Viskas apie sodą ir namus | Sodininkyste.lt » Rudenį žydintys augalai

Daugiamečius augalus palanku genėti pavasarį

Sodas — Tue, 10 Jan 2012 17:44:04 +0000

Sodininkai pavasario laikotarpiu dažniausiai patiria krizę, nes mano, jog tai vienintelis metas, kuris tinka augalų sodinimui. Vienas iš papildomų laikotarpių galėtų būti žiema. Paskirsčius darbus šaltajam metų sezonui, jų mažiau liktų pavasariui. Tokiu būdu sutaupytumėte tiek laiko, tiek nervų bei rūpesčių. Žinoma, yra ir tokių sodininkų, kurie jau atsižvelgė į šį aspektą ir turi patirties darbų paskirstyme. Jiems pavasaris – daug lengvesnis metas. Vienas iš šių sodininkų kovo – gegužės darbų yra daugiamečių augalų genėjimas. Kaip jau visi puikiai žinome, daugiamečiai augalai tampa tikrai neišvaizdūs temperatūrai nukritus. Tad turime pasirūpinti jų sveikatos būkle bei išvaizda. Juk nei vienas sodininkas, kuris bent kiek rūpinasi savo sodo tvarka, nebus patenkintas apšepusiais ar aplūžinėjusiais krūmais bei medžiais…

Visgi yra ir tokių augalų, kurie viso šaltojo laikotarpio metu išlieka žali. Ypač ties Europos viduriu, kur temperatūra tiek smarkiai nesikeičia. Šie žalieji augalai gali vykdyti fotosintezę visus metus ir taip apsirūpinti energija, reikalinga jo galūnėms. Tad šiem augalams reikės mažiau priežiūros ir prie jų pavasarį sugaišite kiek mažiau laiko. Ypač, jei žiema buvo gana rami, rekės tik juos apžiūrėti ir įsitikinti, jog augalai neturi nulūžusių šakų. Kaip bebūtų gailą, tokių augalų yra mažuma. Daugėlis daugiamečių nesugeba savimi pasirūpinti. Tad derėtų neužmiršti, jog per vėlai įvykdytas genėjimas, gali neigiamai atsiliepti augalo gyvenimui šiltojo sezono metu.

Toliau sękančiame saraše yra išvardinti augalai, kurie ypač mėgsta pavasarinį, o ne rudeninį genėjimą. Žinoma, gali pasitaikyti ir išimčių, nes daugiamečiai augalai dažniausiai turi labai daug rūšių ir kiekvienai iš jų reikalinga šiek tiek skirtinga priežiūra.

Artemsija- daugėlis šio augalo rūšių nemėgsta rudeninio genėjimo. Reikėtų žinoti, jog nusprendus šį augalą geėti rudenį, nederėtų persistengti su mąstu, nes per daug pažeidus augalą, galite jį tiesiog nužudyti, nes jsi taps neatsparus žiemos šalčiams. Geriausias genėjimo laikas- ankstyvas pavasaris.
Astros- kadangi daugėlis astrų rūšių žydi rudenį, jos tiesiog savaime didžiąją energijos dalį atiduoda žiedams ir pačios tampa neišvaizdžios bei apskurusios. Kai kurios rūšys žydi taip vėlai rudenį, jog dar papildomai jas genėti būtų ypač nepalankus sprendimas.
Katinėliai- dauguma šios veislės augalų būna sutvarkomi jau vasarą, kuomet praeina jų žydėjimo laikotarpis. Tad skriausti papildomu genėjimu ar lapelių apskabymų rudenį būtų kiek per žiauru. Geriausi šio proceso atlikomo mėnesiai yra Kovas ir Balandis.
Petunijos- jei jau Jums pasisekė petunijas išauginti kaip daugiametes gėles, nežalokite jų. Galite rudenį pašalinti lapiją, tačiau stiebus reikėtų palikti savo vietose, nes pavasarį atšilus temperatūrai buvusiųjų lapų vietose pradės augti naujieji.
Balioninės gėlės (Platycodon grandiflorus)- jei šios rūšies gėles nuspresite tvarkyti ir genėti orui vėstant, joms prireiks gana daug laiko, kad atsigautų. Žydėti pradėtų tik tuomet, kai sutvirtėtų, maždaug sezono pabaigoje, gegužės gale. Šių gėlių tvarkymas pavasarį joms yra daug palankesnis, nes tokiu būdu augalai gali naudotis senaisiais stiebais ir visą energiją skirti ne tvirtėjimui, o lapijos bei žiedų auginimui.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Paprastoji rietmenė (Echinochloa crus-galli L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 16:05:17 +0000

