Skiauralapis švendras (Typha angustifolia L.)

Sykį pamatęs švendrą su jokiu kitu augalu jo nesupainiosi, nes nė vienas neužaugina tokių žiedynų. Tai cilindriškos rudos burbuolės ant ilgo koto. Dėl jų ir augalas įvairiai vadinamas skirtinguose rajonuose: bimbė, buožė, ditkūlis, dundė, meškakūlė, vilkuodegė, žąskūlis ir kt. Beje, tos rudos burbuolės tai jau nužydėjęs žiedynas su sunokusiais vaisiukais — riešutėliais ir išlikusiais skristukų pavidalo apyžiedžiais. Žydi liepos mėn.
Stiebas 2—2,5 m aukščio, kartais ir daugiau, jei stiebo pamatą giliau apsemia vanduo. Lapai linijiški, ilgi, išsidėstę dviem eilėmis. Augalas daugiametis, šakniastiebis storas, šakotas. Vaisius išnešioja vėjas.
Auga negiliuose stovinčio vandens telkiniuose, pelkėse, balose, karjerų duobėse, grioviuose.
Švendro sąžalynuose gerą prieglobstį randa vandens paukščiai. Šakniastiebiai tvirtina stačius krantus, saugo juos nuo ardymo, o stiebai ir lapai sugeria iš vandens daug taršalų (sunkiųjų metalų druskų ir kitokių pramonės išmetamų medžiagų), tai biologinis vandens filtras. Ilgi, tamprūs, tvirti lapai panaudojami pynimo darbams, stogams dengti, virvelių gamybai. Kai kuriose pietų šalyse švendrines virveles ypač mėgsta vynuogių augintojai — vynuogienojams parišti. Burbuolių pūkas tinkamas įpakavimui, čiužiniams kimšti, o sumaišytas su vilna — fetro gamybai.

Pinterest

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *