Prieskonių auginimas. Prieskoninius augalus ir žoleles galite auginti bet kokiuose induose, indeliuose, krepšiuose, vazonuose ar vazonėliuose ant palangių ar balkone. Ir tai daryti itin paprasta! Beje, augalų sėklas galite auginti ne vien taip, kaip nurodyta ant sėklų pakuotės, – žemėje, bet ir sudaiginti. Tam prireiks auginimo indo ir minkšto popieriaus ar medžiaginio audinio. Pasirinktą audinį įklokite į indą, apliekite vandeniu ir gausiai apibarstykite sėklomis. Indą uždenkite, tačiau nepamirškite sėklas kasdien padrėkinti. Priklausomai nuo rūšies, prieskoninės žolelės ir augalai sudygsta per 2-7 dienas. Augimo procese žiedus geriausia nuskabyti. Nepabijokite ir viename inde, geriausia pailgame ar plačiame, sodinti kelių rūšių žoleles – išskirtinis vaizdas. Taip pat ant palangės galite derinti visiškai skirtingus vazonus, indelius, nebūtinai molinius, bet ir stiklinius, permatomus, spalvotus ar net padarytus iš senų skardinių. Fantazuokite! Eksperimentuokite! Kurkite žaismingą ir spalvingą meną.

Žolelių derinimas su maistu. Jei trokštate savo gaminamus patiekalus paversti kažkuo ypatingu, mažyte švente, – tinkamai kiekvienam atskiram maisto produktui parinkite prieskonį, nes tik taip atsiskleis geriausios maisto savybės. Kitu atveju, neapdairiai pasirinkę prieskonius, skonį galite net pagadinti. Jei planuojate auginti mėtas, tai jomis galite gardinti įvairiausius desertus bei dėti į arbatą. Melisų lapai skirti paskaninti varškę, įvairiausių daržovių, ypatingai lapinių augalų, salotas, veršieną ar sūrį. Levandos turėtų sužavėti medžiotojus, mat šis prieskonis labiausiai tinka žvėrienos patiekalams, marinatams bei padažams. Retesnis prieskoninis augalas dašis taip pat tinka žvėrienai, kitai mėsai, kiaušinienei, bet ypatingai tinkamas įvairiausiems iš ankštinių augalų pagamintiems patiekalams. Beje, patiekalams paskaninti galima derinti vienus su kitais tinkančius prieskonius, nebūtina vienam patiekalui apsiriboti viena rūšimi prieskonių. Sumaišę tinkamus prieskonius, gausite tikrai ne prastesnius, o gal net dar geresnius, nei parduodami parduotuvėse. Maišyti tarpusavyje labiausiai tinka šios žolelės ir augalai: lauro lapai, mėtos, peletrūnas, gelsvės, bazilikas, krapai, mairūnas, čiobreliai, dašis, petražolės ir rozmarinas. Svarbiausia taisyklė – nepadauginkite prieskonių, nes jie patiekale neturi dominuoti, o veikti kaip pagalbininkai – pabrėžti skonį, tad kartais geriau prieskonių dėti mažiau, po truputį. Tačiau kai kuriems produktams ši taisyklė netinka, mat jie turi daug krakmolo ir daug labiau sugeria prieskonius, tad jų ir reikia dėti daugiau. Tai būtų makaronai, ryžiai ir bulvės. Beje, ar žinojote, jog geriausia prieskonius būtų sumalti arba itin smulkiai supjaustyti, nes tuomet geriausiai atsiskleidžia aromatas, išsilaisvina skoniai. Atsiminkite, jog vos įdėję prieskonių į valgį, nepultumėte jo ragauti, palaukite, kol patiekalas prisigers prieskonių. Skanaus!

]]> http://www.sodininkyste.lt/prieskoniniai-augalai-ant-palanges/feed/ 3 http://www.sodininkyste.lt/krapai/ http://www.sodininkyste.lt/krapai/#comments Tue, 01 Sep 2009 06:14:20 +0000 Sodininkyste.lt http://www.sodininkyste.lt/?p=4195 Krapas – vienmetis, nereiklus, trumpos vegetacijos augalas. Sėti galima labai anksti pavasarį, nes dygsta esant 2-3 laipsniams šilumos. Dygsta ilgai – apie 10 dienų, kartais iki dviejų savaičių. Kad sudygtų greičiau, prieš sėją sėklos 2-3 dienas pamirkomos, vandenį keičiant kas 6-8 valandas, t .y. apie tris kartus per parą.
Vešliausi išauga dirvoje, kurioje priešsėlis buvo tręštas mėšlu. Krapai mėgsta drėgną ir purenamą dirvą. Salotoms, mišrainėms, sriuboms žaliava pjaunama po 20-30 dienų, kai sudygsta. Tačiau rauginimui geriausi bus tada, kai pradeda bręsti sėklos. Kad visą laiką turėtume šviežių, krapus reikia sėti kas dvi savaites.

Krapas yra puiki polivitamininė daržovė, nes šviežiuose labai daug askorbo rūgšties (vitamino C) – net iki 50-240 mg, 1-12 mg karotino, B grupės vitaminų, flavonoidų, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, fosforo, magnio, geležies ir kt. Krapai yra puikus maisto papildas sergant mažakraujyste, nusilpusiems žmonėms.

Vaistams vartojami sausi krapų vaisiai, kuriuose yra iki 4 procentų eterinio aliejaus, susidariusio net iš keleto terpenų ir riebiojo aliejaus. Sėklų ir džiovintų lapų nuovirai plečia kraujagysles, mažina arterinį kraujospūdį, skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, mažina vidurių pūtimą, slopina kosulį, padeda kovoti su bakterijomis. Krapai padeda esant nemigai, neurasteniniams galvos skausmams. Vartojami užkietėjus viduriams, hemorojaus profilaktikai.

Angelica archangelica

Botaninis aprašymas:
Dvimetis arba daugiametis 100-250cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, aromatingas, su daugeliu pridėtinių šaknų; nulaužus išsiskiria baltos pieniškos sultys. Stiebas storas, status, apvalus, tuščiaviduris, dryžuotas, viršuje šakotas, apačioje plikas. Lapai 2-3 kartus plunksniški, stambūs(iki 80cm ilgio), pliki, melsvai žalia apatine puse. Lapų makštys stambios, rausvos. Žiedeliai žalsvai arba gelsvai balkšvi, susitelkę dideliuose(20-30 spindulių) skėčiuose. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, vaisiai subręsta rugsėjo mėnesiais. Vaisius- suplotas, žalsvai gelsvas skeltavaisis. Dauginasi sėklomis, jų vienas skėtis užaugina iki 4000. Visas augalas stipriai kvepia. Maistinis, prieskoninis, dekoratyvinis, vaistinis augalas.

Paplitimas:
Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europa, Rusijos europinė dalis, Vakarų Sibiras.
Lietuvoje auga drėgnose pievose ir krūmynuose, šaltiniuotose upių pakrantėse, raistuose. Apyretis augalas. Niokoti jo sąžalynus draudžiama. Saugomas Gamtos apsaugos įstatymo.

