Jei manote, jog šie augalai neišvaizdūs, tuomet labai klystate. Kaip ir daugėlis kitų augalų, taip ir šie, turi itin daug įvairiausių rūšių ir veislių. Galite rasti nuo aplipusių žiedais iki lyg pukų kamuolėliu atrodančių kaktusų. Kaip jau išsiaiškinome, jiems nereikia daug priežiūros. Pagrindiniai trys faktoriai, kurie lemia augalo gerbūvį yra tinkama žemė, lašelis vandens ir apšvietimas. Tai būtų lyg apibendrinta visų rūšių charakteristika, tačiau norėdami, jog augalas augtų išties sėkmingai, galite pasidomėti veislei reikiamomis sąlygomis. Informaciją galite rasti knygose bei internete. Dažniausiai jiems nereikia didelių žemės plotų (be abejo reikia atsižvelgti į augalo dydį). Įprasto aukščio kaktusai neturi itin plačios šaknų sistemos, tad jiems užtenka nedidelių vazonėlių. Tad sutaupysite ir vietos, ir tuo pačiu nereiks daug lėšų skirti būsimąjai augalėlio vietai.

Vienas didžiausių minusų yra sodinimas. Visi puikiai žinome, jog tikrai nemalonus jausmas, kuomet netyčią prisilietus spygliukai paliečia mūsų nervus. Tuomet pajaučiame skausmą ir tampame suirzę. Tačiau yra įvairiausių būdų kaip to išvengti. Kalbant apie paprastą ir netyčinį prisilietimą- norint jo išvengti, patartumėme kaktusus dėti toliau nuo kasdien naudojamų daiktų. Pavyzdžiui pasirinkus stalą- vazonėlį statykite kuo toliau nuo klaviatūros ar pelytės. Žinoma, kažkaip reikia šį nuostabų augalėlį pasodinti. Ši užduotis kiek sunkesnė, bet kaip ir visos kitos- įveikiama. Geriausias būdas kaktusą suvynioti į popierių kūgelio ar piramidės forma (taip, kad spygliai būtų už popieriaus, o šaknys kyšotų). Tokiu atveju nebus baisu prie jo prisiliesti. Kol sodinsite, galite laikyti apsuptą popieriumi, o pasodinę (kai nebereikės augalo liesti) popierių nuimti. Beje, juk vieną kartą vardan gražaus augalo turėjimo galima ir pasiaukoti.

Ar žinote šios rūšies augalų teikiamus privalumus? Visų pirma, vis plačiau ir plačiau yra naudojami maisto ir farmacijos pramonėje. Dažnai kaktusų gabalėliais pagardinami įvairūs gaivieji gėrimai. Taip pat, šie augalai yra itin prisotinti vitaminų ir vandens, tad jie yra lyg sudedamoji įvairių odą minkštinančių ir reikiamomis medžiagomis odą praturtinančių kremų dalis. Žinoma, išvardintieji pliusai nėra itin artimi kiekvienam žmogui. Tad vertėtų pakalbėti apie tokius kaktusų privalumus, kurie yra teigiami visiems. Turbūt daugėlis šio pasaulio žmonių namuose ar bent jau darbe turi kompiuterius. Kaip jau žinote, šie prietaisai skleidžia neigiamai žmogaus sveikatą veikiančius spindulius. Tad kaktusas gali būti vienas iš gelbėtojų. Būtent šis augalas puikiausiai sugeria radiaciją.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kaip braškes pasodinti?

Geriausia braškes sodinti lysvelėmis, o jose daigus išdėstyti eilutėmis. Būtų nuostabu, jei pasodinti krūmeliai turėtų vietos plėstis, nes prasidedant šiltajam sezonui, jie išleidžia gana didelius lapus, kuriems reikia vietos. Jei lapai turės grumtis dėl vietos, nukentės žiedų, o taip pat ir pačių uogų, kokybė. Augalams reikalinga saulės šviesa, tad parinktoji vieta neturėtų būti šešėlyje. Kalbant apie drėgmę- apei tai reikėtų taipogi gana gerai pamąstyti, nes didelė drėgmė gali skątinti pačio augalo šaknų puvimą bei uogų gedimą ir puvimą. Sausa dirva nėra braškių draugė, tad pasirūpinkite vandeniu. Labiausiai tiktų vieta, kurioje emė yra laidi. Tokiu būdu palaisčius vanduo skverbsis gilyn į žemę, o krūmeliai pasisavins reikiamą vandens kiekį jam prabėgant. Esant sausrai gali pablogėti derliaus kokybė ir sumažėti jo kiekis.

Kaip apsaugoti nuo ligų?

