Charakteristika. Obelys – bene derlingiausi kultūriniai vaismedžiai, kurių Lietuvoje auginama labai daug veislių. Kiekvienos veislės obuoliai prinoksta vis kitu laiku, obuoliai skirtingų dydžių (būna labai mažų, sveriančių iki penkiasdešimt gramų, ir labai didelių, galinčių užaugti net iki dviejų šimtų gramų), spalvų (beveik visų veislių obuoliai puikuojasi ne viena paviršiaus odelės spalva, dažniausiai tos spalvos būna dvi – viena pagrindinė šviesesnė, dažniausiai geltonos ir žalios spalvų atspalviai, kita papildoma tamsesnė, dažniausiai raudonos spalvos atspalviai), skonio (šis ypatingai varijuoja – minkštimas būna labai sultingas, tirpstantis burnoje, vidutinio sultingumo ir visai nesultingas, švelnus, purus, rupus, tankus, grūdiškas, skonio atžvilgiu saldus, rūgštus, rūgštokai saldus, rūgščiai saldus, saldžiai rūgštus, saldokai rūgštus, vyno saldumo ar rūgštumo ir t.t.), bet dauguma jų gerai išsilaiko ilgesnį laiką, tad šviežiais obuoliukais galima mėgautis ištisus metus. Obelys gyvena net iki šimto metų, yra labai produktyvios, jų mediena vertinga ir plačiai naudojama baldų gamyboje. Tokie baldai būna brangesni, kadangi tą pačią medieną sunku išgauti, nes obelų kamienai gana ploni ir ne retai kreivi. Mediena naudojama dar ir suvenyrų pramonėje.
Auginimas. Obelys užauga nuo dešimties iki penkiolikos metrų aukščio. Dirvai yra nereiklios, auga beveik bet kurioje sukultūrintoje, net priesmėlio ir priemolio. Obelys dauginamos atlankomis, auginiais, sėklomis ir skiepijimu. Medžių vainikai rutuliški arba piramidiški. Geriausiai veda vaisius nuo penkiolikos iki trisdešimties metų, suaugusi obelis vidutiniškai duos net du šimtus kilogramų vaisių, bet realiai obuolių derlius priklauso nuo dirvožemio ir obels veislės. Apskritai visų obelų geriausia savybė ta, kad jos puikiai ištveria mūsų lietuviškas žiemas, tačiau esama ir ne tokių ištvermingų veislių: vidutiniškai ištvermingų ir mažai ištvermingų arba neištvermingų, tačiau jos vis dėlto itin gajos ir greitai atsigauna, veda desertinius obuolius, kuriuos galima ilgai laikyti tamsioje ir vėsioje vietoje. Tokias desertinius obuolius vedančias obelis galima perskiepyti į ištvermingas veisles, kad per žiemą nenušaltų ir vestų puikius obuolius. Pastarąsias obelis galima drąsiai auginti individualiose soduose, neturint gamybinių tikslų. Jei rengiamas gamybinis sodas, jame geriausia auginti ištvermingesnes veisles. Dar viena svarbi obelų savybė – jos duoda vaisius ne iškart vienu metu, bet palaipsniui brandina, tad mėgautis ką tik nuskintais obuoliais galima ilgą laiką. Jei ketinate užvesti naują obelaičių sodą, pirmiausia reikia pasirūpinti, kad į tokį sodą patektų tik gerai derantys, sveiki, žiemai atsparūs augalai.
Veislės. Populiarios žieminės veislės yra ‚Lobo‘, ‚Lofem‘, ‚Noris‘, ‚Džonatanas‘, ‚Kulono renetas‘, ‚Spartan‘, Uelsi‘, Tellisaare‘, ‚Bogatyr‘,‚Rubinola‘, ‚Topaz‘, ‚Štaris‘, ‚Aldas‘,Šampion’, ‘Rubin’, ‚Alva‘,‘Antej’, ‘Arlet’, ‘Connel red’, ‘Sinap orlovskij’, ‘Redkroft’, ‘Rubinete’, ‘Lodel’, ‘Melnrose’, ‘Telissare’, ‚Liberty‘, ‚Florina‘, ‚Skaistis‘, ‚Pinova‘, rudeninės – ‚Rudeninis dryžuotasis‘,Freedom’, ‘Delikates’, ‘Beržininkų ananasas’, ‘Katja’, ‚Summered‘, ‘Sawa’, ‘Vitos’, ‘Novamac’, ‚Paprastasis antaninis‘, ‚Auksis‘, ‚Slava peremožcam‘, vasarinės – ‚Popierinis‘, ‚Persikinis‘, ‚Melba‘, ‚Close‘, ‚Avenarijus‘, ‚Rubinola‘, ‚Topaz‘, ‚Štaris‘, ‚Aldas‘, ‚Liberty‘, ‚Florina‘, ‘Orlovim’, ‘Izbranica’, ‚Konfetnoje‘. Tiesa, kai kurios iš šių veislių yra neatsparios ligoms, tokioms kaip rauplės, jas reikia dažnai purkšti. Tik tuomet galima tikėtis gausaus derliaus ir gero skonio obuolių.