Vasaržalis, 1—8 m aukščio krūmas. Lapai priešiniai, elipsiški. Žiedai balkšvi, po 2 lapų pažastyse. Žydi gegužės—birželio mėn. Vaisiai — tamsiai raudonos, sultingos, daugiasėklės uogos, po dvi lapų pažastyse, laisvos arba pamatais suaugusios; prinoksta rugpjūčio mėn.
Lietuvoje dažnas. Auga lapuočių, spygliuočių ir mišrių miškų trake. Gerai tarpsta kalkinguose ir derlinguose dirvožemiuose. Ūksminis. Dauginasi sėklomis ir kelminėmis atžalomis.
Uogose yra antocianų, flavonoidų, saponinų, karčiosios medžiagos ksilosteino. Uogos ir visas augalas nuodingas, ypač lapai.
Mediena geros kokybės, iš jos gaminami įvairūs smulkūs dirbiniai.
Dekoratyvinis. Želdiniuose auginama ir keletas introdukuotų rūšių.

Daugiametis puskrūmis. Šakniastiebis gausiai išsišakojęs. Stiebai iki 1,5— 3 m ilgio, viršutinė dalis laipiojanti, žolinė, žiemą nunykstanti, pamatinė dalis sumedėjusi, daugiametė. Lapai ilgakočiai, lygiakraščiai, prie pamato su 2 skiltimis arba sveiki. Žiedai violetiniai, rečiau balti arba rožiniai, po 6—20 skėtiškose šluotelėse, esančiose priešais lapus. Žydi birželio—rugsėjo mėn. Vaisiai — kiaušiniškos arba elipsiškos, iki 1,2 cm ilgio, ryškiai raudonos, dvilizdės, sultingos, karčiai saldžios uogos; pirmosios prinoksta liepos mėn. Gana dažnas visoje Lietuvoje. Auga drėgnuose miškuose ir krūmuose, ypač alksnynuose, paupiuose, paežerėse, pagrioviuose; pasitaiko ir sausose vietose. Uogose yra alkaloidų (solaceino, solaneino, soląnino), glikozidų (dulkamarino), saponinų. Jos, kaip ir visas augalas, nuodingos. Augalas vaistinis.

Visžalis, prigludęs prie žemės krūmokšnis, sudarantis sąžalynus. Lapai odiški, panašūs į bruknių, tik kiek smulkesni ir apatinė pusė netaškuota. Uogos raudonos ar oranžinės, rutuliškos, iš galų kiek suplotos, miltingos; prinoksta rugpjūčio—spalio mėn. Nevalgomos. Jos labai primena bruknes ir skirti galima tik iš sauso, miltingo minkštimo.

Platus, iki 2 — 5 m aukščio krūmas, rečiau medelis. Metūgliai rausvai rudi arba raudoni. Lapai priešiniai, lygiakraščiai, rudenį paraustantys. Žiedai smulkūs, žalsvai balti, skėtiškose kekėse. Žydi gegužės—birželio mėn., kartais rudenį pražysta antrą kartą. Vaisius — sultingas, rutuliškas, melsvai juodas, žirnio dydžio kaulavaisis; prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėn. Dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis. Auga visoje Lietuvoje, bet nelabai dažna. Aptinkama lapuočių arba mišrių miškų trake, šlaituose, palaukėse, auginama parkuose, sodybose. Geriausiai tarpsta vidutinio drėgnumo karbonatiniuose dirvožemiuose. Dekoratyvinis, medingas augalas. Tinka šlaitams apželdinti, gyvatvorėms sudaryti.
Vaisiai nevalgomi, nors literatūroje yra duomenų, kad iš jų galima gaminti kavos pakaitalą. Apyvaisyje ir sėklose yra 30—55 % nedžiūstančio aliejaus, tinkančio maistui, muilo gamybai bei techniniams reikalams. Mediena vartojama stalių darbams, jauni ūgliai — pynimui.
Lietuvoje auginama keletas introdukuotų rūšių, iš kurių vertingiausia yra geltonžiedė sedula (C. mas L.). Tai perspektyvus dekoratyvinis, vaisinis ir medingas augalas.

Vasaržalis, nelabai šakotas, iki 1,5 m aukščio krūmas. Lapai pražanginiai, šakų viršūnėse. Žiedai rožiniai, rečiau balti, stipriai kvepiantys, dažniausiai po 3 pernykščių lapų pažastyse. Žydi anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui, dar lapams neišsiskleidus. Vaisiai — sultingi, blizgantys, ryškiai raudoni kaulavaisiai, tankiai aplipę šakeles žemiau lapų; prinoksta birželio— liepos mėn.
Lietuvoje dažnas. Auga ūksminguose lapuočių ir mišriuose miškuose. Geriausiai tarpsta derlinguose, apydrėgniuose dirvožemiuose. Dauginasi sėklomis. Visose augalo dalyse yra nuodingų medžiagų mezereino ir dafnino, todėl jis labai nuodingas. Jau 10—12 vaisių- yra mirtina dozė vaikams. Žievės sultys’sukelia odos paraudimus, ją pakramčius gali iškristi dantys. Žiedadulkės gali sukelti akių, kvėpavimo takų uždegimą. Kartais žalčialunkiu apsinuodija paukščiai, naminiai gyvuliai.

