Kaip braškes pasodinti?

Geriausia braškes sodinti lysvelėmis, o jose daigus išdėstyti eilutėmis. Būtų nuostabu, jei pasodinti krūmeliai turėtų vietos plėstis, nes prasidedant šiltajam sezonui, jie išleidžia gana didelius lapus, kuriems reikia vietos. Jei lapai turės grumtis dėl vietos, nukentės žiedų, o taip pat ir pačių uogų, kokybė. Augalams reikalinga saulės šviesa, tad parinktoji vieta neturėtų būti šešėlyje. Kalbant apie drėgmę- apei tai reikėtų taipogi gana gerai pamąstyti, nes didelė drėgmė gali skątinti pačio augalo šaknų puvimą bei uogų gedimą ir puvimą. Sausa dirva nėra braškių draugė, tad pasirūpinkite vandeniu. Labiausiai tiktų vieta, kurioje emė yra laidi. Tokiu būdu palaisčius vanduo skverbsis gilyn į žemę, o krūmeliai pasisavins reikiamą vandens kiekį jam prabėgant. Esant sausrai gali pablogėti derliaus kokybė ir sumažėti jo kiekis.

Kaip apsaugoti nuo ligų?

Ar esate pastebėję, jog braškių labai dėmėti arba nusėti mažų baltų vabalėlių? Tai ne šiaip maži vabaliukai, kuriems braškių krūmelis yra tik buveinė. Jie gadina braškių lapus, apkrečia įvairiomis ligomis. Šiuos vabalėlius ar buseles pavadinti kenkėjais būtų išties teisinga. Kitas rūpimas dalykas yra kaip apsaugoti savo augalus? Atsakymas labai paprastas- arba chemiškai, arba buitiškai. Jei neturite nieko prieš prieš įvairius pesticidus ir cheminius preparatus- geriausia išeitis būtų nueiti į sodo prekių parduotuvę ir pasitarus su kasininku ar salės darbuotoju, kuris preparatas ligai ar kenkėjams naikinti bus tinkamiausias konkrečiu Jūsų atveju. Tačiau jei žavitės natūralumu, galite į pagalbą pasitelkti česnakus. Šiuos augalus pasodinę šalimais braškių krūmelių, būsite maždaug aštuonesdešimčia procentų garantuoti, jog neįsiveis kenkėjai. Tik yra vienas minusas- česnakai neapsaugo nuo virusų, tad išlieka šiokia tokia augalėlių susirgimo tikimybė. Antrasis natūralus būdas yra mulčiavimas, kuriam geriausiai tinka pjuvenos arba medžio žievės gabalėliai. Jų pagalba užtikrinsite žemės drėgmę bei neleisite krūmelių užgožti piktžolėms. Taip pat, padengus žemės paviršių vienu iš minėtų paviršių, mažesnė ir pačių uogų gedimo tikimybė. Užaugusios uogos nokdamos nesilies prie drėgnos žemės, o gražiai gulės ant kito sauso ir malonaus paviršiaus.

Braškės užaugo, o ką su jomis daryti?

Pirmiausia reikėtų derlių nurinkti ir pasirūpinti tolesne krūmelių gerove. O uogų panaudojimo galimybių yra itin įvairių. Dažniausiai namų šeimininkės iš jų verda uogienes, valgo su pienu arba kepa įvairius pyragus ir pyragaičius. Vienas visai neseniai sugalvotas ir itin puikus būdas, kaip pailginti braškių vartojimo laiką, yra jų užšaldymas. Jei uogas šaldydami užpilsite cukrumi, didelė galimybė, kad atšaldžius jos bus ne itin skanios. Geriausia yra braškes sumalti ar kaipnors kitaip sutraiškyti ir tuomet sudėjus į indelius patalpinti šaldytuvo kameroje.

Straipsnis iš anglų kalbos.

Kaip žinoti ar galite auginti avietes?

Avietėms yra tiesiog būtinos šios sąlygos: pilnas apšvietimas, gerai drėkinama žemė, kurios pH būtų nuo 5.8 iki 6.5 bei puikios oro cirkuliacijos ir apsaugos nuo stiprių vėjų. Šie vaiskrūmiai nemėgsta augti ten, kur žemė yra pernelyg drėgna. Aplinkui susikaupusi drėgmė gali iššaukti ligas bei šaknų puvimą ar gedimą. Jei turite problemų su drenažu, prieš sodindami galite kiek pakelti žemės aukštį ten, kur bus sodinamas augalas. Svarbu kiekvieną sezoną žemę patręšti organinėmis medžiagomis.

Aviečių istorija

Avietės jau prieš daug metų buvo randamos visame pasaulyje. Šių krūmelių gali pasitaikyti visose pasaulio regionuose: nuo Aliaskos iki Tropikų. Dažniausiai jie prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Šiuo metu atsižvelgiant į esamą veislių kiekį galima teigti, jog jų daugiausia Europoje bei Amerikoje.

Kaip dauginamos avietės- sėklomis ar daigais?

Avietės yra sodinamos ankstyvą pavasarį, kai žemė yra dar vėsi. Jos sodinamos arba šaknimis, arba daigais. Prieš sodinimą reikėtų įdirbti ne mažiau kaio 18cm gylio dirvožemį bei duobelę patręšti organinėmis trąšomis, pavyzdžiui kompostu. Raudonųjų ir geltonųjų aviečių krūmelius geriausia sodinti per tris pėdas eilutėje ir šešias pėdas iš šono. Jei avietės yra juodosios, joms erdvės reikės daugiau. Pavyzdžiui eilutėje kass keturios pėdos, o iš šono kas aštuonias. Po sodinimo avietes svarbu palaistyti ir lengvai apmulčiuoti. Šiam darbui tinkamos medžio žievės drožlės. Taip augalus apsaugosite nuo atšalimo. Taip pat mulčiavimas sumažins galimybę įsiveisti piktžolėms bei pailgins drėgmės išsilaikymą aplink krūmelius.

Kenkėjai bei ligos

Apsisaugoti nuo kenkėjų galite dvejopai. Pirmasis būdas- įvairūs purškikliai, kurių gausu sodo prekių parduotuvėse. Antrasis- pastovus krūmelių genėjimas. Tai geriausia atlikti rudenį ar ankstyvą pavasarį. Taip pat, svarbu tai, kad augalus sodintumėte tose vietose, kur aplink nėra sergančių augalų. Pavyzdžiui šalia braškių, kurios linkusios į susirgimus bei ligas. Avietės gali tiesiog apsikrėsti tais pačiais kenkėjais.

Aviečių derliaus rinkimo patarimai

Priklausomai nuo aviečių rūšies, derlius gali būti vieną arba du kartus per metus. Jei derlius vieno karto, jis dažniausiai sukaupiamas vasaros pabaigoje, uogos būna smulkesnės ir didesnė kirmelių ar kitų kenkėjų tikimybė. Pasirinkus augalus, kurie uogas veda du kartus per metus, derliaus sulauksite vasaros bei rudens pabaigoje prieš atšalant.

Jei uoga ją prilietus lengvai nukrenta, tuomet pats laikas ją skinti, o jei bandant nuskinti, uoga dar tvirtai laikosi, ji dar neprinokusi ir nebus itin skani. Nurinktam derliui panaudoti yra labai daug sričių. Dažniausiai namų šeimininkės iš aviečių verda uogienes, uogas užšalto arba valgo tik ką nuskintas apibarstytas cukrumi ir užpiltas pienu.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Kur česnakus auginti?

Jie turi būti sodinami toje vietoje, kurioje pastaruoju metu neaugo kiti česnakai ar kiti svogūninių kultūrų augalai.Nepatariama jų sodinti drėgnose vietose, kur vanduo kaupiasi tokiame gylyje, kur yra ir česnako šaknys. Tokiu būdu gręsia supuvimas ar susirgimas. Vieta gali būti parenkama ir pagal dar vieną česnakų privalumą. Jie apsaugo įvairių uogų (pavyzdžiui braškių) krūmelius nuo kenkėjų. Tad galite juos sodinti į tarpelius tarp uogų krūmelių.

Kaip paruošti žemę?

Česnakai turi būti sodinami į derlingą, gerai nusausinamą žemę. Jei žemė prieš sodinant bus tinkamai paruošta, padaugėja tikimybė, jog derlius bus ypač gausus. Tad reikėtų 6 centimetrų gylije pašalinti visus kietus grumstus bei akmenis. Taip pat nepamaišytų komposto medžiagos arba trąšos.

Kaip sodinti?

Česnakai yra sodinami atskiromis skiltelėmis. Jiems reikalingas plotas yra 4 centimetrai ant šetių centimetrų. Patariama sodinti eilėmis, tokiu būdų lysvelė atrodys tvarkingesnė. Skiltelė žemėn dedama bukuoju galu į apačią. Padėję česnako gabalėlį į žemę galite jį kiek pastumti gilyn (maždaug 1-2cm.), kad lengviau įsitvirtintų. Tuomet apsupti žemėmis ir palaistyti (tik tuomet, jei dirva yra išdžiuvusi).

Mulčiavimas

Po pasodinimo galite česnaką apmulčiuoti šiaudais, smulkintais lapais arba žole. Šaltos žiemos regionuose jis turėtų būti maždaug keturių colių storio. Mulčiavimas užtikrins, kad jūsų pasodinti augalai nenušals atsiradus šaltukui. Taip pat jis gali padėti kontroliuoti piktžolių kiekį.

Priežiūra pavasarį

Kuomet pradeda augti nauji česnako lapai, ypač svarbu skatinti jų ir pačios česnako galvutės augimą. Paskatinti augimą galite trąšų pagalba. Vienas iš pasiūlymų būtų azoto trąšos, kurios ilgai suyrinėja ir ilgiau teikia česnakams palankias ir naudingas medžiagas. Taip pat galite dar kartą apmulčiuoti augalą, nes po žiemos prieš tai buvęs sluoksnis bus gerokai sudarkytas ir nuiręs. Pavasario pabaigoje, kuomet česnakai ruošiasi žydėti, galite nuskinti žiedus nuo tų augalų, kurių žiedai yra nedideli. Tikrai nepakenksite augalui, o net priešingai, visos maisto medžiagos bus skirtos ne žiedui, o brandinamoms česnako skiltelėms. Birželio mėnesį česnakai nustoja formuoti naujus lapus ir susitelkia į derlių. Tokiu metu galite pašalinti visus likusius žiedus ir jų nebelaistyti. Jei leisite dirvai, esančiai aplink svogūnėlius, kiek išdžiūti, pagerinsite derliaus kiekį ir kokybę.

