Žolelių gydomosios savybės jau buvo žinomos gilioje senovėje. Ir dabar ne vien liaudiška, bet ir tradicinė medicina neapsieina be vaistažolių, jos įeina į daugelio vaistų sudėtį. Kadangi žolelės auga visai šalia mūsų – miškuose, pievose – galime lengvai jas susirinkti, tai kodėl tuo nepasinaudojus, nepaėmus iš gamtos visa, kas geriausia, ir nepastiprinus savo sveikatos. Reikia tik trupučio žinių ir laiko.
Turbūt dažniausiai tenka matyti pakelėse augančius šalpusnius, dar kokį vieną kitą česnaką užsiauginame. Neretai dažno žinios apie vaistinius augalus tuo ir baigiasi. Vaistažolės – tai ne vien žolelės, į šią sąvoką įeina kur kas daugiau: tai gali būti ir pušų šakelės su spygliais, kankorėžiai, kaštonai, alijošius ir net ąžuolų ar beržų žievė bei sakai. Ir visų šių gėrybių galime lengvai susirinkti patys, tai net nekainuoja. Vaistažolių rinkimui svarbios oro sąlygos, nesvarbu, ar tai būtų čiobrelis, ar medžio žievė. Geriausia rinkti po pietų ir tuomet, kai oras sausas, o dangus giedras, tik šaknis galima ir darganotu oru. Žieves geriausia rinkti pavasarį, pumpurus – žiemą, žiedus – žydėjimo pradžioje, lapus ir žoles – žydėjimo metu, uogas – vos prisirpus. Vaistažolės renkamos nuo kovo iki spalio mėnesio, išskyrus pumpurai renkami žiemą, kai augalui ramybės periodas (tik pušų pumpurai renkami anksti pavasarį).
Apie pavasarines vaistažoles pakalbėsime kituose straipsniuose, o dabar ruduo, artinasi gripas, tad dar galite spėti prisiruošti žiemai vaistažolių atsargų. Svarbiausia pasirinkti vietas, kur nebūtų užterštas oras. Jokiu būdu vaistažolių nerinkite pakelėse, kur važiuoja automobiliai ir jų išmetamieji produktai patenka ant augalų. Rinkitės vandens telkinių pakrantes, miškus, pievas, pelkes, laukus ir krūmus. Tiesa, kai kurių vaistažolių, tokių kaip kmynas, raudonėlis, melisa, valerijonas ir kitų, galima ir užsiauginti. Pastarasis, valerijonas, yra renkamas rugsėjį ir spalį. Vyraujant rudeninėm depresijom, nerimui, užklupus nervinei įtampai, ši vaistažolė tikrai pagelbės. Taip pat valerijonas stabdo viduriavimą, pilvo pūtimą ir skausmą. Panašiomis gydomosiomis savybėmis pasižymi ir 
didžioji varnalėša. Ji taip pat renkama vėlyvą rudenį. Iš lapų padaryti kompresai gydo įvairiausias odos ligas, dar naikina spuogus ir pleiskanas. Naudojami ir varnalėšos lapai – iš jų spaudžiamos sultys, tačiau svarbiausia dalis yra šaknys. Mūsų daržuose ir soduose gyvenantis augalas, dažniausiai atpažįstamas kaip piktžolė, yra labai puiki vaistažolė – tai paprastasis varputis. Jį taip pat galima rinkti rudenį. Šakniastiebiai gydo įvairiausias kvėpavimo takų bei virškinamojo trakto ligas. Dažna lapinė daržovė mūsų daržuose yra valgomoji rūgštynė, tačiau iš jos galima pasigaminti ne vien gardžią sriubą, kurioje gausu vitamino C, bet ir vaistą. Iš šaknų pagamintas nuoviras skatina tulžies išsiskyrimą, stabdo viduriavimą, hemorojinį kraujavimą, gydo kai kurias plaučių ligas. Ištisus metus galima rinkti paprastosios pušies šakeles su spygliais, kankorėžius. Visos augalo dalys naudojamos tik išoriškai. Spyglius, užpylus verdančiu vandeniu, galima naudoti kaip eukaliptą – kvėpuoti garais, esant peršalimui, kvėpavimo trakto ligoms. Net iki pat lapkričio mėnesio galima rinkti ir morkas. Ši daržovė turbūt neišvengia nė vieno daržo lysvės, o tai, pasirodo, ir vaistinis augalas. Įdomu, jog naudoti galima ne tik žemėje esančią dalį, bet ir lapus, kurie yra labai maistingi, turi daug organizmui reikalingų naudingųjų medžiagų. Juos ruošti reikia kaip špinatus. Jei kamuoja rėmuo, vidurių pūtimas ar užkietėjimas, – sugriaužkite morką.
Tiesa, naudojant vaistinius augalus taip pat reikia imtis tam tikrų atsargumo priemonių. Jei naudosite kaulažolę, didžiąją ugniažolę, pievinę šilagėlę, kiaulpienę, kmynus ir daugelį kitų, geriau pasikonsultuokite su gydytoju, ar jūsų sveikatos būklei dar labiau nepakenks, mat vienos žolelės sukelia alergines reakcijas, kitos pernelyg skatina viduriavimą, o štai didžioji ugniažolė yra apskritai labai nuodingas augalas, tad vartojamas tik išoriškai!