Aprašymas. Melsvės yra daugiamečiai žoliniai-lapiniai augalai, augantys iš šakniastiebių arba stolonų (palaipų). Lapai platūs lacentiški, ietiški arba ovalūs, į plotį varijuojantys nuo 3 iki 40 cm, o į ilgį – 2-30 cm, priklausomai nuo rūšies. Jei įskaitytume ir melsvių kultivarus, variacijos būtų dar ryškesnės ir didesnės, mat būna lapų, į ilgį siekiančių net 76 cm. Laukinių rūšių lapų spalva daugiausia yra žalia, o kai kurios rūšys, tokios kaip Hosta  sieboldiana, atrodo tarsi pasidengusios vašku ir yra mėlynos spalvos. Kai kurių rūšių lapai pasidengę baltomis nuosėdomis. Natūrali mutacija paprastas vienspalves rūšis pavertė dvispalvėmis – lapai tampa žaliai geltonos (auksinės) spalvų, kurios išsidėsčiusios juostelėmis. Žiedai užauga ant ilgų tiesių stiebų, kurie gali užaugti net iki 80 cm. Ant stiebo atskiri žiedeliai yra nusvirę, švytuokliniai, 2-5 cm ilgio su šešiais vainiklapiais. Žiedeliai būna balti, šviesiai violetiniai arba violetiniai ir dažniausiai bekvapiai. Vienintelė su stipriai kvepiančiais žiedais rūšis yra Hosta plantaginea. Taip pat ši rūšis neįprasta dar ir tuo, kad žiedeliai atsiveria vėlyvą vakarą, o užsiveria anksti ryte. Ji pradeda žydėti vėlyvą vasarą ir žinoma kaip Rugpjūčio lelija.

Auginimas. Melsvės kilusios iš Kinijos, bet šie pavėsį teikiantys augalai supažindinti su Europa buvo per Japoniją. Šie augalai plačiai auginami kaip žemę dengiantys augalai, iš jų galima sukurti vešlias kilimines dangas. Jie ne tik duoda šešėlį, bet ir patys mėgsta augti jame, tad nėra labai išrankūs. Hibridų išvesta be galo daug, įregistruotų ir turinčių pavadinimus esama per 3 000. Labiausiai vertinami kultivarai yra su balta ar auksine spalva išmargintais lapais. Populiarūs kultivavai yra šie: ‚Francee‘ (žali lapai baltais kraštais), ,Gold Standard’ (geltoni lapai žaliais kraštais), ‚Undulata‘ (žali lapai baltu viduriu), ‚June‘ (melsvai žali lapai su kreminės spalvos centru) bei ‚Sum and Substance’ (tai milžiniško dydžio augalas, išsiskiriantis žalsvai geltonos ar geltonos spalvos lapais). Naujesni kultivavai yra ‚Guacamole’, kurie sparčiai ima populiarėti. Melsvėms beveik nereikia priežiūros, jos lengvai auginamos ir ilgai auga toje pačioje vietoje. Palyginti melsvių beveik nepuola jokios ligos. Priežiūrai reikalinga tik retkarčiais palaistyti ir patręšti, kad vešliau išskleistų savo lapus. Tiesa, kai kurias rūšis auginti sudėtingiau, tačiau dauguma jų tikrai tiks pradedantiesiems sodininkams.

Kaip melsvėms parinkti tinkamą augimo vietą ir kokia dirva joms geriausia? Kaip jau minėta, melsvės puikiai toleruoja pavėsį, bet ypatingai dideliame pavėsyje geriau jų nesodinti. Geriausia parinkti vietą, kurioje saulė šviestų nuo ryto iki pietų. Kai kurie kultivavai toleruoja ir popietinę saulę, bet kitiems ji pernelyg kaitri. Apskritai, mėlynlapės melsvės puikiai auga šešėlyje, o kitų spalvų augalai augtų ir labiau saulėtoje vietoje, tokie kaip Hosta plantaginea ‘August Moon’, ‘Fragrant Bouquet’, ‘Guacamole’, ‘Fried Green Tomatoes’ bei ‘Sum and Substance’. Melsvės mėgsta trąšią organinę dirvą su geru drenažu ir lengvai rūgščią.

Sodinimas. Prieš sodinant į dirvą reikėtų išnarplioti melsvių šaknis, jei to padaryti neįmanoma, geriau labiausiai susipainiojusias pašalinti. Tuomet augalą dėti į iškastą duobę ir apiberti žemėmis. Po pusvalandžio palaistyti šaknis vandeniu.

     Kiparisai yra labai populiarūs, kadangi pasižymi gausia žaluma ir teikia didelį pavėsį. Taip pat jie labai greitai auga – per metus gali užaugti net iki 120 cm – ir toleruoja įvairų dirvožemį. Nuplikę (Taxodium distichum) kiparisų medžiai itin mėgsta drėgmę, auga šalia pelkių, klampynių, balų, užlietose vietose, palei upes ar vandens srautus. Dar esama kūdrų kiparisų, jie vadinami Taxodium ascendens. Kūdrų kiparisai labiau mėgsta augti pavieniui. Tinkamoje vietoje pasodinti kiparisai gyvens šimtus metų.

     Tinkamos vietos parinkimas. Kiparisai geriausiai auga saulėje, tačiau toleruoja ir dalinį pavėsį. Mėgsta dirvą su geru drenažu. Jei ketinate sodinti keletą kiparisų, pasirūpinkite, kad jie augtų toliau vienas nuo kito.

     Dirvos paruošimas sodinimui. Pasirinktoje vietoje gerai išpurenkite žemę, pašalinkite visas kitų augalų ar piktžolių šaknis bei nešvarumus. Išmeskite visus akmenis, ypatingai didelius. Vieta turi tapti švari.

     Iškaskite duobę. Ją padarykite gilesnę ir platesnę, nei yra sodinamo sodinuko šaknys.

     Sodinkite kiparisą. Sodinuką pastatykite duobės vidury ir užklokite ta žeme, kurią iškasėte, darydami duobę. Gerai padenkite šaknis, kad jos neliktų kaboti ir nesusidarytų oro plyšių. Paviršių sutrypkite.

     Mulčiavimas. Naudokite aukštos kokybės mulčią. Juo padenkite vietą aplink kipariso pagrindą. Mulčias padės išlaikyti dirvožemio drėgmę ir išvengti augančių piktžolių. Mulčio sluoksnis gali būti ir nedidelis.

     Laistymas. Pasodintą medelį reikia kuo greičiau palieti. Nepatartina laistyti didele galinga srove tiesiai iš kibiro, geriau naudoti laistytuvą ar laistymo žarną. Jei oro temperatūra pasitaiko didelė, klimatas sausas (ypatingai vasarą), tuomet kiparisus patartina laistyti kiekvieną savaitę, kad būtų užtikrintas sveikas augalo augimas. Tačiau jei itin dažnai ir gausiai lyja, kiparisus laistyti reikėtų tik tuomet, kai lietaus iškrenta mažiau.

     Tolimesnė kipariso priežiūra. Kiparisai yra iš tų augalų, kurių išlaikymui reikia skirti labai mažai lėšų, o priežiūros nuo pasodinimo meto beveik nereikalauja. Retkarčiais patikrinkite augalą, ar šis nėra apniktas kenkėjų, tokių kaip kamieninių vikšrų, kurių lervos mezga voratinklius, kuriuose gyvena, ir minta spygliais.

