Dirvinis kežys (Spergula arvensis L.)

Nestambūs (iki 8 mm skersmens) žiedai stiebo viršūnėje padrikuose, dvistypiuose žiedynuose. Žiedkotis laibas, žiedui peržydėjus nulinksta, vaisiams prinokus atsitiesia. Taurėlapiai ir vainiklapiai beveik tokio pat didumo, skiriasi tik spalva (žali ir balti). Žydi per visą vasarą, nuo pirmųjų birželio dienų. Žiedas žydi neilgai — vos vieną popietę. Jei per tą laiką silpnas kvapas nepavilioja vabzdžio, kuris atskrenda nektaro ir apdulkina žiedą, pasireiškia savidulka. Vaisius — apvali dėžutė. Sėklos kiek suplotos, lęšiuko formos, aplinkui su siauru sparneliu. Stiebas iki 30 cm aukščio, kylantis arba status. Lapai siauri, bet stori, vagoti, lipnūs, su prielapiais, todėl atrodo, lyg būtų menturiški. Vienmetis augalas, išbarstantis daug sėklų; jos išbūna dirvoje daigios iki 20 metų. Auga laukuose, daržuose, dirvonuose, pakelėse, miške (supurentame dirvožemyje), nuardytuose šlaituose, daugiausia lengvuose, puriuose, rūgščiuose, nederlinguose dirvožemiuose. Laikomas rūgštaus dirvožemio indikatoriumi.
Kežys ne tik paplitusi laukų ir daržų piktžolė. Nuo senų laikų jis žinomas kaip pašarinis augalas, kurio stambesnės formos kažkada netgi buvo auginamos. Kežį ir judrą N. Cingeris buvo pasirinkęs tyrimų objektu. Jis nagrinėjo, kaip šios piktžolės prisitaikė augti linų pasėliuose.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *