Augalo charakteristika. Šarkakojų gentyje esama per trys šimtai rūšių daugiamečių žydinčių augalų, priklausančių Ranunculaceae šeimai. Kilusi ši gėlė iš Šiaurinio pusrutulio, auga aukštuose kalnuose bei tropinėje Afrikos dalyje. Labiausiai paplitęs šio augalo pavadinimas yra pentinius, tačiau turi ir kitų vardų: Šekspyras šias gėles vadino Vieversio kulniukais, kiti žinomi pavadinimai yra Vieversio koja ir Riterio (Raitelio) pentinas. Mokslinis šios gėlės pavadinimas atėjęs iš lotynų kalbos, kurioje reiškia „delfiną“. Toks pavadinimas duotas dėl besiskleidžiančių žiedų panašumo į delfinus. Savo ruožtu, į lotynų kalbą šis žodis (delfinas) atėjo iš senosios graikų kalbos (delphis). Graikams žiedų forma panašėjusi į butelio tipo delfino nosį. Šarkakojų lapeliai yra giliai skelti su 3-7 krumpliukais, ryškiais lezgeliais, forma panašiais į delną ir pirštus (pirštuoti labpai). Pagrindinis žiedyno stiebas yra tiesus, pagal rūšį labai varijuoja: kai kuriose aukštikalnėse stiebas būna tik dešimties centimetrų, o laukuose augančių rūšių stiebai gali pasiekti net du metrus. Stiebo viršuje – vadinamasis raceminis (arba kekinis) žiedynas, savo spalva varijuojantis nuo purpurinės ir žydros iki raudonos, geltonos ar baltos. Kiekvienas atskiras žiedas turi po penkis į vainiklapius panašius taurėlapius, kurie auga kartu iš įdubusios kišenės, ir prie pabaigos turi tarsi kokius pentinus, dėl kurių augalas taip ir pavadintas. Be taurėlapių yra ir keturi tikri vainiklapiai. Sėklos mažos ir dažniausiai šviesiai juodos. Šis augalas nuodingas. Tiesa, nepaisant jų nuodingumo, kai kurių rūšių lapai naudojami kaip maistiniai augalai.

Paplitimas. Šakotasis pentinius (lot. Delphinium consolida) labiausiai paplitęs vietovėse, kur dirvožemis kalkinis ir gana molingas. Puikiai natūraliai auga javų laukuose, tačiau šiais laikais retai galima jų bepamatyti. Žiedai dažniausiai purpurinės spalvos, kita paplitusi spalva balta. Duoninis pentinius (Delphinium bakeri) ir Geltonasis pentinius (Delphinium luteum) kilę ir paplitę Kalifornijoje, šioms rūšims gresia išnykimas.

Auginimas ir panaudojimas. Dauguma rūšių yra auginamos kaip sodo augalai, iš daugelio išvesti hibridai. Visos augalo dalys yra labai nuodingos, turinčios alkaloido. Suvalgius jų nedaug, prasideda pykinimas, didesnės porcijos yra mirtinos. Nedidelėmis dozėmis šie augalai naudojami žolelių (liaudies) medicinoje. Norint gerai rūpintis šarkakojais, kasmet nukirpkite pasilikusius iš praeitų metų stiebus. Tai reikia daryti ankstyvą pavasarį. Tręšti galima organinėmis trąšomis. Mulčiuoti taip pat reikėtų tik organinės kilmės kompostu, tačiau neužverskite juo paties stiebo apačios – mulčiuokite aplink jį. Gerai laistyti reikia tol, kol prasideda stiprūs lietūs. Sodinti šiuos augalus reikia saulėtoje vietoje bei gerą drenažą turinčioje dirvoje. Mėgsta priesmėlį arba priemolį. Iškasus duobę, į kurią sodinsite pentinių, pridėkite organinių trąšų. Gėlių nesodinkite labai giliai. Galima naudoti ir prilaikančius kuolelius, kadangi augalai gali užaugti labai ilgi ir pradėti linkti. Jei norite, kad taip nenulinktų, pasistenkite atrasti nuo vėjo apsaugotą vietą. Dauguma rūšių žydi nuo liepos iki rugpjūčio. Labiausiai tinka gazonuose, prie namų pasienių bei lysvėms apsodinti. Beje, pentiniai tinka ir skynimui, tad, augindami juos, papuošite ne tik sodą, bet ir savo namus.

Smulkiažiedės skaistažiedės. Jos užauga gana didelės – iki 50-70 cm aukščio. Žydi nuo rugpjūčio iki gruodžio mėnesio įvairiaspalviais žiedais. Tinkamai išaugintame krūme jos sukrauna 80-120 žiedų. Šios skaistažiedės yra dauginamos ūgliais, kurie pjaunami nuo kovo iki balandžio. Toliau ūgliai prižiūrimi kaip stambiažiedžių, tik smulkiažiedės skaistažiedės į lysves sodinamos be vazonų. Gausiažiedžiams krūmeliams suformuoti šios grupės skaistažiedžių viršūnėlės karpomos: baltai žydinčių – iki rugsėjo, o kitomis spalvomis – iki liepos arba rugpjūčio mėnesio. Rugsėjo pradžioje smulkiažiedės skaistažiedės sodinamos į 15-16 cm skersmens vazonėlius, kurie dvi tris savaites paliekami toje pačioje lysvėje. Rugsėjo pabaigoje jie nešami į šviesų, gerai vėdinamą šiltnamį arba kambarį ir laikomi gana vėsiai.

