Žalsvoji musmirė

     Atėjęs ruduo atsinešė ir įvairiausių gėrybių krepšį. Ne tik sodo ir daržo gėrybėmis esame apdalinti – miške taip pat jų gausiai randame. Pačiame gėrybių piramidės viršuje stovi grybai, kurių ne vienas laukiame ištisus metus ir kuriais tik rudeniop galime paskanauti. O skanauti tikrai yra kuom, mat šiuo metu pasaulyje yra priskaičiuojama apie 100 000 grybų rūšių. Be abejo, toli gražu ne visus juos galima ragauti, nes kai kurie grybai yra itin nuodingi. Jei ne itin domitės grybais, retai vykstate grybauti, jums pravers šį tą sužinoti apie netinkamus grybus. Tad pasikalbėkime apie sveikatai kenksmingus.

     Turbūt skaičiai gali sugluminti, tačiau Lietuvoje auga net 40 rūšių grybų, kurie yra nuodingi tik būdami žali. Valgyti tokius grybus galima tik specialiai paruošus ir apdorojus. O štai net 20 rūšių grybų sukelia apsinuodijimą, net jei jie būna tinkamai paruošti. Kaip žinia, mirtinai nuodingi grybai yra Žalsvoji musmirė, Margoji musmirė, Smailiakepurė musmirė, Patujaro plaušabudė ir Nuodingasis nuosėdis. Šių grybų derėtų vengti iš tolo, nes jie sukelia negrįžtamus pakitimus. Smailiakepurės ir žalsvosios musmirių sukelta intoksikacija beveik visuomet baigiasi mirtimi. Pastarojoje yra susikaupę daugiau kaip 10 skirtingų nuodingų medžiagų: falolyzinas, amavadinas, amanitinas, muskarinas, muskaronas, muscimolas, faloidinas, faloinas, falinas. Šios medžiagos nuodija kepenis, virškinimo traktą, naikina raudonuosius kraujo kūnelius. Apsinuodijimas priklauso ir nuo suvalgyto nuodingųjų grybų kiekio, ir nuo žmogaus sveikatos būklės dar prieš jį suvalgant. Be minėtųjų musmirių, reikia saugotis ir Patujaro plaušabudės, mat šis grybas labai panašus į pievagrybius. O štai Nuodingasis nuosėdis gamina nuodą orelaniną, kurio veikimas suvalgius pasireiškia tik po kelių dienų, savaičių ar net mėnesių. Jis mirtinai lėtai atlieka savo darbą – trikdo inkstų, kepenų veiklą, žmogui džiūsta lūpos, burnos gleivinė, gerklė, skauda pilvą, galvą, rankas ir kojas. O štai Paprastosios musmirės nuodai veikia į centrinę nervų sistemą: po kelių valandų išsiplečia vyzdžiai, žmogus vemia, viduriuoja, pasireiškia haliucinacijos.

death_cap 1

Iš kitų nuodingų grybų verta paminėti Geltonąjį baltiką, Pilkalakštę plaušabudę, Stačiąją plaušabudę, Pilkąją meškutę, Paprastąją musmirę, Gelsvąją musmirę ir Rausvarudę musmirę. Šie grybai turi tokių nuodingų medžiagų, kaip muskarinas, cholinas, muskaronas, muscimolas. Mažiau nuodingi yra puokštinė kelmabudė, eglinė kūgiabudė, stambioji gijaubudė, geltonasis baltikas, nuodingasis pievagrybis, gleiviabudė, dryžuotasis baltikas. Šie grybai neretai būna panašūs į kitus – valgomus – grybus.

     Tiesa, turbūt pasitaiko, jog, parsinešus iš miško grybų ir pasidarius sočią vakarienę, dažnai nepamatuojamas saikas ir grybų vienu kartu suvalgoma per daug. Tuomet po kelių valandų gali pakilti temperatūra, žmogus vemia, viduriuoja. Simptomai praeina po kelių dienų. Ypatingai virškinimo traktą dirgina piengrybiai ir ūmėdės. Šie grybai tikrai nėra nuodingi, tačiau dėl tam tikrų medžiagų gali sukelti nemalonių pojūčių. Atsiminkite, jog apsinuodijimą gali sukelti ir geri valgomi grybai, jei jie netinkamai apdoroti, valgomi sukirmiję, patižę, seni, mat juose susidaro kenksmingų amidų-aminų junginių.

     Tad svarbiausia, norint būti sveikiems, yra nerinkti nežinomų grybų. Kai kurie nuodingi grybai būna panašūs į paprastus valgomus grybus, tad neapsigaukite! Jei abejojate – neimkite! Tačiau, jei parsinešę suvalgėte grybų, o po kelių valandų jums pasidarė bloga, ėmė pykinti, prasidėjo viduriamis, pilvo, galūnių skausmai, išsiplėtė vyzdžiai, pakilo temperatūra – nieko nelaukite ir kuo skubiau važiuokite į artimiausią gydymo įstaigą, kad jums kuo skubiau būtų suteikta pirmoji pagalba, nes kiekviena sekundė tampa svarbi.

Kalio ir fosforo trąšomis avietės tręšiamos rudenį. Derančiosm avietėms išberiama 100-300 kg/ha (10-30 g/m2) superfosfato ir 120-360 kg/ha (12-36 g/m2) kalio sulfato. Sodininkai mėgėjai gali tręšto medžio pelenais (60-100 g/m2) ypač rūgštesnes dirvas.

Avietės jautrios geležies trūkumui. Kai šarminėse dirvose trūksta geležies arba sutrikęs jos pasisavinimas (pradeda gelsti stiebų viršūnėlės). Peržydėjusios avietės iki sunokstant uogoms kas savaitę purškiamos 0,5% konsentracijos geležies chelato tirpalu.

Pavasarį avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais. Prasidėjus vegetacijai, aviečių eilės tręšiamos 200-300 kg/ha (20-30 g/m2) kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis daugiau kalio, pvz., „Hydrocomplex“ (12-11-18+mikroelementai), „Kemira Cropcare“ (6-11-24+mikroelementai). Žydinčias avietes rekomenduojama 2-3 kartus nupurkšti 0,3-0,5% koncentracijos „Kemira Ferticare“ (14-11-25+mikroelementai abra 6-11-31+mikroelementai), oranžinio kristalono (6-12-36+mikroelementai) ar kitų panašios sudėties kompleksinių trąšų tirpalu.

Avietyne kasmet naudinga iškratyti po 20-30 t/ha (2-3 kg/m2) arba kas antri metai – po 40-60 t/ha (4-6 kg/m2) perpuvusio mėšlo. Žydėjimo i užuomazgų augimo metu avietes pravartu palaistyti atskiestomis srutomis.