Ar esate pastebėję, jog braškių labai dėmėti arba nusėti mažų baltų vabalėlių? Tai ne šiaip maži vabaliukai, kuriems braškių krūmelis yra tik buveinė. Jie gadina braškių lapus, apkrečia įvairiomis ligomis. Šiuos vabalėlius ar buseles pavadinti kenkėjais būtų išties teisinga. Kitas rūpimas dalykas yra kaip apsaugoti savo augalus? Atsakymas labai paprastas- arba chemiškai, arba buitiškai. Jei neturite nieko prieš prieš įvairius pesticidus ir cheminius preparatus- geriausia išeitis būtų nueiti į sodo prekių parduotuvę ir pasitarus su kasininku ar salės darbuotoju, kuris preparatas ligai ar kenkėjams naikinti bus tinkamiausias konkrečiu Jūsų atveju. Tačiau jei žavitės natūralumu, galite į pagalbą pasitelkti česnakus. Šiuos augalus pasodinę šalimais braškių krūmelių, būsite maždaug aštuonesdešimčia procentų garantuoti, jog neįsiveis kenkėjai. Tik yra vienas minusas- česnakai neapsaugo nuo virusų, tad išlieka šiokia tokia augalėlių susirgimo tikimybė. Antrasis natūralus būdas yra mulčiavimas, kuriam geriausiai tinka pjuvenos arba medžio žievės gabalėliai. Jų pagalba užtikrinsite žemės drėgmę bei neleisite krūmelių užgožti piktžolėms. Taip pat, padengus žemės paviršių vienu iš minėtų paviršių, mažesnė ir pačių uogų gedimo tikimybė. Užaugusios uogos nokdamos nesilies prie drėgnos žemės, o gražiai gulės ant kito sauso ir malonaus paviršiaus.

Braškės užaugo, o ką su jomis daryti?

Pirmiausia reikėtų derlių nurinkti ir pasirūpinti tolesne krūmelių gerove. O uogų panaudojimo galimybių yra itin įvairių. Dažniausiai namų šeimininkės iš jų verda uogienes, valgo su pienu arba kepa įvairius pyragus ir pyragaičius. Vienas visai neseniai sugalvotas ir itin puikus būdas, kaip pailginti braškių vartojimo laiką, yra jų užšaldymas. Jei uogas šaldydami užpilsite cukrumi, didelė galimybė, kad atšaldžius jos bus ne itin skanios. Geriausia yra braškes sumalti ar kaipnors kitaip sutraiškyti ir tuomet sudėjus į indelius patalpinti šaldytuvo kameroje.

Straipsnis iš anglų kalbos.

Kaip žinoti ar galite auginti avietes?

Avietėms yra tiesiog būtinos šios sąlygos: pilnas apšvietimas, gerai drėkinama žemė, kurios pH būtų nuo 5.8 iki 6.5 bei puikios oro cirkuliacijos ir apsaugos nuo stiprių vėjų. Šie vaiskrūmiai nemėgsta augti ten, kur žemė yra pernelyg drėgna. Aplinkui susikaupusi drėgmė gali iššaukti ligas bei šaknų puvimą ar gedimą. Jei turite problemų su drenažu, prieš sodindami galite kiek pakelti žemės aukštį ten, kur bus sodinamas augalas. Svarbu kiekvieną sezoną žemę patręšti organinėmis medžiagomis.

Aviečių istorija

Avietės jau prieš daug metų buvo randamos visame pasaulyje. Šių krūmelių gali pasitaikyti visose pasaulio regionuose: nuo Aliaskos iki Tropikų. Dažniausiai jie prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Šiuo metu atsižvelgiant į esamą veislių kiekį galima teigti, jog jų daugiausia Europoje bei Amerikoje.

Kaip dauginamos avietės- sėklomis ar daigais?

Avietės yra sodinamos ankstyvą pavasarį, kai žemė yra dar vėsi. Jos sodinamos arba šaknimis, arba daigais. Prieš sodinimą reikėtų įdirbti ne mažiau kaio 18cm gylio dirvožemį bei duobelę patręšti organinėmis trąšomis, pavyzdžiui kompostu. Raudonųjų ir geltonųjų aviečių krūmelius geriausia sodinti per tris pėdas eilutėje ir šešias pėdas iš šono. Jei avietės yra juodosios, joms erdvės reikės daugiau. Pavyzdžiui eilutėje kass keturios pėdos, o iš šono kas aštuonias. Po sodinimo avietes svarbu palaistyti ir lengvai apmulčiuoti. Šiam darbui tinkamos medžio žievės drožlės. Taip augalus apsaugosite nuo atšalimo. Taip pat mulčiavimas sumažins galimybę įsiveisti piktžolėms bei pailgins drėgmės išsilaikymą aplink krūmelius.