Stambiažiedės skaistažiedės. Šios užauga iki 50-100 cm aukščio. Žydi nuo rugpjūčio iki gruodžio mėnesio įvairių formų bei spalvų žiedais. Dauginamos ūgliais, kurie pjaunami nuo vasario iki kovo mėnesio. Tinkamiausi ūgliai yra iš žemės išaugusių atžalų viršūnėlės su trimis ar keturiais išsivysčiusiais lapais. Ūgliai sodinami į išplautą stambų smėlį arba smėlingą durpinę žemę dauginimo dėžėje arba ant stelažų šiltnamyje. Laikomi 12-15 laipsnių temperatūroje, kartkartėmis apipurškiami vandeniu. Įsišaknija per tris savaites. Įsišakniję ūgliai sodinami į mėšlinės ir velėninės žemės mišinį aštuonių centimetrų skersmens vazonėliuose. Smarkiai augantiems ūgliams trumpinamos viršūnėlės, kad labiau šakotųsi. Gegužės mėnesį jaunos skaistažiedės persodinamos į didesnio skersmens vazonėlius. Imamas toks žemių mišinys: viena dalis mėšlinės žemės, dvi dalys velėninės žemės ir pusė dalies smėlio. Vazonėliai statomi lauke į paruoštą lysvę, įleidžiant juos į žemę. Lysvė apie skaistažiedes mulčiuojama perpuvusiu mėšlu arba durpėmis. Karštomis ir saulėtomis dienomis skaistažiedes reikia gausiai laistyti ir purkšti. Tręšiamos vieną ar du kartus per savaitę amonio salietros tirpalu. Nuo liepos vidurio skaistažiedės tręšiamos ne tik amonio salietra, bet ir superfosfatu ar kalio druska. Beje, nuolat reikia šalinti lapų pažastyse išaugusius ūglius (panašiai kaip pomidorams), kitaip stambiažiedžių skaistažiedžių gali būti smulkūs žiedai.

Skaistažiedžių laikymas. Peržydėjusios skaistažiedės laikomos dauginimui. Jų stiebai nupjaunami, vazonai sunešami į vėsią patalpą ir, vieną ar du kartus per savaitę palaistant, laikomi iki gruodžio mėnesio. Tada skaistažiedės persodinamos į didesnius vazonus (į anksčiau nurodytą žemių mišinį) ir laikomos šviesioje vietoje, labai vėsioje, bet ne minusinėje, temperatūroje. Sausio mėnesį reikėtų pernešti į kiek šiltesnę, bet taip pat labai vėsią, patalpą, kur temperatūra siektų 8-10 laipsnių aukščiau nulio. Tuomet skaistažiedes galima pradėti normaliai laistyti. O nuo vasario ar kovo mėnesio, skaistažiedes galima pradėti ir dauginti.

Plačiau apie šias gėles. Nereikėtų pamiršti, jog vadinamoji Kalėdų gėlė nėra vienkartinis, tačiau daugiametis augalas, tad perkant jį reikėtų būti atsakingam ir ruoštis bent kelis metus jį tinkamai prižiūrėti. Daug kas, prieš perkant nesusipažinęs su šia gėle, jai nužydėjus ją išmeta, manydami, kad ji vienkartinė. Iš tiesų, ją po nužydėjimo reikia keletą mėnesių laikyti vėsiai, tuomet jos ramybės periodas. Pavasarį reikia persodinti į gerą dirvą (tinka durpės), nugenėti, gerai palaistyti ir pernešti į šviesią bei šiltą patalpą, pradėti tręšti. Gerai prižiūrima, rudeniop puansetija pasipuoš raudonais lapais, o artėjant žiemai gėlė ir vėl pražys.

Aprašymas. Puansetija – tai puošnioji karpažolė arba Kalėdų gėlė (žvaigždė), kurios lotyniškas pavadinimas Euphoria pulcherrima. Jos gana lepios gėlės. Iš jų galima formuoti gražius medelius, tik reikalingas reguliarus karpymas. Tai darant reikia būtie atsargiems, kadangi šių gėlių syvai yra nuodingi ir gali labai smarkiai sudirginti odą. Tiesa, dar vienas jos ypatybė, šįkart teigiama, – ne tik aplinkos papuošimas, bet ir jos valymas – puansetija tiesiog susiurbia kenksmingas chemines medžiagas. Be to, gerina nuotaiką, kraujotaką, aktyvina širdies veiklą. Priklausanti karpažolinių šeimai, puansetija yra kilusi iš Meksikos. Natūraliai ten ir auga. Dar natūralioje aplinkoje aptinkamos Floridoje bei Gvatemaloje. Įdomu tai, jog šios gėlės nebūtinai turi būti baltos, kaip mes esame įpratę matyti, paplitusios ir kitų spalvų gėlės – baltos, rausvos ar net ryškiai rožinės. Tačiau mūsuose populiariausios raudonos, kadangi raudona – tai Kalėdų spalva. Per didžiąsias metų šventes jomis puošiamos net bažnyčios, taip pat biurai, parduotuvės ir namai. Apie šią gėlę net sklando legendos. Ir žinoma jau nuo senų laikų – iš šios gėlės raudonus dažus išgaudavo bei naudodavo mažinti karščiavimą jau senieji actekai, tik šią gėlę anuomet vadindavo Cuetlaxochitl. Puansetija puikiai tinka pasipuošti per Kalėdas dar ir dėl to, kad ji žydi nuo lapkričio iki vasario. O raudonais lapais gali pradėti džiuginti artėjant rudeniui.