Vienmetis, 50(100) cm aukščio žolinis augalas. Stiebas status, lygus, bambliuotas, šakotas, viršutinė dalis žalia, apatinė violetinė, bambliai plaukuoti. Lapai gana platūs, linijiški, šiurkščiu pakraščiu. Gana storos varpos stiebo viršūnėje sudaro kekę. Varpos iš smulkių varpučių, jos susitelkusios po 3—6. Žiedai žalsvi, neišvaizdūs — žvyneliais apgaubti 3 kuokeliai ir piestelė. Vaisius — grūdas. Žydi liepos—rugsėjo mėn. Dažna visoje Lietuvoje. Auga daržuose, laukuose, pakelėse, dykvietėse, ant ežių, mėgsta drėgnesnes dirvas.
Gana įkyri daržų ir laukų piktžolė, subrandinanti sėklas tik šiltais metais. Jauna žolė laikoma neblogu pašaru. Sėklas lesa paukščiai.

Paprastoji nendrė (Phragmites australis (Cav.) Trin.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 16:01:08 +0000

Daugiametis, aukštas, lieknas žolinis augalas su ilgais, ūglius išauginančiais šakniastiebiais. Tai vienas stambiausių mūsų varpinių augalų. Stiebai 1—4 m aukščio, statūs, pliki, apie 1 cm skersmens, lapuoti. Lapai platūs (apie 2,5 cm pločio), ilgi, į viršūnę smailėjantys, pakraščiai aštrūs, net galima susipjaustyti. Stiebo viršūnėje stambi, tanki, iš daug varpučių šluotelė. Varputės 5—10 mm ilgio, siauros, rudai violetinės arba tamsiai rudos, todėl ir visa šluotelė gana intensyvių spalvų. Kievienoje varputėje po 3—? žiedus. Dažniausiai normaliai išaugęs tik vienas žiedas. Varputės ašis apaugusi plonais, ilgais, baltais plaukeliais, kurie išlieka subrendus vaisiams. Vaisius tamsiai rudas, kartais rudai violetinis (grūdas su likusiais žiedažvyniais). Baltais plaukeliais apgaubtus grūdus išnešioja vėjas, rečiau vanduo. Žiedyne subręsta 1000—2000 sėklų. Žydi liepos—rugsėjo mėn. Labai dažna visoje Lietuvoje. Auga upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse, šlapiose pievose ir miškuose, kartais ištisais sąžalynais. Nendrių šiaudai nuo seno naudojami stogams dengti, pynimo darbams, popieriui gaminti. Jų želdiniai sutvirtina vandens ardomus krantus. Nendrių sąžalynai yra biologinis filtras užterštiems vandenims. Jauni augalai geras pašaras gyvuliams. Šakniastiebiuose yra daug krakmolo, todėl išdžiovinti ir sumalti vartojami maistui.

Šelmeninė kreisvė (Crepis tectorum L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:57:29 +0000

Augalas vienmetis arba žiemojantis, pilkšvai žalias, negausiai voratinkliškai plaukuotas. Stiebo aukštis, lapų forma, graižų kiekis įvairuoja, tai priklauso nuo augimvietės sąlygų. Stiebas status, 15—60 cm aukščio, briaunotas, dažniausiai šakotas, apatinė dalis violetinė. Lapai lancetiški, pamatiniai plunksniškai suskaldyti, anksti nudžiūsta, viduriniai dantyti arba lygiakraščiai, viršutiniai linijiški, lygiakraščiai, žemyn riestais kraštais. Graižai iki 2 cm skersmens, gausiažiedžiai, ant ilgokų graižkočių, susitelkę į skėtišką skrotelę. Skraistė šviesiai žalia. Skraistlapiai, vaisiams nokstant, atsilošia. Žiedynsostis smulkiai korėtas. Žiedai šviesiai geltoni, liežuviški dvilyčiai. Vaisiai juodi ar rudi, cilindriški, su išilginėmis skiauterėlėmis, viršūnėje skristukas iš daug eilių ilgų, plonų plaukelių. Vienas augalas subrandina iki 15 000 sėklų. Žydi birželio—spalio mėn. Dažna visoje Lietuvoje. Auga sausuose laukuose, smiltynuose, žvyrduobėse, pakelėse, panamėse. Piktžolė.

