Žalsvoji musmirė

     Atėjęs ruduo atsinešė ir įvairiausių gėrybių krepšį. Ne tik sodo ir daržo gėrybėmis esame apdalinti – miške taip pat jų gausiai randame. Pačiame gėrybių piramidės viršuje stovi grybai, kurių ne vienas laukiame ištisus metus ir kuriais tik rudeniop galime paskanauti. O skanauti tikrai yra kuom, mat šiuo metu pasaulyje yra priskaičiuojama apie 100 000 grybų rūšių. Be abejo, toli gražu ne visus juos galima ragauti, nes kai kurie grybai yra itin nuodingi. Jei ne itin domitės grybais, retai vykstate grybauti, jums pravers šį tą sužinoti apie netinkamus grybus. Tad pasikalbėkime apie sveikatai kenksmingus.

     Turbūt skaičiai gali sugluminti, tačiau Lietuvoje auga net 40 rūšių grybų, kurie yra nuodingi tik būdami žali. Valgyti tokius grybus galima tik specialiai paruošus ir apdorojus. O štai net 20 rūšių grybų sukelia apsinuodijimą, net jei jie būna tinkamai paruošti. Kaip žinia, mirtinai nuodingi grybai yra Žalsvoji musmirė, Margoji musmirė, Smailiakepurė musmirė, Patujaro plaušabudė ir Nuodingasis nuosėdis. Šių grybų derėtų vengti iš tolo, nes jie sukelia negrįžtamus pakitimus. Smailiakepurės ir žalsvosios musmirių sukelta intoksikacija beveik visuomet baigiasi mirtimi. Pastarojoje yra susikaupę daugiau kaip 10 skirtingų nuodingų medžiagų: falolyzinas, amavadinas, amanitinas, muskarinas, muskaronas, muscimolas, faloidinas, faloinas, falinas. Šios medžiagos nuodija kepenis, virškinimo traktą, naikina raudonuosius kraujo kūnelius. Apsinuodijimas priklauso ir nuo suvalgyto nuodingųjų grybų kiekio, ir nuo žmogaus sveikatos būklės dar prieš jį suvalgant. Be minėtųjų musmirių, reikia saugotis ir Patujaro plaušabudės, mat šis grybas labai panašus į pievagrybius. O štai Nuodingasis nuosėdis gamina nuodą orelaniną, kurio veikimas suvalgius pasireiškia tik po kelių dienų, savaičių ar net mėnesių. Jis mirtinai lėtai atlieka savo darbą – trikdo inkstų, kepenų veiklą, žmogui džiūsta lūpos, burnos gleivinė, gerklė, skauda pilvą, galvą, rankas ir kojas. O štai Paprastosios musmirės nuodai veikia į centrinę nervų sistemą: po kelių valandų išsiplečia vyzdžiai, žmogus vemia, viduriuoja, pasireiškia haliucinacijos.

death_cap 1

Iš kitų nuodingų grybų verta paminėti Geltonąjį baltiką, Pilkalakštę plaušabudę, Stačiąją plaušabudę, Pilkąją meškutę, Paprastąją musmirę, Gelsvąją musmirę ir Rausvarudę musmirę. Šie grybai turi tokių nuodingų medžiagų, kaip muskarinas, cholinas, muskaronas, muscimolas. Mažiau nuodingi yra puokštinė kelmabudė, eglinė kūgiabudė, stambioji gijaubudė, geltonasis baltikas, nuodingasis pievagrybis, gleiviabudė, dryžuotasis baltikas. Šie grybai neretai būna panašūs į kitus – valgomus – grybus.

     Tiesa, turbūt pasitaiko, jog, parsinešus iš miško grybų ir pasidarius sočią vakarienę, dažnai nepamatuojamas saikas ir grybų vienu kartu suvalgoma per daug. Tuomet po kelių valandų gali pakilti temperatūra, žmogus vemia, viduriuoja. Simptomai praeina po kelių dienų. Ypatingai virškinimo traktą dirgina piengrybiai ir ūmėdės. Šie grybai tikrai nėra nuodingi, tačiau dėl tam tikrų medžiagų gali sukelti nemalonių pojūčių. Atsiminkite, jog apsinuodijimą gali sukelti ir geri valgomi grybai, jei jie netinkamai apdoroti, valgomi sukirmiję, patižę, seni, mat juose susidaro kenksmingų amidų-aminų junginių.

     Tad svarbiausia, norint būti sveikiems, yra nerinkti nežinomų grybų. Kai kurie nuodingi grybai būna panašūs į paprastus valgomus grybus, tad neapsigaukite! Jei abejojate – neimkite! Tačiau, jei parsinešę suvalgėte grybų, o po kelių valandų jums pasidarė bloga, ėmė pykinti, prasidėjo viduriamis, pilvo, galūnių skausmai, išsiplėtė vyzdžiai, pakilo temperatūra – nieko nelaukite ir kuo skubiau važiuokite į artimiausią gydymo įstaigą, kad jums kuo skubiau būtų suteikta pirmoji pagalba, nes kiekviena sekundė tampa svarbi.