Priežiūra. Puansetijos labai mėgsta durpes, tad pavasariop jas reikia persodinti būtent į tokį substratą. Žemė visą laiką turėtų būti drėgna (išskyrus ramybės periodu), bet perlaistyti ar permerkti nevalia. Turi būti ir geras drenažas, kad vanduo puikiai susigertų. Vis dėlto itin derlinga dirva netinka, neturėtų ji būti ir pernelyg lengva, geriausia – purios ir vandeniui laidžios durpės. Jei žemė bus pernelyg derlinga, puansetijos suvešės, tačiau mažai žydės. Šios gėlės mėgsta šviesą ir šilumą (išskyrus ramybės periodu), bet laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose ant palangės jų nevalia. Joms tinka rami, šilta ir šviesi vieta, kurios neužpūstų vėjai. Jei ne ramybės periodu ji negaus pakankamai šviesos ir šilumos, šakos ims svirti, pradės mesti lapus. Beje, gėlė nemėgsta didelių temperatūros svyravimų. Puansetijas reikia laistyti šiltu vandeniu. Taip pat pasirūpinkite, kad oras būtų drėgnas. Nors gėlė ir mėgsta drėgmę, tačiau, jei drėgmės per daug, ima pūti šaknys, krenta lapai, gėlė greitai gali žūti. Kita svarbi priežiūros detalė – tręšimas. Tręšti reikia pradėti nuo pavasario, nuo kovo mėnesio, o baigti – lapkričio mėnesį. Šios gėlės tręšiamos kompleksinėmis ir kalio salietros trąšomis.

Artėjant didžiosioms metų šventėms atrodo svarbu gražiai papuošti ne tik namų vidų, bet ir išorę. Kalėdinė nuotaika atrodo tarsi neišbaigta, jei nėra tam tinkamų papuošimų, dekoracijų ir apskritai bendros nuotaikos. Todėl atrodo labai svarbu atkreipti tinkamą dėmesį ne tik į interjerą, bet ir į eksterjerą.

Yra daug dalykų, kurie padėtų jums pasirinkti dekoracijas: pagal mėgstamas ir tinkamas tos šventės spalvas, Kalėdinę atributiką. Jei lauke puošite eglutę ar kokį kitą medelį, išsirinkite norimų žaisliukų, girliandų, kitų papuošimų. Tik pritvirtinti juos reiks kur kas kruopščiau, nei puošiant eglutę namuose, kadangi stipresnis vėjas gali juos nunešti. Renkantis kokius nors ekstraordinarinius papuošimus, vis dėlto patartina ir reikėtų neperlenkti saiko ribos. Štai keletas idėjų, kuriomis galima drąsiai pasinaudoti:

• Snaigės, net jei jos yra netikros, atrodo puikiai pakabintos ant išorinių durų ant langų. Naktį gražiai atrodo, jei žybsi ar kaip kitaip šviečia bei spindi. Sodo medžius galima papuošti ornamentinėmis snaigėmis, padarytomis iš kokios skardos, aptrauktos medvilne ar kokia kita medžiaga, dirbtiniais varvekliais (šiais galima papuošti ir palanges bei pavėsinės stogelį, atrodys įspūdingai).
• Apšvietimas[1] – svarbiausias akcentas, tad pasistenkite, kad būtų pakankamai ryškios šviesos, įsukite įvairiaspalvių lempučių, skoningai pridėkite šviečiančių girliandų ar vadinamųjų „lašiukų“.
• Jei kitų papuošimų nėra daug, galima pridėti prie palangių kopėtėlių, su sliuogiančiais į vidų pro langą Kalėdų seneliais ar seniais besmegeniais. Jei kitų papuošimų daug – šito geriau atsisakyti.
• Miško tema – jei sode daug medžių, galite juose įrengti dirbtinių paukščių lizdų, prikabinti pušų kankorėžių, ąžuolo lapų, rafijos (pluošto) lankų, girliandų iš šakelių ar vytelių, gilių, uogų kekių.
• Kaimo tema – jei yra mažų jiems tikrai patiks Kalėdoms įsirengti trobelę. Tai šiek tiek panašu į namelį medyje, tačiau būtų ant žemės ir reikėtų kur kas mažiau medžiagų: kadangi namelis būtų tik dekoracinis, o ne funkcionalus, tai prireiktų tik medienos sienoms ir šiaudų stogui. Toks namelis suteiks per žiemą sodui jaukumo, sukurs šventinę dvasią. Galima įrengti ir simbolinę prakartėlę. Šalia būtų galima įrengti laužavietę ir pasišildyti prie ugnies, kai būsite lauke.
• Nepamirškite ir senio besmegenio. Jį galima pasigaminti ir iš metalo.
• Galima spirale suvyniojus girliandas apšviesti laiptus bei turėklus.
• Šviesos šviesos ir dar kartą šviesos. Geram apšvietimui kuo puikiausiai tiks halogeninės lepmutės.
• Iš lauko pusės ant durų gražu užkabinti vainiką. Dar geriau – padarytą pačių iš natūralių medžiagų. Vainiką galima daryti ne tik iš eglių ar kitų visžalių augalų šakelių, bet ir vien tik iš kankorėžių.
• Jei nenorite senio besmegenio, iš metalo ar kokios kitos tvirtos medžiagos pasidarykite angelą.
• Iki namų durų vedantį takelį galima apšviesti lemputėmis, smeigiamomis į žemę (ang. starlight stakes). Vietoj tokių lempų galima panaudoti miniatiūrines papuoštas eglaites.
• Nepakartojamai atrodys vejos švieselės (ang. lawn lights). Ypač gražu, jei teritorija didelė, o šviečiančios lemputės „išmėtytos“ po visą pievelę. Atrodys lyg vandenyje plūduriuojančios švieselės.