Augalas mėgsta drėgnas vietas

Japoninė plukė yra drėgnesnių vietų gėlė, todėl ją tinka derinti su panašias sąlygas mėgstančiais augalais. Auginamos šalia paparčių, krūmų, kurių lapai rudenį parausta, didesnių medžių paunksmėje, tačiau netinka sodinti plote, kuį užima stambių augalų šaknys, nes gali pritrūkti drėgmės.

Priežiūra ir dauginimas

Plukėms tinka drėgna, humusinga žemė su kalkių priemaišomis.

Prigyja sunkiai, tačiau prigijusios greitai plečiasi šaknų atžalomis.

Plukės nemėgsta dažno persodinimo ar judinimo.

Dauginamos rudenį kero dalimis, kurios būtinai turi būti su daigais – stiebų užuomazgomis. Galima išskirtstyti ir pavasarį, kai ima dygti.

Sėklomis dauginti nėra paprasta, nes hibtidai turi mažai daigų žiedadulkių.

Japininės plukės turi mažai ligų. Lapus kartais apgriaužia kirminas, bet gėlei pavojaus nesukelia.

Gėlynams labai tiks neaukšta sniego baltumo tulpė HAPPY AURA. Kitas, kiek aukš­tesnes, baltažiedes tulpes HONEYMOON ir DAYTONA galima skinti puokštėms. Vis dar populiarios senesnės ypač šerkšnotos geltonžiedės tulpės WARBLER ir HAMILTON; vertos dėmesio naujosios CRISPY PEARL, CRYSTAL STAR bei HILLSTAR. Nenuvils lat­viška superšerkšnota SKRUNDA ir labai vė­lyva aukštaūgė GUNARS PRIEDE. Olandiš­koji YUME HSSC kol kas vienintelė žaliažiedė šerkšnotoji tulpė. Naujų rausvų ir rožinių veislių labai daug. Puikiai auga ir labai ilgai žydi tankiai šerkšnota latviška BIRUTA, įdo­mios dvispalvės olandiškos HUIS TEN BOSCH ir DALLAS. Raudonžiedžių naujienų tiek, kad ir puslapio nepakaktų. Vien ko ver­tos superšerkšnotosios VALERY GERGIEV, FABIO, BARBADOS, JETFIRE, RENFREW- 600, VENTSPILS!.. Pagaliau pasirodė ir tik­ros šerkšnotosios „juodosios” tulpės – lat­viškos AFRIKAS PRINCESE, MELNGALVJU NAMS bei MELNUPE -tiesa, dar labai neto­bulos, bet labai tamsios (anksčiau šioje tul­pių klasėje nieko panašaus nebuvo!). Juo­domis galima pavadinti ir kiek šviesesnes, tačiau jau jokių priekaištų nebeturinčias KARMENA ir INTA. Retesnių, originalesnių atspalvių mėgėjų nenuvils alyviškai violeti­nio („žilo”) atspalvio LORUPE, melsvai vio­letinė su baltu kraštu CUMMINS, raudonojo vyno atspalvio HAOSS (šerkšnotesnę tulpę kažin ar rasime!). Iš pilnavidurių šerkšnotų veislių Lietuvos gėlininkai nuo seno augina vienintelę – FRINGED BEAUTY Dabar jau galime rinktis ir daugiau: ypač vėlyvą aukš­taūgę labai pilnavidurę baltą JAUNAIS LAIKS, ryškiai rožinę SIGULDAS SLAVA bei egzo­tišką „raguotą” raudonai rožinę su smulkiu baltu šerkšnu tulpę KURŠU VIKINGS (visos trys – latvių selekcininkų sėkmė).

Tai vertingi anksti pradedantys derėti, derlingi vaismedžiai. Jų vaisiai vartojami šviežūs ar perdirbti. Daugelio veislių slyvos tinka kompotams, uogienėms, kai kurios džiovinamos.

Lietuvoje užaugintose slyvose būna 10,1-17,6 proc. tirpių sausųjų medžiagų, iš jų 7,1-9,6 procentų cukrų, 1,4-1,8 proc. organinių rūgščių, 2,6-3,9 mg% vitamino C.

Iš cheminių elementų daugiausia yra kalio, nemažai fosforo, kalcio, geležies, magnio, cinko.

Kokia dirva ir vieta tinkamiausia slyvoms

Slyvų sodinukai dirvai nereiklūs, tačiau geriausiai auga vidutinio sunkumo priemolio dirvožemiuose. Dirva turi būti laidi vandeniui ir kartu gerai sulaikyti drėgmę. Slyvos gerai auga ir molio dirvožemiuose, bet  neretai toks dirvožemis būna per šlapias. Tokiomis sąlygomis užsitęsia slyvų vegetacija ir sumažėja jų ištvermingumas žiemą. Kai podirvyje yra smėlio ar žvyro sluoksnis, vaismedžiams gali pritrūkti drėgmės. Slyvoms tinkamiausi dirvožemiai, kurių pH 6-6,8.

Slyvos žydi anksčiau negu obelys, yra lepesnės šalčiams. Dėl to joms pagal galimybes parenkama geriau apsaugota nuo vėjų vieta, kad žiemą vaismedžiai ir žiediniai jų pumpurai neapšaltų, žiedai mažiau nukentėtų nuo pavasarinių šalnų.

Slyvų poskiepiai

Šaknų atžalomis gerai dauginasi vietinės kilmės slyvos ‘Paprastoji vengrinė’, ‘Vietinė

Šaknų atžalomis gerai dauginasi vietinės kilmės slyvos „Paprastoji vengrinė“, „Vietinė geltonoji”, “Čirkšlė”. Nesunku paversti savašaknėmis ir kai kurias kitas kultūrines slyvas. Jų pomedžiuose iš šaknų išauga atžalos, kurios turi tas pačias ūkines ir biologines savybes kaip ir motininis augalas. Nušalus savašaknei, atauga tokia pat veislė.

Pastaruoju metu slyvos dažniausiai dauginamos kultūrines veisles skiepijant į skėstašakės slyvos (kaukazinės slyvaitės) sėjinukus. Jie atsparūs ligoms ir kenkėjams. Slyvų veislės su šiuo poskiepiu gerai suauga, bet poskiepis linkęs išauginti daug atžalų, o vaismedžiai sode būna gana augūs.

