošti uogų užpilą (vienas valgomasis šaukštas sausų uogų vienai stiklinei verdančio vandens, aušinama, perkošiama ir geriama 1/3-1/2 stiklinės 2-4 kartus per dieną) arba nuovirą (1,5 šaukšto sausų uogų užpilama viena stikline vandens, verdama 30 min. ir geriama po vieną valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną).

Juodųjų serbentų lapai skatina šlapinimąsi, gydo reumatą, tonizuoja organizmą. Lapų užpilas (20 g smulkintų lapų vienai stiklinei verdančio vandens, aušinama, perkošiama ir geriama 1/3-1/2 stiklinės 3-4 kartus per dieną) gydo šlapimo pūslės akmenligę, kepenis, inkstų ir šlapimo pūslės ligas. Lapų nuoviras padeda šalinti iš organizmo šlapimo ir rūgštynių rūgščių perteklių, todėl vartojamas sergant podagra, reumatu ir sąnarių uždegimu. Uogos ir lapai rekomenduojami sergant ateroskleroze, hipertonija, sumažėjus kraujagyslių elastingumui. Nustatyta, kad juodieji serbentai (su kitais vaistais) padeda sutrikus širdies ritmui, sergant kardioneuroze, hemoraginiu vaskulitu, parodontozelr kt.

Liaudies medicina lapų nuoviru gydo odos, šlapimo pūslės ligas, inkstų akmenligę, reumatą ir persišaldymą. Uogų užpilu – podagrą ir hemorojų, sultimis – viršutinių kvėpavimo takų, žarnyno ligas, skrandžio opą, achiliją ir kt. Lapų ir jaunų šakučių nuovire maudomi vaikai, sergantys skrofulioze.

Serbentų pumpurai vartojami esencijai, sirupui ir likeriui gaminti.