Kuomet tinkamiausi maistui ir kada nuimti derlių? Špinatai užauga anksti pavasarį, kai dar nėra kitų daržovių. Jie tinka valgyti, kai visiškai būna užaugę penki ar šeši žali lapai. Negalima rauti ką tik palaistytų špinatų arba po lietaus, nes tada lapai būna labai trapūs ir greitai bei lengvai lūžta. Augalus reikia nuimti prieš jiems išleidžiant žiedynkočius. Rauti reikia tiesiai su šaknimis ir atsargiai nukratyti, kad lapai neapsineštų žemėmis. Bent du ar tris kartus (kaip ir lapines salotas) galima skinti vien tik lapus. Nuskintus lapus nulinėje temperatūroje ir gana drėgnai galima laikyti net iki šešių dienų.

Populiariausios veislės. Labiausiai auginamos Lietuvoje veislės yra šios: ‚Universal‘, ‚Viktorija‘, ir ‚Viroflė‘. ‚Universal‘ – tai veislė, kuri itin atspari šalčiams, tad puikiai tinka sėti prieš žiemą, kad išdygtų ankstyvą pavasarį. ‚Viroflė‘ – ankstyva veislė, duodanti derlių labai greitai – praėjus nepilnam mėnesiui nuo sudygimo. Ši veislė tinkama auginti ankstyvą pavasarį. Lapai švelnūs, kiaušiniškos formos, gelsvai žali. Derliaus ėmimo metu augalas sveria apie keturiasdešimt gramų. ‚Viktorija‘ – vidutinio ankstyvumo labai derlinga veislė, derlių duodantį po pusantro (arba kiek anksčiau) nuo sudygimo. Šios veislės špinatų lapų skrotelė smulki, iki dvidešimties centimetrų skersmens. Lapai ovalūs, trumpais koteliais, tamsiai žali.

Auginimo sąlygos. Špinatai mėgsta derlingą dirvą. Geriausia prieš metus patręštas mėšlu priemolis. Smėlio ir smulkūs molio, taip pat rūgštūs durpiniai dirvožemiai špinatams netinka. Pavasarį špinatai sėjami tuomet, kai tik dirvožemis kiek atšyla ir pradžiūsta. Rudens derliui gauti špinatai sėjami liepos arba rugpjūčio mėnesiais. Jei pasėsite anksčiau (gegužės arba birželio mėnesiais), špinatai labai greitai sužydės, bet derliaus neduos. Vasarą geriausia auginti pavėsingoje vietoje. Norint turėti špinatų labai anksti pavasarį, sėkite rugsėjo mėnesį. Pasėjus vėliau, užauga per maži ir žiemą gali nušalti. Kai žiemą mažiau sniego, špinatai nušąla,  todėl spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje juos reikėtų pridengti, galima ir eglišakiais. Špinatai sėjami eilėmis. Jie mėgsta drėgmę, tad sausesniu metu juos reikėtų gana dažnai laistyti, tai daryti patartina vakarop. Geras derlius gaunamas tuomet, kai, pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, tręšiama kalio arba amonio salietra. Trąšas reikia ištirpinti vandenyje (santykis – dvidešimt gramų salietros į kibirą vandens). Laistoma taip, kad vienam kvadratiniam metrui tektų šeši-aštuoni litrai tirpalo. Patręšus nuliejama švariu vandeniu, kad trąšos neapdegintų špinatų lapelių.

Nuo ko pradėti? Norint sėkmingai pražydinti tulpę, reikia turėti omenyje, kad didelę reikšmę turi temperatūros režimas po svogūnėlių nukasimo. Tas režimas susideda iš tam tikrų dviejų dalių-etapų: pirmas – aukštos temperatūros poveikis, antras – žemos temperatūros poveikis. Aukšta temperatūra, kurios ribos nuo 23 iki 25 laipsnių, turi būti veikiama nuo laikymo pradžios momento iki rugpjūčio pirmosios pusės, tiksliau – rugpjūčio 10-15 dienos. Jei svogūnėlius norite pražydinti anksti, sausio mėnesį, juos reikia savaitę laikyti 34 laipsnių temperatūroj. Tokioje aukštoje temperatūroje pagreitintai formuojasi žiediniai pumpurai. Antras etapas: nuo rugpjūčio vidurio svogūnėlius reikia perkelti jau į kitą vietą, kur temperatūra siektų vos devynis laipsnius šilumos. Tokia žema temperatūra reikalinga ir net būtina normalaus žiedkočio vystimosi sąlygą. Jei tulpę norite pražydinti vėlesniam laikui, gegužės mėnesiui, iškastus svogūnėlius iki rugsėjo mėnesio laikykite 23-ijų laipsnių temperatūroje. Praėjus šiam laikotarpiui, toliau iki spalio vidurio, iki sodinimo, laikykite 17 laipsnių temperatūroje. Svogūnėliai, skirti sodinimui, privalo būti absoliučiai sveiki, turėti epidermį be mechaninių pažeidimų, keturis-penkis maitinamuosius lukštus, taip pat turi būti apvalūs, gana dideli. Svogūnus geriausia sodinti į švarų gryną smėlį, žemės smėlio arba durpių smėlio mišinį. Substratą galima patręšti kalio sulfatu ir amonio salietra, kadangi maisto medžiagos padės geriau išsilaikyti svogūnėliui. Tręšti reikėtų praėjus pusantros savaitės po perkėlimo iš vėsios patalpos į kambarį ar šiltnamį.

Svogūnai sodinami spalio pradžioje į dėžutes, dubenėlius, puodelius ar kitus indelius. Į vieną indą sodinkite tik tos pačios rūšies tulpių svogūnėlius. Inde svogūnai turėtų būti pusantro ar dviejų centimetrų atstumu vieni nuo kitų. Į indo dugną įpilkite paruošto substrato, tuomet reikiamu atstumu išdėliokite svogūnėlius ir iki pačių svogūnų viršūnėlių pripilkite to paties substrato. Tuomet labai gerai palaistykite ir laikykite vėsioje vietoje, kur temperatūra būtų 5-9 laipsniai. Galima laikyti ir rūsyje, ten sąlygos labai tinkamos: tamsu, oras drėgnas. Svogūnėlius reikėtų laistyti du kartus per savaitę. Priklausomai nuo veislės, svogūnėliai įsišaknija ir sudygsta per 16-22 savaites. Kai daigai išauga iki 5-7 cm aukščio, jau galima juos pernešti į šiltnamį arba kambarį. Paprastai tai daroma likus nepilnam mėnesiui iki žydėjimo.

Indai su įsišaknijusiomis tulpėmis pernešami į tokią patalpą, kurioje temperatūra siekia 15-20 laipsnių šilumos. Jei norite, kad žiedkočiai būtų ilgesni, pirmąsias tris keturias dienas tulpes laikykite po tamsiu gaubtu (tai gali būti ir popierius). Augimą ir žydėjimą paspartina ir du tris kartus per dieną purškiamas šiltas vanduo, bet tik iki to laiko, kol išsiskleidžia lapai. Kambario oras turėtų būti drėgnas. Jei oras vis dėlto yra sausas, šalia indų su tulpėmis pastatykite dubenėlių su vandeniu. Šiaip laistyti reikia iki to laiko, kol nuvysta lapai.

Jei nesilaikoma tulpių pražydinimo taisyklių, pražydinant gali atsirasti vadinamųjų aklųjų žiedpumpurių. Gali atsirasti ir vadinamoji žiedpumpurių nekrozė. Tai sukelia erkės ir etilenas. Jei vegetacija vyksta aktyviai, gali nulinkti žiedkočiai. Tai taip pat yra liga, kurią sukelia kalcio trūkumas, tad geriau iš anksto patręšti substratą kalciu.

     Tulpės – tai lelijinių šeimos daugiamečiai svogūniniai augalai. Kultūrinės sodo tulpės yra kilusios iš laukinių veislių, kurių yra ne mažiau nei dešimt tūkstančių. Auginti lauke labiau tinka būtent tas veisles, kurios yra kilusios iš laukinių, nes yra atsparesnės blogom oro sąlygom, vėsesniam orui, vėjui, lietui bei ligom.

     Tulpės būna pilnavidurės vėlyvosios (arba bijūninės), lelijažiedės, paprastosios vėlyvosios (Darvino tulpės), Darvino hibridai, Triumfo tulpės bei paprastosios ankstyvosios. Paprastosios ankstyvosios ima žydėti anksti, yra neaukštos, žiedai tauriškos arba bokališkos formos, šias tulpes galima pražydinti net sausio ar vasario mėnesį. Triumfo tulpės yra aukštaūgės, puikuojasi labai dideliais bokališkais žiedais, gerai dauginasi. Darvino hibridai taip pat yra aukštaūgiai. Paprastosios vėlyvosios Darvino tulpės pasižymi įvairiaspalviškumu, griežta žiedų forma su storais bukais vainiklapiais. Lelijažiedės pasižymi dailiais, pailgėjusiais žiedais su smailiais, siaurais, į išorės pusę užlinkusiais skaisčių spalvų vainiklapiais. Pilnavidurės vėlyvosios, arba bijūninės, pasižymi bijūninės formos pilnaviduriais žiedais. Žydi tuo pačiu metu kaip ir Triumfo tulpės.