     Apskritai, kiparisai labai panašūs į liepsną savo forma, mat kūgiškai smailėja. Tokios mintys aplankydavo ne vieną senovės poetą, kurie parašė daug puikių odžių, apdainuojančių šį nuostabų augalą. Visžaliai kiparisai jau senų senovėje buvo auginami Viduržemio jūros regione ir savo didingumu užburdavo kaip neatsiejamas kraštovaizdžio elementas. Kadangi buvo auginamas Viduržemio jūros šalyse, neliko nepastebėtas ir Antikos poetų. Antikinėje mitologijoje kiparisas – tai ir Pasaulio medis, ir gedulingasis medis, taip pat medis, jungęs gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius. Pagoniai graikai ir romėnai naudodavę kiparisų šakeles, kai mirdavęs žmogus: tarp mirusiojo rankų įsprausdavo kipariso šakelę, taip pat šakelėmis apmėtydavo taką į mirusiojo namus. Ir nūdienoj mūsuose kiparisai sodinami kapinėse. Bet to nereikia baimintis ir dėl to nesodinti jų prie namų, juk kiparisai tokios gražios formos augalai. Tokie pamąstymai visai tinka besiartinant Vėlinėms…

Acer rubrum –

Charakteristika. Raudonąjį klevą labai lengva atpažinti. Tai vidutinio, krypstantis link didelio, aukščio medis, pasiekiantis 13-27 metrus, išskirtiniais atvejais ūgteli net iki 35 metrų. Lapų skersmuo dažniausiai 9-11 cm ant suaugusio medžio. Kamieno skersmuo varijuoja nuo 46 iki 76 cm, priklausomai nuo medžio amžiaus. Dešimties metų medelis jau bus šešių metrų aukščio. Geriausia, kad klevas augtų neapsuptas kitų medžių, nes tuomet atsiskleis jo tikrasis grožis – jis užaugs žemesnis, bet užtat su tankesne lapija ir apsuptas daugiau vainikų. Jauno medelio žievė yra blyškiai pilka. Kuomet medeliui daugiau metų, žievė vis ima tamsėti. Raudonojo klevo lapus atskirti labai lengva nuo kitų klevų lapų. Paprastai jie būna 5-10 cm ilgio ir pločio, delniškai išsiraizgę. Viršutinė pusė šviesiai žalia, o vidinė pusė gali būti balkšva, melsva ar pūkuota.

Paplitimas ir augimo pobūdis. Raudonieji klevai pasaulyje labiausiai paplitę Šiaurės Amerikoje, tačiau jų randama ir pietinėje Niūfaundlendo dalyje, Naujojoje Škotijoje (Kanados dalis), pietiniame Kvebeke ir pietvakariniame Ontarijuje. Apskritai, šis medis paplitęs visur, kur oro temperatūra nesiekia minus keturiasdešimties laipsnių. Šis klevas gali augti įvairiame dirvožemyje: skirtingos struktūros, drėgnumo laipsnio, pH, aukščio lygio. Jis vienodai puikiai auga ir vietose su šaltomis žiemomis, kuomet dirvožemis apledėja, ir šiltame klimate. Šis klevas auga vietose, kuriose yra tokių uolienų, kaip granitas, gneisas, skalūnas, smiltainis, kvarco ar kalkakmenio (klinčių).

Auginimas. Raudonieji klevai kaip dekoratyviniai medžiai auga parkuose ir dideliuose soduose, išskyrus ten, kur dirva pernelyg šarminga arba druskinga. Dažnai auginami jie dėl savo tvirtos išvaizdos, puošnumo, dekoratyvumo, išskirtinės spalvos. Šis klevas geras pasirinkimas ir miesto vietovėse, kadangi toleruoja kai kurias sąlygas, tokias kaip pernelyg sausas ar drėgnas dirvožemis, užterštumas. Iš raudonojo klevo išvesta nemažai kultivarų (hibridų). Populiariausi, jau apeliuojantys į pačią spalvą, – ‘October Glory’ ir ‘Red Sunset’. Kitos išvestos veislės – ‘Armstrong’, ‘Autumn Blaze’, ‘Autumn Flame’, ‘Autumn Radiance’, ‘Autumn Spire’, ‘Bowhall’, ‘Burgundy Bell’, ‘Columnare’, ‘Gerling’, ‘Northwood’, ‘October Brilliance’, ‘Scarlet Sentinel’, ‘Schlesingeri’, ‘Shade King’, ‘V.J. Drake’.

]]> http://www.sodininkyste.lt/velyvojo-rudens-klevas/feed/ 0 http://www.sodininkyste.lt/romantiskieji-amariliai-is-poezijos-pasaulio/ http://www.sodininkyste.lt/romantiskieji-amariliai-is-poezijos-pasaulio/#comments Tue, 19 Oct 2010 06:00:57 +0000 Sodininkyste.lt http://www.sodininkyste.lt/?p=4966 Amarilis dar žinomas kaip lelijinė beladona, dar gražiai vadinama „nuoga ledi“. Gentyje – dvi rūšys, iš kurių žinomiausia Amaryllis belladonna, kita – Amaryllis paradisicola. Kilusi gėlė iš Pietų Afrikos, tiksliau – iš akmenuotosios pietvakarių Afrikos netoli Gerosios vilties kyšulio. Ši gėlė neturėtų būti supainiota su kita – hipeastru (Hippeastrum), žydinčia svogūnine amarilinių šeimos gėle, pardavinėjama žiemos mėnesiais dėl to, kad gali tuomet pražįsti (kambaryje). Išvestas kultivaras vadinamas Amarcrinum, sukryžminus Amaryllis belladonna × Crinum moorei. Amarilis dar žinomas tokiais vardais, kaip „Džersio lelija“ ir „Lelija Langtry“.

Amarilio botaniniai pavadinimai tiek anglų, tiek lotynų kalboje yra vienodi – Amaryllis. Šį vardą gėlė turbūt bus gavusi nuo senovės graikų bukolinės (piemenų) poezijos veikėjos kaimietės mergaitės Amarilės (lot. Amaryllis, idis f) vardo. Mergaitė buvusi tyro grožio, tiesiog panaši į gėlę, tad taip pavadinta ir gėlė.

Augalo aprašymas. Amarilis – augantis iš svogūno augalas, kurio svogūnėlių skersmuo gali svyruoti nuo 5 iki 10 cm. Lapeliai juostos formos (juostiniai), žali, kurių ilgis 30-50 cm, o plotis – tik 2-3 cm; perskirti į dvi dalis. Lapai žali būna rudenį arba ankstyvą pavasarį, kuomet prasideda šilti orai. Žaliavimas priklauso ir nuo lietaus kiekio. Galiausiai lapeliai nukrenta vėlyvą pavasarį. Svogūnėlis išlieka ramybės būsenos iki pat vėlyvos vasaros. Augalas netoleruoja nei didelio šalčio, nei pernelyg šilto ir drėgno (tropinio) klimato, mat amariliui reikalingas sausas ramybės periodas tarp lapų numetimo ir žiedų pasirodymo. Vėlyvą vasarą (paprastai Rugpjūčio mėnesį septintoje zonoje) iš sausos žemės kiekvienas svogūnėlis išleidžia vieną arba du belapius stiebelius, kurie gali būti 30-60 cm aukščio. Kiekvienas stiebelis viršuje suskirstytas į 2-12 piltuvėlio formos akučių, iš kurių ir ims augti žiedai. Žiedo skersmuo – 6-10 cm, turi šešis vainiklapius (trys išoriniai, trys vidiniai, tačiau savo išvaizda vienodi). Paprastai amariliai būna baltos spalvos su tamsiai raudonomis gyslelėmis. Taip pat natūraliai auga ir rausvi bei raudoni amariliai. Dažnai šie augalai vadinami „nuogomis ledi“, mat tikrai kaip nuogi amariliai atrodo, kai žiedai dar žydi, o lapai jau nukritę ir lieka vien ilgi belapiai stiebai. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje imta amarilius specialiai auginti (iki tol jie augo tik natūralioje aplinkoje).