Lenkijoje ir kai kuriose Vakarų Europos šalyse populiariu poskiepiu slyvoms tapo “Vangenheimo vengrinės” sėjinukai. Šios veislės sėjinukams būdingas vienodas augumas, palyginti su skėstašakės slyvos poskiepiu, vaismedžių augumas sumažėja 30- 50 procentų. Su šiuo poskiepiu auginamos slyvos pradeda anksčiau derėti, poskiepis teigiamai veikia vaisių kokybę. Vaismedžiai su šiuo poskiepiu vaisius sunokina keliomis dienomis anksčiau negu su skėstašakės slyvos poskiepiu. ‘Vangenheimo vengrinės’ sėjinukų šaknys yra paviršinės ir mažiau atsparios šalčiui, todėl joms reikia geresnės dirvos. Vakarų Europos šalyse naudojami įvairaus augumo kloniniai poskiepiai: St. Julien A, St. Julien GF 655/2, Eruni, Pixy, Brompton, GF8/1 Ishtara, Jaspi ir kt. Kurie iš šių poskiepių tiktų Lietuvos sąlygoms, nėra nustatyta. Lietuvos sodininkystės- daržininkystės institute atliktų tyrimų duomenimis, poskiepiai St. Julien. A, GF655/2 ir GF8/1 jauname sode nebuvo pranašesni už skėstašakės slyvos sėjinukus.

Kokią slyvų veislę pasirinkti

Skirtingų veislių slyvos prinoksta ne vienu laiku. Iš Lietuvoje dauginamų slyvų veislių anksčiausiai vaisius nokina “Kometa”, “Skoroplodnaja”. Šių veislių vaisiais kai kuriais metais galime mėgautis jau liepos pabaigoje.

Pasisodinę “Ana Špėt”, “Valor”, jų vaisius valgysime tik spalį. Tinkamai pasirinkę veisles, Lietuvoje išaugintų slyvų vaisių galime turėti beveik tris mėnesius, o pasaugoję saugykloje – dar ilgiau. Patartina sodinti stambiavaises desertines slyvų veisles.

Slyvų veisles galima pasirinkti pagal savo poreikius: spalvą, skonį, vaisių dydį, priežiūrą ir panašiai. Šeimininkės turėtų atkreipti dėmesį, kurios slyvų veislės tinkamos perdirbti, kurių vaisiai lengvai atsiskiria nuo kauliuko.

Pirmiausia reikėtų persodinti tas gėles, kurių šaknys nebetelpa vazonuose, ar sergančias įvairiais puviniais.

Jaunus, greitai augančius augalus perkelkite kasmet arba kas antrus me­tus į didesnius vazonus. Senesnius, lėtai besivystančius persodinkite kas 3-5 metus į 3-10 cm didesnio skersmens in­dus. Jiems kasmet pakeiskite viršutinį žemės sluoksnį.

Gėles persodinkite į joms skirtus durpinius substratus arba pagal augalų rūšis paruoškite žemės mišinius.

Pagrindiniam tręšimui ypač tinka lė­tai tirpstančios kompleksinės trąšos (N : P : K – 13 : 13 : 13) su mikroelementais. Į 5 I substrato jų įmaišykite 5 g, t. y. 1 arbatinį šaukštelį. Šios trąšos aprūpina gėles maisto medžiagomis 4 mėnesius.

Papildomam tręšimui galima naudoti skystas kompleksines trąšas (N : P : K – 4:1:8). Raidė H reiškia, kad jos pra­turtintos humusu. Šis gerina dirvos struktūrą. Ji tampa puresnė, geriau ap­rūpina augalų šaknis deguonimi ir suge­ria vandenį. Humusas netirpias maisto medžiagas atpalai­duoja ir jas augalai įsisavina. Šias trąšas galite naudoti ir tada, kai gėlių nepersodi­nate, jos auga kelerius metus tame pačiame substrate.

Jau savo spalvingais žiedeliais džiugina kro­kai, scylės, ankstyvosios tulpės, žydrės, raktažolės, saulutės, įvairiaspalvės našlaitės. Ten, kur jos auga, atsargiai ap­rinkite lapus ir kitas augalų liekanas, supurenkite žemę.

Jeigu nespėjote kovo mėnesį, balandžio pradžioje nugenėkite dekoratyvinius medelius ir krūme­lius (vasaržalius). Nukarpykite ligustrų, papra­stųjų skroblų, gudobelių gyvatvores. Žydinčių augalų (forsitijų, alyvų) karpy­ti negalima, nes nežydės. Geriausia tai daryti, kai tik jos baigia žydėti. Visžalės gyvatvorės genimos birželį.

Kadangi ir ant dekoratyvinių me­džių ir krūmų žiemoja kenkėjai ir ligų sukėlėjai, visas nupjautas dalis rūpestin­gai surinkite ir sudeginkite.

Dekoratyvinių medžių ir krūmų jo­kiu būdu negalima trumpinti kaip gy­vatvorių. Atskirai augantys turi būti gražūs iš visų pusių. Pašalinkite labai iš­tįsusias ar atsikišusias bei silpnas dekoratyvinių krūmų šakeles.

Jau galima nudengti rožes. Dan­gas nuimkite palaipsniui, geriau apsi­niaukusią dieną. Palaistykite. Arbatines hibridines ir poliantines rožes nukarpy­kite, palikdami po 2-3 pumpurus ant kiekvienos šakos. Silpnus, plonus stie­bus pašalinkite. Laipiojančių rožių visai nekarpykite, nes jos krauna žiedus ant pernykščių ūglių. Parko rožių nukirpkite tik aplūžusias ir senas šakas.

Į iš anksto paruoštą dirvą sodinkite vasaržalius ir visžalius augalus. Sodi­nant rododendrus reikia prisiminti, kad jie mėgsta didelį ar dalinį pavėsį.

Jei apie seniau augančius rododen­drus ir kitus visžalius lapuočius ar spyg­liuočius dirva yra sausa, gausiai, bet sai­kingai palaistykite. Prieš tai ją supuren­kite, kad gerai sugertų vandenį. Jei dirva drėgna ar net šlapia, to daryti nereikia.

Tuo pat metu augalus galite ir patręš­ti, nebereikės kitą mėnesį. Paskutinį kartą naudokite kompleksinių mineralinių trąšų tirpalą (101 vandens ištirpinkite 1,5 šaukš­to trąšų). Po to pamulčiuokime durpėmis, jei šito nepadarėte iš rudens. Rododen­drus tręškite jiems skirtomis, o kitus su­medėjusius dekoratyvinius augalus – lėtai tirpstančiomis granuliuotomis trąšomis. Jų įterpkite į dirvą (30 g užtenka 1 m²).

Daugiametes ir svogūnines gėles patręškite minėtomis trąšomis (20 g/m²), prieš tai papurenę dirvą.