     Vietos parinkimas tulpėms. Tulpės geriausiai auga šviesiose, lygiose dirvose, kur yra apsauga nuo stiprių vėjų. Svarbu parinkti vietą lauke, kad patektų daug saulės, nes, jei jos stinga, stiebai ištįsta, svogūnėliai sumažėja, gali ir deformuotis bei išsigimti. Jei nebus apsaugos nuo vėjų, tulpių žydėjimo laikas sutrumpės, ims lūžinėti stiebai, suprastės bendra išvaizda. Vėlyvąsias geriau sodinti daliniame šešėlyje – gražiau žydės.

     Dirvos parinkimas ir tręšimas. Tulpėms tinkanti dirva turėtų būti lengva, sukultūrinta, puveninga, su geru drenažu. Visiškai netinka sunkios molingos dirvos ir tos, kuriose gruntinio vandens lygis yra aukštas. Du tris mėnesius iki sodinimo, tulpėms skirtą dirvos žemę reikalinga gerai sukasti, išpurenti, labai gerai būtų ir patręšti. Likus savaitei iki sodinimo, sklypą reikia perkasti. Pagrindinis tręšimas turėtų būti rengiant dirvą. Pirmą kartą kasant dirvą, patręškite perpuvusiu mėšlu, arba kompostu, antrą – azotu, fosforu ir kaliu, dar reikia tręšti ankstyvą pavasarį, kai nutirpsta sniegas. Tuomet tręšiama azoto trąšomis. Žiedpumpurių susidarymo metuantrą kartą patręškite fosforu. Puikiai tinka ir mikrotrąšos, tokios kaip cinkas, boras ir manganas.

     Svogūnėlių sodinimas ir tolimesnė priežiūra. Tulpes patartina sodinti tokiu metu, kad iki šalčių jos dar spėtų gerai įsišaknyti. Šaknys palankiausiai vystosi dešimties laipsnių temperatūroj aukščiau nulio. Svogūnėlius reikia sodinti rugsėjo antrojoje pusėje. Lengvose dirvose galima sodinti giliau, sunkiose – sekliau. Kai prasideda šalnos ir sušąla viršutinis dirvos sluoksnis, tulpes reikia mulčiuoti. Tam puikiai tiks durpės, pusiau perpuvęs kompostas, lapai ar šiaudai, tik reikia nepamiršti lapus ir šiaudus pavasarį nuimti. Be mulčiavimo, tulpes galima ir pridengti, taip jos išlieka sveikos, gražesnės, dekoratyvesnės, geriau žydi. Rūpintis tulpėmis reikia pradėti ankstyvą pavasarį. Jei pastebėjote nesveikuojančių ligotų svogūnėlių, pašalinkite juos su visomis žemėmis. Peržvelgti augalus, ar jie neužkrėsti ligų, patartina net kelis kartus per sezoną. Per vegetaciją būtina kruopščiai išravėti, tręšti, purenti dirvą bei nuosekliai laistyti. Laistyti svarbiausia butonizacijos, žydėjimo ir vytimo laikotarpiais. Jei norite, kad svogūnai užaugtų labai geri, pačioje žydėjimo pradžioje augalus reikia dekapituoti, tai yra, nutraukyti žiedų galvutes. Dar vienas svarbus dalykas – kai tulpės pasipuošia žiedais ir jau tinka skynimui bei merkimui į vazas, skindami nepamirškite prie stiebo palikti ne mažiau kaip vieną lapą. O jei visų žiedų nespėjote nuskinti žydėjimo periodu, būtina pašalinti sėklų dėžutes, kitaip pernelyg nusialins svogūnėliai.

Pomidorai yra ne tik skanūs, bet ir maistingi. Juose esama organinių rūgščių, mineralinių druskų, cukraus, karotino (provitamino A) ir net vitamino C. Tad pomidorus tikrai verta užsiauginti savo soduose, kad nors per vasarą ir rudeniop galėtume pasidžiaugti ir paskanauti natūralia produkcija. Tad kaip taisyklingai užsiauginti?

Pomidorus patartina auginti arba lauke, arba šiltnamiuose. Visos pomidorų veislės yra labai derlingos, nuo sudygimo iki pirmųjų vaisių gali trukti nuo 110 iki 124 dienų. Ankstyvesnes veisles, atsparias šalčiui, galima auginti ir lauke, tačiau jų derlius nebus toks gausus ir geras, taip pat augalas nebus atsparus fotoftorozei. Nors derliaus gausa dažniausiai priklauso nuo atskiros veislės, mat yra ir labai ankstyvų bei duodančių puikų derlių.

Svarbiausia – daigų auginimas . Jei pomidorus planuojate auginti lauke, sėklas daigams jau galima pasėti balandžio pradžioje į kokį nors indelį arba net šiltnamį. Sėklas sėkite į negilias dėžutes, pasėtas sėklas geriausia užberti smulkiu žvyru ar smėliu. Pasėję, indelį uždenkite arba stiklu, arba polietileno plėvele, arba kokia kita medžiaga. Vos pasirodžius daigui, nuimkite uždangalą ir indą su pomidoriuku statykite ant saulės apšviestos palangės. Patartina laistyti dažnai, kad visą laiką inde būtų drėgna. Pasirodžius pirmiesiems tikriesiems lapeliams, daigus reikia pikuoti 10×10 atstumu vienas nuo kito. Iš gerų daigų išauga didesnis pomidorų derlius.