Kaip sandėliuoti?

Pirmiausia reikia pasirūpinti derliaus nuėmimu. Česnakai iškasami rudeniop. Išraunamas visas augalas ir nukerpama iki tos ribos, kuri buvo žemėje. Lapus galite mesti į kompostavimo dėžę, o vaisius nuvalę nuo žemių suriškite panašiai kaip ir svogūnus bei išdžiovinkite. Tai garantuos ilgesnį česnakų išsilaikymą.

Straipsnis išverstas iš anglų kalbos.

Šilauogės gerai augs tik tuomet, jei bus patenkinti visi jų norai. Kad ir žemės rūgštumas, jis turėtų būti ne įprastas (7pH), o rūgštesnis, maždaug 5pH.
Tad norėdami turėti gerus derliaus rezultatus, turėtumėte pasirūpinti daliniu žemės, būsimos aplink krūmą, pakeitimu. Šiam darbui puikiai tinka amonio sulfato ar žemės sieros trąšos. Jei neprapoguojate dirbtinių trąšų, galite pasirūpinti ir savomis.
Vienas iš variantų- spygliuočių pjuvenos. Tačiau jas beriant reikia atkreipti
dėmesį į augalų lapus. Jei lapai pagelsta, tai rodo, kad jiems vis dar trūksta azoto ir reikia pasirūpinti kitu jo gavimo šaltiniu. Svarbus ir drėgmės laidumas. Mažai šansų, kad krūmas ves uogas, jei vanduo aplink jį kaupsis kad ir dvi dienas.
Nepamainoma pagalba derliaus gerinimui yra organinės medžiagos (gali būti iš parduotuvės nupirktos organinės trąšos arba sodo kompostavimo dėžėje susikaupusios natūralios trąšos).

Šios rūšies vaiskrūmiai ypač mėgsta šviesą. Tad krūmeliams rinkdami vietą atkreipkite dėmesį, kad tris ketvirtąsias dienos ten būtų šviesu. Žinoma, jos kaip ir daugelis augalų nemėgsta kaitros ir itin didelės temperatūros. Būtų nuostabu, jei parinktoji vieta būtų apšviesta iki ir po didžiųjų dienos karščių, o per juos ant krūmelių galėtų kristi šešėlis.

Jei vieta parinkta, o žemė paruošta, ką daryti tada? Belieka krūmelius pasodinti. Duobelių gylis tinkamiausias toks, kokiame šilauogės augo iki persodinimo, nes tuomet jos jau būna pripratusios prie tokio gylio ir nepatiria didelio streso. Iškaskite dvigubai didesnę duobelę, nei yra augalo šaknys ir jį įstatę užkaskite ne ta žeme, kurią iškasėte, o ją sumaišykite su komposte susidariusiomis trąšomis. Jei komposto neturite, galite apmulčiuoti medžio žievių drožlėmis ir pridėti vieną dešimtąją durpių ar samanų. Šiems vaiskrūmiams yra reikalingas nuolatinis komposto pildymas (tokiu būdu bus išlaikoma krūmams reikalinga žemė).

Pirmaisiais metais augalas tik įsitvirtina žemėje. Geriausiu atveju uogas pradės vesti antraisiais metais. Yra nustatyta, kad genėti krūmus patartina tik trečiaisiais metais ir po derliaus nuėmimo. Genėjimas yra laikomas palankiu tokiu atveju, jei pašalinate vidines senas šakas, kurios tik užimą vietą, tačiau neveda uogų.

Kadangi šilauogių krūmų šaknys yra paviršinės, o ne įsiraičiusios giliai žemėje, jom svarbi drėgmė. Nepalanki nei per sausa, nei per šlapia žemė. Geriausias rezultatas pasiekiamas tuomet, kuomet vanduo gali cirkuliuoti (t.y. supiltas vanduo susigeria į žemę, o tuomet, kol jis skverbiasi gilyn, šaknys pasisavina reikiamą jo kiekį).