Auginimas:
Šventagaršvę galima auginti. Jai parenkama priesmėlio ar priemolio humusinga dirva saulėtoje vietoje. Sėjamos rudenį(rugsėjospalio mėnesiais) šviežiai surinktos sėklos į 2-4cm gylio vageles, tarpueiliai- 60-70cm. Sėklos prispaudžiamos prie žemės. Pavasarį(birželio mėnesį) daigai retinami 40-50cm atstumu. Jei rudenį sėjama į lysves, pavasarį daigai su 2 tikraisiais
lapeliais persodinami į nuolatinę augimo vietą. Pirmaisiais metais augalai suformuoja 40-60cm skersmens skrotelę, antraisiais dauguma augalų žydi. Žiemoja gerai. Norint gauti stambesnes šaknis, žiedstiebius reikia genėti. Kasmet ravimos piktžolės, purenami tarpueiliai.
* * *
Vaistinė žaliava- šventagaršvių šakniastiebiai su šaknimis. Šaknys kasamos pirmųjų auginimo metų rudenį(rugpjūčio antroje pusėje- rugsėjo mėnesį) arba kitų metų ankstyvą pavasarį(kovo pabaigoje) prieš augalams atželiant. Pavasarį ruošta žaliava būna geresnės kokybės. Šaknys iškasamos, nupurtomos žemės, pašalinama antžeminė dalis arba jos liekanos, apmirusios ir pažeistos šaknų dalys. Šaknys plaunamos šaltame vandenyje, stambūs šakniastiebiai perpjaunami išilgai. Džiovinti paskleidžiama lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Apšildomoje džiovykloje džiovinama 35-45°C temperatūroje, išdėsčius šaknis 5-7cm storio sluoksniu. Išdžiuvę šakniastiebiai yra rausvai rudi, kvapūs, aitroko skonio, lenkiami lengvai lūžta. Žaliava laikoma sandariuose induose sausoje, vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 2-3 metus. Šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,35-1,9% eterinio aliejaus, iki 30% gleivių, iki 2,0% raugų, krakmolo, dervų, iltosterinų, organinių rūgščių(obuolių, galo, angeliko, valerijonų ir kitų), iki 3,0% asparagino, mineralinių medžiagų, sacharidų; kumarinų: umbeliferono, ostolio; flavanono archangelenono, riebalų rūgščių. Lapuose nemažai furokumarinų, makrociklinio laktono- pentadekanolido, kurie lemia malonų augalų kvapą. Polifenolių šventagaršvės augaluose nedaug(flavonolių- iki 80,0mg%, fenolkarboninių rūgščių- iki 0,25%, raugų- iki 6,0%), tačiau jų kokybinė sudėtis įvairuoja(flavonoliai, flavonai, flavanonai ir kiti).

Vartojimas medicinoje
Vaistinės šventagaršvės jau nuo seno žinomos kaip vaistiniai augalai. Vaistinės šventagaršvės veikliosios medžiagos slopina depresiją, tonizuoja, ramina, normaliziioja centrinę ir vegetacinę nervų sistemos veiklą, turi antiseptinių savybių, stiprina imunitetą, stimuliuoja skrandžio ir žarnyno trakto sekreciją. Slopina rūgimo procesus, veikia kaip spazmolitikai.

Liaudies medicinoje
Šaknys vartojamos kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti, šlapimo išsiskyrimą, mėnesines skatinanti, raminamoji priemonė. Arbatą gerdavo sutrikus virškinimui, viduriuojant. Išoriškai vartodavo trynimams sergant radikulitu, podagra, miozitu.
- Viduramžiais buvo laikomas veiksminga priemone nuo maro.

Nuo nemigos
❖ Paruošti nuovirą. Šaukštelį susmulkintų šaknų užpilti 1,25 stiklinės šalto virinto vandens ir šildyti verdančio vandens vonelėje(kitame, didesniame inde su verdančiu vandeniu) 25-30min, atvėsinti, nukošti ir vartoti po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną 0,5val prieš valgį.

Nuo blogo burnos kvapo
❖ Pusę šaukšto džiovintų vaistinės šventagaršvės šaknų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Skalauti burną 2-3 kartus per dieną. Procedūrą tęsti 5-7 dienas. Vėliau vėl pakartoti.

Maistui
Kaip prieskonis vartojamos visos augalo dalys, tačiau dažniausia šakniastiebiai ir šaknys. Jauni šventagaršvių lapai ir stiebai tinka salotoms, sriuboms, padažams bei konditerijos gaminiams aromatizuoti. Vaistinių šventagaršvių šaknys vartojamos degtinės bei likerių ir žuvies konservų
pramonėje.
- Šventagaršvės šaknys vartojamos benediktino, šartrezo, vermuto, ypač mėgstamų Prancūzijoje, gamyboje.
- Iš šviežių šaknų daroma uogienė ir cukatos, iš džiovintų šaknų- miltai, kurie vartojami kepant duoną ir bandeles.
- Daugelyje Europos valstybių patiekalai, paruošti iš antžeminės šventagaršvės dalies, priskiriami geriausiems daržovinių patiekalams.

Šventagaršvės ir kiaulpienių salotos
Produktai: 100g šventagaršvės lapų, 100g kiaulpienės lapų, krapų ir petražolių lapų, 2 šaukštai grietinės, druskos.
❖ Šventagaršvės lapus aplieti verdančiu vandeniu, supjaustyti, sumaišyti su susmulkintais kiaulpienių lapais, prieš tai pamirkytais pašildytame vandenyje petražolių ir kmynų lapais, įberti druskos ir pagardinti grietine.

Šventagaršvės tyrė
❖ Jaunus vaistinės šventagaršvės lapų stiebus apvytinti, aplieti verdančiu vandeniu, užpilti sirupu ir virti ant silpnos ugnies, kol sutirštės. Ataušinus vartoti kaip marmeladą su pyragais ir blynais.

Kitos panaudojimo sritys
- Šventagaršvių eterinis aliejus naudojamas parfumerijos pramonėje.
- Šventagaršvės- medingi augalai. Žydinčias gausiai lanko bitės.
- Be to, jos naudojamos dekoratyviniuose želdynuose, o žemyn pakabinti ir išdžiovinti žiedynai- sausoms puokštėms. Prieš pradedant vartoti šventagaršvių preparatus rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

Salvia officinalis

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 25-60cm aukščio stipriai kvepiantis puskrūmis. Stiebas status, šakotas, plaukuotas, prie pamato išauga daug trumpų, lapuotų ūglių. Lapai trumpakočiai, pailgai kiaušiniški arba plačiai lancetiški, apskritu arba trumpai pleištišku pagrindu, nusmailėjusia viršūne, smulkiai dantyti; jauni lapai pilki, plaukuoti. Žiedai violetiniai arba violetiškai žydri, po 4-12 susitelkę į menturius. Menturiuose po 10 žiedų. Apatiniai menturiai paskiri, viršutiniai- susitelkę į varpas. Prieskoninis, aromatinis, medingas, dekoratyvinis ir vaistinis augalas. Žydi birželio-liepos mėnesiais, sėklos subręsta rugpjūčio mėnesiais. Vaisius- kiaušiniškas, rutuliškas, rudas, su tamsiais dryžiais riešutėlis.

Paplitimas:
Kilęs nuo Viduržemio jūros pakrančių. Savaime auga tik šilto ir sauso klimato kraštuose; Vidurio Europoje, Balkanuose, Kryme, Mažojoje Azijoje. Savaime respublikoje neauga. Auginamas darželiuose, botanikos soduose Kaune ir Vilniuje.

Auginimas:
Gerai auga saulėtoje vietoje ir humusingoje dirvoje. Dauginamas sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį į šiltadaržius arba dėžutes. Sudygsta per 10-12 dienų. Šie augalai jautrūs drėgmės pertekliui, tačiau ilgesnės sausros taip pat. nepakenčia, įveisiant vaistinius šalavijus reikia atminti, kad vienoje vietoje juos galima auginti 5-7 metus. Galima sėti ir pavasarį į nuolatinę
šalavijams skirtą vietą ir jaunus daigelius retinti kas 20-30cm. Tarpueiliai(40-70cm) pasirenkami pagal galimybes. Dirva turi būti patręšta mėšlu ir
mineralinėmis trąšomis. Susiformavus antrajai porai tikrųjų lapelių, augalai retinami ir tręšiami azoto trąšomis. Sėklos būna daigios 3-4 metus. Pirmaisiais metais ypač rūpestingai naikinamos piktžolės, purenami tarpueiliai. Šalavijų sėklos ilgokai dygsta(20-25 dienas), todėl sėjant įmaišoma greitai dygstančių augalų(garstyčių, rapsų), kad greičiau išryškėtų eilutės. Žydėti augalai pradeda antraisiais auginimo metais. Auginant šalavijus nedideliuose plotuose, per šaltas žiemas reikėtų juos pridengti eglišakėmis, šiaudais, kad mažiau nukentėtų nuo šalčių.
- Augalo pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio salvare- gydyti, gelbėti.
* * *
Vaistinė žaliava- šalavijų lapai. Per vegetaciją vaistinius šalavijus galima pjauti 3 kartus: pirmąžydėjimo pradžioje(birželio mėnesį), antrą- žydėjimo pabaigoje(liepos mėnesį), trečią- pjaunami atžėlę augalai(rugsėjo pabaigoje- spalio pradžioje). Jei šalavijų plotelis nedidelis, pirmą kartą pjaunama liepos
mėnesį. Pirmaisiais auginimo metais 10-15cm aukštyje pjaunama žolė, kitais metais 25-30cm aukštyjestiebų viršūnės. Jos paskleidžiamos nestoru sluoksniu pavėsyje arba džiovinama džiovykloje 35-38°C temperatūroje. Po to lapai nukuliami. Jie pakuojami nedideliais kiekiais(po 5-7kg) į medvilnės ar kitokio audinio maišus ir laikomi lentynose sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Vaistinio šalavijo lapuose susikaupia iki 2,5% eterinio aliejaus, kurio pagrindinė sudedamoji dalis- cineolis(iki 15%). Be to, lapuose nustatyta raugų- 8,1-12,5%, triterpeninių rūgščių(ursolio, oleanolio), flavonoidų(flavonolių- 0,17-0,31%), fenolkarboninių rūgščių(0,23-0,25%), vitamino C- 0,20-0,27%, karotinoidų- iki 36,5mg%, vitamino B1, nikotino rūgšties, karčiųjų, mineralinių medžiagų, fitoncidų.