Kenkėjai bei ligos

Apsisaugoti nuo kenkėjų galite dvejopai. Pirmasis būdas- įvairūs purškikliai, kurių gausu sodo prekių parduotuvėse. Antrasis- pastovus krūmelių genėjimas. Tai geriausia atlikti rudenį ar ankstyvą pavasarį. Taip pat, svarbu tai, kad augalus sodintumėte tose vietose, kur aplink nėra sergančių augalų. Pavyzdžiui šalia braškių, kurios linkusios į susirgimus bei ligas. Avietės gali tiesiog apsikrėsti tais pačiais kenkėjais.

Aviečių derliaus rinkimo patarimai

Priklausomai nuo aviečių rūšies, derlius gali būti vieną arba du kartus per metus. Jei derlius vieno karto, jis dažniausiai sukaupiamas vasaros pabaigoje, uogos būna smulkesnės ir didesnė kirmelių ar kitų kenkėjų tikimybė. Pasirinkus augalus, kurie uogas veda du kartus per metus, derliaus sulauksite vasaros bei rudens pabaigoje prieš atšalant.

Jei uoga ją prilietus lengvai nukrenta, tuomet pats laikas ją skinti, o jei bandant nuskinti, uoga dar tvirtai laikosi, ji dar neprinokusi ir nebus itin skani. Nurinktam derliui panaudoti yra labai daug sričių. Dažniausiai namų šeimininkės iš aviečių verda uogienes, uogas užšalto arba valgo tik ką nuskintas apibarstytas cukrumi ir užpiltas pienu.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kur česnakus auginti?

Jie turi būti sodinami toje vietoje, kurioje pastaruoju metu neaugo kiti česnakai ar kiti svogūninių kultūrų augalai.Nepatariama jų sodinti drėgnose vietose, kur vanduo kaupiasi tokiame gylyje, kur yra ir česnako šaknys. Tokiu būdu gręsia supuvimas ar susirgimas. Vieta gali būti parenkama ir pagal dar vieną česnakų privalumą. Jie apsaugo įvairių uogų (pavyzdžiui braškių) krūmelius nuo kenkėjų. Tad galite juos sodinti į tarpelius tarp uogų krūmelių.

Kaip paruošti žemę?

Česnakai turi būti sodinami į derlingą, gerai nusausinamą žemę. Jei žemė prieš sodinant bus tinkamai paruošta, padaugėja tikimybė, jog derlius bus ypač gausus. Tad reikėtų 6 centimetrų gylije pašalinti visus kietus grumstus bei akmenis. Taip pat nepamaišytų komposto medžiagos arba trąšos.

Kaip sodinti?

Česnakai yra sodinami atskiromis skiltelėmis. Jiems reikalingas plotas yra 4 centimetrai ant šetių centimetrų. Patariama sodinti eilėmis, tokiu būdų lysvelė atrodys tvarkingesnė. Skiltelė žemėn dedama bukuoju galu į apačią. Padėję česnako gabalėlį į žemę galite jį kiek pastumti gilyn (maždaug 1-2cm.), kad lengviau įsitvirtintų. Tuomet apsupti žemėmis ir palaistyti (tik tuomet, jei dirva yra išdžiuvusi).

Mulčiavimas

Po pasodinimo galite česnaką apmulčiuoti šiaudais, smulkintais lapais arba žole. Šaltos žiemos regionuose jis turėtų būti maždaug keturių colių storio. Mulčiavimas užtikrins, kad jūsų pasodinti augalai nenušals atsiradus šaltukui. Taip pat jis gali padėti kontroliuoti piktžolių kiekį.

Priežiūra pavasarį

Kuomet pradeda augti nauji česnako lapai, ypač svarbu skatinti jų ir pačios česnako galvutės augimą. Paskatinti augimą galite trąšų pagalba. Vienas iš pasiūlymų būtų azoto trąšos, kurios ilgai suyrinėja ir ilgiau teikia česnakams palankias ir naudingas medžiagas. Taip pat galite dar kartą apmulčiuoti augalą, nes po žiemos prieš tai buvęs sluoksnis bus gerokai sudarkytas ir nuiręs. Pavasario pabaigoje, kuomet česnakai ruošiasi žydėti, galite nuskinti žiedus nuo tų augalų, kurių žiedai yra nedideli. Tikrai nepakenksite augalui, o net priešingai, visos maisto medžiagos bus skirtos ne žiedui, o brandinamoms česnako skiltelėms. Birželio mėnesį česnakai nustoja formuoti naujus lapus ir susitelkia į derlių. Tokiu metu galite pašalinti visus likusius žiedus ir jų nebelaistyti. Jei leisite dirvai, esančiai aplink svogūnėlius, kiek išdžiūti, pagerinsite derliaus kiekį ir kokybę.