Augalo sodinimas ir priežiūra. Paruošimas sodinimui: svogūnėlio šaknys ir pagrindas kelias valandas prieš sodinimą turėtų būti įmerkti į drungną vandenį; atsiminkite, jei negalite svogūnėlio pasodinti iš karto, vos tik jį gavote, laikykite jį tamsioje vėsioje patalpoje. Sodinimas: amariliai mėgsta gana derlingą, maistingą arba maišytą dirvožemį, tad, jei dirva pasirodo esanti nederlinga, – iškaskite didesnę duobelę, nei vien svogūnėliui, ir pridėkite durpių, humuso, patręškite. Svogūninės gėlės mėgsta gerą dirvos drenažą, nes užsistovėjęs vanduo gali pakenkti svogūnėliams. Nepažeisdami šaknelių dėkite svogūnėlį į žemę ir apkaskite iki kaklelio. Šiek tiek paspauskite žemę aplink svogūnėlį, kad didelis vėjas jo neišpūstų. Tie patys kriterijai tinka ir sodinant svogūnėlius į vazonus auginimui kambaryje. Sodinimo vietos pasirinkimas ir liejimas: augalas mėgsta ne pavėsingas vietas, o saulės nutviekstas teritorijas, mat saulė labai reikalinga, kuomet pradeda vystytis ir augti stiebeliai. Jei nepalyja, laistykite tik iki kol pasirodo stiebelis, o vėliau imkite lieti, kai amarilis išleidžia pumpurus ir sulapoja. Žydėjimo periodas: jei auginsite amarilį savo namuose ant palangės, ne sode, jis žydės gana ilgai šaltuoju metų laiku, žiemą, ir kiek trumpiau pavasarėjant. Jei norite, kad jūsų namus ar sodus ilgesnį laiką džiugintų nuostabūs žiedai, – sodinkite svogūnėlius ne vienu metu, o kas dvi savaites.

Žinoma, kiekvieno skonis skirtingas, tačiau bene įspūdingiausiais žiedais apsiberia magnolijos (Magnolia). Magnolijų gentis yra gana plati, jai priklauso per 210 žydinčių augalų rūšių. Šį vardą augalas gavo nuo garsaus prancūzų botaniko Pierre Magnol. Apskritai, magnolijos yra tie augalai, kurie itin patraukia įvairių pasaulio sodininkų dėmesį. Pradėtos hibridizacijos pasirodė esančios sėkmingos, tokie augalai žydi anksti ir pasižymi ypatingai gražiais žiedais. Bene populiariausia sodų magnolija yra hibridinė M. × soulangeana. Tiesa, magnolijos turi ir daug kitų paskirčių: kai kuriose Japonijos dalyse jų lapai naudojami puošti maistą arba dedami kaip pagalbiniai ingredientai gaminant valgį; magnolijų dalys naudojamos ir Kinijos tradicinėje medicinoje; Magnolia grandiflora yra nacionalinė valstijos gėlė tiek Misisipėje, tiek Luizianoje, o Magnolia sieboldii – nacionalinė Šiaurės Korėjos gėlė. Magnolijos būna ir visžalės, ir metančios lapus. Tiesa, jei jas norima auginti Lietuvos soduose, prieš perkant, medelynuose reikėtų pažiūrėti, kokių yra veislių, ir pasirinkti labiau šalčiui atsparesnę, mat magnolijos – tropinių kraštų augalas, tad ne itin toleruoja šaltį. Jei tinkamai pasirinksite, dideliais žiedais grožėsitės jau pavasarį.

Forsitija (Forsythia) – alyvinių šeimos žydintis augalas. Rūšių nedaug – vos 11. Dauguma jų kilusios iš Azijos ir tik viena iš pietryčių Europos. Tai lapuotis, kuris periodiškai numeta lapus. Paprastai užauga nuo vieno iki trijų metrų aukščio, retkarčiais – iki šešių. Žievė šiurkšti, nelygi ir žaliai ruda. Lapai dažniausiai paprasti, bet kai kuriose rūšyse pasitaiko ir trilapių, iš kurių du nedideli lapeliai – tarsi pagrindas. Forsitija ima žydėti jau ankstyvą pavasarį, dar prieš sulapojant, ir pasidengia šviesiai geltonais žiedeliais, kurių žiedlapiai susijungia tik prie pagrindo. Per lietų žiedeliai susiskleidžia ir atrodo kaip blizgūs kabantys varpeliai. Beje, forsitijos įspūdingos dar ir dėl to, jog iš jų yra išgaunama laktozė (pieno cukrus). Iš forsitijų vedami hibridai, kurie naudojami puošti sodus bei parkus, kai kurie tinka ir dekoratyviniam formavimui, mat išvesti taip, kad pakęstų karpymus. Populiariausi hibridai yra Forsythia × intermedia ir Forsythia × variabilis. Dauguma kultivarų išvesti tokie, kad būtų ne pernelyg dideli, tilptų ir mažesniame sode.

Egzochordų (Exochorda) rūšių visai nedaug – tik keturios natūraliai augančios ir vienas kultivaras. Šie krūmai atlieka dekoratyvinių augalų paskirtį ir žinomi kitu vardu – „Perlų krūmas“. Šis „perliškas“ pavadinimas bene labiausiai tinka stambiažiedei egzochordai, mat ji gražiausia ne tik žydėjimo, bet ir pumpurų periodu – šiuo metu jie atrodo kaip kabantys balti švytintys perlai. Egzochordos yra vasaržalės, rudeniop meta lapus, užauga iki keturių metrų aukščio. Lapeliai ovalūs, net iki devynių centimetrų ilgio. Žiedai balti su penkiais vainiklapiais. Žiedai pasipila į pavasario pabaigą. Labiausiai vertinamas kaip sodo augalas yra hibridas E. × macrantha, dar vadinamas „Nuotaka“. Šis kultivaras išvestas iš  E. grandiflora. Apskritai egzochordos mėgsta saulę, tačiau augtų ir pusiau pavėsingoje vietoje. Geriausiai augtų drėgname dirvožemyje, tačiau pakęstų ir sausą – tik ne taip gausiai žydėtų. Šalčiui atspari, tad lietuviškam klimatui tikrai tiktų.

