Bastutinių šeimos augalai dar vadinami kryžmažiedžiais dėl to, kad žiedai keturnariai ir jų dalys kryžmai išsidėsčiusios. Toks yra ir garstuko žiedas. Taurėlapiai 4, atsilošę, jų kraštai pieviniai. Vainiklapiai taip pat 4, geltoni, pailgi, jų lakštelių viršūnės dažniausiai iškirptos. Žydi nuo birželio pradžios iki rudens šalnų. Vaisius — siaura ankštara su gyslotomis sąvaromis ir ilgu, plokščiu, skiauterėtu snapeliu. Ankštaros pertvara stora, sėklos apvalios. Stiebas 30—60 cm aukščio, status, šakotas. Lapai įlenktai dantyti arba negiliai iškarpyti, tada būna stambi viršūninė skiautė, apaugę šiurkščiais plaukeliais, apatiniai su lapkočiais, viršutiniai bekočiai. Vienmetis augalas. Dauginasi sėklomis, kurios dirvoje išlieka daigios 25—50 metų. Po storesniu dirvožemio sluoksniu ilgai nedygsta. Auga laukuose, dirvonuose, daržuose, pakelėse, soduose, šiukšlynuose, dykvietėse, ypač gerai įdirbtuose, derlinguose, nerūgščiuose dirvožemiuose. Labiau išplitęs Vidurio lygumoje, retesnis vakariniuose ir pietrytiniuose rajonuose. Žiedai išskiria nektarą, lankomi bičių ir kitų vabzdžių. Įkyri, lengvai plintanti ir teršianti vasarines kultūras piktžolė. Garstukas panašus į svėrę, skiriasi nuo jos atsilošusiais taurėlapiais ir nukrintančiomis ankštarų sąvaromis. Svėrės ankštara neatsidaro, tik skersai sutrūkinėja per narelius. Garstuko lapus galima valgyti (troškintus). Gyvuliams didesni žolės kiekiai kenksmingi. Sėklose yra apie 30% aliejaus.