Kaip sandėliuoti?

Pirmiausia reikia pasirūpinti derliaus nuėmimu. Česnakai iškasami rudeniop. Išraunamas visas augalas ir nukerpama iki tos ribos, kuri buvo žemėje. Lapus galite mesti į kompostavimo dėžę, o vaisius nuvalę nuo žemių suriškite panašiai kaip ir svogūnus bei išdžiovinkite. Tai garantuos ilgesnį česnakų išsilaikymą.

Straipsnis išverstas iš anglų kalbos.

Šilauogės gerai augs tik tuomet, jei bus patenkinti visi jų norai. Kad ir žemės rūgštumas, jis turėtų būti ne įprastas (7pH), o rūgštesnis, maždaug 5pH.
Tad norėdami turėti gerus derliaus rezultatus, turėtumėte pasirūpinti daliniu žemės, būsimos aplink krūmą, pakeitimu. Šiam darbui puikiai tinka amonio sulfato ar žemės sieros trąšos. Jei neprapoguojate dirbtinių trąšų, galite pasirūpinti ir savomis.
Vienas iš variantų- spygliuočių pjuvenos. Tačiau jas beriant reikia atkreipti
dėmesį į augalų lapus. Jei lapai pagelsta, tai rodo, kad jiems vis dar trūksta azoto ir reikia pasirūpinti kitu jo gavimo šaltiniu. Svarbus ir drėgmės laidumas. Mažai šansų, kad krūmas ves uogas, jei vanduo aplink jį kaupsis kad ir dvi dienas.
Nepamainoma pagalba derliaus gerinimui yra organinės medžiagos (gali būti iš parduotuvės nupirktos organinės trąšos arba sodo kompostavimo dėžėje susikaupusios natūralios trąšos).

Šios rūšies vaiskrūmiai ypač mėgsta šviesą. Tad krūmeliams rinkdami vietą atkreipkite dėmesį, kad tris ketvirtąsias dienos ten būtų šviesu. Žinoma, jos kaip ir daugelis augalų nemėgsta kaitros ir itin didelės temperatūros. Būtų nuostabu, jei parinktoji vieta būtų apšviesta iki ir po didžiųjų dienos karščių, o per juos ant krūmelių galėtų kristi šešėlis.

Jei vieta parinkta, o žemė paruošta, ką daryti tada? Belieka krūmelius pasodinti. Duobelių gylis tinkamiausias toks, kokiame šilauogės augo iki persodinimo, nes tuomet jos jau būna pripratusios prie tokio gylio ir nepatiria didelio streso. Iškaskite dvigubai didesnę duobelę, nei yra augalo šaknys ir jį įstatę užkaskite ne ta žeme, kurią iškasėte, o ją sumaišykite su komposte susidariusiomis trąšomis. Jei komposto neturite, galite apmulčiuoti medžio žievių drožlėmis ir pridėti vieną dešimtąją durpių ar samanų. Šiems vaiskrūmiams yra reikalingas nuolatinis komposto pildymas (tokiu būdu bus išlaikoma krūmams reikalinga žemė).

Pirmaisiais metais augalas tik įsitvirtina žemėje. Geriausiu atveju uogas pradės vesti antraisiais metais. Yra nustatyta, kad genėti krūmus patartina tik trečiaisiais metais ir po derliaus nuėmimo. Genėjimas yra laikomas palankiu tokiu atveju, jei pašalinate vidines senas šakas, kurios tik užimą vietą, tačiau neveda uogų.

Kadangi šilauogių krūmų šaknys yra paviršinės, o ne įsiraičiusios giliai žemėje, jom svarbi drėgmė. Nepalanki nei per sausa, nei per šlapia žemė. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kuomet vanduo gali cirkuliuoti (t.y. supiltas vanduo susigeria į žemę, o tuomet, kol jis skverbiasi gilyn, šaknys pasisavina reikiamą jo kiekį).