Balandis – laikas sėti šiltnamyje dekoratyvi­nius kopūstus, periles, ipomėjas, nasturtes, kvepiančiuosius žirnelius, sausiukus, kermėkus, šlamučius. Jų sėklas ber­kite į didesnes daigyklas ar 8 cm skers­mens vazonėlius. Naudokite specialų durpinį substratą. Šių gėlių nesekite kovą ar dar anksčiau – jos greitai auga, todėl gali ištįsti ir peraugti daigai.

Kovo mėnesį išpikuotas gėles perso­dinkite į 10 cm skersmens vazonėlius.

Darbai sode

Nuriškite nuo vaismedžių aprišalus ir juos sudeginkite.

Balandis – geriausias metas skiepyti ir perskiepyti kaulavaisinius vaismedžius. Sodininkai dažnai skundžia­si. kad vyšnios, slyvos, abrikosai žydi, bet nedera. Prie­žasčių gali būti keletas: pašąla žiedai: juos mažai lanko bitės: pažeidžia įvairūs kenkėjai. Vis dėlto pagrindinė prie­žastis yra blogi sodinukai. Išeitis viena – perskiepykite juos. Arba į blogai derančius vaismedžius įskiepykite nors po vieną ar dvi kitos veislės, kuri žydi tuo pačiu metu, ša­keles.

Balandžio ir gegužės mėnesiais perskiepykite sėklavaisinius vaismedžius.

Balandžio pradžioje genėkite vynuoges. Vėliau genint iš žaizdų teka sultys – „ašaroja”.

Pavasarį galite sodinti visus vaismedžius ir vaiskrū­mius. Iki ievų sužaliavimo suraskite vietas nuo rudens liku­siems sodinukams.

Kaulavaisinius vaismedžius geriau sodinti pavasarį. Rude­nį jie nespėja prigyti, pasiruošti žiemos šalčiams (lepesni už sėklavaisinius), todėl dažniausiai pašąla ar visiškai nušąla.

Geriausiai tinka dvimečiai sodinukai su tiesiais kamie­nais ir trimis gražiai į šalis išaugusiomis šakomis. Šaknys turi būti gausios. Prieš sodinimą jas pamirkykite molio ir galvijų mėšlo tyrėje.

Sodinukus sodinkite į duobes, paruoštas iš anksto. Žemę lengvai suspauskite koja, padarykite aplink „lėkštes”, supil­kite po pusę kibiro vandens. Po to pamulčiuokite durpėmis. Kiekvieną augalą pririškite prie dviejų kuolų, įbestų iš šonų. Patrumpinkite šakeles, suformuokite vainiką.

Vietoj ligotų ir nuskurdusių ar nusenusių vaismedžių ir vaiskrūmių pasisodinkite naujų, atsparių veislių sodinukų, kurie po 2-3 metų gausiai derės. Nepatartina kelerius me­tus iš eilės gydyti vėžiu sergančių obelaičių. Verčiau jas iš­raukite ir sudeginkite, nes nuo vieno vaismedžio liga gali išplisti ant kitų.

Darbai darže

Dar kartą kruopščiai peržiūrėkite sė­jos ir sodinimo planą. Norėdami užsiau­ginti sveiką ir gausų daržovių derlių, pa­tikrinkite, ar teisingai pasirinkote sėjo­mainą ir priešsėlius. Tik gerai suplanavę darbus išvengsite kenkėjų, ligų, piktžolių.

Atbudus gamtai, atgyja ir augalų ligų bei kenkėjų sukėlėjai. Patikrinkite ir papildykite apsaugos priemonių at­sargas, kad pakaktų pavasario ir vasa­ros sezonams.

Ankstyvam derliui sodinkite kuo trumpesnės vegetacijos augalus.

Palankiu oru balandžio pabaigoje į šiltnamius galite sodinti agurkų ir pomi­dorų daigus. Būtinai pasirūpinkite prie­dangomis, jų reikės augalams apsaugoti nuo šalnų. Geriausia tiktų agroplėvelė.

Visą balandį galima sėti į dėžutes ar kasetes prieskoninius augalus. Šiltnamiuose auginkite ropinius, žiedinius kopūstus ankstyvam derliui. Tinkamai vėdinkite. Daigus geriausia laistyti sau­lėtomis dienomis. Nuo drėgmės per­tekliaus ir žemos temperatūros jie daž­nai suserga juodąja kojele.

Balandžio antroje pusėje šiltesnėje vietoje galite sodinti ropinius, žiedi­nius kopūstus. Gerai užgrūdinti daigai nedidelių šalnų nebijo. Sodinkite salo­tas, ankstyvuosius kopūstus, sėkite ridikėlius, salotas kelis kartus, kad kuo il­giau jų turėtumėte. Jeigu norite gauti ankstyvesnį cukinijų, patisonų, aguro­čių ar moliūgų derlių, balandžio antroje pusėje jų pasisėkite į vazonėlius, o po šalnų, gegužės pabaigoje, perkelkite į lauką.

Jeigu orai palankūs, į lysvę pasisė­kite morkų, špinatų, krapų, petražolių, pastarnokų, svogūnų, gelteklių, buro­kėlių ankstyvesniam derliui. Laikinai pridenkite agroplėvele. Pasisėkite ir garbanotųjų, raudonųjų, lapinių, briuselinių kopūstų.

Nepamirškite patręšti daugiame­čių daržovių ir prieskoninių augalų, papurenti tarpueilių.

Daugiamečių augalų kerus galite iš­skirstyti. Saulėtomis dienomis žiūrėkite, kad jie gautų drėgmės.

Balandis – daigų pikavimo me­tas. Jie pikuojami, kai išleidžia po 2 tikruosius lapelius. Į nuolatinę vietą geriausia sodinti vakare. Gausiai paliekite. Šlapia žemė geriau priglunda prie šaknų. Per naktį augalai pasisotina vandens, kitą dieną nenuvysta.

Perrinkite kaupuose ar rūsiuose lai­komas daržoves. Neleiskite joms sudyg­ti, nes nukentės kokybė.

Vyšnių kokomikozės sukėlėjas – kaulavaisinis purpurgrybis (Coccomyces hiemalis Higg) peržiemoja nukritusiuose lapuose bei ūgliuose. Pavasarį apatinėje peržiemojusių lapų pusėje atsiranda tamsiai rudų, apskritų grybo vaisiakūnių su sporomis. Tai ir yra pirminis infekcijos šaltinis. Liga pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, uogas. Pažeisti lapai vidurvasarį gelsta, krinta. Ligoti vaisiai būna su įdubusiomis, rudos spalvos dėmelėmis ir balzganu apnašu. Anksti pradėjus kristi lapams, sutrinka medžiagų apykaita, vyšnios prastai auga, nedera, žiemą apšąla. Ypač palankūs ligai plisti yra lietingi metai. Kad sunaikintume ligos sukėlėjus, sugrėbkime ir apkaskime nukritusius lapus. Padeda daugkartinis purškimas Bordo skysčiu: pirmą kartą purškiame vyšnioms nužydėjus, antrą – praėjus 15-20 dienų, trečią – nuskynę uogas. Purškiama 1% Bordo skiediniu (į 101 vandens dedama 10Og vario sulfato ir 100 g kalkių). Rudenį lapams nukritus purškiame 4-5% karbamido tirpalu.