Paprastoji gaiva (Lapsana communis L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:54:08 +0000

Vienmetis, 30—120 cm aukščio žolinis augalas. Šaknis liemeninė, tvirta. Stiebas status, viršūnė šakota, dažniausiai plikas arba apatinė dalis kiek plaukuota, briaunotas, lapuotas. Lapai nevienodi: žemutiniai ilgakočiai, lyriškai plunksniškai suskaldyti, galinė skiautė labai didelė, dantyta ir 1—2 šoninės mažos, viršutiniai mažesni, bekočiai, pailgi, dantyti, smailiaviršūniai. Visi lapai ploni, minkšti. Graižai nedideli, pailgose, retokose šluotelėse. Skraistė dvieilė. Vidiniai skraistlapiai siauri, beveik linijiški, išoriniai keli, labai smulkūs, žvyniški. Žiedai graižė tiktai liežuviški, dvilyčiai, šviesiai geltoni, apie 1,5 karto ilgesni už skraistę. Vaisiai — tribriauniai, pailgi, susiaurėjusiu pagrindu, blizgantys, geltoni arba rusvi lukštavaisiai. Sėklos ilgai išlieka daigios.
Žydi birželio—rugsėjo mėn. Dažna visoje Lietuvoje. Auga drėgnesnėje dirvoje, lapuočių (ypač baltalksnynuosel ir mišriuose miškuose, nes pakenčia ūksmę, kirtimuose, pamiškėse, krūmuose, pievose, pakelėse, patvoriuose, pasitaiko ir dirbamuose laukuose. Sausose šviesiose augimvietėse aptinkama f. pubescens, kurios stiebo apatinė dalis tankiai apžėlusi plaukeliais.
Vienmetė piktžolė. Augalo antžeminėje dalyje gausu sulčių, kuriose yra kaučiuko.

Vienagraižė vanagė (Hieracium pilosella L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:50:51 +0000

Daugiametis, 5—30 cm aukščio žolinis augalas su palai-pomis, gausiai apaugęs įvairiais plaukeliais. Stiebas status arba kylantis, dažniausiai belapis. Palaipos gana ilgos (iki 30 cm), išsišakojusios į visas puses, lapuotos, link viršūnės mažėjančiais lapais. Pamatiniai lapai atvirkščiai kiaušiniški, apie 10 cm ilgio, pailgi, pilkšvai žali, plaukuoti, ypač gausiai apatinė pusė. Stiebo viršūnėje vienas gana stambus graižąs. Skraistė apie 1 cm ilgio, pusrutuliška. Skraistlapiai siauri, smailūs, juosvi, pakraštys šviesesnis, gauruoti. Žiedynsostis plokščias, duobėtas. Žiedai liežuviški, šviesiai geltoni, kraštinių nugarėlėje yra raudonas ruožas. Vaisiai tamsiai rudi ar net juodi, cilindriški, viršūnėje skristukas iš baltų ir gelsvų plaukelių. Žydi gegužės—spalio mėn. Rudenį paprastai žydi antrą kartą. Labai dažna visoje Lietuvoje. Auga šlaituose, sausose pievose, smėlynuose, saulėtuose pušynuose, pakelėse, dirvonuose, sudaro kilimėlius.
Menkos vertės pašarinė žolė, ganyklose net laikoma piktžole, nes gyvuliai ėda nenoriai. Sutvirtina smėlynus. Galima auginti kaip dekoratyvinį prastose dirvose, kur kiti augalai neauga.

Daržinė pienė (Sonchus oleraceus L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:46:41 +0000

Vienmetis žolinis augalas su pieniškomis sultimis. Šaknis tvirta, liemeninė. Stiebas 30—100 cm aukščio, status, vagotas, tuščiaviduris, šakotas. Lapai pražanginiai, gana dideli. 10—20 cm ilgio, plunksniškai skiautėti, viršūninė skiautė stambi, trikampiška, apaugę minkštais dygliais, apatiniai kotuoti, viršutiniai bekočiai, ausyti. Graižai 5—8, vidutinio didumo (apie 2 cm pločio), stiebo viršūnėje susitelkę į netaisyklingą šluotelę. Skraistė trieilė, tamsiai žalia, apatinė dalis voratinkliškai apšepusi. Visi žiedai liežuviški, geltoni, dvilyčiai, ilgesni už skraistę. Žiedynsostis plokščias, plikas, korėtas. Vaisiai pailgi, rudi arba gelsvi, iš šonų suploti. Skristukas iš plonų, baltų, ilgų plaukelių. Augalas subrandina 4700—15000 sėklų.
Žydi liepos—spalio mėn. Gana dažna visoje Lietuvoje. Mėgsta derlingus dirvožemius. Auga daržuose, laukuose, šiukšlynuose.
Piktžolė. Kai kur lapai vartojami kaip salotos. Jaunais lapais ir stiebais šeriami galvijai.