Krūmas ar medelis. Auga upių ir daubų šlaituose, paežerėse, pelkėse, raistuose, šaltiniuotose vietose, lapuočių ir spygliuočių miškų trake.
Vaisiai — uogos pavidalo, žirnio didumo, sultingi, juodi, su 2—3 kauliukais kaulavaisiai, po 2—7 lapų pažastyse; prinoksta liepos—rugpjūčio mėn., nevalgomi, žali nuodingi.

Vasaržalis, dygliuotas krūmas ar nedidelis medelis. Dažniausiai auga krūmuose, paupiuose, kalvų šlaituose, lapuočių miškuose. Geriau dera šviesesnėse vietose. Vaisiai — juodi, žvilgantys, 6—8 mm skersmens rutuliški kaulavaisiai su 3—4 kauliukais; prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėn., nuodingi. Augalas vaistinis.

Apie 1,5—3 m aukščio krūmas, rečiau medelis. Jaunos šakelės su keturiomis sukamštėjusiomis briaunomis. Lapai ištisiniai, smulkiai dantyti, rudeni paraustantys. Žiedai gelsvai žalsvi. Žydi gegužės—birželio mėn. Vaisius — keturbriaunė, rožinė dėžutė. Prinoksta rugpjūčio—rugsėjo mėn. Vaisiui prinokus, dėžutė plyšta ir balkšvos sėklos, apgaubtos oranžinio apysėklio, pakimba ant plonų pasaitėlių.
Lietuvoje dažnas. Auga lapuočių ir mišrių miškų trake, upių šlaituose. Kaip dekoratyvinis auginamas parkuose, sodybose. Geriausiai tarpsta derlinguose, kalkinguose ir humusinguose dirvožemiuose. Dauginasi sėklomis ir šakninėmis atžalomis. Į europinį ožekšnį panašus karpotasis ožekšnis (E. verrucosus Scop.), tik šio šakelės apvalios, gausiai nusėtos tamsiomis karpelėmis, o sėklos juodos, blizgančios, iki pusės apgaubtos apysėklio. Geriausiai tarpsta lengvuose priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Abiejų rūšių ožekšniai nuodingi. Jų žievėje, lapuose, sėklose ir šaknyse yra alkaloidų, glikozidų. Vaisiais kartais apsinuodija vaikai, lapais, žieve — avys, ožkos. Pasitaiko apsinuodijimo atvejų ir medienos dulkėmis. Šių ožekšnių žievėje yra gutaperčos, todėl kai kur auginami specialiose plantacijose. Mediena tinka piešimo angliai gaminti, o europinio — dar ir namų apyvokos reikmenims.

Daugiametis, 40—70 cm aukščio žolinis augalas su trumpu, storu šakniastiebiu. Stiebas stačias, šakotas, pamatinė dalis apaugusi rudais žvyneliais. Lapai ilgakočiai, dideli, dažniausiai dukart trilapiai. Žiedai smulkūs, balti arba gelsvai balti, virš lininėse kekėse. Žydi gegužės—birželio mėn. Vaisius — daugiasėklė, sultinga, blizganti, juoda, raudonomis sultimis uoga; prinoksta rugpjūčio mėn.
Lietuvoje nereta. Auga dažniausiai pavieniui ūksminguose lapuočių ir mišriuose miškuose, rečiau krūmuose bei eglynuose. Geriausiai tarpsta kalkinguose, derlinguose, apydrėgniuose dirvožemiuose. Visas augalas, ypač uogos ir šakniastiebiai, nuodingas. Uogose yra saponinų, alkaloidų. Jomis retkarčiais apsinuodija vaikai, vištos, o žole — gyvuliai.

Daugiametis žolinis augalas. Stiebas 0,5 —1,5 m ilgio, silpnas, labai šakotas, kylantis arba laipiojantis, bambliuotas. Lapai priešiniai, trumpakočiai, ištisiniai, plaukuoti. Žiedai gelsvai arba žalsvai balti, pavieniai, išaugę šakelių viršūnėse. Žydi liepos—rugpjūčio mėn. Vaisius — juoda, blizganti, apysausė, daugiasėklė uoga; prinoksta rugsėjo—spalio mėn., nevalgoma. Lietuvoje reta. Auga daugiausia miškuose paupiais ir krūmuose, pievose.