Moniliozės sukėlėjas – slyvinė monilija (Monilia laxa Ehr.) peržiemoja pažeistuose žiedynuose, šakutėse, ūgliuose ir mumifikuotuose vaisiuose. Pavasarį liga apninka žiedus, lapus, ūglius, vaisius. Vyšnioms pražydus, kai kurių šakučių žiedai staiga paruduoja, nudžiūsta ir kybo nenumesdami žiedlapių. Vėliau paruduoja ir susisuka lapai, nudžiūsta jauni ūgliai. Stipriai liga apkrėsti vyšnių medeliai atrodo tarsi apdeginti. Ant vaisių atsiranda rudų dėmelių, jos plečiasi, o po kurio laiko pasidengia smulkutėmis pilkšvomis karputėmis. Norint pristabdyti ligos plitimą, reikia taikyti profilaktines ir apsaugos priemones. Pažeistas šakutes išpjaustyti ir sudeginti, surinkti pažeistus vaisius ir žiedynus. Visas ligotas dalis geriausia sudeginti. Nupurškę vyšnias prieš žydėjimą 0,4% vario oksichlorido tirpalu, apsaugome nuo ligos užkrato, antrą kartą purškiame tuoj po to, kai Išgenime nudžiūvusius žiedynus, šakutes. Gerai ligų sukėlėjus naikina fungicidas topazas. Todėl vegetacijos laikotarpiu 0,5% topazo tirpalu vyšnias su pertraukomis purškiame du kartus. Fungicidus būtina kaitalioti, kad ligos sukėlėjai neįgytų imuniteto.

„Raganų šluotos” dažniausiai atsiranda ant „Vietinės rūgščiosios“ ir „Žagarvyšnių“. Ligotas šakas rudenį išpįaustome ir sudeginame. Ligos sukėlėjas grybas Taphrina cerasi (Fuck.) Sad. žiemoja šakų žievėje, tarp pumpurų žvynelių, sergančiose šakutėse. Šia liga apsikrėtusios vyšnios dažniausiai nedera ir net nežydi.

Vyšninis amaras kenkia vyšnioms ir trešnėms. Kenkėjo kiaušinėliai peržiemoja ant vyšnių šakučių prie pumpurų. Iš kiaušinėlių anksti pavasarį išsirita amarų lervos, kurios čiulpia sultis iš brinkstančių pumpurų, vėliau pereina ant lapų. Amarų kolonijos įsikuria ant lapų, žiedkočių, ūglių. Pažeisti ūgliai išsikraipo, lapai deformuojasi ir pirma laiko nudžiūsta. Rudeniop vyšniniai amarai deda kiaušinėlius, kurie žiemoja. Kol amarų populiacijos negausios, su jais susidoroja boružių, auksaakių, musių sirfidžių lervos. Daugybę amarų sulesa soduose gyvenantys paukšteliai.

Pumpurams išbrinkus, jeigu apie 10% vyšnių apnikta amarų, reikia purkšti insekticidais. Amarus naikiname purkšdami antio, deciu, fastaku, mitaku, zolonu. Minėtais preparatais nuo amarų vyšnias purškiame iki žydėjimo, o jeigu reikia, ir uogas nuskynę. Be to, būtina šalinti prie kamienų augančias atžalas, naikinti soduose tokias piktžoles kaip kibieji lipikai. Jaunas vyšnaites nuo amarų apsaugosime purkšdami insekticidinių augalų (kiaulpienių, tabako, ramunėlių, kraujažolių ir kt.) nuovirais, pridėdami į 10litrų skysčio 10-20 g ūkiško muilo.

Vyšninio gleivėtojo pjūklelio lervų randame ant vyšnių, trešnių, kriaušių, slyvų, gudobelių, šermukšnių. Lietuvoje išsivysto 1-2 pjūklelio kartos. Pirmosios kartos lervos kenkia birželį-liepą, o antrosios – rugpjūtį – rugsėjį, iki pirmųjų šalnų. Peržiemoja pjūklelių lervos dirvoje, iš jų išsiritę suaugėliai birželio pradžioje poruojasi Ir vyšnių lapų apatinėje pusėje deda kiaušinėlius.

Išsiritusios lervos žalsvai geltonos, 9-11 mm ilgio, pasidengusios lipniomis, juodomis gleivėmis ir primena mažutes dėles. Kai gleivėtojo pjūklelio lervų būna daug, jų pažeisti lapai atrodo tarsi nudeginti. Kenkėjų lervas galima nuplauti stipria vandens srove. Jos gana gležnos ir užropoti ant augalo nepajėgia. Naikiname purkšdami deciu ar kuriuo kitu insekticidu.

Vyšninė musė paplitusi visuose soduose. Šios musės lėliukės peržiemoja dirvoje, 3-5 cm gylyje. Suaugėlės musės pradeda skraidyti susiformavus vyšnių užuomazgoms. Kiaušinėlius deda po raustančių uogų odele. Praėjusi 0-12 dienų, išsirita lervos, kurios 2-3 savaites maitinasi uogų minkštimu. Ant pažeistų uogų atsiranda dėmių, uogos suminkštėja, pradeda pūti, kristi. Vienas iš paprasčiausių būdų musei naikinti – surinkti pastebėtus ant vyšnaičių pažeistus vaisius, kol iš jų neišlindo lervos. Kitas – perkasti po vyšniomis dirvą. Didesniuose vyšnių soduose nuo šios žaladarės derlių apsaugosime nupurkšdami insekticidais (deciu ar fastaku), kai tik susiformuoja vyšnių užuomazgos, t. y. skraidant musėms suaugėlėms.

Vyšninis pjūklelis audėjas mūsų soduose labai dažnas. Jo lervos peržiemoja kokonuose dirvoje. Suaugėliai pjūkleliai išsirita iki vyšnių žydėjimo. Kiaušinėlius deda grupelėmis ant apatinės lapų pusės. Išsiritusios lervos maitinasi lapais apraizgydamos juos voratinkliniais siūlais. įsiveisus kenkėjams, ant vyšnaičių šių lizdų būna daug.

Vidurvasarį lervos palieka maitinimosi vietas ir slepiasi dirvoje.