Vartojimas medicinoje
Vaistinių šalavijų preparatai vartojami kaip baktericidinė, uždegimą slopinanti, sutraukianti priemonė kvėpavimo takų ligoms gydyti, gerklei skalauti užkimus, pavilgams, aplikacijoms ant burnos gleivinės, sunkiai gyjančių žaizdų; gydant reumatą, gausų prakaitavimą, nervų ligas(veikia raminamai, ypač vonios), menopauzės metu ir vėliau. Vaistinių šalavijų lapai naudojami kaip priedas viduriavimą stabdančių, kosulį lengvinančių, nuskausminamųjų(stomatologijoje), dezinfekuojamųjų vaistažolių mišinių sudėtyje. Naudojami
homeopatijoje.

Kvėpavimo takų ligoms gydyti
❖ Šaukštą džiovintų ir susmulkintų šalavijų lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, po 15-20min nukošti ir kasdien išgerti per 2-3 kartus. Vakaro dozę išgerti 2val prieš miegą. Skalavimams, pavilgams ruošti 2 kartus silpnesnį užpilą.

Šalavijų kompresas
❖ Šaukštą džiovintų šalavijų, užplikyti 1/4 l vandens, leisti 10min pritraukti, nukošti. Vatos gniužulėlį ar audinio gabalėlį sudrėkinti šiame nuovire ir uždėti ant užmerktų akių- slopina uždegimus, bet nedžiovina gleivinės.

Šalavijų inhaliacijos
❖ Į dubenį įberti 2 šaukštus šalavijų ir užplikyti 1l verdančio vandens. Galvą, viršutinę kūno dalį ir dubenį su užplikytais šalavijais uždengti dideliu rankšluosčiu ir kvėpuoti garais pakaitomis pro nosį ir pro burną. Procedūros trukmė- 10-15min. Ją galima atlikti daug kartų per dieną- šalavijai, priešingai nei ramunėlės, nedžiovina gleivinės.

Malšina uždegimą
❖ Geriausiai tiks 2,5% šalavijų aliejus(iš vaistinės). Į šiltą vandenį įlašinti kelis lašus aliejaus ir paskalauti burną. Skalavimo trukmė- ne trumpiau kaip 2min. Šalavijo eteriniai aliejai ir karčiosios medžiagos malšina uždegimą.

Sergant angina
❖ 2 šaukštus išdžiovintų ir susmulkintų vaistinio šalavijo lapų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, palaikyti 30min, nukošti. Skalauti gerklę kas 3val.

Šalavijų lapų garų vonelės
❖ Į 1/2 l vandens suberti 2 didelius šaukštus šalavijų lapų, 5min pavirti ir kiekvieną vakarą, prieš einant miegoti, 5-10min virš jų palaikyti veidą. Gerai valo veido odą nuo užsikimšusių porų. Po 3 savaičių veidas taps švarus.

Vonia iš šalavijų lapų
❖ Voniai imti 100-150g žaliavos, užplikyti 2-3l verdančio vandens. Po 30min pašildyti ant silpnos ugnies 2-3min, nukelti, po 10min perkošti, dar kartą lapus užpilti verdančiu vandeniu, vėl košti ir tirpalą supilti į vonią.
Vonia yra ir gydomoji, ir gaivinamoji. Jai skirti 15-20min.

Maistui
Vaistiniai šalavijai yra stipraus aromato ir aštraus skonio- tinka ankštinių daržovių patiekalams paskaninti. Žali ar džiovinti jų lapai dedami į svogūnų salotas. Lapai vartojami aštrių marinatų, konservų, sūrio ir vyno gamyboje.
- Džiovinti šalavijo lapai kaip puikus prieskonis ypač mėgstami Pietų Europoje ir JAV.
- Kinijoje populiari šalavijo lapų arbata.

Kitos panaudojimo sritys
- Šalavijai- medingi augalai.
- Dekoratyvūs- sodinami klombose, lysvėse grupėmis, balkonuose ir auginami vazonuose.
Nevartoti besilaukiančioms ir sergantiesiems epilepsija. Prieš pradedant vartoti šalavijų preparatus rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

Allium cepa

Botaninis aprašymas:
Dvimetis 100cm aukščio žolinis augalas. Svogūnas apvalus arba iš galų suplotas, padengtas geltonu, geltonai rusvu arba rausvu lukštu. Šaknys plonos, kuokštinės. Žiedynstiebis status, apatinėje dalyje išsipūtęs, tuščiaviduris. Jo tapai(laiškai) vamzdiški, nusmailėjusia viršūne, tuščiaviduriai, sultingi, stori, iki 10mm skersmens. Žiedai ant ilgų(iki 3cm) žiedkočių, susitelkę į rutulišką, daugiažiedį, kartais su svogūnėliais, žiedyną. Žiedai smulkūs, žalsvai balti. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, vaisius
brandina rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Vaisiusbeveik rutuliška, trilizdė dėžutė. Sėklos kiaušiniškos, tribriaunės, juodos. Prieskoninis, maistinis ir vaistinis augalas.

Paplitimas:
Spėjama, kad valgomasis svogūnas kilęs iš Vakarų Azijos. Kaip kultūrinis augalas auginamas visoje Europoje, Rusijoje, Viduriniuosiuose Rytuose. Respublikoje plačiai auginamas soduose ir daržuose.

Auginimas:
Svogūnai auginami nuo seniausių laikų. Jie mėgsta humusingą, purią, nepiktžolėtą dirvą, saulėtą vietą. Tinka lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai, patręšti organinėmis trąšomis. Lietuvoje svogūnai dažniausiai auginami iš sėjinukų, kurie prieš sodinimą 16-20val palaikomi 45°C temperatūroje arba 5min 50°C temperatūros vandenyje. Sodinami balandžio pabaigoje(nuo 25d)-gegužės pradžioje(iki 8d), ievoms sužaliavus.
Į išilginį metrą sodinama 20 sėjinukų(kas 5cm) 45cm tarpueiliais. Ravimos piktžolės, purenama dirva. Kartais suformuoja žiedinius pumpurus, kuriuos būtina išskinti(nenorint išsiauginti sėklų). Auginant svogūnus iš sėklų, augalų vegetacija trunka ilgiau, dirva ruošiama ir sėklos sėjamos balandžio pirmoje pusėje.
* * *
Vaistinė žaliava- valgomųjų svogūnų ropelės. Ruošiama rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pirmąjį dešimtadienį. Svogūnai raunami, kai pagelsta jų ropelių lukštai. Raunama sausą, giedrą dieną; nupjaunama antžeminė dalis, paliekant iki 5cm ilgio kaklelius. Džiovinama paskleidus plonu sluoksniu gerai vėdinamoje pastogėje, nuolat vartant, arba 3-4 dienas patalpoje su aktyviąja ventiliacija. Svogūnus tinka 4-6val padžiovinti džiovykloje 25-30°C temperatūroje. Laikoma gerai vėdinamose medinėse dėžėse vėsioje patalpoje, kas 2 savaites vizualiai tikrinant svogūnų kokybę. Vartojama 8-9 mėnesius. Svogūnuose yra eterinio aliejaus(0,01-0,05%), kurio svarbiausia sudedamoji dalisdipropildisulfidai, suteikiantys aštrų kvapą ir skonį, dirginantys gleivinę; flavonolių(kvercetino glikozidų), fermentų, vitaminų: C(15,0-30,0mg%), B1, B2, PP, karotinoidų, sacharidų(gliukozės, maltozės, fruktozės, sacharozės), inulino, aminorūgščių, pektinų, fitohormonų, turinčių dygimą skatinantį veikimą, mikroelementų, fitoncidų, citrinų, obuolių rūgščių ir kitko. Veikliųjų medžiagų kaupimasis ir jų kiekiai priklauso nuo svogūnų veislės, klimato sąlygų, dirvos savybių ir agrotechnikos.