O ką daryti su uogomis? Kaip jas panaudoti? Šilauogės yra labai giminiškos mėlynėms, tad jas galite ir valgyti panašiai. Nuostabus, nekaloringas ir pilnas vitaminų patiekalas būtų uogos užpiltos pienu. Taip pat, galite virti uogienes, kurios pravers šaltais žiemos vakarais. Bei uogeles užšaldyti šaldymo kameroje.Tokiu atveju jos išsaugo visus savo vitaminus, nesuvysta bei nesudžiūva, tad jomis galėsite pagardinti įvairius pyragaičius.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Žirniai geriausiai auga vėsioje temperatūroje. Taip pat, pilnaverčiam jų augimui yra reikalingi šviesos šaltiniai. Išdygęs žirnio daigas gali adaptuotis prie šaltoko ir drėgno pavasario pradžios klimato. Dažniausiai patariama sėklas pasodinti kuo ankščiau. Tuomet žirniai savo derlių gali pilnai išvesti. Pasodinus vėliau ir derlius bus vėlesnis, o vasaros kaitros gali nualinti augalus ir teks atsisveikinti ne tik su krūmais, bet ir su nespėjusiais subręsti žirneliais. Jei žirnius nusprendėte sodinti praėjus vasarai, apmąstykite, kad derlius būtų nuimtas iki didesnių oro atšalimų. Tai taip pat gali daryti neigiamą įtaką augimui. Tačiau vadovautis griežtomis sodinimo taisyklėmis būtų klaidinga, nes sodinimo laikotarpis priklauso ne nuo to, kas parašyta ant sėklų pakelio, o nuo žemės šilumos. Tarkim, kad žiema užsilaikė ilgai, o ant pakuotės parašyta, jog reikia sodinti maždaug kovo pradžioje. Įvykdę instrukciją pirmųjų daigelių galite laukti net mėnesį. Tad būtina atsižvelgti į aplinkos sąlygas.

Ar niekuomet nekilo idėja, jog galima žirnius pradėti auginti namuose, o vėliau persodinti į šiltnamį ir taip dar paankstinti jų ir taip ankstyvą derlių? Jei manote, jog tai nuostabi mintis, tuomet teks Jus nuvilti. Žirniai nemėgsta persodinimo. Jo metu gali būti pažeistos jauno daigo netvirtos šaknelės, o tai atsilieps derliaus kiekyje… Tačiau jei tai vienintelis būdas- galite bandyti.

Sėklas į lauke esančią žemę patariama sodinti praėjus maždaug mėnesiui, po paskutinių šalčių Jūsų aplinkoje. Tik praėjus tokiam laikotarpiui galite būti įsitikinę, jog žemė nebebus įšale. Jei daržoves sodinsite šiltnamyje, galite laiką patrumpinti, bet palaukti, kol pasitrauks minusinė temperatūra visgi reikėtų. Norėdami sulaukti geriausio rezultato, sodinkite žirnius ankstyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį. Tokiu atveju derlius bus gausiausias. Be abejo, sėklas geriausia sodinti visas vienu metu, o ne paskirstant kad ir dviems savaitėms. Tokiu būdu visi žirniai turėtų užaugti maždaug vienu metu ir žemės lopynėlyje bus išvengta betvarkės.

Geriausia žirnius sodinti ne toli vienas nuo kito ir juos lygiuojant. Tuomet žirniai suauga tankiai ir vienas šalia kito bei sudaro šešėlį piktžolėms. Taip pat, augdami šitokiu būdu palaiko vėssią žemės temperatūrą, padidina derlių ir nenaudoja per daug didelio žemės sklypo ploto. Nepatariama susodintų žirnių retinti, tad apgalvokite ir šimtaprocentinį, ir mažą sėklų daigumą.

Žirniai yra laistomi maždaug kas savaitę, atsižvelgiant į aplinkos sąlygas. Neperviršykite vandens kiekio. Jei žemė pastoviai bus labai drėgna, sumažės žirnių augimo tempai. Daugiau dėmesio reikia daržovėms tuomet, kai jos formuoja ankštis. Jei žemė tuo metu bus labai sausa, žirniai gali būti maži bei sausoki.

Be laistymo ir sodinimo lieka vienas pagrindinis dalykas, kurį turėtumėte žinoti prieš sodindami šiuos augalus. Žirniai- lyg vijokliniai augalai, tad norėdami gauti patenkinamą derlių, pasirūpinkite augalų atramomis. Tai gali būti tvora ar šakos, aplink kuriuos galėtų vyniotis jų vijos.

Kaip jau supratote, žirniai yra augalai, kuriems daug priežiūros nereikia. Tačiau kaip ir visi augalai, jie reikalauja nors šiek tiek dėmesio. Tad nepagailėkite jo ir būsite nudžiuginti puikiais rezultatais.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Taigi, nors iki pirmųjų vynuoginių pomidorų sėklų sodinimo dar toli, tačiau yra ir daugybė kitų daržovių, kurioms tinkamas sodinimo terminas yra pavasaris. O ypač- jo pradžia. Vėsus, gaivus šio sezono oras bei drėgna žemė yra puikiausiai tinkama žirnių ar salotų sodinimui. Taip pat, neužmirškite ir daugiamečių daržovių, tokių kaip antai rabarbarų ar šparaginių pupelių sodinimui. Tad dabar ir trumpai aptarsime būtent tas daržoves, kurias patartume sodinti ankstyvą pavasarį.