Tuos kenkėjus, kurie ant vyšnių šakų sudaro lizdus (pjūkleliai audėjai, rudmargės vanesos), naikiname surinkdami lizdus su lervomis. Perkasdami dirvą rudenį sunaikiname dirvoje apsigyvenusius vikšrus, kokonus, lėliukes.

Uogos prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu. stambesnės už vidutines ar stambios (4 – 4,5 g), apvalios ar šiek tiek elipsiškos. gražios, gero skonio, transportabilios. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis. aromatingas. Sultys raudonos. Kauliukas stambokas (0,4 g), lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengv ai ir sausai. Vartojamos šviežios ir perdirbtos.

„NOTĖ“ – vyšnių veislė, sukurta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute selekcininko A. Lukoševičiaus, apvaisinus “Vietinės rūgščiosios” žiedus „Žukovskaja” žiedadulkėmis.

Vaismedžiai medelyne ir sode vidutinio augumo, ištvermingi žiemą, vidutinio atsparumo kokomikozei, atsparūs moniliozei. Vainikai apvalūs, tankūs. Veislė savidulkė. Žydi vėlai. Derėti pradeda trečiais-ketvirtais augimo sode metais, dera gausiai, kasmet.

Vaisiai prinoksta antrąją liepos dekadą, vienu metu. vidutiniai arba stambesni už vidutinius (apie 4 g), apvaliai elipsiški. Gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas, su vos jaučiamu kartumu. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo (0,2 g), elipsiškas. Vaiskotis atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

„PODBIELSKINĖ“ – vyšnių veislė, kilusi iš Vokietijos. Lietuvoje buvo auginama prieš Antrąjį pasaulinį karą. paplitusi.

Vaismedžiai auga vešliai, sudaro vidutinio tankumo rutuliškus vainikus, žiemą vidutinio ištvermingumo, ligoms gana atsparūs. Veislė kryžmadulkė. Žydi anksti. Derėti pradeda trečiais – ketvirtais metais po pasodinimo, dera kasmet, bet negausiai.

Vaisiai prinoksta liepos viduryje, ne vienu metu. stambesni už vidutinius ar stambūs (3,5 – 5 g), apvalūs, gražūs, labai skanūs, vidutinio transportabilumo. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas purpurinis, minkštas, labai sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Sultys tamsiai raudonos. Kauliukas stambokas (0,4 g), beveik apvalus. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vaisiai vartojami švieži desertui ir perdirbti.

„VIETINĖ RŪGŠČIOJI“ – Lietuvoje auginama nuo seno, paplitusi. Vaismedžiai medelyne ir jauni sode auga vešliai, pradėję derėti – vidutiniškai, vainikai piramidiški ar rutuliški, svyrančiomis ar aukštyn kylančiomis šakomis, vidutinio tankumo, ištvermingi žiemą, nepakankamai atsparūs kokomikozei. Veislė savidulkė. Žydi vidutiniškai anksti. Skiepyti derėti pradeda antrais – trečiais metais po pasodinimo, padauginti šaknų atžalomis trečiais-ketvirtais, dera beveik kasmet ir gausiai.

Vaisiai prinoksta liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje, vienu metu, vidutinio stambumo (2,6-3 g), apvalūs, gražūs, patenkinamo skonio, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis, su vos jaučiamu aitrumu, būdingo vyšnioms aromato. Sultys raudonos. Kauliukas vidutinio stambumo (0,3 g), beveik rutuliškas, prie minkštimo šiek tiek prilipęs. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži, bet labiau tinka perdirbimui.

„VYTĖNŲ ŽVAIGŽDĖ“ – sukurta Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute selekcininko A. Lukoševičiaus, apvaisinus žagarvyšnės žiedus „Podbielskinės“ sėjinuko Nr. 100-1 žiedadulkėmis.

Vaismedžiai medelyne augūs, sode jauni vidutinio augumo. Kai pradeda gausiai derėti – silpno augumo. Vainikai apvalūs, svyrančiomis šakomis, vidutinio tankumo. Jie ištvermingi žiemą, ligoms vidutiniškai atsparūs. Veislė savidulkė. Žydi gana anksti. Derėti pradeda trečiais metais po pasodinimo, dera kasmet gausiai, net labai gausiai.

Vaisiai prinoksta pirmąją liepos dekadą, vienu metu, stambesni už vidutinius ar stambūs (4 – 5 g), apvalūs, gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona. Minkštimas tamsiai raudonas, minkštas, sultingas, saldžiarūgštis, vyšnioms būdingo aromato. Sultys raudonos. Kauliukas nedidelis (0,25 g), elipsiškas, nuo minkštimo atsiskiria gerai. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

„ŽAGARVYŠNĖ“ – daugiausia auginama Lietuvos šiaurinėje dalyje, 1962 m. rajonavus, pradėta auginti plačiau. Yra kelios „Žagarvyšnės“ atmainos. Vertingiausia svyrančiomis šakomis.

Vaismedžiai medelyne ir sode vidutinio augumo, vainikai rutuliški, vidutinio tankumo, žiemą ištvermingi, bet žiediniai pumpurai per šaltas žiemas pašąla, kokomikozei neatsparūs. Veislė savidulkė. Žydi anksti. Padauginta šaknų atžalomis, derėti pradeda trečiais – ketvirtais metais po pasodinimo; skiepyta – antrais – trečiais, dera kasmet labai gausiai.

Vaisiai prinoksta pirmąją liepos dekadą, beveik vienu metu, vidutinio stambumo (2,6-3 g), apvalūs, gražūs, skanūs, transportabilūs. Odelė tamsiai raudona, visai prinokusių – beveik juoda. Minkštimas tamsiai raudonas, minkštas, labai sultingas, saldžiarūgštis, aromatingas. Kauliukas smulkus (0,2 g), apvalus, nuo minkštimo atsiskiria gerai. Vaiskotis nuo vaisiaus atitrūksta lengvai ir sausai. Vartojami švieži ir perdirbti.

Viena pagrindinių priežasčių kodėl nedera vyšnios, arba dera negausiai ta, kad dažnai auginamos nederlingos veislės. Būna atvejų, kuomet sode sodinami atsitiktiniai vyšnių medeliai – prasta sodinamoji medžiaga. Išvenkite šių klaidų.