Vartojimas medicinoje
Svogūnai nuo senų laikų buvo laikomi stipriu vaistu nuo daugelio ligų. Avicena rašė, kad svogūnų sultys gerina apetitą, padeda nuo anginos. Svogūnų preparatai pasižymi antimikrobiniu, šlapimo, tulžies išsiskyrimą skatinančiu, žaizdas gydančiu veikimu. Svogūnai ir jų sultys vartojami hipertoninei ligai, avitaminozėms gydyti, skrandžio ir žarnyno judamąjai ir sekrecinei veiklai skatinti, apetitui gerinti; jie stimuliuoja širdies darbą, gydoma cukraligė, aterosklerozė, mažinamas cholesterolio kiekis kraujyje. Fitoncidinių medžiagų gausa ir jų baktericidinis veikimas panaudojamas gydant viršutinių kvėpavimo takų infekcijas, anginą, gripą. Svogūnai veiksmingi gydant askaridozę.

Liaudies medicinoje
Naudojamos svogūnų sultys. Jos skatina atsikosėjimą ir skystina gleives, švelnina smarkų kosulį bei užkimimą. Šviežiomis sultimis gydomos pūlingos, sunkiai gyjančios žaizdos ir opos, taip pat odos išbėrimai, spuogai, burnos ertmės pažeidimai; sultys teigiamai veikia nusilpus organizmui bei lytinei potencijai. Išoriškai svogūnų košelė naudojama plaukams stiprinti, nuo odos suragėjimo bei pigmentacijos. Kaip išorinis vaistas svogūnas tinka vabzdžių įgėlimams, karpoms, šunvotėms gydyti. Svogūnų košele gydomi nudegimai, furunkulai, pūlinės ir ilgai negyjančios opos bei žaizdos.

Gydo bronchitą ir kosulį(ypač stiprų)
❖ Svogūną supjaustyti mažais gabalėliais ir sumaišyti su 3 šaukštais medaus bei stikline vandens, trumpai pakaitinti ir palikti kelias valandas pastovėti. Svogūną nuspausti, nusunkti ir gerti po šaukštą šio sirupo 3 kartus per dieną. Sirupas tinka ir vaikams.

Peršalus, kai skauda krūtinę
❖ Imti didelę svogūno galvą, nulupti, sutarkuoti, nusunkti per marlę, gautas sultis sumaišyti su šaukštu medaus ir gerti neskubant, mažais gurkšneliais.

Nuo gripo
❖ Ypač ligos pradžioje- šviežiomis sultimis tepti nosies gleivinę arba 2-3min įkvėpti jų garų 3-4 kartus per dieną. Galima sultimis drėkinti marlės ar drobės gabaliukus ir 10-15min įdėti juos į šnerves 3 kartus per dieną.

Lengvina atsikosėjimą
❖ Supjaustyti 10 nedidelių svogūnų ir vieną česnaką, užpilti pienu ir pavirti. Kai svogūnai ir česnakas suminkštės, nukošti ir gerti kas valandą po šaukštą prieš valgį.

Gydomi abscesai
❖ Keptų svogūnų šiltą košelę dėti ant furunkulo ir subintuoti. Tvarstį keisti 2 kartus per dieną.

Svogūnų sultys
❖ Jomis nakčiai įtrinti galvos odą. Plaukų stiprinimo procedūrą atlikti kas antrą dieną 3-4 savaites.

Skatina plaukų augimą
❖ Perpjauti svogūną pusiau ir 10-15min masažuoti perpjautąja puse galvos odą. Paskui išplauti plaukus švelniu šampūnu, kurio reakcija neutrali. Svogūnai negali atgaivinti sunykusių plaukų šaknų, tačiau padeda jiems vešliau augti.

Maistui
Svogūnai- nepakeičiamas prieskonis, gerinantis patiekalų skonį ir maisto pasisavinimą. Jų dedama į sriubas, sultinius; vartojami gaminant salotas, antruosius patiekalus, padažus bei garnyrus.
- Daug svogūnų reikia vartoti pavasarį, kai organizmui trūksta vitaminų.

Žalių svogūnų salotos
Produktai: 200g svogūnų laiškų, 4 kiaušiniai, 4 šaukštai majonezo, pomidoras ar virta morka, pagal skonį druskos, cukraus.
❖ Kietai išvirtus kiaušinius stambiai sukapoti ir sumaišyti su supjaustytais svogūnų laiškais. Užpilti pusę kiekio majonezo, įberti pagal skonį cukraus, druskos. Viską sumaišyti ir sudėti į salotinę. Paviršių apipilti likusiu majonezu, papuošti pomidoro skiltelėmis arba supjaustytų morkų gabaliukais.

Svogūnų sriuba
Produktai: 3 svogūnai, 0,2 litro vištienos sultinio, šaukštelis miltų, šaukštas sviesto, krapų ir petražolių lapų, druskos, pipirų, lauro lapelių.
❖ Svogūnus supjaustyti plonais žiedeliais, paskrudinti svieste iki aukso geltonumo spalvos, įdėti miltų ir kepti, kol paraus. Maišant įpilti vištienos sultinio, įdėti lauro lapelių, pipirų, druskos ir virti 25-30min ant silpnos ugnies. Patiekti į stalą su krapais bei petražolėmis ir spurgutėmis.

Svogūnai kepti tešloje
Produktai: 4 dideli svogūnai, 100g miltų, 100g grietinės, kiaušinis, 1/3 šaukštelio sodos, pagal skonį druskos, aliejaus kepti.
❖ Svogūnus supjaustyti storesniais griežinėliais, kad nesuirtų. Truputį pasūdyti. Kiaušinį ir grietinę išplakti. Sodą sumaišyti su miltais ir, subėrus į kiaušinio plakinį, užmaišyti grietinės konsistencijos tešlą. Nesuardytus svogūnų griežinėlius pamerkti į tešlą, dėti į keptuvėje įkaitintą aliejų ir kepti, kol abi pusės pagels. Išėmus iš riebalų, sudėti į stiklinį karščiui atsparų indą ir dar palaikyti karštoje orkaitėje. Patiekiant keptus svogūnus užpilti grybų padažu. Sergant skrandžio, žarnyno, kepenų ir inkstų ligomis svogūną vartoti reikia saikingai.

Apium graveolens

Botaninis aprašymas:
Dvimetis, kultūroje vienametis 30-100cm aukščio stipriai kvepiantis žolinis augalas. Šaknis šakota, mėsinga, ropės formos. Stiebas status, storas, dažniausiai tuščiaviduris, labai šakotas. Lapai tamsiai žali, blizgantys, apatiniai triskart plunksniškai suskaldyti, viršutiniai trilapiai. Skėčiai nedideli, iki 20cm skersmens, su 6-12 trumpų stipinų. Žiedeliai žalsvai gelsvi arba balzgani. Žydi liepos-spalio mėnesiais, vaisiai pradeda bręsti rugpjūčio pabaigoje. Vaisiairutuliški, briaunoti, pilkšvai rudi skeltavaisiai. Daržovinis, prieskoninis ir vaistinis augalas.

Paplitimas:
Augalas kilęs iš Viduržemio jūros pakraščių. Daugiau kaip prieš 2000m jis buvo auginamas egiptiečių, graikų, romėnų ir tik XVIIIa plačiau pradėtas auginti Europoje. Savaime auga Vakarų, Pietų ir Vidurio Europoje, Rusijos europinėje dalyje, Viduržemio pajūrio šalyse, Kaukaze, Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje, Balkanuose, Šiaurės Afrikoje. Kultivuojamas ir sulaukėjęs Amerikoje, Australijoje. Savaime respublikoje neauga. Auginamas kaip daržovė ir prieskoninis augalas daržuose.