O ką daryti su uogomis? Kaip jas panaudoti? Šilauogės yra labai giminiškos mėlynėms, tad jas galite ir valgyti panašiai. Nuostabus, nekaloringas ir pilnas vitaminų patiekalas būtų uogos užpiltos pienu. Taip pat, galite virti uogienes, kurios pravers šaltais žiemos vakarais. Bei uogeles užšaldyti šaldymo kameroje.Tokiu atveju jos išsaugo visus savo vitaminus, nesuvysta bei nesudžiūva, tad jomis galėsite pagardinti įvairius pyragaičius.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Žirniai geriausiai auga vėsioje temperatūroje. Taip pat, pilnaverčiam jų augimui yra reikalingi šviesos šaltiniai. Išdygęs žirnio daigas gali adaptuotis prie šaltoko ir drėgno pavasario pradžios klimato. Dažniausiai patariama sėklas pasodinti kuo ankščiau. Tuomet žirniai savo derlių gali pilnai išvesti. Pasodinus vėliau ir derlius bus vėlesnis, o vasaros kaitros gali nualinti augalus ir teks atsisveikinti ne tik su krūmais, bet ir su nespėjusiais subręsti žirneliais. Jei žirnius nusprendėte sodinti praėjus vasarai, apmąstykite, kad derlius būtų nuimtas iki didesnių oro atšalimų. Tai taip pat gali daryti neigiamą įtaką augimui. Tačiau vadovautis griežtomis sodinimo taisyklėmis būtų klaidinga, nes sodinimo laikotarpis priklauso ne nuo to, kas parašyta ant sėklų pakelio, o nuo žemės šilumos. Tarkim, kad žiema užsilaikė ilgai, o ant pakuotės parašyta, jog reikia sodinti maždaug kovo pradžioje. Įvykdę instrukciją pirmųjų daigelių galite laukti net mėnesį. Tad būtina atsižvelgti į aplinkos sąlygas.

Ar niekuomet nekilo idėja, jog galima žirnius pradėti auginti namuose, o vėliau persodinti į šiltnamį ir taip dar paankstinti jų ir taip ankstyvą derlių? Jei manote, jog tai nuostabi mintis, tuomet teks Jus nuvilti. Žirniai nemėgsta persodinimo. Jo metu gali būti pažeistos jauno daigo netvirtos šaknelės, o tai atsilieps derliaus kiekyje… Tačiau jei tai vienintelis būdas- galite bandyti.

Sėklas į lauke esančią žemę patariama sodinti praėjus maždaug mėnesiui, po paskutinių šalčių Jūsų aplinkoje. Tik praėjus tokiam laikotarpiui galite būti įsitikinę, jog žemė nebebus įšale. Jei daržoves sodinsite šiltnamyje, galite laiką patrumpinti, bet palaukti, kol pasitrauks minusinė temperatūra visgi reikėtų. Norėdami sulaukti geriausio rezultato, sodinkite žirnius ankstyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį. Tokiu atveju derlius bus gausiausias. Be abejo, sėklas geriausia sodinti visas vienu metu, o ne paskirstant kad ir dviems savaitėms. Tokiu būdu visi žirniai turėtų užaugti maždaug vienu metu ir žemės lopynėlyje bus išvengta betvarkės.

Geriausia žirnius sodinti ne toli vienas nuo kito ir juos lygiuojant. Tuomet žirniai suauga tankiai ir vienas šalia kito bei sudaro šešėlį piktžolėms. Taip pat, augdami šitokiu būdu palaiko vėssią žemės temperatūrą, padidina derlių ir nenaudoja per daug didelio žemės sklypo ploto. Nepatariama susodintų žirnių retinti, tad apgalvokite ir šimtaprocentinį, ir mažą sėklų daigumą.

Žirniai yra laistomi maždaug kas savaitę, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas. Neperviršykite vandens kiekio. Jei žemė pastoviai bus labai drėgna, sumažės žirnių augimo tempai. Daugiau dėmesio reikia daržovėms tuomet, kai jos formuoja ankštis. Jei žemė tuo metu bus labai sausa, žirniai gali būti maži bei sausoki.

Be laistymo ir sodinimo lieka vienas pagrindinis dalykas, kurį turėtumėte žinoti prieš sodindami šiuos augalus. Žirniai- lyg vijokliniai augalai, tad norėdami gauti patenkinamą derlių, pasirūpinkite augalų atramomis. Tai gali būti tvora ar šakos, aplink kuriuos galėtų vyniotis jų vijos.

Kaip jau supratote, žirniai yra augalai, kuriems daug priežiūros nereikia. Tačiau kaip ir visi augalai, jie reikalauja nors šiek tiek dėmesio. Tad nepagailėkite jo ir būsite nudžiuginti puikiais rezultatais.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Taigi, nors iki pirmųjų vynuoginių pomidorų sėklų sodinimo dar toli, tačiau yra ir daugybė kitų daržovių, kurioms tinkamas sodinimo terminas yra pavasaris. O ypač- jo pradžia. Vėsus, gaivus šio sezono oras bei drėgna žemė yra puikiausiai tinkama žirnių ar salotų sodinimui. Taip pat, neužmirškite ir daugiamečių daržovių, tokių kaip antai rabarbarų ar šparaginių pupelių sodinimui. Tad dabar ir trumpai aptarsime būtent tas daržoves, kurias patartume sodinti ankstyvą pavasarį.