„Rūgščioji“ vyšnia ir „Žagarvyšnė“ dažniausiai dauginamos šaknų atžalomis. Atžalas būtina imti tik nuo derlingiausių ir sveikiausių motininių medžių. Jokiu būdu nesodinti vyšnaičių, išaugusių iš sėklų. Kai dauginame vyšnias skiepydami (akiuodami), skiepūgliai turi būti imami tik nuo žinomų derlingų veislių vaismedžių. Vyšnios gali blogai derėti augdamos nederlingose, užmirkusiose ir rūgščiose dirvose. Gruntinis vanduo vyšnyne turėtų būti ne aukščiau nei 1- 1.5 m gylyje, dirvos silpnai rūgščios arba neutralios (pH 5,5-7). Auginant vyšnias rūgštesnėje dirvoje, ją reikėtų kalkinti įterpiant po 2-6 t kalkinių medžiagų į ha (priklausomai nuo dirvožemio rūgštingumo). Kalkinama magnezingais arba dolomitizuotais klintmilčiais. Kalkinant kitomis kalkinėmis medžiagomis, reikia papildomai išberti 50-100 kg/ha MgO. Vyšnyną reikia gausiai tręšti azoto trąšomis, ypač organinėmis. Tręšimui labai tinka kompleksinės trąšos su mikroelementais. Vyšnias reikia sodinti nuo šaltų vėjų apsaugotoje vietoje, nes jų žiediniai pumpurai labai jautrūs žiemos šalčiams. Pašalę žiedai būna sterilūs. Vyšnių žiedams pakenkia ir pavasarinės šalnos. Šalnos vyšnių žydėjimo metu (nors nedidelė minusinė oro temperatūra) pašaldo žiedo purkelę, ir dėl to derlius būna negausus arba jo visai nebūna. Iš dalies tą pavojų galime sumažinti, jei sode sodinsime vėlai žydinčių vyšnių veisles. Vyšnioms labai kenkia ir jų derlių gerokai sumažina grybinės ligos: kokomikozė (Coccomyces hiemalis) ir moniliozė (Monilia cinerea). Sode sistemingai naudojant fungicidus (Bordo skystį ar jo pakaitalus) galima turėti sveiką vyšnyną ir gauti gerą derlių.

Tinkamai parinkus vyšnių veislių medelius, kai jie pradės derėti, vyšnių uogų galima turėti beveik du mėnesius. Ankstyvųjų veislių vyšnios („Orlovskaja raniaja“) prinoksta birželio viduryje, o vėlyvųjų – liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje (”Vietinė rūgščioji“, „Šatenmorelė“). Lietuvoje į tinkamiausių auginti vyšnių veislių sąrašą įrašytos: „Malinovka”, „Notė“, „Podbielskinė“ („Kochs verbesserte Ostheimer Weichsel“), „Vietinė rūgščioji“, “Vytėnų žvaigždė”, „Žagarvyšnė“. Mėgėjiškai sodininkystei, be minėtų veislių, patartinos dar šios veislės: „Kampesuri“ („Kaempesurkirsebaer“), „Keleris 16“ („Kelleriis 16“), „Molodiožnaja“, „Turgenevka“, „Šalenmorelė“ („Lotine“). Taip pat po kelis medelius naujai į Lietuvą introdukuotų vyšnią veislių: “Pandv” (sin. Kerezer), „Pandy 103“, „Nord Star“ (”North Star’), “Groniasta”. “Lucyna”.

Kol pradės sprogti pumpurai, genėkite ir kartu apžiūrėkite vaismedžius. Pagrindinis būsimo derliaus rodiklis – susiformavę žiediniai pumpurai. Obelų ir kriaušių jie stambesni už vegetatyvinius, daugiausia susitelkę ant smulkių šakučių, vyšnių ir slyvų – ant praėjusių metų ūglių. Gero derliaus sulauksite palikę tiek šakų, kiek jų sugebės išmaitinti pumpurus, užauginti vaisius.

Vaismedžius genėkite taip, kad derėtų kiekvienais metais: iki 7-10 metų – rečiau, mažiau, suaugusius – kiekvienais metais. Ūglius ir jaunas šakutes trumpinkite iki žiedinių pumpurų. Šakučių be žiedinių pumpurų genėti nereikia. Praėjusiais metais davusias derlių šakutes pjaukite, palikdami apie 2-4 cm ilgio stuobrelius. Iš jų išauga nauji ūgliai. Vaismedžių su žemaūgiais poskiepiais viršūnę būtina išsaugoti, kitaip jie greitai pasens ir sunyks. Daugiau apie vaismedžių genėjimą skaitykite – Vaismedžių genėjimo būdai ir laikas.

Mėnesio pradžioje genėkite dekoratyvinius krūmus, išpjaukite nulūžusias šakas. Pjūvių vietas užtepkite sodo tepalu. Jei nėra sniego, žemę supurenkite — išgaruos mažiau drėgmės. Visžalius augalus saugokite nuo skaitrios saulės (rododendrus pridenkite) – mažiau ruduos lapai, spygliai.

Gydykite vaismedžių kamienuose, skeletinėse šakose atsiradusias vėžio ar kitas žaizdas. Jas, išvalytas iki sveikų audinių, dezinfekuokite vario sulfatu (300 g į 10 1 vandens) ir užtepkite sodo tepalu, {vairius žievės sužalojimus gerai gydo mėšlo ir molio (1:1) skiedinys, j kurį įmaišyta 2 proc. fungicidų: topsino M, bailetono, fundazolo ar ditano, vario oksichlorido. Šakas ar kamieną apriškite maišine medžiaga. Kaula-vaisiams susirgus lipoplūdžiu (sakoplūdžiu), žievėje atsiradusius plyšius pirmiausia ištrinkite rūgštynių lapais (žinoma, jei jų turite).

Vaismedžius nuo ligų nupurkškite specialiais preparatais. Tinka Bordo skiedinys (100 g į 10 1 vandens), vario oksichloridas (40 g į 10 1 vandens), choras (2 g į 10 1 vandens), čempionas (50 g j 10 1 vandens). Pesticidų nereikia gailėti, jie turi patekti į visus žievės plyšelius, ant dirvos pomedžiuose, nukritusių lapų. Agrastus patariama nupurkšti pelenų šarmu arba, esant drėgnam orui, apdulkinti persijotais medžio pelenais (tinka ir smulkintas superfosfatas).

Laikas serbentų ir agrastų krūmus tręšti kalio ir fosforo trąšomis. Jei nurudavo lapų pakraščiai, jiems trūksta kalio.

Neskubėkite nuo vynuogių nuimti priedangų. Galite paankstinti vegetaciją, o jauni stiebai jautrūs šalnoms. Šiuos augalus baikite genėti iki kovo pabaigos, nes vėliau iš žaizdų išbėga daug sulčių.

Neskubėkite nuimti aprišalų ir nuo vaismedžių – mažiau žalos pridarys saulė ir užklydę kiškiai.

Braškyne išgrėbstykite senus lapus, nupjaukite pakeitusius spalvą. Supurenkite dirvą, tarpueilius patręškite mažai azoto turinčiomis trąšomis. Pamulčiuokite durpėmis (iki 5 cm storio) – dirva išgarins mažiau drėgmės, uogos bus švaresnės.