Persodinimas į dirvą ir tolimesnė priežiūra. Pomidorus į daržą reikia sodinti, kai jau praeina šalnos. Jei dirva, į kurią ketinate sodinti, nėra labai derlinga, į iškastą pomidoro šakniai duobutę įberkite porą saujų pūdymo, įpilkite vieną litrą vandens ir tuomet sodinkite. Kai apdedate žeme, aplink kotelį dirvos paviršiuje padarykite įdubimą, kad laistant vanduo nenubėgtų į šalis. Palaistę, apiberkite tą vietą sausomis žemėmis, – tuomet ilgiau išsilaikys drėgmė. Pasodintus daigus patartina iš karto pririšti prie kuoliukų. Toliau augalus galima tręšti azotu, fosforu ir kaliu. Vienstiebiai pomidorai dažniausiai duoda ankstyvą ir gerą derlių. Vienstiebį augalą galima suformuoti nuskabant ir pašalinant pažastinius ūglius. Jei drėgmės nedaug, sausa, pomidorus patartina laistyti gausiai, bet retai. Palaisčius, kaip ir pradžioje, dirvą aplink stiebą mulčiuokite pūdiniu, durpėmis arba tiesiog apkaupkite sausomis žemėmis. Pomidorai dažniausiai prinoksta ne vienu metu, tad skinti juos reikia ne visus iš karto, o kas kiek dienų. Jei ne visi pomidorai nunoksta iki šalnų, net ir žalius juos galima sunokinti sudėjus į dėžes ir laikant gana vėsiai. Vieną nuo kito dėžėse pomidorus atskirkite.

Jei auginsite šiltnamyje. Daigus į šiltnamį reikia sodinti gegužės pirmojoje pusėje. Vėlgi, norint derlių gauti kuo anksčiau, auginkite pomidorus su vienu stiebu. Šiltnamyje patogiausia ne raišioti kiekvieną pomidorą atskirai prie kuolelių, bet rišti prie vieno virš visų ištempto špagato, vielos ar kokios virvės. Svarbu, kad per dieną šiltnamis labai neįkaistų, nes tuomet pomidorai blogai mezgasi, o pernelyg vėsiame ore sulėtėja vystymasis. Šiltnamius reikia gerai vėdinti, kad išvengtumėte nepageidaujamos drėgmės. Pomidorai laikas nuo laiko palaistomi ištirpintų mineralinių trąšų mišiniu: iki derėjimo amonio salietra, superfosfatu ir kalio sulfatu, derančius paliekite amonio salietra ir kalio sulfatu, tik kiekis turėtų būti dvigubai didesnis (dvidešimt gramų dešimčiai litrų vandens). Laistyti reikėtų tik saulėtą dieną, nes svarbu, kad iki vakaro pradžiūtų, kadangi ant drėgnų augalų daug lengviau plinta pomidorų ligos.

     Ciklamenas – alpinė našlaitė. Gal ne tokia populiari gėlė, tačiau savo grožiu nenusileidžia kitoms. Tai gentis, kurią sudaro dvidešimt trys žydinčių daugiamečių augalų rūšys, auginamos iš šakniagumbių. Jos vertinamos dėl savo įstabių žiedų, kurių vainiklapiai tarsi sušukuoti atgal. Ciklamenai kilę iš Europos, tiksliau – Viduržemio jūros regiono, taip pat iš Irano ir viena rūšis kilusi iš Somalio.

     Augalo charakteristika. Visų rūšių ciklamenai turi šakniagumbius, iš kurių išauga lapai ir žiedai. Bene įspūdingiausi yra augalo žiedai. Žydėjimo periodas gali būti bet kuris metų laikas – tai priklauso nuo augalo rūšies. Pavyzdžiui, Cyclamen hederifolium žydi vasarą ir rudenį, Cyclamen persicum ir Cyclamen coum – žiemą, o Cyclamen repandum žiedais apsipila pavasarį. Kiekvienas žiedas žydi ant atskiro stiebo, užaugančio iš šakniagumbio. Visose rūšyse žiedo noselė nulinkusi žemyn. Žiedą sudaro penki vainiklapiai, susijungę ties žiedo pagrindu. Vainiklapiai būna atlinkę į išorę, kartais susisukę. Žiedų spalva gali būti balta, rožinė arba purpurinė, noselė dažnai būna tamsesnės spalvos. Tamsi noselės spalva pagal rūšį varijuoja savo forma: Cyclamen persicum – tarsi plona juostelė, Cyclamen hederifolium turi ryškų V formos tamsumą, o Cyclamen coum noselės spalva išryškėja dviem baltomis arba rožinėmis akutėmis, kurios forma primena M raidę.

     Auginimas ir panaudojimas. Ne paslaptis, jog ciklamenai auginami dėl gražių žiedų. Augalus galima auginti tiek namuose, tiek lauke, bet lauke auginti geriau indeliuose, o ne atvirame dirvožemyje. Tiesa, yra kelios rūšys, kurias galima auginti ir atvirame dirvožemyje, bet tik šiltame klimate.