Auginimas:
Salierai gerai auga atviroje vietoje ir kalkingoje, gerai įdirbtoje ir mėšlu bei mineralinėmis trąšomis patręštoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Dauginama sėklomis, kurios renkamos rugsėjo pabaigoje- spalio pirmoje pusėje. Kovo pradžioje sėklos sėjamos į dėžutes, vėliau daigeliai auginami šiltadaržio lysvėse, o jiems paaugus persodinami j dirvą(gegužės pirmoje pusėje). Sėklos būna daigios 4-5 metus, šviežiai surinktų sėklų daigumas didžiausias(apie 80%).
- Lotyniškai apis – bitė, nes bitės noriai lanko gausius nektaro šio augalo žiedus. Arba graikiškai apion kilo iš lotyniško apex- viršūnė; šio augalo vainikais iškilmių proga vainikuodavo karžygius ir valdovus.

* * *
Vaistinė žaliava- salierų šaknys ir salierų vaisiai. Šaknys kasamos rugsėjo pabaigoje- spalio pradžioje; sėklos renkamos rugsėjo pirmoje pusėje. Šaknys kasamos pirmųjų auginimo metų rudenį, nupurtomos žemės, šakniavaisiai sudedami į medines dėžes ir užpilami smėliu. Laikomi vėsioje, tinkamo drėgnumo patalpoje 6-8 mėnesius. Ruošiant vaisius antraisiais auginimo metais rugsėjo pradžioje pjaunama antžeminė dalis, surišama nedideliais pluoštais ir pakabinama gerai vėdinamoje patalpoje. Ant grindų patiesiamas
popierius, kad ant jo kristų bręstančios sėklos. Taip sumažinami sėklų nuostoliai, kurie būna renkant vėliau subrendusias sėklas. Sėklos(vaisiai) laikomos popieriniuose maišeliuose sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 2-3 metus. Šaknyse rasta eterinio aliejaus, dideli kiekiai krakmolo, gleivių, mineralinių medžiagų: kalcio, natrio, kalio, magnio, fosforo ir kitų; yra cholino, asparagino, acto ir sviesto rūgščių; vitaminų: B1, B2, C, karotino. Sėklose- eterinio aliejaus(2,0-3,0%), kurio pagrindinės dalys- limonenas(60%) ir selinenas(10%). Salierų lapuose yra iki 170mg% vitamino C, mineralinių medžiagų(magnio, jodo, geležies, kalcio ir kitų).

Vartojimas medicinoje
Salierų preparatai stimuliuoja inkstų veiklą, gerina apetitą, miegą, lytinių liaukų kraujo apykaitą, malšina skausmą, slopina alergines reakcijas. Jais gydomos neurozės ir dėl antsvorio pasireiškiantys medžiagų apykaitos sutrikimai. Šakniavaisių sultys ir užpilas skiriami sergant šlapimo pūslės akmenlige, uždegimu. Teigiamai veikia gydant gastritus, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, lėtinius kolitus, ypač užkietėjus viduriams. Sultimis gydoma dilgėlinė, alergiški dermatitai, diatezės, cukraligė. Išoriškai sultimis arba šakniavaisių košele gydomos pūlingos žaizdos, opos, odos pažeidimai.

Liaudies medicinoje
Dažniau vartojamos sėklos kaip diuretinė priemonė sergant šlapimo pūslės ir inkstų ligomis, artritais, reumatu, neurozėmis; jos turi baktericidinių savybių. Salierų sultys taip pat gerina apetitą, skatina medžiagų apykaitą, stiprina nervų sistemą.

Apetitui gerinti
❖ 2 šaukštus susmulkintų šaknų užpilti stikline(200ml) šalto vandens, po 2val nukošti. Gerti po 1/3 stiklinės 3 kartus per dieną. Apetitui gerinti užpilą vartoti 30min prieš valgį.

Sergant šlapimo pūslės ligomis
❖ Šaukštelį susmulkintų vaisių užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po 10-15min nukošti ir gerti po 1/3 stiklinės 3-4 kartus per dieną.

Salierų sultys
❖ Šviežių šakniavaisių sulčių gerti 2-3 kartus per dieną po šaukštą prieš valgį- gerina virškinimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, gydo reumatą, inkstų bei nervų ligas.
❖ Vieną savaitę 4 kartus per dieną gerti po šaukštą salierų sulčių 15min prieš valgį.

Maistui
Maistui vartojami salierų lapai, šaknys ir lapkočiai. Švieži, džiovinti ir sūdyti salierų lapai tinka žuvų, silkių, daržovių patiekalams, sriuboms ir padažams, marinatams, konservams paskaninti. Be to, iš salierų verdamos sriubos, gaminami karšti patiekalai ir salotos. Kai kur salierai vartojami juodai duonai, sūriams ir gėrimams aromatizuoti.

Salierų ir dilgėlių salotos
Produktai: 5 salierų šaknys, svogūnas, 30g dilgėlių, 1/2 stiklinės kefyro, druskos.
❖ Salierų šaknis nuplauti, sutarkuoti stambia tarka, įdėti sukapotų svogūnų, smulkiai supjaustytų dilgėlių lapų, kefyro, druskos, krapų lapų.

Kepti salierai
Produktai: 1,5kg salierų, 2 šaukštai pyrago džiūvėsėlių ar miltų, 100g sviesto, druskos.
❖ Salierus nuvalyti, nuplauti, supjaustyti griržinėliais ir virti 10min pasūdytame ir parūgštintame vandenyje. Išvirus nusausinti, pavolioti pyrago džiūvėsėliuose ar miltuose ir kepti karštuose riebaluose, kol gražiai iš abiejų pusių pagels. Valgyti užpylus tirpintu sviesiu su bulvėmis ir raugintais agurkais vakarienei.

Salierai su grybais
Produktai: 5 salierų šaknys, 2 svogūnai, šaukštas miltų, šaukštas aliejaus, 100g troškintų grybų, druskos, pipirų, lauro lapelių.
❖ Salierų šaknis nuplauti, nulupti, supjaustyti griežinėliais, išvirti pasūdytame vandenyje. Smulkiai supjaustytus svogūnus apkepinti nedideliame, aliejaus kiekyje, įdėti miltų, praskiesti vandeniu ir troškinti iki
reikiamo tirštumo. Sumaišyti su virtais salierais ir troškintais grybais, įdėti druskos, pipirų, lauro lapelį ir troškinti 20min. Valgyti karštus.

Origanum vulgare

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 30-80cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis šakotas, dažniausiai šliaužiantis. Stiebas status, keturbriaunis, šakotas, plaukuotas, dažniausiai rausvas. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, kotuoti, šiek tiek dantyti, su eterinio aliejaus liaukutėmis. Apatiniai lapai buki, viršutiniaismailūs. Žiedai susitelkę stiebo viršūnėje į skėtišką šluotelę. Žiedeliai tamsiai ar šviesiai purpuriniai, rečiau balti. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, vaisiai subręsta rugsėjo pabaigoje- spalio pradžioje. Vaisiusrusvas arba šviesiai pilkas riešutėlis. Šviesomėgis. Eterinis, medingas, prieskoninis ir vaistinis augalas.

Paplitimas:
Kilęs iš Pietų Europos ir paplitęs visoje Europoje, Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose, Vakarų Sibire, Vidurinėje Azijoje. Lietuvoje auga sausose pievose ir saulėtuose šlaituose, retuose miškuose, pamiškėse, krūmuose, kalvose, kalkinguose ir pakankamai derlinguose dirvožemiuose. Pasilaiko beveik visoje respublikoje, išskyrus Vidurio lygumos šiaurinius rajonus. Apyretis, saugomas Gamtos apsaugos įstatymo. Auginamas soduose, daržuose.