]]> http://www.sodininkyste.lt/pavasari-zydinciais-augalais-domekimes-rudeni/feed/ 0 http://www.sodininkyste.lt/kanadine-cuga-siaures-amerika-lietuvos-soduose/ http://www.sodininkyste.lt/kanadine-cuga-siaures-amerika-lietuvos-soduose/#comments Thu, 23 Sep 2010 06:49:32 +0000 Sodininkyste.lt http://www.sodininkyste.lt/?p=4883     Ji yra spygliuotis visžalis pušinių šeimos medis, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Kas ji? Taip, tai nuostabioji Kanadinė cūga, įspūdinga tiek savo išvaizda, tiek ir pavadinimu. Kadangi kilusi iš šaltų kraštų, tai Lietuvos klimatas jai yra ypatingai tinkamas. Šis spygliuotis labai ištvermingas, mėgsta rūgštų dirvožemį, drėgmę, tačiau prisibijo šaltų vėjų, tad geriau atviroje vietoje šių medžių nesodinti. Šios rūšies medžiai užauga gana aukšti– net iki 30, o kartais net iki 53 metrų aukščio (tiek užauga taip vadinamos cūgos-rekordininkės). Bet geriau pasikalbėkime apie dekoratyvines veisles (cūgų kultivarus), kurias galėtume auginti ir savo soduose.

     Dekoratyviniais tikslais Kanadinės cūgos į Lietuvą buvo įvežtos XIX-ajame amžiuje. Viena iš žemaūgių veislių yra vadinama Tsuga canadensis ‘Jeddeloh’. Ši nykštukė be galo patraukli ir užauga tiek į aukštį, tiek į plotį 1 metrą. Dar keletas kitų nykštukinių medelių: Tsuga canadensis ‘Nana’, ‘Minuta’, ‘Horsford’ ar Tsuga mertensiana ‘Elizabeth’.  Visos dekoratyvios veislės mėgsta dalinį arba net visišką pavėsį, nes saulėje ima džiūti ir ruduoti spygliukai, taip pat, kaip ir didžiosios cūgos, mėgsta drėgmę. Šie medžiai užauga ne aukštesni kaip 15 metrų. Dėl įvairiose vietose nusvirusių šakų, lankiškumo, įdomių formų gali priminti maumedį. Dekoratyviniai medeliai smarkiai auga ir į plotį, o kai kurių rūšių šakos nulinksta net iki pat žemės, todėl augalas atrodo itin egzotiškai ir elegantiškai, tokio neįmanoma nepastebėti. Viena iš tokių – Tsuga canadensis ‘Pendula’, šmaikščiai vadinama medžiu -namu, mat be jokių problemų galima susikurti privačią erdvę medžio šakų apgaubtoje erdvėje. Turbūt ypatingai vaikams tai turėtų žadinti vaizduotę ir išgelbėti tėvus, kurie bijo ar negali vaikams suręsti namelio medyje. Tarsi kokia mažybinė “pendulos” forma – Tsuga canadensis ‘Cole’s Prostrate’, labai tinkanti auginti akmeningame dirvožemyje ir mažuose soduose. Ši rūšis lengvai ištveria net labai šaltas žiemas. Jei vasara pasitaiko nelietinga, reikėtų dažniau laistyti, nes tai – drėgmę mėgstantis medis. Taip pat geriausia vietą rasti pavėsingoje vietoje. Kita, savo forma labai panaši į šias dvi, – Tsuga canadensis Bennett. Skiriasi tik tuo, jog yra žymiai žemesnė, tačiau tokia pat plati, šakelės nusvirę iki žemės. Tokiai cūgai geriau augti ne pievoje, nes tuomet pernelyg su šia susilies ir neatsiskleis jos grožis.  

     Kanadinės cūgos kultivarų iš tiesų yra daugybė. Visos skiriasi savo forma, aukščiu, pločiu, šakelių nusvirimu, net varijuoja spalva. Įprastinė cūga yra ryškiai žalios spalvos, tačiau kultivarų pasitaiko net baltos (Tsuga Canadensis ‘Pinktips’) ar geltonos (Tsuga candensis ‘Everitt Golden’) spalvų. Nuostabaus grožio yra Tsuga canadensis ‘Anne’, kuri auga cilindro formos, šviesiai žalia, o viršūnėje, tarsi gėlių puokštė, išsiskleidžia šakelės.O štai Tsuga heterophylla ‘Thorsen’s Weeping’ visiškai išsiskiria savo išvaizda – smarkiai auga į aukštį, bet visiškai nesiplečia. Yra labai liauna, tad šiai rūšiai reikalingas net atraminis stovas, kad išsilaikytų. Šakelės taip auga ne į šonus, bet svyra žemyn, tačiau ne iki žemės, o tarsi sluoksniuojasi per visą medžio ilgį.

     Taigi, medeliai be galo gražūs, o svarbiausia – visai nereiklūs. Rūšių itin daug, tai tiks bet kokio skonio žmogui. Tad belieka išsirinkti ir puošti savo sodus šiais nuostabiais spygliuočiais iš svečios šalies!

Gyvatvorėms tinkantys augalai. Specialistai-apželdintojai gyvatvorėms pataria rinktis kukmedžius, gudobeles, tujas, erškėtrožes, žvilgančiuosius kaulenius, ligustrus, sedulas, karklus, alyvas, totorinius sauskrūmius ar net kaukazines slyvas. Tikrai nebūtina gyvatvorėms naudoti, kaip mums įprasta, vien spygliuočius. Iš lapuočių suformuota gyvatvorė atrodys ne tokia „pikta“ ir dygi, be to spygliuočiai neretai būna ir brangesni. Taip pat, prieš renkantis augalą, turite nuspręsti, ar gyvatvorę rimtai prižiūrėsite, kaskart tinkamu metu genėsite (karpoma gyvatvorė yra vadinama taisyklinga, dar egzistuoja iš dalies formuojama ir nekarpoma – netaisyklinga, tai laisvos formos). Jei neturite laiko formavimui, galite rinktis augalus, kurių nebūtina karpyti – tai spirėjos, veigėlės, putinai, hortenzijos, sauskrūmiai, raugerškiai. Žinoma, tas pačias spirėjas, veigėles, dar buksmedžius, lugustrus, kaukazietiškas slyvaites, gudobeles galima arba reikia karpyti, priklausomai nuo to, kokio aukščio ir pločio norite ar galite skirti savo sode. Kai kuriuos augalus, tokius kaip gudobelės, spirėjos, ligustrai, karpyti būtina, nes gali užaugti kaip medžiai (gudobelės) arba pažemėje gali atsirasti nepageidaujamų tarpų, kurie tikrai nesuteiks grožio gyvatvorėms. Beje, svarbu įsidėmėti, jog pagal gyvatvorių aukštį pasirenkami ir tinkantys augalai. Pavyzdžiui, aukštai 2-4 metrų gyvatvorei tinka klevai, jazminai, alyvos, putinai, pušys ir kiti. Vidutinei 1-2 metrų aukščio formuojamai gyvatvorei rinkitės serbentus, rododendrus, kadagius ir kitus. Žemoms gyvatvorėms (jos yra nuo 40 cm iki 1 m aukščio) tinka  įvairūs žemaūgiai augalai, tokie kaip rožės, kadagiai, jonažolės ir kitos dekoratyvinės veislės. Tiesa, be šių dar esama ir „bordiūrinių“ gyvatvorių (jos yra iki 40 cm aukščio), kurioms taip pat tinka žemaūgiai augalai.

