Urtica dioica L.
Daugiametis, 60—150 cm aukščio, su dilginamaisiais plaukeliais žolinis augalas. Stiebas stačias, keturbriaunis. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, 8—17 cm ilgio ir 2—8 cm pločio. Žiedai vienalyčiai, žali neryškūs, susitelkę į šluoteles. Vaisius — ovališkas arba kiauši-niškas, 1,2 —1,5 m m skersmens riešutėlis. Žydi liepos—spalio mėn. Dauginasi šakniastiebiais ir sėklomis.
Auga miškuose, pamiškėse, krūmuose, pievose. Paplitusi visoje Lietuvoje.
Vaistams vartojami lapai. Jie skinami dilgėlėms žydint. Lapuose yra 3,6% riebalų, 22—30% celiuliozės, cukraus, skruzdžių, acto, sviesto rūgščių; taninų, glikozido urticino, 15 —19% mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro ir kt.), 0,6% askorbino rūgšties, B., BK vitaminų, 48—116 mg% karotino, 2 — 5% chlorofilo; dilginamuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, skruzdžių, riebiųjų rūgščių, sėklose — apie 32% riebalų.
Augalas pašarinis, pluoštinis, dažinis, vartojamas vaistams, kosmetikoje, parfumerijoje. Jauni lapai valgomi, jais lesinami paukščiai. Iš stiebų gaunamas tvirtas pluoštas. Iš šaknų gaminami geltoni, o iš lapų — žali dažai, kurie vartojami farmacijoje, konditerijoje, parfumerijoje.