Auginimas:
Paprastasis raudonėlis nereiklus dirvai, tačiau geriau auga atviroje vietoje ir derlingoje žemėje. Dauginamas sėklomis, kurios renkamos rugsėjo-spalio mėnesiais. Į tinkamai paruoštą dirvą sėklos sėjamos spalio mėnesio pabaigoje. Sėklos labai smulkios, todėl sėjant maišomos su smėliu(1:8). Sėjamos eilėmis, 60-70cm tarpueiliais į 2-3cm gylio griovelius. Sėklos sudygsta kitų metų gegužės pradžioje ir iki birželio vidurio augalai lėtai auga, reikia nuolatinės priežiūros- ravėti, purenti tarpueilius. Vienoje vietoje raudonėlius galima auginti 6-10 metų.
- Manoma, kad augalo pavadinimas kilęs iš graikiškų žodžių oros- kalnas ir ganos- pažiba, papuošalas, nes augalas auga kalnų atšlaitėse ir maloniai džiugina.
* * *
Vaistams vartojama paprastųjų raudonėlių antžeminė dalis(žolė). Pirmųjų metų augalai pjaunami rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje, kitais auginimo metais pjaunama 2 kartus: pirmąjįbirželio antroje pusėje – liepos pradžioje, antrąjį- rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Pjaunamos ne viršūnes, o žolė- 15-20cm nuo dirvos paviršiaus. Pjaunama giedrą dieną atsargiai, stengiantis neišrauti augalų. Žaliava džiovinama paskleista nestoru sluoksniu ant audinio ar popieriaus pastogėje arba ant aukšto. Vartoma 1-2 kartus per dieną, išdžiūsta per 5-7 dienas. Džiovykloje džiovinant temperatūra neturi viršyti 40°C. Išdžiuvusi žaliava yra natūralios spalvos, labai kvapi ir kartoko, sutraukiančio skonio. Išdžiuvusi žaliava pakuojama į maišus ir laikoma lentynose sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 1 metus. Butonizacijos pabaigoje ir žydėjimo pradžioje raudonėlių žolėje yra flavonolių- 161-260mg% (vėliau mažėja), raugų- iki 6,0%, eterinio aliejaus- 0,40-0,62%. Eterinio aliejaus sudėtyje yra iki 40% karvakrolio ir timolio, iki 12,5% mono- ir seskviterpenų, iki 5,0% geranilacetato; askorbino
rūgšties(vitamino C) lapuose- iki 0,5%.

Vartojimas medicinoje
Paprastųjų raudonėlių preparatai naikina mikrobus, slopina uždegimus, pasižymi raminamuoju ir skausmą mažinančiu veikimu. Augalas įeina į šlapimo išsiskyrimą skatinančių preparatų sudėtį, vartojamas kaip atsikosėjimą lengvinanti, apetitą žadinanti, bakterijas naikinanti priemonė. Raudonėlis gerai veikia sutrikusią centrinės nervų sistemos funkciją, gydo nemigą, nervinę įtampą, žarnyno spazmus, vidurių užkietėjimą; gerina apetitą, reguliuoja virškinimą.

Liaudies medicinoje
Paprastieji raudonėliai- žinomi vaistiniai augalai. Arbatos geriamos sergant ūmiais ir lėtiniais bronchitais, plaučių uždegimu, gripu, angina, skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, nemiga, isterija ir kitokiais nervų sistemos sutrikimais. Išoriškai vartojama gydant reumatą, išbėrimus, furunkulus, tinka aromatinėms vonioms, sausiems ir drėgniems kompresams nuo sąnarių ligų. Gydo pūlingas žaizdas, diatezes, sužeidimus. Šiltu užpilu skalaujama burnos ertmė sergant parodontoze, stomatitu. Vaikams arbatos duodama gerti nuo bronchito, kosulio ir kitų peršalimo ligų.

Stipriam ir sausam kosuliui palengvinti
❖ Imti 1 dalį paprastojo raudonėlio, 2 dalis ankstyvojo šalpusnio lapų ir 2 dalis vaistinės svilarožės šaknų. Mišinį gerai susmulkinti. 2 šaukštus užpilti dviem stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, virti 15min ant mažos ugnies, po 20min nukošti ir gerti po pusę stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Nuo nemigos ir depresijos
❖ 3 šaukštus džiovintos žaliavos užpilti 0,5 litro verdančio vandens. Palaikyti 15min, nukošti ir stiklinę šio užpilo išgerti valandą prieš miegą.
❖ Arba išvirti arbatą iš paprastojo raudonėlio ir vaistinės melisos lygių dalių mišinio(2 šaukštai stiklinei vandens).

Atsikosėjimui palengvinti
❖ Užpilas. 2 šaukštus susmulkintos raudonėlių žolės užpilti karštu vandeniu ir pašildyti iki virimo. Po 20-25min nukošti. Užpilą vartoti šiltą po 1/2 stiklinės 2 kartus per dieną 15min prieš valgį.

Inhaliacijos nuo gerklės uždegimo
❖ Lygiomis dalimis sumaišyti ramunėles, čiobrelius ir raudonėlius. 2 šaukštus šio mišinio įberti į dubenį ir užplikyti 1l verdančio vandens. Galvą, viršutinę kūno dalį bei dubenį su užplikytomis žolėmis apdengti dideliu rankšluosčiu ir kvėpuoti garais pakaitomis pro nosį ir pro burną. Nepasilenkti per arti skysčio. Procedūros trukmė8 – 10min. Ją kartoti 2 kartus per dieną. Slopina uždegiminį procesą, ramina sudirgintą gleivinę.

Riebi veido oda, sausi plaukai
❖ Pernelyg riebią veido ir galvos odą reikia skalauti paprastojo raudonėlio nuoviru. 4 šaukštus žaliavos užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens. O jei plaukai pasidaro sausi, ploni ir trapūs, šiuo nuoviru reikia juos išskalauti po kiekvieno plovimo.

Raudonėlio aliejus
❖ Šaukštą susmulkintos paprastojo raudonėlio žolės užpilti stikline saulėgrąžų aliejaus. Tamsiame butelyje ir šiltoje vietoje leisti nusistovėti 10 dienų. Šiuo aliejumi tepti skaudamus sąnarius.

Maistui
Nuo seno žinoma, kad raudonėliai yra puikus prieskonis. Jie tinka sriuboms, pomidorų, pupelių, žuvies ir kiaušinių patiekalams paskaninti. Smulkiai sutrinta ir su mairūnu sumaišyta sausa žaliava dedama į raugiamus agurkus. Raudonėlių lapais aromatizuojama gira bei alkoholiniai gėrimai.
- Jį daug kur vartoja Ispanijos, Italijos, Prancūzijos ir Meksikos virėjai.
- Vokiečiai įsitikinę, kad raudonėliu geriausia paskaninti picą. Be to, jo deda į makaronų patiekalus bei įvairius padažus.

Raudonėlio gėrimas su razinomis
Produktai: 3 obuoliai, 1l vandens, šaukštelis raudonėlio miltelių, šaukštas razinų.
❖ Obuolius smulkiai supjaustyti, užplikyti verdančiu vandeniu, įdėti raudonėlio miltelių, 5min pavirti, nukošti, įdėti razinų ir ataušinti.

Kitos panaudojimo sritys
- Raudonėlių eterinis aliejus vartojamas parfumerijos, muilo pramonėje bei kremų gamyboje.
- Medingi augalai. Iš 1ha pasėlio bitės surenka iki 300kg nektaro.
- Dekoratyvūs, tinka sodinti grupėmis.
Žmonėms, kurių aukštas kraujospūdis, ir nėščioms moterims raudonėlio preparatų vartoti negalima. Būtina pasitarti su gydytoju.

Allium porrum

Botaninis aprašymas:
Dvimetis arba kartais vienametis žolinis augalas. Svogūnas pailgas, be šoninių svogūnėlių arba su keliais mažais svogūnėliais. Stiebas 30-80cm aukščio, lapuotas. Lapai pailgai lancetiški arba linijiški, šviesiai žali iki tamsiai melsvos spalvos, mėsingomis makštimis, 10-30mm pločio. Žiedynas
rutuliškas, be svogūnėlių. Žiedeliai balkšvi arba rožiniai. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisiustribriaunė dėžutė, kurioje yra 2-6 juodos sėklos. Daržovinis, prieskoninis, vaistinis augalas.