• Šparaginės pupelės- tai vienos iš daugiamečių daržovių. Jų sodinimui tinka Kovo mėnesio pradžia. Na žinoma, jei temperatūra dar nėra pliusinė, sėklų žemėn dėti nebūtų patariama, tačiau tai pasitaiko itin retai, tad didelių rūpesčių užsitęsusi žiema neturėtų sukelti. Šios rūšies daržovės ūglius pradeda leisti praėjus dviem ar keturioms savaitėm po jų pasodinimo ir auga iki pat rudens. Skynimui geriausios rudenį, tad norint, jog derlius būtų ankstyvesnis, ir sodinimu derėtų ne Gegužę. Taip pat neužmirškite atkreipti dėmesį į vietą, kurioje planuojate sodinti pupeles, nes joms būtina pilno apšvietimo zona. Kuo geriau parinksite vietą, tuo daugiau šansų, kad vėliau sulauksite gerų rezultatų.
• Salotos- tai tokios daržovės, kurių sodinimas nesukels pernelyg didelio vargo ir nepraėjus dideliam laiko tarpui galėsite džiaugtis puikiais rezultatais. Visi puikiai žinome, jog ši daržovių rūšis yra nepamainoma virtuvėje ruošiant įvairiausias salotas. Taip pat jos yra ir sveikos, salotose gausu mineralų bei įvairiausių vitaminų. Geriausia šiuos žaliuosius krūmelius sodinti šiltnamiuose, ypač tuomet, kol aplinkos sąlygos lauke yra ne itin palankios. O norint greitesnio derliaus- pridenkite žemę plėvele. Tokiu būdu bus sudaromas lyg antrasis šiltnamis, tad temperatūra bus dar šiltesnė. Neužmirškite, jog augalams, kurie veda derlių pavasarį, nėra palankūs durpių sluoksniai, nes tuomet joms prireikia papildomo laiko prasibrovimui pro nereikalingą sluoksnį. Beje, nepersistenkite su vandens kiekiu, jei bus itin drėgna- sėklos neaugs, o jei per sausa- salotos gali užaugti karčios.
• Žirniai yra vienos iš seniausiai toleruojamų pavasarinių daržovių rūšių. Geriausias laikotarpis žirnių sodinimui yra Balandžio mėnuo, nes tuomet aplinka nebūna atšiauri. Norint sulaukti derliaus ankščiau, galima juos kaip ir salotas sodinti šiltnamyje, tačiau neužmirškite, jog jų krūmai auga išties aukšti, tad jiems prireiks didesnio ploto žemės. Vienas iš svarbesnių dalykų, į kuriuos svarbu atkreipti dėmesį jau pasodinus žirnius- pasirūpinimas reikiamomis atramomis. Augdami žirniai stypsta aukštyn ir jiems reikia ant kažko vynioti savo vijoklines atžalas. Geriausiai tam tinkamos medžių ar tvirtesnių krūmų šakos.

Straipsnis verstas iš anglų kalbos.

Bulves galima auginti beveik bet kokiame dirvožemyje. Jos yra skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias. Esama įvairių spalvų ir formų bulvių: apvalių, pailgų, banano formos, violetinių, rausvų, geltonų, baltų ir kitokių. Tai lemia ne tik veislė, bet kiti veiksniai, pavyzdžiui – oro sąlygos, mat sausais metais bulvės užauga apvalesnės, lietingais – pailgesnės.

Bulvių rengimas sėjai. Sėklai bulvės atrenkamos iki balandžio vidurio, ne vėliau. Jas reikėtų pravėdinti, tuomet greičiau išleidžia daigus. Po pravėdinimo bulves reikėtų išrūšiuoti pagal dydį. Geriausia sodinti ne pačias mažiausias, bet vidutinio dydžio bulves, jei sodinsite dideles – bulvių derlius ne ką pagausės. Tiesa, yra viena gudrybė, jei bulvių sėjai trūksta, – jas galima supjaustyti. Tai daryti reikėtų mėnesį iki sodinimo. Bulvės pjaunamos išilgai. Iš tokių bulvių derlius būna mažesnis, tačiau bulvės išauga didelės. Svarbu, kad perpjautos nesupūtų.

Dirvos rengimas bulvių sodinimui. Bulvėms skirtą plotą reikia suarti arba sukasti dar iš rudens. Jei norite užsiauginti skanių bulvių, geriausia dirvą patręšti vien mėšlu, tačiau galima naudoti ir kompostą. Organinėmis trąšomis galima patręšti ir iš rudens, ir pavasarį. Tuo pačiu laiku tręšiama ir mineralinėmis trąšomis.

Bulvių ligos ir kenkėjai. Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių gumbus, stiebus bei lapus. Pradžioje lapai apsitraukia rudomis dėmėmis, kai drėgna – ir apnašomis. Dėmės sparčiai didėja, masiškai plinta ir ant kitų augalų. Apsaugai nuo maro reikėtų dirvą tręšti fosforu ir kaliu, bulves gerai apkaupti, antrojoje liepos pusėje nupurkšti fungicidais, o prieš kasimą reikėtų nupjauti ir išnešti visus bulvienojus, bulves pradžiovinti lauke. Bulves puola ir virusinės ligos, tokios kaip raukšlėtoji mozaika, dryžligė, paprastoji mozaika. Raukšlėtąją mozaiką platina amarai. Iki žydėjimo reikėtų pašalinti nesveikuojančius augalus, nukastas bulves žiemą išdezinfekuoti, pravėdinti. Dryžligę taip pat platina amarai, ją perneša ir ant kitų augalų. Paprastoji mozaika dažniausiai pažeidžia bulvių lapus. Vienas keras lengvai užsikrečia nuo kito kero, susilietus pažeistoms augalo dalims. Ligą lengvai išplatina vėjas, vabzdžiai, lietus ir net pats žmogus. Pagrindinis bulvių kenkėjas yra Kolorado vabalas. Jis smarkiai apgraužia bulvių lapus ir visas kitas dalis, esančias virš dirvos. Deja, ėdrūs yra tiek suaugę vabzdžiai, tiek lervos. Nuo kolorado vabalų dauginimosi gal kiek gelbsti jų rinkimas ir purškimas pesticidais. Bulvių gumbus dažnai žaloja kitas kenkėjas – sprakšių lervos. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Bulvių gumbuose lervos išgraužia siauras landas. Jas išnaikinti galima intensyviai dirbant žemę: rudenį ją reikia perkasti, suarti, purenti, jei dirva rūgšti, ją kalkinti. Vasarą nepatartina dirvoje laikyti neaparto mėšlo.