Gyvatvorių sodinimas. Vietoje, kur sodinsite gyvatvorę, iškaskite pusmetrio gylio griovelius. Jų plotis priklauso nuo eilių kiekio: jei eilė bus viena, tuomet griovelio plotis turi būti apie pusmetrį, jei eilės bus dvi – plotis turi būti metras ar daugiau. Geriausia sodinti 2-3 metų sodinukus. Jei augalas, kurį pasirinkote, linkęs augti greitai, tuomet sodinkite rečiau, jei lėtai – tankiau. Kai sodinama viena eilė, tarp sodinukų paliekami 20-25 cm tarpai, kai gyvatvorė dviejų eilių – 30-50 cm, o tarp eilių – 30-60 cm. Tiesa, jei norite ypatingai tankios gyvatvorės, per kurią nepereitų nei žmogus, nei koks gyvūnas, – sodinkite gudobeles ne didesniu, nei 15-20 cm vieną nuo kitos. Gudobelių šakelės tankiai suauga, tačiau tokią gyvatvorę reikia nuolat genėti.

Gyvatvorių genėjimas. Nepadarykite klaidos – gyvatvorę reikia genėti tik antrais metais po pasodinimo, rudenį, kai medžiai jau be lapų. Vasarą reikėtų tik šiek tiek apkirpti šonus ir patrumpinti viršūnėlę. Genėjimas vasarą paspartina ūglių augimą, dėl to neišretėja gyvatvorės apačia. Naujų ūglių augimą skatina ir reguliarus tręšimas bei laistymas. Pavasariais verta patręšti azotinėmis trąšomis. Taip įsidėmėkite, jog toli gražu ne visi augalai tinka genėjimui. Geriausia genėti įvairiausius krūmus, o retą vainiką turinčią pušį geriau palikti ramybėje. Jei pamatėte, jog jūsų gyvatvorė prie žemės, apačioje, yra gerokai praretėjusi, suteikite jai tokią formą, kad apatines šakas pasiektų saulės spinduliai. Dėl daugelio augalų plastiškumo galite suformuoti įvairiausių formų figūras. Nebijokite eksperimentuoti, jums tikrai patiks!

Fragaria vesca

Botaninis aprašymas:
Daugiametis 5-20cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, rusvas, driekiasi horizontaliai arba įstrižai, padengtas lapų ir prielapių liekanomis. Vieni stiebai šliaužiantys, ploni, įsišaknijantys; kiti- statūs, žydintys. Lapai trilapiai: vidurinysis lapelis kotuolas, kiaušiniškas, šoniniai dažniausiai bekočiai, stambiai dantyti, su rausvomis liaukutėmis, apatinė jų pusė melsvai žalia, gausiai pūkuota. Stiebas ir lapkočiai plaukuoti. Žiedai balti, iki 2cm skersmens, po keletą susitelkę skėtiškuose žiedynuose. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, uogos prinoksta birželio-liepos mėnesiais. Vaisius- sutelktinė, kiaušiniška, tariama uoga, nes tikri vaisiairiešutėliai (sėklytės) išsidėstę uogos paviršiuje esančiose duobutėse. Dauginasi šliaužiančiais ūsais ir sėklomis. Šviesomėgis, saulėtų vietų augalas. Maistinis, dekoratyvinis, uoginis, vaistinis augalas.

Paplitimas:
Beveik visoje Europoje, Rytų Azijoje, Amerikoje, Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auga lapuočių ir spygliuočių miškuose, ypač kirtimuose, retmėse, pamiškėse, šlaituose. Mėgsta derlingus dirvožemius. Paplitęs visoje respublikoje. Dažnas.

Auginimas:
Žemuogės auga derlingose, orui ir drėgmei laidžiose dirvose, saulėtoje vietoje. Žydi ir vaisius nokina tik gegužės-birželio mėnesiais, o daržuose ir soduose auginama remontantinė forma, kuri žydi ir dera per visą vasarą iki rudens. Jas galima auginti kambaryje kaip nokinančias uogas vazonines gėles. Dirva žemuogėms ruošiama 10-15 dienų prieš sodinimą, patręšiama mėšlu(50-60kg/10m2), o pavasarį juo mulčiuojama. Dauginama šliaužiančiais ūgliais. Sodinama 15x30cm atstumais. Svarbu ravėti piktžoles, purenti dirvą. Vienoje vietoje auginama 2-3 metus.
* * *
Vaistinė žaliava- žemuogių lapai ir žemuogių vaisiai(uogos). Lapai skinami augalams žydint: natūraliose augimvietėse augančių augalų- gegužės-birželio mėnesiais, auginamų- per vasarą uogos renkamos birželio-liepos mėnesiais ir iki rudens. Lapai skinami be lapkočių, augalams žydint, džiovinami pastogėje, vėdinamoje patalpoje arba pavėsyje, paskleisti plonu sluoksniu, vartant juos kartą per dieną. Išdžiuvę lapai turi būti žalios spalvos, silpno kvapo. Sausi lapai laikomi sausoje, tamsioje, vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 1 metus. Nunokusios uogos renkamos giedrą, saulėtą dieną. Džiovinama džiovykloje 45-55°C temperatūroje, paskleidus plonu sluoksniu ant sietų. Tinka vartoti 1,5-2 metus. Lapuose rasta vitaminų: C(iki 330mg%), B1, B6, folio rūgšties, karotinoidų(iki 32mg%), flavonoidų(iki 160mg%), antocianinų, raugų(3,0-4,0%), eterinio aliejaus, sacharidų, fosforo druskų. Vaisiuose yra vitaminų: B grupės(B1, B2 – 0,03-0,07mg%), K(iki 1,0mg%), E(iki 0,78mg%), C(25-96mg%), PP(iki 40mg%), folio rūgšties, karotinoidų(iki 10mg%), sacharidų(sacharozės, gliukozės,
fruktozės- 10,0-15,0%), organinių rūgščių(citrinų, obuolių- 1,0-2,0%), raugų(iki 0,4%), pektinų (0,6-1,5%), eterinio aliejaus, flavonoidų, antocianinų, mangano, kobalto, geležies, kalio, natrio, fosforo, kalcio druskų.

Vartojimas medicinoje
Apie gydomąsias žemuogių savybes buvo žinoma jau gilioje senovėje. Žemuogių preparatai vartojami gydant skrandžio ir žarnyno uždegimus, viduriavimus, žarnyno atoniją, kepenų ligas(geltligę), skorbutą, viršutinių kvėpavimo takų katarus, reumatą, podagrą, neurozes, mažakraujystę, inkstų, tulžies ir šlapimo pūslės akmenligę. Jie „valo“ kraują ir stabdo kraujavimus, yra antsvorį mažinančių dietų sudėtyje, skatina šlapimo skyrimąsi, greitina medžiagų apykaitą. Arbatos vartojamos nuo aterosklerozės, bronchų astmos, hemorojaus mazgų ir gimdos kraujavimų, hipertoninės ligos ir sutrikus druskų apykaitai.

Liaudies medicinoje
Žemuogių lapų arbatą vartoja nuo ankščiau minimų ligų. Taip pat gydo podagrą, cukraligę, anginą, dizenteriją, vidurių užkietėjimą, peršalimo ligas, skatina šlapimo išsiskyrimą atsiradus įvairiems pabrinkimams, stiprina nusilpusį organizmą. Seniau žmonės žemuogių uogų ir lapų užpilu gydė geltligę, šaknų nuoviru- hemorojų. Šiltame vandenyje nuplautus lapus dėdavo ant pūliuojančių ir sunkiai gyjančių žaizdų. Uogos malšina skausmus, ypač sergant reumatinėmis sąnarių ligomis. Kramtant žemuoges tirpsta dantų akmenys.
- Išoriškai žemuogėmis gydomos žaizdos, pūliniai, egzemos, spuogai.
- Žemuogės vartojamos homeopatijoje. Kosmetikoje iš žemuogių daromos kaukės riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai, gaminamas odą balinantis ir tonizuojamasis kremas. Šviežių uogų sultimis tepama strazdanota ir dėmėta oda.