Paplitimas:
Įvairiose šalyse auginamas kaip daržovinis augalas. Kilmė nėra tiksliai nustatyta, tačiau manoma, kad jis kilęs iš Pietų Europos. Lietuvoje auginamas daržuose, soduose.

Auginimas:
Porai auginami pakankamai drėgnoje, derlingoje, iš rudens mėšlu patręštoje, giliai suartoje priemolio dirvoje. Jiems netinka rūgščios dirvos. Gerai auga patręšus kompostu bei azoto trąšomis. Dauginami sėklomis, kovo viduryje
sėjant jas į šiltadaržius arba dėžutes. Dėžutes su pasėtomis sėklomis reikia laikyti šiltai ir žiūrėti, kad neperdžiūtų. Gegužės viduryje daigai sodinami į dirvą. Pasodinti daigai palaistomi. Augant naudinga juos keletą kartų apkaupti, kad išaugtų ilgesnė baltoji stiebo dalis, kuri vartojama maistui. Daržinis poras pirmaisiais augimo metais sudaro netikrą stiebą iš vamzdiškai susuktų lapų makščių, o antrais metais žydi ir bręsta sėklos.
* * *
Vartojimui skirti augalai iškasami pirmųjų augimo metų rudenį- spalio antroje pusėje ar net lapkričio pradžioje. Iškasti porai sudedami rūsyje į smėlį ir laikomi 0°C temperatūroje. Poruose yra daug vitaminų: B1, B2, PP, karotino, vitamino C juose yra 35mg%; taip pat baltymų, riebalų, cukraus, eterinio aliejaus, fitoncidų, mineralinių medžiagų: kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies ir kitų.

Vartojimas medicinoje
Porai žadina apetitą, reguliuoja virškinimą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stimuliuoja tulžies ir kepenų veiklą. Jie vartojami sergant ateroskleroze, reumatizmu, nutukimu. Poruose esančios veikliosios medžiagos gerina medžiagų apykaitą.

Maistui
Porai yra malonaus aromato, švelnaus skonio, šiek tiek primena šparagus. Maistui vartojami porų bambliai ir jauni laiškai. Iš virtų ir žalių porų gaminami įvairūs patiekalai. Vartojami įvairiems žuvies, daržovių valgiams, konservams bei sriuboms paskaninti. Iš virtų bei žalių porų galima paruošti
karštus patiekalus ir salotas.
- Porus ruošiant maistui reikia labai gerai nuplauti, nes tarp lapų būna daug žemės, pašalinti suvytusius lapus ir sukietėjusias jų dalis.

Žalių porų salotos
Produktai: 3-4 porai, kiaušinis, 2 šaukštai grietinės, šaukštas majonezo, pagal skonį petražolių lapelių, druskos.
❖ Porus su žaliomis dalimis supjaustyti plonais žiedeliais, pasūdyti, apibarstyti sukapotu kietai virtu kiaušiniu ir apipilti grietine, sumaišyta su majonezu. Paruoštas salotas apibarstyti petražolių lapeliais. Produktai: 2-3 porai, 3 obuoliai, stiklinė grietinės, pagal skonį citrinos sulčių, druskos.
❖ Porą(baltąsias ir žaliąsias dalis) supjaustyti plonais žiedeliais ir pasūdyti. Obuolius stambiai sutarkuoti, sumaišyti su porais, parūgštinti citrinos sultimis, paskaninti cukrumi ir apipilti grietine.

Porai su ryžiais
Produktai: 6-7 porai, 1/2 stiklinės ryžių, svogūnas, morka, 2 šaukštai pomidorų tyrės, 2-3 šaukštai aliejaus, pagal skonį druskos.
❖ Smulkiai supjaustytus svogūnus ir stambiai sutarkuotą morką paeiliui pakepti aliejuje. Baigiant kepti sudėti pomidorų tyrę ir dar pakepti, kol tyrė parausvės. Paskui sudėti 2-3cm ilgio gabaliukais supjaustytus porus ir 5-10min patroškinti. Įpilti 1l vandens, sudėti ryžius ir 15-20min virti. Patiekalą valgyti šaltą arba šiltą.

Petroselinum crispum

Botaninis aprašymas:
Dvimetis iki vieno metro aukščio kvapus žolinis augalas. Šaknis liemeninė, verpstiška, gelsvai balta. Stiebas status, šakotas, plikas. Lapai pliki, blizgančia viršutine puse, triskart plunksniškai suskaldyti, lygūs arba garbanoti. Žiedynassudėtinis skėtis, susidedantis iš daugelio stipinų. Žiedeliai dvilyčiai, smulkūs, žalsvai gelsvi. Žydi birželio-liepos, o sėklos sunokstą rugpjūčio mėnesiais. Vaisius- pailgai kiaušiniška, žalsvai ruda sėkla. Prieskoninis, vaistinis augalas.

Paplitimas:
Sėjamoji petražolė kilusi nuo Viduržemio jūros, kur ir dabar savaime auga upių pakrantėse. Ji plačiai buvo kultivuojama senovės Graikijos soduose. Daugiau pradėta auginti kaip prieskoninis augalas viduramžiais. Lietuvoje auginama daržuose ir soduose kaip prieskoninė daržovė. Skiriamos dvi petražolių atmainos: lapinė ir šakninė.

Auginimas:
Gerai auga puveningoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Dauginama sėklomis, kurios sėjamos anksti pavasarį į dirvą eilėmis, kaip ir morkos. Sėklos įterpiamos 1-1,5cm gyliu. Sudygsta per 15-20 dienų. Išdygusias petražoles, kai susiformuoja 2-3 lapeliai, reikia retinti, patręšti, purenti tarpueilius, ravėti piktžoles, laistyti. Norint išsiauginti sėklų, paliekami sėklojai. Jie gerai peržiemoja, kitais metais žydi ir subręsta sėklos.
* * *
Vaistams vartojami švieži ir džiovinti augalo lapai bei šaknys ir vaisiai. Lapai pjaunami rugpjūčio mėnesiais ir džiovinami. Šaknys kasamos pirmųjų auginimo metų rudenį. Vaisiai renkami skėriams pradėjus gelsti. Susluoksniuotas su smėliu šaknis galima laikyti vėsiame rūsyje arba džiovinti, kaip ir kitas augalo dalis, gerai vėdinamoje patalpoje. Sėklos yra aromatingos, kartokos, deginančio skonio. Petražolės turi eterinio aliejaus(2-7%), kurio svarbiausia sudedamoji dalis yra apiolis; taip pat aliejaus(iki 22%), vitamino C(iki 300mg%), provitamino A, vitamino E, B1, B2, PP; riebalų, flavonoidų, cukraus. Visose augalo dalyse yra mineralinių druskų: geležies, fosforo, kalio, kalcio, mangano, nikelio, fluoro.

Vartojimas medicinoje
Augalo šaknys ir lapai dar senovėje buvo naudojami žaizdoms gydyti, kaip šlapimo varomasis vaistas. Petražolės vartojamos apetitui gerinti, virškinimo liaukų sekrecijai stiprinti, kaip šlapimo varomasis, dezinfekuojamasis ir uždegimus slopinantis vaistas sergant inkstų, kepenų, tulžies latakų, širdies ligomis.

Liaudies medicinoje
Petražolių arbatą geria senesnio amžiaus vyrai, sergantys šlapimo pūslės ir prostatos negalavimais. Jos stiprina kraujagysles, todėl vartojamos sergant cukriniu diabetu. Šviežios petražolės sultys ir košelė naudojama įkandus uodams, įgėlus bitėms ar kitiems vabzdžiams; plaukams stiprinti. Jomis valomas labai spuoguotas veidas. Šaknų nuoviru plaunamas veidas nuo saulės įdegimo.
- Petražolės puikiai pašalina iš burnos nemalonų kvapą, baktericidiškai veikia burnos ertmę, todėl naudingos sergant dantenų ir burnos gleivinės uždegimu.
- Kosmetikoje naikinamos strazdanos ir pigmentinės dėmės.

Šlapimo išsiskyrimui skatinti
❖ Petražolės vaisius santykiu 1:1:5 sumaišyti su pankolio vaisiais ir beržų pumpurais(po vieną dalį petražolės bei pankolio vaisių ir 5 dalis beržo pumpurų). Mišinį susmulkinti ir šaukštą žaliavos užpilti 300ml verdančio vandens. Virti 5min, nukošti ir gerti po 100ml 3 kartus per dieną.