     Aprašymas. Svarainių lapeliai yra paprasti, 6-11 cm ilgio, pasidengę nedideliais tankiais baltais pūkeliais. Žiedeliai pasirodo pavasarį, kuomet jau žaliuoja lapeliai. Žiedai būna balti arba rožiniai, 5 cm pločio su penkiais vainiklapiais. Yra nemažai šio augalo kultivarų: Bereczcki, Champion, Cooke’s Jumbo (Syn. Jumbo), Dwarf Orange, Gamboa, Le Bourgeaut, Lescovacz, Ludovic, Maliformis, Meeches Prolific, Morava, Orange (Syn. Apple quince), Perfume, Pineapple, Portugal (Syn. Lusitanica), Siebosa, Smyrna, Van Deman, Vrajna (Syn. Bereczcki). Anksčiau svarainiai buvę svarbesni ir plačiau naudojami net už obuolius.

     Auginimas. Svarainiai atsparūs šalčiams, jiems net reikalingas šaltas periodas prieš pražystant. Daugumos rūšių svarainių vaisių beveik neįmanoma valgyti žalių, tačiau iš jų gaminami nepaprasto skonio ir aromato džemai, želės, pudingai, gali būti kepami, skrudinami arba troškinami. Jei norite svarainį pasisodinti savo sode, jums reikia žinoti keletą dalykų. Pirma. Pasirinkite vietą, kuri visuomet būtų apšviesta saulės ir apsaugota nuo vėjo. Dirvožemis turėtų būti sunkus, kad ilgiau išlaikytų drėgmę ir taip greitai neišdžiūtų, dar turėtų būti neutralaus pH. Toks dirvožemis būtinas, kadangi svarainiai nelabai toleruoja drėgmę, tad jų nepatartina dažnai laistyti, tačiau net ir didelį šaltį lengvai ištveria. Antra. Apsirūpinkite mulčia. Nepamirškite, kad, nors svarainiai ir nemėgsta pernelyg daug vandens, tačiau augimo sezonu laistyti patartina. Ramybės periodu priežiūros beveik nereikia. Trečia. Svarainiai dauginami atlankomis arba sėklomis. Jie puolami tų pačių kenkėjų ir ligų, kurios puola ir obelis bei kriaušes. Svarainius patartina gydyti pesticidais ramybės periodu. Svarainiai taip pat yra gana lengvai pažeidžiami bakterinių infekcijų. Dažnai juos puola amarai, rūdys, kiti augalų parazitai. Ketvirta. Primygtinai patartina svarainius sodinti po vieną. Šie medžiai patys save apdulkina. Jei norima geresnio derliaus, galima jį pagerinti taikant kryžminį apdulkinimą. Atsiminkite, kad svarainiai gali būti produktyvūs ir gausiai brandinti vaisius net ir vėlyvame amžiuje. Penkta. Vaisius galima rinkti nuo spalio iki ankstyvo lapkričio, prieš pirmuosius šalčius. Jei klimatas šiltas, svarainių vaisiai gali bręsti ant šakų, jei ne, juos būtina nurinkti ir jie galutinai sunoks sudėti į dėžes.

     Ką dar verta žinoti? Jei pastebėjote, kad svarainio šakelės pažeistos, tuoj pat jas pašalinkite, taip augalui bus žymiai geriau. Svarainis nuostabiai pražysta per tris pavasario mėnesius. Kuo senesnis svarainis, tuo jis brandina sveikesnius vaisius. Jei dirvožemyje gausu įvairiausių maistingųjų medžiagų, svarainiai augs greičiau ir duos didesnį derlių. Labai svarbu svarainius tręšti kalcio turinčiais preparatais.

Kalio ir fosforo trąšomis avietės tręšiamos rudenį. Derančiosm avietėms išberiama 100-300 kg/ha (10-30 g/m2) superfosfato ir 120-360 kg/ha (12-36 g/m2) kalio sulfato. Sodininkai mėgėjai gali tręšto medžio pelenais (60-100 g/m2) ypač rūgštesnes dirvas.

Avietės jautrios geležies trūkumui. Kai šarminėse dirvose trūksta geležies arba sutrikęs jos pasisavinimas (pradeda gelsti stiebų viršūnėlės). Peržydėjusios avietės iki sunokstant uogoms kas savaitę purškiamos 0,5% konsentracijos geležies chelato tirpalu.