• Šparaginės pupelės- tai vienos iš daugiamečių daržovių. Jų sodinimui tinka Kovo mėnesio pradžia. Na žinoma, jei temperatūra dar nėra pliusinė, sėklų žemėn dėti nebūtų patariama, tačiau tai pasitaiko itin retai, tad didelių rūpesčių užsitęsusi žiema neturėtų sukelti. Šios rūšies daržovės ūglius pradeda leisti praėjus dviem ar keturioms savaitėm po jų pasodinimo ir auga iki pat rudens. Skynimui geriausios rudenį, tad norint, jog derlius būtų ankstyvesnis, ir sodinimu derėtų ne Gegužę. Taip pat neužmirškite atkreipti dėmesį į vietą, kurioje planuojate sodinti pupeles, nes joms būtina pilno apšvietimo zona. Kuo geriau parinksite vietą, tuo daugiau šansų, kad vėliau sulauksite gerų rezultatų.
• Salotos- tai tokios daržovės, kurių sodinimas nesukels pernelyg didelio vargo ir nepraėjus dideliam laiko tarpui galėsite džiaugtis puikiais rezultatais. Visi puikiai žinome, jog ši daržovių rūšis yra nepamainoma virtuvėje ruošiant įvairiausias salotas. Taip pat jos yra ir sveikos, salotose gausu mineralų bei įvairiausių vitaminų. Geriausia šiuos žaliuosius krūmelius sodinti šiltnamiuose, ypač tuomet, kol aplinkos sąlygos lauke yra ne itin palankios. O norint greitesnio derliaus- pridenkite žemę plėvele. Tokiu būdu bus sudaromas lyg antrasis šiltnamis, tad temperatūra bus dar šiltesnė. Neužmirškite, jog augalams, kurie veda derlių pavasarį, nėra palankūs durpių sluoksniai, nes tuomet joms prireikia papildomo laiko prasibrovimui pro nereikalingą sluoksnį. Beje, nepersistenkite su vandens kiekiu, jei bus itin drėgna- sėklos neaugs, o jei per sausa- salotos gali užaugti karčios.
• Žirniai yra vienos iš seniausiai toleruojamų pavasarinių daržovių rūšių. Geriausias laikotarpis žirnių sodinimui yra Balandžio mėnuo, nes tuomet aplinka nebūna atšiauri. Norint sulaukti derliaus ankščiau, galima juos kaip ir salotas sodinti šiltnamyje, tačiau neužmirškite, jog jų krūmai auga išties aukšti, tad jiems prireiks didesnio ploto žemės. Vienas iš svarbesnių dalykų, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį jau pasodinus žirnius- pasirūpinimas reikiamomis atramomis. Augdami žirniai stypsta aukštyn ir jiems reikia ant kažko vynioti savo vijoklines atžalas. Geriausiai tam tinkamos medžių ar tvirtesnių krūmų šakos.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

       Visgi yra ir tokių augalų, kurie viso šaltojo laikotarpio metu išlieka žali. Ypač ties Europos viduriu, kur temperatūra tiek smarkiai nesikeičia. Šie žalieji augalai gali vykdyti fotosintezę visus metus ir taip apsirūpinti energija, reikalinga jo galūnėms. Tad šiem augalams reikės mažiau priežiūros ir prie jų pavasarį sugaišite kiek mažiau laiko. Ypač, jei žiema buvo gana rami, rekės tik juos apžiūrėti ir įsitikinti, jog augalai neturi nulūžusių šakų. Kaip bebūtų gailą, tokių augalų yra mažuma. Daugėlis daugiamečių nesugeba savimi pasirūpinti. Tad derėtų neužmiršti, jog per vėlai įvykdytas genėjimas, gali neigiamai atsiliepti augalo gyvenimui šiltojo sezono metu.

       Toliau sękančiame saraše yra išvardinti augalai, kurie ypač mėgsta pavasarinį, o ne rudeninį genėjimą. Žinoma, gali pasitaikyti ir išimčių, nes daugiamečiai augalai dažniausiai turi labai daug rūšių ir kiekvienai iš jų reikalinga šiek tiek skirtinga priežiūra.