Nuo prostatos uždegimo
❖ Smulkintas petražolių sėklas sumalti į miltelius. Imti 4 šaukštelius sėklų, užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, virti 15min, atvėsinti, perkošti ir gerti po šaukštą 4-6 kartus per dieną.

Vidurių pūtimui mažinti
❖ Pusę šaukštelio susmulkintų sėklų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) kambario temperatūros vandens ir palikti per naktį. Gautą antpilą išgerti per dieną.

Nuo karščiavimo
❖ Po 2 šaukštelius petražolių sulčių gerti 3-5 kartus per dieną.

Įgėlus uodui ar bitei
❖ Šviežius petražolių lapus ar sultyse suvilgytus vatos tamponėlius dėti ant įgeltos vietos.

Šlakuotai veido odai balinti
❖ Į petražolių šaknų nuovirą pridėti citrinos sulčių ir juo veidą vilgyti ryte bei vakare.

Maistui
Tai vertingas prieskoninis augalas, pagerinantis daržovių, žuvies patiekalų skonį, taip pat daržovių sriubas, įvairius padažus, konservus.
- Kad petražolių turėtume žiemą ir pavasarį, žalumynai ir smulkiai supjaustyti šakniavaisiai džiovinami. Džiovintos petražolės ilgai išlaiko prieskonines savybes.
- Žali, smulkiai supjaustyti petražolių lapai dedami į valgius ne verdant, bet jau patiekiant į stalą, kad neprarastų aromato ir maistinių savybių.
- Iš jų lapų rekomenduojama gaminti pastą su sviestu ir net gerti lapų nuovirą, paskanintą citrinos rūgštimi.
- Petražolės yra vertinga dietinė daržovė.

Petražolių ir agurkų salotos
Produktai: 100g petražolių lapų, 2 švieži agurkai, 2 šaukštai grietinės, skiltelė citrinos, druskos pagal skonį.
❖ Petražolių lapus smulkiai supjaustyti, sumaišyti su susmulkintais šviežiais agurkais, įdėti grietinės, druskos, citrinos sulčių.

Petražolių ir kiaulpienių salotos
Produktai: 50g petražolių lapų, 50g kiaulpienių lapų, krapų lapų, 2 šaukštai grietinės, druskos pagal skonį.
❖ Petražolės lapus smulkiai supjaustyti, sumaišyti su susmulkintais kiaulpienių ir krapų lapais, pasūdyti ir uždaryti grietine. Petražolių preparatų negalima vartoti sergantiems ūmiu inkstų uždegimu bei nėščioms
moterims.

Pastinaca sativa

Botaninis aprašymas:
Dvimetis, kartais daugiametis 30-100cm aukščio šiurkščiai plaukuotas augalas. Šaknis verpstiška, beveik nešakota, minkštimas pilkšvai baltas. Stiebas tvirtas, briaunotas, vagotas. Lapai vienąkart plunksniški, su 2-7 poromis bekočių lapelių. Skėčiai 4-8cm skersmens, su 5-20 nevienodo ilgio stipinų. Žiedeliai geltoni. Žydi liepos-rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai sunoksią po 50 dienų nuo žydėjimo pradžios. Vaisius-gelsvai rudas. Kultūrinis, maistinis, pašarinis, medingas, prieskoninis ir vaistinis augalas.

Paplitimas:
Augalas žinomas nuo senų laikų. Jo tėvynė- Vidurinė Azija. Paplitęs Europoje, Kaukaze, Sibire. Intensyviausiai pastarnokai buvo kultivuojami nuo XVIIa, ypač Balkanuose ir Vakarų Europos šalyse. Buvo labai vertinami, kol dar nebuvo auginamos bulvės. Lietuvoje auga pakelėse, pagrioviuose, dykvietėse, pievose. Kultivuojamas soduose, daržuose.

Auginimas:
Gerai auga ir dera giliai įdirbtame, puriame, patręštame, vidutinio sunkumo
priemolyje. Dauginamas sėklomis. Jos sėjamos anksti pavasarį tiesiog į dirvą eilėmis 40cm atstumu. Po sėjos patartina dažnai laistyti. Per vegetaciją pastarnokus reikia tręšti, purenti tarpueilius, ravėti piktžoles. Kai susiformuoja 2-3 tikrieji lapeliai, reikia išretinti, paliekant maždaug 10cm tarpus.
* * *
Vaistams vartojami augalo žolė, kuri renkama žydėjimo metu ir vaisiai, kai sunoksta. Sėklojams paaugus iki 20-25cm aukščio, apkaupiama. Sėklos renkamos kas 2-3 dienos, išdžiovinamos ir išvalomos. Vaisiuose yra 1,5-3,6% eterinio aliejaus, angliavandenių: fruktozės, galaktozės, sacharozės ir kitko; vitaminų: iki 12,2mg% B1, B2, 50mg% vitamino C; flavonoidų, baltymų, karčiųjų medžiagų; kalio, kalcio, magnio druskų; taip pat jodo, geležies, silicio ir kitų veikliųjų medžiagų. Vaisiuose eterinio aliejaus žymiai daugiau negu šaknyse ar žolėje.

Vartojimas medicinoje
Pastarnokų sultys gerina virškinimą, stiprina kapiliarų sieneles, malšina skausmą, padeda atsikosėti sergant plaučių ligomis; taip pat sergant bronchitu, plaučių uždegimu, tuberkulioze. Pastarnokai padeda normalizuoti medžiagų apykaitą, šiek tiek mažina cukraus kiekį, teigiamai veikia cukrinio diabeto eigą. Iš jų vaisių gaminami preparatai odos ligoms gydyti, vartojama kaip spazmolitinis preparatas sergant širdies ir kraujagyslių ligomis. Kaip kartumynas taip pat vartojamas virškinamojo trakto, šlapimo takų spazmams atpalaiduoti.

Liaudies medicinoje
Vartojamas šlapimo išsiskyrimui skatinti, atpalaiduoti spazmams sergant inkstų, šlapimo pūslės akmenlige; taip pat esant pabrinkimams, širdies ar inkstų veiklos nepakankamumui. Skatina plaukų augimą.
- Visose pastarnokų dalyse yra sensibilizuojančių medžiagų, kurios sukelia odos dermatitus(panašiai kaip rūtos). Todėl atliekant įvairius priežiūros darbus ir nuimant derlių reikia mūvėti pirštines, ypač saulėtomis dienomis.

Gerina virškinimą
❖ 2 šaukštus susmulkintų pastarnoko šaknų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Gerti po 50ml 4 kartus per dieną prieš valgį su medumi.

Maistui
Vartojamos mėsingos šaknys. Valgomi žali, virti, troškinti, konservuoti. Dėl stipraus aromato ir aitroko skonio pastarnokai dažniausiai vartojami kaip salotų, sriubų, troškintų daržovių prieskonis. Maistui vartojami ir jauni lapai.
- Skoniui sušvelninti į patiekalus, kurie paruošti su pastarnokų šaknimis, patartina įpilti truputi pieno.

Pastarnokų ir obuolių salotos
Produktai: 100g pastarnokų, 2 obuoliai, svogūnas, krapų lapų, 2 šaukštai majonezo, druskos pagal skonį.
❖ Pastarnokus sutarkuoti, sumaišyti su supjaustytais obuoliais, svogūnais, krapų lapais, pasūdyti ir uždaryti majonezu.

Pastarnokai su sviestu ir džiūvėsėliais
Produktai: 100g pastarnokų, šaukštas sviesto, šaukštelis džiūvėsėlių, druskos.
❖ Pastarnokus supjaustyti kubeliais, užpilti sultiniu arba vandeniu, pasūdyti ir virti, kol suminkštės. Paskui išversti į dubenį, apibarstyti džiūvėsėliais ir užpilti lydytu sviestu.

Kitos panaudojimo sritys
- Augalas medingas. Iš 1ha bitės sunešusios nektarą pagamina apie 100kg medaus. Vaikams iki 5 metų ir vyresniems kaip 50 metų žmonėms jie nerekomenduojami.