Tricholoma vaccinum

Vaisiakūniai smulkūs arba vidutinio didumo. Kepurėlė 5—7(8) cm skersmens, jaunų vaisiakūnių gaubta, senesnių horizontali, kartais centrinė dalis kiek įdubusi, su gūbreliu, pakraščiai užsilenkę žemyn, plaušuota, žvynuota, raudonai ruda, oranžiškai ruda, rausvai ruda. Lakšteliai iš pradžių balsvi, vėliau nešvariai rausvi, su rausvomis dėmėmis, tankūs, platūs, priaugtiniai. Kotas 6—8 cm ilgio, 1,5 cm storio, kepurėlės spalvos, plaušuotas, žvynuotas, su ryškiomis dalinio apdangalo liekanomis prie lakštelių. Trama balsva, perpjovus ar perlaužus rusvėja, aštroko kvapo, kartoko skonio. Sporos 4—5 x 4 u m
Auga rugpjūčio—rugsėjo mėn. spygliuočių miškuose, daugiau eglynuose. Lietuvoje retas. Valgomas, bet dėl kartaus skonio menkavertis. Vartojamas kartu su kitais valgomais grybais.

Tricholoma cingulatum

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 5—7 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių kūgiška, senesnių paplokščia, kiek įdubusi, plaušuota, žvynuota, pakraščiai beveik nežvynuoti, suskeldėję, pilka, pilkai ruda. Lakšteliai iš pradžių balsvi, vėliau pilkšvi, senų vaisiakūnių geltonuojantys, priaugtiniai. Kotas 4—6 cm ilgio, 0,5— 1 cm storio, balsvas, pilkšvas, lygus, su ryškiu plėvelės pavidalo, lengvai nukrintančiu rinkių. Trama balsva, nekarti. Sporos beveik apvalios, 4—5 x 2—3 u m. Auga rugpjūčio—rugsėjo mėn. mišriuose miškuose. Valgomas, vartojamas šviežias, sūdytas. IV kategorijos. Lietuvoje retas.
Juostuotasis baltikas labai panašus į gelsvėjantį ir raibąjį baltikus. Tačiau jo kotas su baltu plėveliniu rinkių. Mitybine verte jie visi panašūs.

Tricholoma scalpturatum

Šis grybas labai panašus į raibąjį baltiką. Vaisiakūniai vidutinio didumo. Gelsvėjantis baltikas nuo raibojo skiriasi smulkesniais, ne tokiais mėsingais ir gelsvėjančiais vaisiakūniais. Kepurėlė 3—7 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių kūgiška, senesnių paplokščia, su gūbreliu, smulkiai plaušuota, žvynuota, kartais visai lygi, dažnai gana giliai suskeldėjusi. Lakšteliai iš pradžių balsvi, vėliau pilkšvi, gelsvo atspalvio, tankūs, priaugtiniai. Kotas 3 — 5 cm ilgio, 0,5—0,8 cm storio, vienodo storumo arba į pagrindą storėjantis, baltas, senų grybų rusvas. Trama balta, plona, trapi, silpno miltų kvapo, nekarti. Sporos 5—6 x 3—4 u m. Valgomas, IV kategorijos.
Auga ten pat kaip ir raibasis baltikas. Rekomenduotinas rinkti maistui.

Tricholoma terreum

Vaisiakūniai vidutinio didumo. Kepurėlė 3—8 cm skersmens, kūgiška, senesnių grybų paplokščia, su gūbreliu, šiurkšti, plaušuota, žvynuota, pilka, pilkai ruda. Lakšteliai balsvi, pilki, priaugtiniai. Kotas 3—8 cm ilgio, 1 —1,5 cm storio, jaunų grybų baltas, senesnių pilkas, viršutinė dalis su baltais taškeliais. Trama pilkšva, trapi. Sporos elipsiškos, 5—7 x 4—4,5 u m. Auga rugpjūčio—spalio mėn. miškuose, parkuose, kapinėse, grupėmis. Skanus sūdytas, konservuotas, tinka grybų sulčių, miltų gamybai. IV kategorijos. Kai kurie grybautojai jį renka kaip ir juosvažalį baltiką. Nuo nuodingų plaušabudžių ir kitų nevalgomų šungrybių išsiskiria baltais lakšteliais.

Tricholoma imbricatum

Vaisiakūniai vidutinio didumo, dideli. Kepurėlė 3 — 8 cm skersmens, jauna kūgiška, vėliau beveik paplokščia, su buku gūbreliu, pakraščiai užsilenkę žemyn, plaušuota, ruda, rausvai ruda, geltonai ruda. Lakšteliai jaunų grybų balsvi, senų rusvai gelsvi, su rudomis dėmėmis, tankūs, priaugtiniai. Kotas iki 8—10 cm ilgio ir 1 — 2 cm storio, ties viduriu sustorėjęs, plaušuotas, prie lakštelių balsvas, žemiau rusvas. Trama iš pradžių balta, senesnių vaisiakūnių rusva, aštroko skonio. Sporos beveik apvalios, 5—6 x 3—4 u m. Auga rugpjūčio—spalio mėn. pušynuose, pamiškėse, mėgsta šviesesnes vietas, didesnėmis ar mažesnėmis grupelėmis. Maistui vartojamas šviežias, sūdytas. IV kategorijos. Geru skoniu nepasižymi, bet nesant geresnių grybų galima valgyti.