     Atsparumas. Priklausomai nuo rūšies, gėlės itin varijuoja pagal atsparumą šalčiui. Atspariausia rūšis yra Cyclamen hederifolium (panašių esama ir daugiau), kuri toleruoja net penkiolika laipsnių žemiau nulio arba trisdešimt laipsnių žemiau nulio, jei padengta sniegu! Kitos rūšys, tokios kaip Cyclamen somalense, kurios kilusios iš Somalio, visiškai netoleruoja net menkiausio šalčio.

     Ciklamenai gėlininkystėje. Pati populiariausia tarp floristų rūšis yra Cyclamen persicum, toleruojanti nedidelį šaltį. Atrinkti ciklamenų kultivavai gali turėti baltos, šviesiai rožinės, raudonos ar purpurinės spalvų žiedus. Kol žydi, ciklamenai turėtų būti laikomi ne aukštesnėje, nei dvidešimt laipsnių temperatūroje aukščiau nulio. Geriausia, kad tuo metu nakties temperatūra būtų tik 6.5-15 laipsnių aukščiau nulio. Jei žydėjimo metu temperatūra bus aukštesnė, nei dvidešimt laipsnių, – gėlė gali pereiti į ramybės periodą. Tad geriau nerizikuoti. Ciklamenų valgyti negalima, jomis minta tik kai kurių rūšių lervos. Beje, kai kuriose šalyse šios gėlės yra saugomos, nes esti ties išnykimo riba.

     Jei dar neauginate azalijos, tai pirmiausia išsirinkite tokią, kokia geriausiai tiks klimatui bei gyvenamajai vietai. Išsirinkite tinkamą vazoną. Svarbiausia, kad jame puikiai tilptų šaknys, joms dar liktų vietos. Indas būtinai turėtų būti su skylutėmis dugne, kad būtų geras drenažas. Naudokite tik gerą ir kokybišką gruntą. Amerikos azalijų asociacija rekomenduoja naudoti sumaišytą gruntą: penkiasdešimt procentų dėkite minkšto dirvožemio (durpių ar durpių ir smėlio) ir penkiasdešimt procentų geros pušų žievės. Azalijos mėgsta gerą drenažą, visą laiką drėgną dirvą, tačiau visiškai neaugs ir sumenks ten, kur vandens per daug, jis užsistovėjęs, permerkęs šaknis. Jei drėgmės pernelyg daug, šaknys gali ir supūti.

     Persodinimas. Jei nusipirkote naują azaliją, iš laikinojo vazono ją būtina persodinti į pastovųjį. Iš indo išimkite atsargiai, nepažeidę šaknų. Tuomet paprastai persodinkite į kitą indą. Iki pat viršaus neužpilkite stiebo. Tiesa, labai svarbu išėmus iš laikinojo indo išskaidyti šaknis, kad jos nebūtų susisukusios į gniužulą. Taip pat labai svarbu parinkti tinkamo dydžio vazoną, kad šaknims būtų daug vietos.

     Laistymas ir laikymas. Azaliją palaistykite persodinimo dieną, tuomet kitą dieną po persodinimo ir po to dar mažiausiai kartą per savaitę liekite kelias savaites. Laikyti azalijas reikia tokioje vietoje, kur saulė maišytųsi su šešėliu. Jei laikysite pačioje saulėje, gėlė trumpiau žydės, o ir stiebai bus trumpesni.

     Tręšimas. Azalijas patartina tręšti kas mėnesį per visą rudenį. Naudokite trąšas, kuriose gausu fosforo, bet mažai azoto – tokios trąšos sustiprins šaknų ir pumpurų augimą. Netręškite žiemą.

     Tikrinkite šaknis. Kas šešis mėnesius išimkite azaliją iš augimo indo su šaknimis ir kruopščiai apžiūrėkite. Jei šaknys susisukusios į gniužulą, teks ieškoti didesnio indo ir į jį persodinti, kad šaknims būtų daugiau vietos. Prieš persodinant į naują indą, reikėtų nukirpti susisukusias į gniužulą šaknis.

     Rododendras – Kalėdinė Cheer Kurume azalija (‚Christmas Cheer’( Kurume Hybrid)). Tai hibridas, išvestas iš Japonijos kalnuose augančių azalijų. Tai visžaliai krūmai, pradedantys žydėti ankstyvą pavasarį. Šie augalai auga gana lėtai, tačiau plačiai išsikeroja. Šios azalijos turi būti daliniame šešėlyje. Mėgsta itin organinę, šiek tiek rūgštinę dirvą. Privalo būti geras grunto drenažas, taip pat – nuolatinė drėgmė. Bet vanduo negali permerkti šaknų, nes tuomet jos supus. Sodinti šiuos augalus reikia negiliai. Nepamirškite naudoti mulčios. Puikiai ištveria žiemos šalčius, vasaros karščius, beje, šalčiai visai reikalingi, nes tuomet pradeda greičiau augti. Kurume hibridinės azalijos atrodo įspūdingai, kuomet jų prisodinta labai daug, masiškai. Juos puikiai tinka sodinti gerai matomose vietose (pirmame plane), iš jų formuojamos ir gyvatvorės. Tai puikus pasirinkimas ir bonsų medeliams.