Paprastasis kartylis (Picris hieracioides L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:43:23 +0000

Dvimetis, kartais daugiametis žolinis augalas, turintis karčių pieniškų sulčių. Nuo to kilęs ir augalo pavadinimas (graikiškai pikros — kartus). Stiebas iki 1 m aukščio, status, viršūnė šakota, briaunotas, apaugęs šiurkščiais, kartais ir lenktais plaukeliais, lapuotas. Lapai pailgai lancetiški, apatiniai didžiausi ir giliai dantyti, link viršūnės jie mažėja, viršūniniai beveik lygiakraščiai. Graižai vidutinio didumo (apie 1,5 cm ilgio), retoje skėtiškoje kekėje. Skraistė varpo pavidalo. Skraistlapių kelios eilės, jie čerpiškai susiklostę, pūkuoti, vidiniai statūs, išoriniai atsilošę. Žiedynsostis plokščias, duobėtas. Visi žiedai liežuviški, viršūnė penkiadantė, auksinės geltonos spalvos. Vaisiai pleištiški, galai siauresni, su išilginėmis skiauterėlėmis, rudi. Skristukas gelsvas, jo šereliai ilgesni už vaisių.
Žydi liepos—rugpjūčio mėn. Apyretis. Vakarų ir Vidurio Lietuvoje auga pievose ir miškuose, o Rytų Lietuvoje — pakelėse, pagrioviuose.

Rudeninė snaudalė (Leontodon autumnalis L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:39:45 +0000

Daugiametis, 15—20 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas. Stiebas kylantis arba status, dažniausiai šakotas, plikas, belapis arba su mažais lapeliais. Lapai prie stiebo pamato skroteliniai, siaurai lancetiški, plunksniškai skiautėti arba dantyti, retai beveik lygiakraščiai, susiaurėję į sparnuotus lapkočius. Graižai vidutinio didumo, iki 20 mm skersmens, ant ilgų žiedynkočių. Graižkočiai į viršų storėjantys, su keletu žvynlapių. Skraistė voratinkliškai plaukuota. Visi žiedai graižė liežuviški, geltoni, jų viršūnė penkiadantė, apatinė dalis rausvai dryžuota. Vaisiai maži (3—5 mm ilgio), rudi, su skersinėmis raukšlėmis; skristukas iš 2 eilių plunksniškų šerelių, prie lukštavaisių gana stipriai prisitvirtinęs, ir sėklos gali gana toli nuskristi.
Žydi liepos—spalio mėn. Lietuvoje labai dažna. Auga pievose, ganyklose, dirvonuose, pūdymuose, pamiškėse, miško aikštelėse, krūmuose, pakelėse, pasitaiko pasėliuose. Ganyklose rudeninė snaudalė laikoma nebloga pašarine žole, pievose ir pasėliuose yra piktžolė.

Snaudalinė džiugūnė (Hypochoeris radicata L.)

Augal Enciklopedija — Wed, 20 May 2009 15:35:29 +0000

Daugiametis žolinis augalas su pieniškomis sultimis. Šaknys tvirtos, viena trumpa liemeninė ir daug storų šalutinių. Stiebas vienas arba keli, status, 20—60 cm aukščio, šakotas. Lapai tiktai pamatiniai (kartais stiebo viršutinėje dalyje yra žvynlapiai), bekočiai, ilgi, bukaviršūniai, plunksniški arba dantyti, šiurkščiaplaukiai, apatinė pusė melsvoka. Graižai 2—3 cm ilgio, pavieniai ant ilgų žiedynkočių. Skraistė iš čerpiškai išsidėsčiusių lancetiškų skraistlapių. Visi žiedai liežuviški, auksinės geltonos spalvos, viršūnė penkiadantė, kraštinių žiedų apatinė pusė melsvai pilka arba rausva. Vaisiai raudonai rudi, yliški, ilgu snapeliu. Jo viršūnėje skristukas iš dviejų eilių baltų arba gelsvų plunksniškų plaukelių.
Žydi liepos—rugsėjo mėn. Vakarinėje ir rytinėje Lietuvos dalyje apyretis, beveik nepasitaiko Vidurio žemumoje. Auga miško pievelėse, pakelėse, ganyklose, dirvonuose. Viena pirmųjų pradeda augti nusausintuose durpynuose. Kartais laukuose auga kaip piktžolė. Liaudies medicinoje vartojami žiedai ir lapai.