Anyžiai – vieni seniausių prieskoninių ir eterinio aliejaus turinčių augalų. Apie anyžių gydomąsias savybes buvo žinoma senovės Graikijoje ir Romoje. Šis augalas buvo minimas Avicenos ir Hipokrato darbuose. Manoma, kad žmonės anyžius pradėjo auginti rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog anyžiai buvo pradėti auginti Senovės Egipte. Paprastieji anyžiai – vienmečiai, žoliniai, skėtinių šeimos augalai. Ant 30-60 cm aukščio anyžių stiebų auga nevienodos formos lapai. Apatiniai lapai – apvalūs, vidurinieji – padalinti į 3 dalis, tolimesni – penkiaskilčiai, o pačiame viršuje – siauri, neturintys lapkočių lapai. Maistinę vertę turi apatiniai, jauni anyžių lapai, kurių dedama į salotas. Sutrintais į miltelius anyžių lapais aromatizuojami įvairūs patiekalai. Anyžiai žydi liepos ir rugpkūčio mėnesiais baltų žiedų skėtiniais žiedynais. Neprinokusius anyžių žiedynus kartu su kitais prieskoniais vartoja sūdant ir marinuojant įvairių rūšių daržoves. Anyžių sėklos – smulkios, kampuotos, pilkšvai žalios spalvos. Jos sunoksta rugsėjį. Būtent dėl šių sėklų anyžiai dažniausiai ir auginami.