Lenktalapis šilokas, dar vadinamas Sedum rupestre, į Europą atkeliavo labai seniai ir praėjusiais amžiais buvo laikomas vienu iš pagrindinių auginamų augalų. Viduramžiais jam buvo priskiriamos magiškosios jėgos. Gamtoje jis auga sausose ir uolinguose augavietėse arba smėlio dirvuožemiuose. Drėgnuoju metų laikų jis savo sukulentiniuose lapuose kaupia skystį.
Tai visžalis iki 10 cm aukščio daugiametis augalas, su žeme besidriekiančiais mėsingais žaliais ar su melsva apnaša lapais. Lenktalapio šiloko spygliški smailūs, melsvai žali, kartais ir rausvi lapai yra stori ir mėsingi, todėl augalas vokiškai vadinamas iš prancūzų kalbos kilusiu vardu „Tripmadam“ („stora sama“). Maži geltoni žiedai, sutelkti į tariamąjį skėtį, skleidžiasi nuo birželio iki rugpjūčio.
Nereiklus daugiametis sukulentas klesti smelingame daržo dirvožemyje saulėtoje vietoje. Dėl augimo ypatybių jis ypač tinka alpinariumams ar lysvių pakraščiams.
Augalą lengvai galima auginti sode. Smulkios sėklos sėjamos anksti pavasarį į daigyną arba lysvę. Jos turi būti tik prispaudžiamos, bet neužberiamos žeme. Paprasčiau yra pavasarį įsigyti iš sodininkų padalintą augalą arba jo auginių. Vasaros pradžioje nuo nežydinčių stiebų galima paimti žaliųjų auginių, kurie greitai įsišaknija. Augalus reikia sodinti maždaug 15 cm atstumu ir atsargiai palaistyti – ne per daug ir ne per mažai.
Spygliškai smailius, pilkšvai žalius lapus ir nežydinčių ūglių viršūnėlės galima skinti ištisus metus. Džiovinti jie netinka dėl mėsingos sandaros. Juos galima tik užšaldyti.
Ką tik nuskinti, stambiai supjaustyti lapai yra gaivinančio rūgštoko skonio ir šiek tiek kartoko aromato. Jie paskanina salotas, daržoves ir padažus.
Lenktalapio šiloko sudėtyje yra rauginių medžiagų, kurios mažina kraujospūdį ir aterosklerozę. Anksčiau lapai buvo naudojami išoriškai esant kraujavimui ir odos uždegimui.
1 comment for “Lenktalapis šilokas (Sedum reflexum)”