Organizmui stiprinti
❖ Šaukštą džiovintų, susmulkintų lapų užpilti stikline verdančio vandens. Po 2val nukošti ir vartoti po 1/2 stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.

Gydo bronchų astmą
❖ Šaukštą susmulkintų žemuogės lapų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens, palaikyti 15min, nukošti. Gerti po šaukštą 4-5 kartus per dieną.

Nuo mažakraujystės
❖ 2 šaukštus džiovintų vaisių užpilti 1,5 stiklinės karšto vandens, palikti tamsoje 1val, po to pašildyti iki virimo. Po 20min nukošti ir vartoti po 1/2 stiklinės 3 kartus per dieną 0,5val prieš valgį. Jei uogos užplikomos termose, arbatą vartoti po 3val tokiomis pat dozėmis.

Sergant inkstų akmenlige
❖ Imti 2 dalis paprastosios žemuogės lapų, vieną dalį bruknių ir juodųjų serbentų uogų. Šaukštą džiovinto ir susmulkinto mišinio užpilti 300ml verdančio vandens, palaikyti 30min, nukošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Gydo egzemas
❖ Švariai nuplauti paprastosios žemuogės uogas ir lapus. Šaukštą uogų sutrinti į košelę, o lapus užpilti verdančiu vandeniu. Uogų košelę ir suminkštėjusius lapus dėti ant egzemos pažeistos vietos, aprišti. Po 2val pakeisti.

Kaukė riebiai, išsiplėtusiomis poromis odai
❖ Išplakti šaukštą šviežių žemuogių uogų sulčių ir kiaušinio baltymo ir tepti veidą.

Maistui
Iš žemuogių verdami kompotai, uogienės, spaudžiamos sultys, gaminamas sirupas, drebučiai ir taip toliau. Žemuogių lapai vartojami arbatoms, arbatų mišiniams kaip vitaminų papildas, taip pat gaivoms, nealkoholiniams gėrimams gaminti.
- Šviežios žemuogės, stiklainiuose užpiltos medumi ir sandariai uždarytos bei laikomos vėsioje vietoje arba nešildomoje patalpoje, žiemą vartojamos ir kaip vaistas, ir kaip kvapus desertas, kuriuo pagardinama varškė, ledai ir kita.
- Džiovintas galima vartoti vietoj džiovintų vynuogių(razinų).
- Ilgesnį laiką pastovėjusi virtų žemuogių uogienė praranda malonų kvapą, įgauna karstelėjusį skonį. Šito galima išvengti, jeigu į verdamą uogienę įdėsite rabarbarų.

Žemuogės pieno padaže
Produktai: 500g žemuogių, 2 šaukštai varškės, stiklinė grietinėlės, cukraus ir vanilės pagal skonį.
❖ Nuplautas ir nuvalytas uogas sudėti į indelius, varškę arba sūrio masę ištrinti su grietinėle arba šviežiu kefyru, įdėti vanilės ir cukraus pagal skonį. Gautu padažu užpilti uogas.

Žemuogių kisielius
Produktai: Stiklinė uogų, 1/2 stiklinės cukraus, 2,5 stiklinės vandens, 2 šaukštai krakmolo.
❖ Uogas nuvalyti, nuplauti ir pertrinti per sietelį. Išvirti sirupą(vandenyje pavirti cukrų), į jį supilti vandeniu praskiestą krakmolą, užvirti, sumaišyti su pertrintomis uogomis ir atšaldyti.

Desertinė žemuogių sriuba
❖ 400g uogų nuplauti, suberti į indą, apibarstyti trečdaliu stiklinės cukraus ir palikti 6-8val. Dar 1/2 stiklinės cukraus ištirpinti 1,2l vandens, užvirti, įpilti šaukštą praskiesto krakmolo, vėl užvirti, supilti žemuoges kartu su išsiskyrusiomis sultimis, sumaišyti, atšaldyti. Valgyti su plakta, grietinėle. Tokią sriubą galima virti iš braškių, aviečių, trešnių ir kitų saldžių uogų. Kai kuriems žmonėms žemuogės sukelia alergiją, pradeda pykinti, svaigti galva, niežėti odą.
Tokiu atveju žemuogių geriau nevalgyti.

Angelica archangelica

Botaninis aprašymas:
Dvimetis arba daugiametis 100-250cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, mėsingas, aromatingas, su daugeliu pridėtinių šaknų; nulaužus išsiskiria baltos pieniškos sultys. Stiebas storas, status, apvalus, tuščiaviduris, dryžuotas, viršuje šakotas, apačioje plikas. Lapai 2-3 kartus plunksniški, stambūs(iki 80cm ilgio), pliki, melsvai žalia apatine puse. Lapų makštys stambios, rausvos. Žiedeliai žalsvai arba gelsvai balkšvi, susitelkę dideliuose(20-30 spindulių) skėčiuose. Žydi birželio-rugpjūčio mėnesiais, vaisiai subręsta rugsėjo mėnesiais. Vaisius- suplotas, žalsvai gelsvas skeltavaisis. Dauginasi sėklomis, jų vienas skėtis užaugina iki 4000. Visas augalas stipriai kvepia. Maistinis, prieskoninis, dekoratyvinis, vaistinis augalas.

Paplitimas:
Šiaurės, Vakarų ir Vidurio Europa, Rusijos europinė dalis, Vakarų Sibiras.
Lietuvoje auga drėgnose pievose ir krūmynuose, šaltiniuotose upių pakrantėse, raistuose. Apyretis augalas. Niokoti jo sąžalynus draudžiama. Saugomas Gamtos apsaugos įstatymo.

Auginimas:
Šventagaršvę galima auginti. Jai parenkama priesmėlio ar priemolio humusinga dirva saulėtoje vietoje. Sėjamos rudenį(rugsėjospalio mėnesiais) šviežiai surinktos sėklos į 2-4cm gylio vageles, tarpueiliai- 60-70cm. Sėklos prispaudžiamos prie žemės. Pavasarį(birželio mėnesį) daigai retinami 40-50cm atstumu. Jei rudenį sėjama į lysves, pavasarį daigai su 2 tikraisiais
lapeliais persodinami į nuolatinę augimo vietą. Pirmaisiais metais augalai suformuoja 40-60cm skersmens skrotelę, antraisiais dauguma augalų žydi. Žiemoja gerai. Norint gauti stambesnes šaknis, žiedstiebius reikia genėti. Kasmet ravimos piktžolės, purenami tarpueiliai.
* * *
Vaistinė žaliava- šventagaršvių šakniastiebiai su šaknimis. Šaknys kasamos pirmųjų auginimo metų rudenį(rugpjūčio antroje pusėje- rugsėjo mėnesį) arba kitų metų ankstyvą pavasarį(kovo pabaigoje) prieš augalams atželiant. Pavasarį ruošta žaliava būna geresnės kokybės. Šaknys iškasamos, nupurtomos žemės, pašalinama antžeminė dalis arba jos liekanos, apmirusios ir pažeistos šaknų dalys. Šaknys plaunamos šaltame vandenyje, stambūs šakniastiebiai perpjaunami išilgai. Džiovinti paskleidžiama lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Apšildomoje džiovykloje džiovinama 35-45°C temperatūroje, išdėsčius šaknis 5-7cm storio sluoksniu. Išdžiuvę šakniastiebiai yra rausvai rudi, kvapūs, aitroko skonio, lenkiami lengvai lūžta. Žaliava laikoma sandariuose induose sausoje, vėdinamoje patalpoje. Tinka vartoti 2-3 metus. Šakniastiebiuose ir šaknyse yra 0,35-1,9% eterinio aliejaus, iki 30% gleivių, iki 2,0% raugų, krakmolo, dervų, iltosterinų, organinių rūgščių(obuolių, galo, angeliko, valerijonų ir kitų), iki 3,0% asparagino, mineralinių medžiagų, sacharidų; kumarinų: umbeliferono, ostolio; flavanono archangelenono, riebalų rūgščių. Lapuose nemažai furokumarinų, makrociklinio laktono- pentadekanolido, kurie lemia malonų augalų kvapą. Polifenolių šventagaršvės augaluose nedaug(flavonolių- iki 80,0mg%, fenolkarboninių rūgščių- iki 0,25%, raugų- iki 6,0%), tačiau jų kokybinė sudėtis įvairuoja(flavonoliai, flavonai, flavanonai ir kiti).