Pavasarį avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Prasidėjus vegetacijai, aviečių eilės tręšiamos 200-300 kg/ha (20-30 g/m2) kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis daugiau kalio, pvz., „Hydrocomplex“ (12-11-18+mikroelementai), „Kemira Cropcare“ (6-11-24+mikroelementai). Žydinčias avietes rekomenduojama 2-3 kartus nupurkšti 0,3-0,5% koncentracijos „Kemira Ferticare“ (14-11-25+mikroelementai abra 6-11-31+mikroelementai), oranžinio kristalono (6-12-36+mikroelementai) ar kitų panašios sudėties kompleksinių trąšų tirpalu.

Avietyne kasmet naudinga iškratyti po 20-30 t/ha (2-3 kg/m2) arba kas antri metai – po 40-60 t/ha (4-6 kg/m2) perpuvusio mėšlo. Žydėjimo i užuomazgų augimo metu avietes pravartu palaistyti atskiestomis srutomis.

Susižavėjome gražiomis spanguolių uogomis, tačiau nesugalvojame kur jas paso­dinti? Gal balkone, o gal sode? Juk plan­tacijos neįsiveisi turėdamas vos kelis arus žemės, o sodyboje ar po langu turėti mažą spanguolyną – visai šaunu.

Stambiauogėms spanguolėms tinkamiausias yra aukštutinio tipo durpže­mis (aukštapelkinis). kurio pH svyruoja nuo 3.8 iki 5.0. Jei tokio neturime pakankamai, galime jį maišyti su pjuvenomis ir priesmėliu (3:1: 1).

Turėdami pH-metrą, substrato rūgštingumą nustatysime patys arba pasitikėkime firma, iš kurios perkame rudąsias aukštapelkių durpes. Be to. ant maišų irgi užrašytas pH. Sodinant didesnius plotelius, dirvožemio anali­zę gali atlikti agrocheminių tyrimų centrai. Tuomet žinosime ne tik jo pH. bet ir kiek bei kokių maisto me­džiagų yra.

Netgi pelkėse uogų karoliukais būna nusėti kupsteliai, todėl ir stambiauogės spanguolės užmirkusių vietų nemėgsta, jose skursta ar net ir visai iš­nyksta. Parinkime aukštesnę, pavasarį neapsemiamą saulėtą ir nuo vėjų apsau­gotą vietą. Jei dirva – priesmėlis. pakan­ka iškasti iki 40-50 cm gylio norimo ilgio ir pločio tranšėją. Ją pripildome aukšta­pelkių durpių ar anksčiau minėto sub­strato. Jei dirva yra priemolis arba molis, tranšėjos šonus išklojame storesne polietileno plėvele, lentomis ir kt. Taip ilgiau nekis rūgštingumas. Ant dugno plėvelės kloti nevalia. Nebent įmestume šiek tiek molio į smėlėtą tranšėją. Tai pristabdytų vandens filtraciją.

Galima spanguoles auginti ir pa­prasčiausioje lysvėje, kaip tai daroma Baltarusijoje. Tačiau substratas – rūgščios rudos aukštapelkių durpės. Lysvės kraš­tai sutvirtinami mediniu karkasu, kad laistant „neplauktų” į šalis.

Kokį plotą užsodinti stambiauogėmis spanguolėmis? Jei mums tereikia gero kibiro uogų. tai užteks ir 2 m³ spanguolyno. Jei porei­kiai didesni, spanguolių galime pasiso­dinti daugiau. Tačiau turime suvokti, kad ir iš mažo ploto gausime gerą derlių, jei tik augalus tinkamai prižiūrėsime. Dides­nis. bet prastai prižiūrimas sklypas neste­bins nei derliumi, nei uogų dydžiu. Taigi kiekvienas renkamės pagal savo porei­kius.

Į tranšėją durpes supilame gerokai prieš sodinimą. Jas reikia gerai sulaistyti. Ir ne kartą. Be to. durpės dar turi susigu­lėti. Antraip įdubs spanguolynėlis ir turė­sime rūpesčių.

Geriau spanguoles sodinti pavasarį. Iki rudens jos sutvirtės ir pasiruoš žiemai. Kereliai sodinami 30×30 cm ar 30×20 cm tankumu (arba 6-10 vnt. į 1 m²), truputį giliau negu augo augyne. Labai ilgos ša­kutės patrumpinamos. Jei šie darbai at­liekami pavasarį, nukarpytos dalys pada­lijamos 8-15 cm gabaliukais, kurie paso­dinami atskirai. Gausiau spanguoles lais­tyti reikia tik pradžioje, kol prigyja. Vėliau tai daroma rečiau.

Po pasodinimo spanguolynas smė­liuojamas 3-5 cm vidutinio rupumo ar rupaus smėlio be molio ir kalkakmenio sluoksniu. Šis ne tik saugo augalus nuo iš­džiūvimo. bet ir palaiko pastovesnę dir­vos temperatūrą, neleidžia lengvai įsiga­lėti piktžolėms. Papildomai smėliuoti spanguolyną reikia kas 2-4 metai.