Kovas ir balandis — vaismedžių, medžių, krūmų sodinimo metas. Jei sodinsite vienaeilę gyvatvorę, jai kąskite 40 cm pločio griovelį, jei dvieilę – 60 cm. Dvieilei gyvatvorei augalai sodinami šachmatų tvarka, 25-30 cm atstumais.

Darbai darže

Kovo pirmąjį dešimtadienį į šildomus šiltnamius arba į dėžutes pasisėkite daržovių daigams (ankstyvųjų bei žiedinių kopūstų, porų, svogūnų, salotų, salierų).

Į paruoštą nešildomą šiltnamį, uždengtą polietileno plėvele, ankstyvas žalumynines daržoves (ridikėlius, svogūnus laiškams ir kt.) sėkite vėliau – mėnesio viduryje. Pridenkite agroplėvele.

Įrenkite inspektus (sienelės – 25-35 cm aukščio ir 160 cm pločio). Pietinį kraštą palikite 10-15 cm žemesnį už šiaurinį. Karvių ir kiaulių mėšlą sumaišykite su durpėmis ar pjuvenomis. Toks mišinys geriau kaista. Paviršių apibarstykite superfosfatu (1 kg į 1 m2), užpilkite 15-20 cm velėninės ar daržo žemės, sumaišytos su kompostu. Inspektą uždenkite. Į jį daržovių daigus sodinkite po 2-3 dienų.

Pomidorų ir agurkų sėjos laikas priklauso nuo to, kokiame šiltnamyje jie bus auginami. Jei šildomame, juos sėkite kovo pradžioje, jei nešildomame – viduryje, jei po priedangomis – pabaigoje. Pomidorų daigai užauga per 50-55, agurkų — per 25-35 dienas. Jei agurkus auginsite šiltnamyje, kuriame šildomas net gruntas, jų sėklas sėkite kovo pirmąją dekadą, jei šildomas bus tik oras – kovo pabaigoje. Veislių, kurias sodinsite į nešildomą šiltnamį, sėklas sėkite tik balandžio paskutinę dekadą. Agurkai geriau augs nepikuoti. Jei ant skilčialapių lieka luobelės, sėklos buvo įterptos per sekliai arba per sausa žemė.

Daigams skirtą žemę dezinfekuokite silpnu kalio permanganato tirpalu, pakaitinkite orkaitėje ar krosnyje. Daigai gerai auga parduotuvėje įsigytuose atskiroms augalų rūšims skirtuose substratuose. Dabar galima rasti net substrato blokų – vienkartinių indų, pripildytų substrato. Jie lysvėje visiškai suyra. Stambesnes sėklas sėkite 3-4 cm atstumais, 0,5 cm’gyly-je, smulkias (salierų, salotų) įspaudę užberkite 1-2 mm žemės sluoksniu ar smėliu. Iki dygimo pridenkite plėvele, laistykite retai, bet gausiai.

Mėnesio viduryje daiginkite bulves. Patalpos temperatūra turi būti 12-13° C. Bulvės sudygsta per 35-40 dienų.

Mėnesio pabaigoje ¡špikuokite pipirus, dumplainius. Daigelius sodinkite kuo giliau, palikdami tik viršūnėles – išaugs stiprios šaknys.

Rūgščią dirvą, kurioje vešėjo laukinės rūgštynės, trikertės žvaginės, asiūkliai ir pan. būtina kalkinti. Į 10 m2 išberkite 2-5 kg kreidos. Rūgščios dirvos ypač nemėgsta burokėliai, svogūnai, česnakai, salotos, špinatai bei kopūstinės daržovės.

Prisipjaukite vytelių žirniams, vijoklinėms pupelėms.

Pavasario darbai su gėlėmis

Svogūnines gėles (snieguoles, krokus) patręškite azoto trąšomis (10 g į 1 m2). Ilgiau augančias toje pačioje vietoje patręškite dolomitmilčiais (1 kg į 1 m2). Žiedams auginamas svogūnines pakanka kas 3-4 metai patręšti perpuvusiu mėšlu.

Apžiūrėkite, ar šalčiai neiškilnojo augalų. Jei taip atsitiko, ¡spauskite juos atgal į žemę.

Išpjaukite nulūžusias, nuvytusias laipiojančių rožių šakas.

Išpjaukite nulūžusias hortenzijų šakas. Šios gėlės žiedus krauna ant pernykščių ūglių, todėl jų daug genėti nereikia.

Dirvas naujiems gėlynams sukas-kite iki 20 cm gylio, ypač jei to nedarėte rudenį.

Pikuokite vasarį pasėtas vienmetes gėles.

Chrizantemas dauginkite auginiais. Juos susmaigstykite į smėlį arba durpių ir smėlio mišinį. Jei temperatūra bus 16-18° C, auginiai įsišaknys per 15-20 dienų.

Šiltnamiuose į dėžutes sodinkite kanų šakniastiebius, supjaustytus į dalis, turinčias po dvi akutes.

Dar ne laikas nuo augalų nuimti mulčią ar kitas dangas, nes jis palaiko vienodesnę dirvos temperatūrą. Tačiau jas pajudinkite, kad pradžiūtų ir geriau praleistų orą. Rožių ir kitų augalų priedangose padarykite angas, kad vėdintųsi.

Persodinkite kambarines gėles. Prieš tai jas gerai palaistykite. Į naują vazoną sodinkite tokiame pat gylyje, kokiame augo anksčiau. Gausiai palaistykite. Išbėgusį į padėklą vandenį išpilkite. Augalus dažnai api-purkškite. Vėliau laistykite tik tiek, kad neišdžiūtų žemė. Tręškite tik tada, kai gėlės pradės augti.

Genėkite ir formuokite fikusus, oleandrus, kinrožes, tradeskantes, pelargonijas. Per žiemą ištįsusius ūglius išpjaukite, kitus patrumpinkite 1/2-2/3. Nukirptus ūglius galite pamerkti į kambario temperatūros vandenį ar susmeigti į drėgną smėlį ir pridengti polietileno plėvele, kad įsišaknytų.

Mėnesio pradžioje į šviesią vietą perkelkite tamsoje ar saulės neapšviečiamoje patalpoje žiemojusius kaktusus. Tuos, kurių pumpurai jau gerai išsivystę, palaistykite, o nepabudusius laikykite sausai. Antroje mėnesio pusėje bundančius kaktusus jau galite persodinti. Anksti žydinčius persodinkite po žydėjimo.

]]> http://www.sodininkyste.lt/straipsniai/kovo-menesio-darbai-sode-ir-darze/feed/ 0