Tricholoma portentosum

Vidutinio stambumo, visiems gerai pažįstamas, daugelio grybautojų mėgstamas grybas. Kepurėlė 3 — 5(6—10) cm skersmens, ryškiai kūgiška, pilka, melsvai pilka, kartais suskeldėjusi. Lakšteliai balti, senų grybų žalsvai gelsvi. Kotas iš pradžių baltas, vėliau žalsvai gelsvas, 6—10 cm ilgio ir 2—2,5 cm storio. Trama balsva, malonaus skonio, kvapo. Sporos beveik apvalios, 5 — 6 x 3—5 u m.
Auga rugsėjo—lapkričio mėn. pušynuose, didelėmis grupėmis, dažniausiai kartu su žaliuoke. Skanus grybas, visų mėgstamas ir plačiai vartojamas sūdytas, marinuotas, šviežias, net džiovintas. II—III kategorijos.
Su juosvažaliu baltiku dažnai auga šiek tiek nuodingas dryžuotasis baltikas (Tricholoma virgatum). Šio vaisiakūniai, ypač lakšteliai ir pilkos spalvos kotas niekada nebūna gelsvo atspalvio, kepurėlė visada kūgiškai nusmailėjusi.

Tricholoma flavobrunneum

Vidutinio stambumo grybai. Kepurėlė 5—10 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių apvaliai iškili, vėliau paplokščia ar net kiek įdubusi, kraštai spinduliškai skiautėti, paviršius smulkiai plaušuotas, geltonai ruda. Lakšteliai tankūs, gelsvi, su rausvai rudomis dėmėmis. Kotas gelsvai rudas, 5—10(12) cm ilgio, 1 — 2 cm storio, plaušuotas, dažniausiai kreivas. Trama gelsva, švelnaus agurkų kvapo. Sporos elipsiškos, 6—7 x 3—4,5 u m. Auga tik po beržais, didelėmis grupėmis, miškuose, beržynuose, rugpjūčio—spalio mėn. Apie Ukmergę ir kai kur kitur vadinama guotėmis. Vienas iš labiau kirmijančių grybų, vartojamas šviežias, ypač skanus sūdytas. IV kategorijos.

Tricholoma flavovirens

Vidutinio stambumo vaisiakūniai. Kepurėlė 3 — 7(10) cm skersmens, jaunų vaisiakūnių pusiau iškili, senesnių paplokščia, su gūbreliu, geltona, žalsvai geltona, rusvai geltona. Lakšteliai geltoni, žalsvai geltoni, priaugtiniai, laisvi. Kotas 2—5(8) cm ilgio, 1 — 3 cm storio, trumpas, plaušuotas, lakštelių spalvos. Trama balsva, po luobele geltona, malonaus kvapo ir skonio. Sporos elipsiškos, 6—8 x 3—5 u m.
Nors ir smarkiai kirmijantis, bet visų grybautojų gerai pažįstamas ir mėgstamas grybas, dar vadinamas žaliuoke. Vartojamas šviežias, sūdytas, marinuotas, džiovintas, šaldytas. II kategorijos. Paruošų organizacijos superka dideliais kiekiais.
Auga rugsėjo—lapkričio mėn. smėlinguose pušynuose. Lapuočių miškuose būna stambesni, nesmėlėti, mažiau sukirmiję, bet retai randami. Vienas vertingiausių valgomų grybų Lietuvoje.

Hygrophorus leucophaeus

Vaisiakūniai smulkūs. Kepurėlė 2—4(5) cm skersmens, jaunų vaisiakūnių iškili, vėliau beveik paplokščia, su buku gūbreliu, gelsva, oranžiškai gelsvai rusva, centrinė dalis ryškesnės, tamsesnės spalvos, pakraščiai balsvi. Lakšteliai kreminės gelsvos spalvos. Kotas 5—9 cm ilgio, 0,5 — 1 cm storio, kepurėlės spalvos arba truputį šviesesnis, į pagrindą smailėjantis. Trama balsva, nekarti. Sporos ovališkos, 6—8 x 4—5 u m. Auga lapuočių, ypač plačialapių miškuose, rugsėjo— spalio mėn. Vartojama šviežia, sūdyta. IV kategorijos. Lietuvoje auga apie 50 rūšių guočių, beveik visos valgomos, tačiau daugiausia smulkūs grybai, todėl menkos vertės. Vertingiausia ūmėdinė guote (Hygrophorus russula (Schaff.: Fr.) Quėl), tačiau ji Lietuvoje reta.