Vartojimas medicinoje
Vaistinės šventagaršvės jau nuo seno žinomos kaip vaistiniai augalai. Vaistinės šventagaršvės veikliosios medžiagos slopina depresiją, tonizuoja, ramina, normaliziioja centrinę ir vegetacinę nervų sistemos veiklą, turi antiseptinių savybių, stiprina imunitetą, stimuliuoja skrandžio ir žarnyno trakto sekreciją. Slopina rūgimo procesus, veikia kaip spazmolitikai.

Liaudies medicinoje
Šaknys vartojamos kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti, šlapimo išsiskyrimą, mėnesines skatinanti, raminamoji priemonė. Arbatą gerdavo sutrikus virškinimui, viduriuojant. Išoriškai vartodavo trynimams sergant radikulitu, podagra, miozitu.
- Viduramžiais buvo laikomas veiksminga priemone nuo maro.

Nuo nemigos
❖ Paruošti nuovirą. Šaukštelį susmulkintų šaknų užpilti 1,25 stiklinės šalto virinto vandens ir šildyti verdančio vandens vonelėje(kitame, didesniame inde su verdančiu vandeniu) 25-30min, atvėsinti, nukošti ir vartoti po 1/2 stiklinės 2-3 kartus per dieną 0,5val prieš valgį.

Nuo blogo burnos kvapo
❖ Pusę šaukšto džiovintų vaistinės šventagaršvės šaknų užpilti stikline(200ml) verdančio vandens. Po valandos nukošti. Skalauti burną 2-3 kartus per dieną. Procedūrą tęsti 5-7 dienas. Vėliau vėl pakartoti.

Maistui
Kaip prieskonis vartojamos visos augalo dalys, tačiau dažniausia šakniastiebiai ir šaknys. Jauni šventagaršvių lapai ir stiebai tinka salotoms, sriuboms, padažams bei konditerijos gaminiams aromatizuoti. Vaistinių šventagaršvių šaknys vartojamos degtinės bei likerių ir žuvies konservų
pramonėje.
- Šventagaršvės šaknys vartojamos benediktino, šartrezo, vermuto, ypač mėgstamų Prancūzijoje, gamyboje.
- Iš šviežių šaknų daroma uogienė ir cukatos, iš džiovintų šaknų- miltai, kurie vartojami kepant duoną ir bandeles.
- Daugelyje Europos valstybių patiekalai, paruošti iš antžeminės šventagaršvės dalies, priskiriami geriausiems daržovinių patiekalams.

Šventagaršvės ir kiaulpienių salotos
Produktai: 100g šventagaršvės lapų, 100g kiaulpienės lapų, krapų ir petražolių lapų, 2 šaukštai grietinės, druskos.
❖ Šventagaršvės lapus aplieti verdančiu vandeniu, supjaustyti, sumaišyti su susmulkintais kiaulpienių lapais, prieš tai pamirkytais pašildytame vandenyje petražolių ir kmynų lapais, įberti druskos ir pagardinti grietine.

Šventagaršvės tyrė
❖ Jaunus vaistinės šventagaršvės lapų stiebus apvytinti, aplieti verdančiu vandeniu, užpilti sirupu ir virti ant silpnos ugnies, kol sutirštės. Ataušinus vartoti kaip marmeladą su pyragais ir blynais.

Kitos panaudojimo sritys
- Šventagaršvių eterinis aliejus naudojamas parfumerijos pramonėje.
- Šventagaršvės- medingi augalai. Žydinčias gausiai lanko bitės.
- Be to, jos naudojamos dekoratyviniuose želdynuose, o žemyn pakabinti ir išdžiovinti žiedynai- sausoms puokštėms. Prieš pradedant vartoti šventagaršvių preparatus rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju.

Sorbus aucuparia

Botaninis aprašymas:
4-20m aukščio medis arba krūmas. Laja reta, kiaušiniška. Šakų ir liemens žievė lygi, pilka. Pumpurai tamsiai violetiniai, su pilkais plaukeliais, nelipnūs. Lapai sudėtiniai, neporomis plunksniški. Lapeliai 3-8cm ilgio ir 1-2cm pločio, trumpakočiai, pailgai lancetiški, pjūkliškais kraštais; jų viršutinė pusė tamsiai žalia, plika, apatinė- apaugusi pilkais plaukeliais. Žiedai balti, rečiau rožiniai, dvilyčiai, sukrauti skėtiškose šluotelėse, išsidėstė šakučių viršūnėse ir nemaloniai kvepia. Žydi gegužės-birželio mėnesiais, vaisiai subręsta rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais ir ilgai kabo ant šakučių iki pat šalčių. Vaisiai- rutuliškos, ryškiai raudonos, sultingos, karčiai saldaus skonio uogos. Sėklos atvirkščiai kiaušiniškos, raukšlėtos, raudonai rudos. Dauginasi sėklomis ir šaknų atžalomis. Atsparus šalčiams; gausiai derasuaugęs medis duoda iki 60kg vaisių. Auga greitai. Gyvena iki 100(200) metų. Maistinis, medieninis, tanidinis, vaisinis, medingas, dekoratyvinis ir vaistinis augalas.

Paplitimas:
Vakarų Europoje, Rusijos europinėje dalyje, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Lietuvoje auga lapuočių ir mišriuose miškuose, trake, kirtimuose, retmėse, pamiškėse ir krūmuose; dažnai auginamas pakelėse, soduose, sodybose bei parkuose. Dažnas. Lietuvoje Sorbus genties natūraliose augimvietėse auga paprastasis šermukšnis(Sorbus aucuparia), kitos 5 rūšys- introdukuotos.

Auginimas:
Augalas nereiklus dirvai, apšvietimui, atsparus šalčiams. Geriau auga ir gausiau dera saulėtoje vietoje, lengvame ar vidutiniame priemolyje, kuris pakankamai derlingas, gerai aeruojamas ir aprūpintas vandeniu. Šlaituose sodinama šachmatine tvarka arba netoli viena nuo kitos nutolusiomis grupelėmis. Eilėse sodinama dažniausiai 6×3, 5×3, 6x4m atstumais. Tarpueiliuose galima sodinti juodavaises aronijas. Pavasarį turi būti pasodinama per labai trumpą laiką, todėl šermukšnius geriau sodinti rudenį(spalio mėnesiais). Duobės paruošiamos 2-3 savaitės prieš sodinimą, jų gylis- 60 cm, plotis- 100cm. Sodinami dvimečiai ir trimečiai 20-30cm aukščio daigyne išauginti sodinukai, jų šaknų ilgis – 30cm su 3-5 pagrindinėmis šaknimis. Pasodinti sodinukai gausiai paliejami(3-4 kibirai vandens vienam augalui). Prieš žiemą jie apkaupiami 25-30cm žemės sluoksniu, kuris anksti pavasarį nukasamas.
- Lotyniškas rūšies pavadinimas aucuparia reiškia- vilioti paukščius. Taip šermukšnis vadinamas todėl, kad gražiomis jo uogomis paukščių gaudytojai viliodavo paukščius.
* * *
Vaistams vartojami laukinių ir kultūrinių šermukšnių vaisiai arba kartais žiedai. Vaisiai skinami visiškai prinokę rugsėjo-spalio mėnesiais, be vaiskočių. Džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 50-60°C temperatūroje. Paskleidus plonu sluoksniu galima džiovinti ir lauke, pavėsyje. Išdžiuvę vaisiai yra raukšlėti, natūralios spalvos, silpno kvapo, karčiai rūgštūs. Suspausti tarp pirštų neturi jų tepti. Tinka vartoti 1-2 metus. Šviežiuose šermukšnių vaisiuose yra vitamino C- 44,5-72,5mg%, karotinoidų- 65mg%, sacharidų- 4,0-7,0%, flavonoidų(vitamino P savybėmis pasižyminčių junginių)- 1,3-2,1%, raugų, sorbo rūgšties ir sorbito, kitų organinių rūgščių, vitamino E- 0,6-1,6mg%, jodo- 1,5-2,4mg%, eterinio aliejaus, mineralinių medžiagų, mikroelementų. Šermukšnių vaisiuose vitamino C yra kelis kartus daugiau negu obuoliuose bei citrinose.

Vartojimas medicinoje
Šermukšnių vaisiai- tai polivitaminų šaltinis. Jie pasižymi sutraukiamosiomis ir tulžies bei šlapimo varomosiomis ypatybėmis. Vaisiai vartojami sergant avitaminoze, slopina rūgimo procesus bei dujų susidarymą žarnyne. Tinka sergant mažakraujyste, kepenų ir inkstų, virškinamojo trakto ligomis, hemorojumi, cukriniu diabetu, lėtina aterosklerozę, mažina kraujo spaudimą, gerina medžiagų apykaitą. Farmacijos pramonė gamina vitamininius mišinius, į kurių sudėtį dedama džiovintų šermukšnių vaisių.

Liaudies medicinoje
Šermukšnių vaisių nuovirą vartojo kraujavimui stabdyti, prakaitavimui skatinti, viduriams laisvinti, plaučių ligoms ir reumatui gydyti. Šviežių vaisių sultis tinka gerti sumažėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Uogas galima kramtyti(po to išspjauti) sergant parodontoze.

Polivitamininė arbata
❖ 2 šaukštus džiovintų paprastojo šermukšnio uogų užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, 20min palaikyti, perkošti ir gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną prieš valgį su medumi.

Peršalus arba sloguojant
❖ Imti 50g džiovintų paprastojo šermukšnio uogų, 30g mažalapės liepos žiedų, 20g paprastosios avietės lapų ir viską sumaišyti. Šaukštą šio mišinio užpilti 2 stiklinėmis(400ml) verdančio vandens, 40min palaikyti, perkošti ir gerti, po 1/2 stiklinės(100ml) 3-4 kartus per dieną.

Šermukšnio vaisių užpilas
❖ Dažniausiai naudoti išoriškai. Šaukštą susmulkintų vaisių užpilti stikline(200ml) verdančio vandens ir pašildyti 2-3min ant silpnos ugnies. Tinka žaizdoms gydyti, vonelėms(nuo hemorojaus).

Šviežių vaisių sultys
❖ Hipertoninei ligai, inkstų uždegimui gydyti, ypač rudenį ir žiemą, vartoti šviežias vaisių sultis po šaukštą 3-4 kartus per dieną prieš valgį; skrandžio sulčių rūgštingumui padidinti- po šaukštelį 20-30min prieš valgį. Jos skatina ir tulžies išsiskyrimą.

Užkietėjus viduriams
❖ Šaukštą džiovintų paprastojo šermukšnio uogų ir tiek pat vaistinės svilarožės šaknų užpilti 1,5 stiklinės(300ml) verdančio vandens. Po 30min nukošti. Gerti po 1/2 stiklinės(100ml) 3 kartus per dieną.

Kompresams
❖ Šviežių, sutrintų šermukšnių lapų kompresai efektyvūs gydant grybelio pažeistas vietas. Tvarstį keisti kartą per parą.

Maistui
Šermukšnių uogos vartojamos kulinarijoje bei maisto pramonėje. Juos galima tiek džiovinti, tiek virti. Iš jų gaminamos uogienės, marmeladas, sirupas, drebučiai, įvairūs desertiniai patiekalai, įdarai pyragams, sultys, vynas, trauktinės, likeriai, nealkoholiniai gėrimai.
- Uogos būna ne tokios karčios, jeigu 1-2 paras palaikomos sūriame vandenyje(30g druskos/1l vandens), o paskui perplaunamos karštu vandeniu.

Šermukšnio uogų marmeladas
❖ Uogas nuplauti, nusausinti, o paskui arba laikyti parą šaldymo kameroje, arba 1-2min pavirti. Sumalti mėsmale, mišinį užpilti cukrumi(1kg cukraus/2kg uogų), palaikyti 2val, įpilti verdančio vandens(stiklinė/1kg uogų) ir virti ant silpnos ugnies per keletą kartų.

Šermukšnio uogos savo sultyse
❖ Uogas nuplauti, blanširuoti 3min. Ataušusias uogas sudėti į sterilius stiklainius(0,5l), užpilti pavirintomis šermukšnių sultimis, uždengti dangteliais, 20min sterilizuoti, hermetiškai uždaryti ir ataušinti.

Šermukšnio uogos cukruje
Produktai: 1kg uogų, 700g cukraus, 300ml vandens, 100g cukraus pudros.
❖ Į karštą sirupą sudėti šermukšnio uogų kekes, pabarstyti cukraus pudra ir padžiovinti orkaitėje. Laikyti sliklainiuose.

Kitos panaudojimo sritys
- Šermukšnių lapuose yra fitoncidų, naikinančių kai kuriuos kenkėjus.
- Mediena kieta, tvirta, tinka tekinimo darbams bei smulkiems dirbiniams.
- Šermukšniai dekoratyvūs, medingi augalai, tinka miestų ir pakelių želdiniuose. Žiemą šermukšnių vaisiai- puikus maistas miško paukščiams ir žvėreliams.
- Nuo gilios senovės lietuviai tikėjo, kad šermukšniai apsaugo nuo piktųjų dvasių, užkerėjimų, ligų. Iš šermukšnių darydavosi lazdas, vaikščiodavo su jomis, laikydavo namuose ir tvartuose, kad velnias bijotų. Šermukšnių vaisių vartoti nepatartina sergant opalige, viduriuojant, jei yra padidėjęs
skrandžio sulčių rūgštingumas. Būtina pasitarti su gydytoju.