Pirmaisiais auginimo metais auga­lai dažniausiai formuoja tik šliaužiančiuo­sius stiebus. Statieji (reproduktyviniai) ūgliai išauga antraisiais metais. Spanguo­lės žydėti pradeda trečiaisiais, o gerai derėti, nelygu veislė, – ketvirtaisiais metais.

Kartais besniegėmis žiemomis, kai oro temperatūra nukrenta žemiau -19 °C. span­guolės gali nušalti. Geriausia apsauga – stabi­li sniego danga. Besniegėmis ar mažasniegėmis žiemomis praverstų eglišakių, šiaudų ar pan. priedanga. Saugiai peržiemoję po to­kiais „patalais”, augalai dažnai nukenčia nuo pirmųjų karštų pavasarinės saulės spindulių. Todėl nuimti eglišakes ar šiaudus turime ap­niukusią ar lietingą dieną ir palaipsniui.

Pavasarį stiebus dažnai išdžiovina sausvėjai, todėl nuo ankstyvo pavasario turime stebėti, kad dirva neperdžiūtų, spanguolyną laiku palaistyti.

Tręšimas ir laistymas

Spanguolės – oligotrofiniai mikoriziniai augalai. Jos nėra labai reiklios mineralinėms medžiagoms, todėl tręšti reikia labai saikingai. Pirmaisiais ir ant­raisiais auginimo metais naudojamos mažos azotinių trąšų dozės (25 kg amo­nio sulfato / ha). Vėliau didžiausia meti­nė azoto norma hektarui turi būti 45 kg. o fosforo ir kalio – 90 kg. Sode į 1 m² spanguolyno reikia išberti vos vieną kitą saujelę azotinių trąšų.

Atminkime, kad spanguolėms tin­kamiausios fiziologiškai rūgščios trąšos (didina dirvožemio rūgštingumą) – amo­nio salietra arba amonio sulfatas, super­fosfatas, kalio sulfatas (rūgština dirvą) arba kalio magnezija. Kalio chloridas netinka, nes augalai yra labai jautrūs chloro junginiams. Patręšus šiomis trą­šomis. jie paruduoja, o neretai ir numeta lapus. Praeis daug laiko, kol atsigaus. Tik kažin ar bus tokie tvirti kaip iki tręšimo?

Patogu naudoti bechlores kom­pleksines ar specialias trąšas, skirtas šilauogėms. rododendrams ir kitiems au­galams, mėgstantiems rūgščią dirvą. Jos tinka pagrindiniam pavasariniam ir pa­pildomam tręšimui vasarą. Paprastai iš­beriamos per kelis kartus: pavasarį, brinkstant pumpurams, žydėjimo metu, o vėliau pagal poreikį iki liepos pradžios.

Jei laistome kalkingu vandeniu, substrato pH greitai pakinta, pašarmėja. Į tai reaguoja ir spanguolės. Jos pasidaro „nelinksmos”, blogai dera. Yra preparatų, galinčių reguliuoti dirvos pH. Tai sieros milteliai, obuolių išspaudos, citrinų rūgš­tis ir kt.

Užsiauginote pirmąsias uogas. Jas skinkite kai gražiai paraus. Tai bus rugsėjo pabaigoje, o gal net spalio pra­džioje. Nelygu ruduo. Prisiskinkite saują, paragaukite. Kitokios stambiauogės spanguolės nei augančios mūsų aukšta­pelkėse. kitokios. Jei nesunokusios – sau­sokos, lyg tuščiavidurės. Ir ne veltui. To­kios yra lengvesnės, skinant mechanizuo­tai išplaukia į paviršių. Tik susemti reikia. O dydis! Vos ne vyšnios. Tačiau jos. kaip ir mūsiškės spanguolės, yra labai vertingos.

Uogose paprastai būna 12.0-14.5% tirpių sausųjų medžiagų, iš jų – 1.8-2.4% rūgščių, 4,2-7,1% cukrų (daugiausia gliu­kozės ir fruktozės). 1.2-2.3% pektinų. 7.5-32 mg% askorbo rūgšties. 44-159 mg% antocianų. Cheminė sudėtis nule­mia skonį, todėl skaniausiomis laikomos „Black Veil“, „Beckvvith“, tinkamomis sul­tims gaminti – „Early Black“, sultims ir ty­rėms – „Bergman“ ir pan.

Spanguolių ligos

Stambiauogės spanguolės serga dau­geliu ligų. tačiau pagrindinės iš jų yra moniliozė (sukėlėjas Monilinia oxycocci). pūslialigė (Exobasidium vacdnii). fuzariozė (Fusarium genties mikromicetai).

Pagrindinė ir svarbiausia apsaugos priemonė yra sveikų sodmenų atrinki­mas. įveisiant spanguolynus. o vėliau – tinkama priežiūra. Daugeliu atvejų ligas sukelia perteklinis tręšimas ir laistymas. Cheminės apsaugos priemonės naudoja­mos pirmoje vegetacijos pusėje. Purškiama 0.1-0.15 fundazolu, kaptanu, euparenu, efektoriumi ar kitais preparatais.