• Artemsija- daugėlis šio augalo rūšių nemėgsta rudeninio genėjimo. Reikėtų žinoti, jog nusprendus šį augalą geėti rudenį, nederėtų persistengti su mąstu, nes per daug pažeidus augalą, galite jį tiesiog nužudyti, nes jsi taps neatsparus žiemos šalčiams. Geriausias genėjimo laikas- ankstyvas pavasaris.
• Astros- kadangi daugėlis astrų rūšių žydi rudenį, jos tiesiog savaime didžiąją energijos dalį atiduoda žiedams ir pačios tampa neišvaizdžios bei apskurusios. Kai kurios rūšys žydi taip vėlai rudenį, jog dar papildomai jas genėti būtų ypač nepalankus sprendimas.
• Katinėliai- dauguma šios veislės augalų būna sutvarkomi jau vasarą, kuomet praeina jų žydėjimo laikotarpis. Tad skriausti papildomu genėjimu ar lapelių apskabymų rudenį būtų kiek per žiauru. Geriausi šio proceso atlikomo mėnesiai yra Kovas ir Balandis.
• Petunijos- jei jau Jums pasisekė petunijas išauginti kaip daugiametes gėles, nežalokite jų. Galite rudenį pašalinti lapiją, tačiau stiebus reikėtų palikti savo vietose, nes pavasarį atšilus temperatūrai buvusiųjų lapų vietose pradės augti naujieji.
• Balioninės gėlės (Platycodon grandiflorus)- jei šios rūšies gėles nuspresite tvarkyti ir genėti orui vėstant, joms prireiks gana daug laiko, kad atsigautų. Žydėti pradėtų tik tuomet, kai sutvirtėtų, maždaug sezono pabaigoje, gegužės gale. Šių gėlių tvarkymas pavasarį joms yra daug palankesnis, nes tokiu būdu augalai gali naudotis senaisiais stiebais ir visą energiją skirti ne tvirtėjimui, o lapijos bei žiedų auginimui.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Pirmoji grupė- Pluoštinės Begonijos. Dažniausiai šios rūšies Begonijų atvaizdai yra vieni iš populiarių patalinės marginimo raštų. Grupei priskiriamos pluoštinės Begonijos nuo pačių mažiausių dydžių, tačiau gavusios geras augimo sąlygas jos gali pasiekti net dešimties pėdų aukštį.

Antroji grupė- gumbinės Begonijos. Joms priskiriamos tos gėlių rūšys, kurios turi gumbus, kuriuos reikia iškasti žiemos periodu. Kaip bebūtų keista, nors ši grupė vadinama gumbinėmis, tačiau joms priskiriamos ir pusiau gumbinės Begonijos, kurios gali išlikti žalios žiemos periodu.

Trečioji grupė- šakningosios Begonijos. Šiai grupei yra priskiriamos Begonijos, kurios turi šliaužiančias šaknis. Vienas iš išskirtiniausių jų bruožų yra šliaužianti šaknis, iš kurios pavasarį vystosi stiebeliai ir labai. Viena žinomiausių šios rūšies atstovių yra Beefsteak arba kitaip vadinama Begonia Feasti.

Ketvirtoji grupė- margosios Begonijos. Ši grupė yra išskirtinė, nes jai priklausantys augalai yra auginami vardan grožio ir išskirtinų margų lapų. Kaip bebūtų gaila, dabar margosios Begonijos yra labai sugretinamos su kitomis rūšimis ir tokiu būdu išvedami nauji hibridai bei prarandamas margųjų gėlių išskirtinumas. Žinoma yra ir geroji, išvestosios rūšys gali būti dar žavesnės. Grupė išsiskiria ir savo poreikiais: daugėliui Begonijų yra reikalingas sausas ir vėsus klimatas, o šioms priešingai- drėgnas ir šiltas.

Begonijų paplitimas

Dažniausiai Begonijos yra platinamos dviem būdais: sėklomis ir atžalomis. Šios rūšies gėlių sėklos yra daigios, smulkios ir joms išdykti prireikia dviejų arba trijų savaičių. Daugėlis žmonių mieliau renkasi įsigyti jau išaugintus daigus, nei vargti su smulkiomis gėlių sėklomis. Kalbant apie Begonijų dauginimą vegetatyviniu būdu yra galima teigti, jog norint padidinti Begonijų skaičių (jau turint vieną), daug lengviau augalą pasidauginti atžalomis. Tačiau su jau ankščiau minėtaja gumbelinių Begonijų grupe yra kiek kitaip. Jos dauginamos ne atžalomis ar sėklomis, o gumbais.

Kaip užauginti Begonijas?

Kaip jau žinome, šios gėlės yra vienmetės ir nemėgsta rudeninio arba pavasarinio šaltuko. Tad dažniausiai jas patariama sodinti paruoštoje vietoje tik orui atšilus. Tačiau neužmirškite, jog priklausomai nuo gėlės rūšies reikia parinkti ir vietą. Ne visos Begonijos mgsta vienodą saulėtumą: vienoms reikalingas visiškas saulės apšvietimas, kitos daug geriau auga šešėlyje.

Daugėlis rūšių mėgsta drėgną dirvą, tad įpatingai svarbu, jog gėlėms netektų kęsti sausros. Pasitaikius sausam ir karštam vasaros sezonui geriausiai gėles laistyti kas vieną ar dvi dienas. Tuomet jos gaus reikiamą drėgmės ir vandens kiekį.

Auginant gėlės lauke patariama jas tręšti vieną kartą per mėnesį biriomis trąšomis, o auginant namuose- skystomis trąšomis (taip pat kartą per mėnesį).

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Bulves galima auginti beveik bet kokiame dirvožemyje. Jos yra skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias. Esama įvairių spalvų ir formų bulvių: apvalių, pailgų, banano formos, violetinių, rausvų, geltonų, baltų ir kitokių. Tai lemia ne tik veislė, bet kiti veiksniai, pavyzdžiui – oro sąlygos, mat sausais metais bulvės užauga apvalesnės, lietingais – pailgesnės.

Bulvių rengimas sėjai. Sėklai bulvės atrenkamos iki balandžio vidurio, ne vėliau. Jas reikėtų pravėdinti, tuomet greičiau išleidžia daigus. Po pravėdinimo bulves reikėtų išrūšiuoti pagal dydį. Geriausia sodinti ne pačias mažiausias, bet vidutinio dydžio bulves, jei sodinsite dideles – bulvių derlius ne ką pagausės. Tiesa, yra viena gudrybė, jei bulvių sėjai trūksta, – jas galima supjaustyti. Tai daryti reikėtų mėnesį iki sodinimo. Bulvės pjaunamos išilgai. Iš tokių bulvių derlius būna mažesnis, tačiau bulvės išauga didelės. Svarbu, kad perpjautos nesupūtų.

Dirvos rengimas bulvių sodinimui. Bulvėms skirtą plotą reikia suarti arba sukasti dar iš rudens. Jei norite užsiauginti skanių bulvių, geriausia dirvą patręšti vien mėšlu, tačiau galima naudoti ir kompostą. Organinėmis trąšomis galima patręšti ir iš rudens, ir pavasarį. Tuo pačiu laiku tręšiama ir mineralinėmis trąšomis.

Bulvių ligos ir kenkėjai. Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių gumbus, stiebus bei lapus. Pradžioje lapai apsitraukia rudomis dėmėmis, kai drėgna – ir apnašomis. Dėmės sparčiai didėja, masiškai plinta ir ant kitų augalų. Apsaugai nuo maro reikėtų dirvą tręšti fosforu ir kaliu, bulves gerai apkaupti, antrojoje liepos pusėje nupurkšti fungicidais, o prieš kasimą reikėtų nupjauti ir išnešti visus bulvienojus, bulves pradžiovinti lauke. Bulves puola ir virusinės ligos, tokios kaip raukšlėtoji mozaika, dryžligė, paprastoji mozaika. Raukšlėtąją mozaiką platina amarai. Iki žydėjimo reikėtų pašalinti nesveikuojančius augalus, nukastas bulves žiemą išdezinfekuoti, pravėdinti. Dryžligę taip pat platina amarai, ją perneša ir ant kitų augalų. Paprastoji mozaika dažniausiai pažeidžia bulvių lapus. Vienas keras lengvai užsikrečia nuo kito kero, susilietus pažeistoms augalo dalims. Ligą lengvai išplatina vėjas, vabzdžiai, lietus ir net pats žmogus. Pagrindinis bulvių kenkėjas yra Kolorado vabalas. Jis smarkiai apgraužia bulvių lapus ir visas kitas dalis, esančias virš dirvos. Deja, ėdrūs yra tiek suaugę vabzdžiai, tiek lervos. Nuo kolorado vabalų dauginimosi gal kiek gelbsti jų rinkimas ir purškimas pesticidais. Bulvių gumbus dažnai žaloja kitas kenkėjas – sprakšių lervos. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Bulvių gumbuose lervos išgraužia siauras landas. Jas išnaikinti galima intensyviai dirbant žemę: rudenį ją reikia perkasti, suarti, purenti, jei dirva rūgšti, ją kalkinti. Vasarą nepatartina dirvoje laikyti neaparto mėšlo.